JAUNOSIOS KARTOS DVASINĖ TRANSFORMACIJA NEPRIKLAUSOMYBĘ ATGAVUS

MARIJA SANDANAVIČIŪTĖ-NEWSOM (JAV)

Priklausau tai kartai, kuri gimė Vokietijoje, prieš pat atvykstant į Ameriką tuoj po karo, arba jau gimė Amerikoje, užaugo didesniuose miestuose, lankė Amerikos mokyklas nuo vaikų darželio iki aukštųjų mokslų, dabar turi atsakingas profesijas. Mes sukūrėme šeimas, lietuviškas ar mišrias, leidžiame vaikus į šeštadienines mokyklas, jose mokytojaujame ir jas palaikome. Vienu žodžiu, mes esame karta, kuri labai artimai pajuto lietuvybės esmę, nors turėjome gyventi dvilypį gyvenimą ir jį tebegyvename. Mūsų kaip amerikiečių gyvenimas — pilnas karjeros reikalavimų, medžiaginių vertybių, greito pasitenkinimo. Mūsų kaip lietuvių gyvenimas — tai šeimos šiluma, ilgesys prarastojo krašto, užduotis, misija, savęs atidavimas kažkam didesniam, kilnesniam.

Septynmečiai vaikai Sausio 13-tąją saugojo parlamentą nuo tankų,— argi tai galėjo nepaliesti jų sielų? Nuotr. V. Korkučio.

Vieni šios kartos atstovai atsikratė tos ,,kultūrinės naštos", lietuvių kalbos, užsiangažavimo, to romantiško ilgesio. Kitiems lietuvybės išlaikymas pasidarė realybe, už kurią reikėjo kasdieną kovoti, savo laiką aukoti, vaikus lietuviškai mokyti. Reikėjo sąmoningai visa tai pasirinkti.

Paskutiniuoju metu Lietuvai bekovojant už laisvę, mūsų tautinis susipratimas dar daugiau pagyvėjo. Susijungę siela, darbais ir mintimis su Lietuva, pamatėme kad ten kovoja mūsų broliai, tėvai — ir tuo pačiu mes patys. Pajutome gyvą tautos pulsą ir atsiliepėme kiekvienas pagal sąlygas. Troškimas išsipildė. Lietuva atgavo nepriklausomybę. Ir dabar jaučiame lyg ir dvasinį atoslūgį, kada ne vienas savęs klausiame — o kokia dabar mūsų misija.

Mumyse vyksta ne dvasinė transformacija, o tiksliau — vyksta evoliucija. Mes matome, kad darbo yra daug. Mes keičiamės į darbo ir pareigos žmones. Kai kurie iš mūsų važiavo ir tebevažiuoja į Lietuvą dirbti, talkininkauti, patarti. įsisteigė labdaros ir profesinės organizacijos, kurių uždaviniai yra taiklūs, o ir rezultatai jau matomi. Tad mūsų dvasinis įsipareigojimas įgijo rankas. Pasijutome pajėgūs. Net ir tie, kurie buvo atitrūkę nuo lietuvybės, pajuto, kad gali prie darbo prisidėti.

Anksčiau mūsų veikla buvo pagrįsta lietuviška kalba. Dabar — darbui reikia rankų.

Šeštadieninėse mokyklose pagyvėjo lietuviškas susipratimas. Jaunimas laukia naujų uždavinių. Tad siūlau pirmoj eilėj nepamiršti ir čia, svetimuose kraštuose gyvenančių. Lietuva svarbi, bet mūsų darbas ir čia aktualus. Jaunimui siūlau skubėti pasinaudoti savo tėvų ir senelių žiniomis. Jie mūsų tarpe, bet neilgam. Panaudokime technologiją — kasetes ir vaizdajuostes — įamžinti šeimos narių pasakojimus, prisiminimus. Neužmirškime taip pat ir mūsų tautos kančių, žuvusių Sibire, miškuose ir dabartinėse kovose už laisvę. Turime apie tai nuolat priminti pasauliui, naudoti Lietuvos pavyzdį kaip dorovinę bei istorinę pamoką, priminti, ką ištvermė ir ištikimybė gali pasiekti. Ir pagaliau, turime nepasiduoti nutautėjimui, kad galėtume teigiamai atsakyti vaikučiui, kuris klausia mamos:,,Lietuva jau laisva, ar dar vis reikia eiti į šeštadieninę"?

ROMA LAURINAVIČIUTĖ (Lietuva)

Mano karta gimė, užaugo ir mokėsi Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu. Sovietinės pedagogikos tikslas buvo sukurti naują žmogaus tipą — žmogų neturintį nieko savo, žmogų be tėvynės. Pagrindinis teiginys — sovietinio žmogaus tėvynė yra nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno. Ji viena tiek gruzinui, tiek rusui, tiek lietuviui.

Naujam žmogui sukurti buvo pasitelkta pirmiausia švietimo sistema, spaliukų, komjaunuolių, pionierių organizacijos. Bet kadangi dalyvavimas jose buvo priverstinis, todėl atsirado pasipriešinimas, jei ne aktyvus, tai bent pasyvus. Pamokose privalėjome mokytis komunistinių dogmų, radijas, televizija, spauda liaupsino sovietinę sistemą ir juodino viską, kas už jos ribų. Visą laiką reikėjo nešioti kaukę ir bijoti atskleisti savo širdį net draugams. Mūsų karta buvo pavadinta „prarastąja karta", bet ar tikrai ši sovietinė propaganda mumyse prigijo?

Štai paskutinieji 2-3 metai. Priešaky visų mitingų, demonstracijų — jaunimas, ypač aktyvi studentija. Jauni žmonės, prezidento pakviesti, ėjo ginti parlamento. Tas pats jaunimas ryžtingai atsisakė stoti į sovietinę armiją. (Kiek naktų nemiegota slapstantis nuo priverstinio paėmimo). Tie patys jauni vyrai stojo į krašto apsaugos būrius, Lietuvos kariuomenę. Kyla klausimas — kur dingo visas komunistinis mokymas ir auklėjimas?

Atsakymo, mano nuomone, reikėtų ieškoti pirmiausia šeimoje. Mūsų tėvai buvo režimo įbauginti, pergyvenę vežimus į Sibirą, visus okupacijos baisumus. Per tuos 50 metų į juos įsigėrę baimė, atsargumas. Juk net namų sienos buvo nesaugios. Bet vis dėlto, kad ir pašnabždomis, tik namie, tik iš tėvų buvo galima sužinoti apie Lietuvos istoriją, okupaciją, apie Lietuvos vėliavą, tikrąjį himną. Po kiekvieno pasikalbėjimo sekė prisakymas: tik nieko apie tai neprasitark mokykloje ar draugams. Taigi namuose ir buvo ta tikroji dvasia, kurios dėka Lietuva galėjo išjudinti sovietinę sistemą iš pamatų.

Šiuo metu situacija pasikeitė. Į mokyklą grįžo religinis auklėjimas. Pedagogika atramos taškų ieško Šalkauskio, Maceinos raštuose. Naujuose vadovėliuose daug dėmesio Lietuvos istorijai. Daugėja skautų, ateitininkų, gediminaičių eilės. Yra sakoma, kad kiekvienai žmonių kartai tenka specialūs išbandymai. Mano karta šį egzaminą išlaikė su tėvų ir senelių pagalba, kurie nugalėjo savyje baimės jausmą ir sugebėjo išlaikyti svetimų vėjų neužpūstą Lietuvos dvasią.

Bet šiandien auga ir vėl nauja karta. Penkiamečiai vaikai jau spėjo pergyventi didelius dvasinius sukrėtimus pastarųjų metų bėgyje. Tai skamba keistai, nes manome, kad vaikai maži, kad įvykiai jų nepaliečia. Bet tai netiesa. Jie paliesti, štai keletas mano pačios pastebėti pavyzdžiai. Praeitų metų pavasarį 5 m. vaikams buvo duota užduotis piešti laisvai pasirinkta tema. Iš anksto tikėjausi vaikų piešiniuose matyti gėles, saulę, karalaites. Bet... vaikai piešė tankus, kareivius su ginklais, televizijos bokštą, kraują...

Kitas pavyzdys. Vaikai žaidžia lauke. Vienas berniukas atvinguriuoja į pavėsinę ir atsigula aukštielnikas ant suoliuko (pirma mano mintis — vaidina išgėrusį), bet paklausus, kas nutiko, vaikas atskleidžia savo vaidmens esmę: tėvelis parėjo namo, jį peršovė, čia bėga kraujas (rodo krūtinę). Tokie dabar vaikų vaidmeniniai žaidimai. Vaikų širdys neliko nepaliestos. Bet jie pradės lankyti mokyklas jau naujose sąlygose, mokysis to, kas reikalinga. Tik mano kartai, pradedančiai dabar savarankiškai dirbti, dažnai pristinga žinių, taip reikalingų naujomis sąlygomis.

AURIS JARAŠŪNAS (JAV)

Septintajame Pasaulio lietuvių sąjungos kongrese, Argentinoje, jau nuo pat pirmųjų dienų kažkaip matėsi, kad kalba apie išeivijos jaunimo ateitį nebuvo įmanoma, kol pats jaunimas nesuprato savo dabartinės padėties. Jaunimas pirmiausia tarėjo suprasti savo naują identitetą ir tik tada svarstyti savo talką ir paramą Lietuvai.

Vieną vakarą, po ilgų svarstybų, jaunimas, susėdęs ratu, pradėjo dainuoti mums visiems žinomas dainas, jų tarpe ir „Kaip grįžtančius namo paukščius parvesk, o Viešpatie, ir mus į žemę mūs' tėvų". Daug kartų esame giedoję tuos žodžius, bet dabar pirmą kartą pagalvojau, ką jie tikrai reiškia ir kuo jie klaidingi. Juk juose išreiškiamas noras grįžti visiems atgal į Lietuvą. Bet žiūrėdamas į didelį būrį jaunų lietuvių iš Vokietijos, Australijos, Kanados ar JAV, mačiau tuos, kurie nežada persikelti į laisvą Lietuvą. Gal mes ten nukeliausime pasižiūrėti, ar kuriam laikui padirbėti, bet ne nuolatiniam apsigyvenimui. Tad ta senoji „išeivijos" sąvoka, kurią mes išreiškiame net savo dainose, susikirto su dabartine tikrove. Tos romantizuotos mintys apie sugrįžimą mums pasirodė nerealios.

Ir taip mes priėjome išvados, kad mes esame lietuviai, gyvenantys užsieniuose, kurie norime išlaikyti savo lietuviškumą gyvendami svetimuose kraštuose. Kongreso atstovai pasisakė, kad „PLJS yra lietuvių jaunimo, gyvenančio už Lietuvos Respublikos ribų, junginys", kad mūsų organizacija neapims jaunimo pačioje Lietuvoje, bet įjungs lietuvišką jaunimą, gyvenantį Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Sibire. Mes atsisakėme sau vartoti žodį „išeivija", nes mes neišėjome iš Lietuvos. Mūsų organizacija yra tik užsieny gyvenančio lietuviškojo jaunimo organizacija.

Atstovai nusprendė, kad „PLJS aukščiausias tikslas — rūpintis lietuvių jaunimu, gyvenančiu už Lietuvos Respublikos ribų", bet pasisakė, kad būtina „laikyti stiprius ir glaudžius ryšius su Lietuvos Respublikos jaunimu". Daugelis kongrese dalyvavusio jaunimo išreiškė norą kuriam laikui vykti į Lietuvą ir ten savo darbu padėti. Buvo nutarta Vilniuje įsteigti savo būstinę su jaunimo viešbučiu (youth hostel), kur jaunimas galėtų apsistoti ir kur gautų reikiamą informaciją.

Dar prieš šį kongresą jautėsi spaudimas sekantį tokį kongresą ruošti laisvoje Lietuvoje. Bet gerai apsvarstę ir įsigilinę į tikrąją PLJS sąvoką, mes, kongreso atstovai, nutarėme sekantį kongresą ruošti ir vėl užsienyje — Anglijoje, bet iš ten kongreso dalyviai keliaus į Lietuvą prisidėti prie įvairių darbų ir projektų, pvz., pilių atstatymo ar kaimo gyvenimo dokumentacijos.

AMANDAS RAGAUSKAS (Lietuva)

Manau, kad ne vieną lietuvį — patriotą jaudina nežinia, kokia bus nepriklausoma Tėvynė, bet kiekvienas sutiks, kad ji bus tokia, kokie žmonės joje gyvens. Svarbiausias dėmesys šiuo metu turėtų būti kreipiamas į jaunimą, nes jis yra mūsų viltis ir ateitis. Lietuvių liaudies patarlė sako: „Ką pasėsi, tą ir pjausi". Taigi, kokį jaunimą užauginsime, tokią turėsime ir nepriklausomą Lietuvą.

Socialistinio auklėjimo penkiasdešimtmetis padarė daug žalos žmonėms, kurie gyveno taip vadinamoje „socializmo stovykloje". Padaryta didžiulė ekonominė žala, o svarbiausia-moralinė, kuri išugdė blogus įgūdžius, pakeitė žmogaus mąstyseną, atėmė iniciatyvą ir jį visiškai sukompleksavo. Ateistinis auklėjimas susilpnino arba visai atėmė žmonėms tikėjimą Dievu. O žmogus be tikėjimo, be kilnių idėjų pasmerktas moraliniam sunykimui. To sunykimo pasekmės yra baisios. Žmogus pasidaro egoistiškas grobuonis, be meilės darbui ir savo artimui. Tapęs laisvas šis „socialistinis žmogeliukas" blaškosi po margą svietą, stengdamasis kuo greičiau tapti „rimtu vakariečiu".

Tempia į Lenkijos turgų viską, ką gali (nors visko patiems tėvynainiams trūksta), vadindamas tai laisva prekyba. Už gautą valiutą perka iškvietimą į svajonių šalį — Ameriką. Čia pasinaudojęs tautiečių nuoširdumu, lyg sausa kempinė, siurbia visokį vakarietišką niekalą, įsivaizduodamas, kad tai yra tikroji laisvė ir demokratija. Ir, deja, nesupranta, kad laisvė ir demokratija primiausiai yra ATSAKOMYBĖ už savo poelgius ir PAREIGA padėti nualintai Tėvynei, kuri atgavusi nepriklausomybę yra prislėgta „naujakurio" sunkumų.

Yra Lietuvoje pakankamai gero jaunimo, kuris išaugo tvirtose katalikiškose šeimose. Už tai turime būti dėkingi jų seneliams, išmokiusiems juos mylėti Dievą ir savo artimą. Jie išmokė skirti tiesą nuo melo, jie neleido užmiršti lietuviškų tradicijų, nors už tai kartais tekdavo ir nukentėti. Deja, ši jaunimo dalis asidūrė posūnio vietoje. Jie nemoka spekuliuoti, neturi drąsos su nupirktu iškvietimu važiuoti už jūrų marių, kad paskui, kaip kokiam elgetai, atkišus ranką maldauti dolerio, arba, kaip sukčiui, apmauti vietinį patiklų tautietį ir iš to pasipelnyti. Jaunimas — Lietuvos viltis, bet jam reikalinga pagalba. Jiems reikia nuoširdaus bendravimo stovyklose su išeivijos jaunimu, reikia bendros veiklos katalikiškose organizacijose, reikia pastudijuoti, reikia padirbėti rimtose kompanijose, kur pajustų visiškai naują pažiūrą į darbą, pasisemtų patyrimo. Tada galėtų jį pritaikyti Lietuvoje. Nereikia jiems duoti pagamintų gėrybių. Jiems reikia žinių, priemonių, praktikos; tada viskuo bus aprūpinti ne tik jie, bet ir daugelis Lietuvos žmonių. Lietuvos ateitis ir gerovė — mūsų visų rankose. Parodykime geranoriškumą, nuoširdumą ir dosnumą vieni kitiems ir rezultatų ilgai laukti nereikės.