JAV TARPTAUTINĖS POLITIKOS LŪŽIAI
DOMAS PENIKAS
Jungtinių Amerikos Valstybių politika, tiek vidaus tiek užsienių, visada pasižymėdavo atvirumu, teisingumu, griežtu laikymusi tarptautinių sutarčių. Ta gera savybė, išplaukianti iš gilaus demokratinio supratimo, nėra ir ligi šiol išnykusi. Betgi šis girtinas Amerikos privalumas daug jai kaštavo praeityje, o dabartis gula visu svoriu kančių, kurios ateityje gali tik didėti.
Kur to viso priežastis?
Yra girtinas JAV gilus demokratinis išsiauklėjimas su visomis vidaus ir užsienių politikos dorybėmis, bet užtat papeiktina jų buvusį nesistengimą pažinti kitų didžiųjų kraštų politinių kėslu. Tad šis neapdairumas Ameriką ir bus nuvedęs į dabartines politines klampynes, iš kurių išbristi reikės daug pastangų ir aukų.
Apžvelgę tik stambmenomis šios šalies paskutiniojo dešimtmečio doleriu ir ginklu ramstomą tarptautinę politiką, pamatysime joje daug kontrastinių lūžių: prieš kelerius metus buvęs draugas, kuriam pagelbeti buvo atdari Amerikos resursai, šiandieną yra tapęs minimi priešu, o iš anuometinio priešo, beveik totališkai prieš šešeris metus sunaikinto, šiandieną norima pasidaryti patikimą sąjungininką. Štai tų JAV tarptautinės politikos lūžių tragiškoji eilė:
1940 m. JAV ir Japonijos tarpusavio santykiai buvo įsitempę ligi tiek, jog greitai tarp jųjų kilo karas. Tiesa, užpuolike buvo Japonija, o pastaroji agresorė pasidarė labiausia tik dėl to, kad JAV griežtai stojo ginti Kinijos interesus prieš į šios žemę įsiveržusią Japoniją. Vadinasi, anuomet Amerika visomis priemonėmis gelbėjo Kiniją, o šiandieną toji pati prieš šešerius metus apgintoji Kinija (tik tapusi raudona) duria peiliu į pašonį jos gelbėtojai.
Nuo 1941 iki 1945 metų Japonija buvo mirtinu JAV priešu ir privalėjo būti sunaikinta.
Gi šiandieną matome ką kitą: prieš šešerius metus nugalėtoji Japonija ruošiama įrikiuoti į JAV sąjungininkų eiles Tolimuosiuose Rytuose. Tai rodo neseniai San Franciske pasirašytoji su Japonija taikos sutartis, kurios svarbiausiu iniciatoriumi buvo Jungtinės Amerikos Valstybės.
Per ketverius paskutiniojo pasaulinio karo metus JAV paaukojo 589.000 žmonių ir milijardus dolerių, kad sunaikintų europinių šalių agresorių—hitlerinę Vokietiją. Dabar, po trumpo šešerių metų laikotarpio, griežtoji Amerika savo buvusį priešą norėtų vėl apginkluoti ir net padaryti Vakarų bloko sąjungininku.
Antrajame pasauliniame kare Rusija buvo JAV sąjungininku, gavo milijardus pagal nuomojimo ir paskolos įstatymus. Po penkerių metų Rusija tapo priešu Nr. 1 ir dabar žaidžia ugnimi, kuri gali įžiebti tretįjį pasaulinį gaisrą.
Vos tik po 2-jo pasaulinio karo, laužydama tarptautinius susitarimus, komunistinė Jugoslavija šaudė per jos teritoriją skrendančius JAV lėktuvus. Šiandieną, nors irgi komunistinė tebesanti, tik Tito savarankiškai diktatūriškai valdoma, Jugoslavija gauna amerikietišką pagalbą ir tos pagalbos tikisi daugiau.
Gal daugiau tik pataikaudama savo sąjungininkui Sovietų Rusijai, siekusiai sunaikinti paskutinį prieškomunistinį atsparos tašką, JAV prisideda prie diktatoriškai Franko valdomos Ispanijos pasmerkimo. Šiandieną JAV jau vėl yra užmezgusi su ta pačia Ispanija diplomatinius santykius ir pasirašiusi atitinkamas sutartis.
Nė vienas laisvojo pasaulio galvojąs žmogus negalėtų nuneigti, kad čia aukščiau sužymėti JAV tarptautinės politikos lūžiai, įvykę pasėkoje reikalo sudrausti agresorius, atlikti sveika politine išmintimi, siekiant atstatyti demokratinę lygsvarą pasaulio tautų tarpusavio santykiuose. Bet, antra vertus, niekas negali nuginčyti ir to fakto, jog ligi šiol visuotino solidarumo pasaulyje nepasiekta tik todėl, kad permaža buvo dedama pastangų atpažinti vilką avies kailyje, kokiu anuomet ir buvo Sovietų Rusija. Ši paskutinioji tada darė viską, kad tik kaip nors Amerikai, po paskutiniojo karo tapusiai vienintelei galingiausiai pasaulio valstybei, apdumtų akis.
Nereikėjo laukti nė penkmečio, ir jau Vakarų demokratijos, su JAV priešakyje, išgirdo riaumojančią rusiškąją mešką. Padėtyje susiorientavę vakariečiai pamatė, jog jie patys savo rankomis išaugino naują agresorių, kuriam atsispirti Europoje nebeliko jėgos. Vien dėl to, kad tas išugdytasis agresorius dar nesijaučia visiškai pasiruošęs, V. Europa gali dar kol kas laisvai svarstyti tas priemones ir būdus, kokių teks griebtis, kai naujas gaisras užsiliepsnos. Bet ar Europa besuspės susitarti vieningai gesinti gaisrą, ar tik jai neteks dar kartą skaudžiai nukentėti, kol su visomis reikalingomis priemonėmis atskubės į pagalbą užjūrio gaisrininkai.
Galutinoje išvadoje tenka pasakyti, jog šiuo metu Amerika yra gerame savo tarptautinės politikos kelyje. Įvykę politikos lūžiai išugdė jos budrumą bei politinį akylumą. Jai dabar yra aišku, jog dabartinis pasaulio laisvės priešas yra kur kas baisesnis, negu ankstyvesnieji kartu paėmus. Tikėkime, jog Amerika, tapusi galingiausia pasaulio valstybe, nenustos jautusi pareigą tą pasaulį įstatyti į sveikas demokratines vėžes. JAV neturėtų pasiduoti ir dabar prasidėjusiai Stalino “taikos” ofenzyvai.
