MŪSŲ DIDYSIS RŪPESTIS
TOMAS ŽIŪRAITIS, O. P.
Kaip čia seniai? Rodos, tik vakar buvome laisvi savajame krašte. Dirbome, kūrėme dėl Lietuvos. Jokie užjūriai, jokios emigracijos mūs neviliojo. Rodos, tik vakar visa tai buvo...
Pakartotinai įsibrovė raudonieji plėšikai į mūsų kraštą. Tačiau jie nepajėgia užgniaužti tėvynės ilgesio. Gaudžia laisvės kova partizanų miškuose. Galingas jos aidas atsiliepia stovyklų blokuose, svetimuose kraštuose — tremtinių dienose. Vienų ir kitų krūtinėse tas pats rūpestis ir pasiryžimas — drąsiai pirmyn už tėvų žemės laisvę, visos žmonijos gerovę! Žinome, kad teisė, laisvė ir žmoniškumas, nors ir gali būti kuriam laikui paminti, išniekinti, bet jie niekada nebus palaidoti, jei kovose beviltiškai nepalūšime, jei būsime vieningi, jei tėvynė bus gyva mūsų žygiuose ir mirtyje... Tai mes gerai žinome, tik nuolat prisimename, kaip šventą priesaiką nuolat atnaujiname: mūsų didysis rūpestis tremtyje — būti laisvės varpo aidu svetimojoje. Taigi!
I. Įkūnysime savo rūpestį —
Lietuva kelsis nauja ir užgrūdinta, kada būsime tos pergalės verti. Jei tremties gyvenimas turės daugiau kūrybinės meilės, vienybės ir žmoniškumo už aną paskutiniųjų metų laisvės gyvenimą, dėl kurio gal esame Dievo nubausti ir išsklaidyti, tik tada .. . Juk esame dabar panašūs į anuos biblinius izraelitus, kurie žygiavo į savo Pažadėtąją žemę. Keturiasdešimt metų jie keliavo, vargo, kovojo. O buvo išėję iš derlingos žemės — Dievas juos išvedė iš savojo palaiminto krašto, padarė juos klajokliais net 40 metų. Už ką, kodėl taip ilgai? Todėl, kad izraelitai, kokie jie buvo savo krašte, nebuvo verti savosios žemės, jos laisvės ir gėrybių. Buvo perdaug išlepę, ištižę, kūrybinį gyvenimą pamiršę. Reikėjo, kad išaugtų nauja karta, atsirastų nauji žmonės, verti Pažadėtosios Žemės . . . Tai mūsų didžiojo rūpesčio psichologinė, socialinė ir pagaliau moralinė sąlyga. Ginklai bežadžiai, atomai nesiskaldo, kada dvasia išblėsus, kada trūksta tikėjimo ir pasitikėjimo siekiamam tikslui. Todėl ir pats izraelitų tautos vadas Mozė nepriėjo Pažadėtosios Žemės, nes suabejojo, peranksti nuleido rankas ... Visi kiti įėjo į savo žemę, bet jis ne! Mūsų rūpestis dar daugiau reikalauja.
II. Dvasinė sąlyga būtina —
turėti kaip galima grynesnę sąžinę prieš Dievą, prieš savo tautą ir žmogų. Tik nekaltas gyvenimas ir nekalta, besąlyginė auka turi išganymo kelią. Kristus buvo nekalčiausias, todėl tik jis galėjo pasaulį prikelti, išganyti. Mes nesame dievai, be klaidų. Vieni daug ko neatsieksime. Mūsų kūrybinis gyvenimas turi būti organizuotas, visuomeninis, ne tik asmeninis, besireiškiąs dviem pagrindiniais prisikėlimo frontais:
1) Religinėmis ir tautinėmis organizacijomis. Religija be tautinio charakterio — religija be mums artimų, suprantamų formų; tautiškumas be religijos — tautiškumas be lygsvaros ir gilaus turinio. Jei religija pripažįsta ir vertina tautines vertybes, tuo labiau tautiškumas tūrėtų religijos nepamiršti. Kaip čia bebūtų, bet katalikų Bažnyčia visada liks ištikima tautiniams jausmams. Todėl Jo Eksc. Vysk. V. Brizgys tvirtina: “Vienas iš būdingiausiųmūsų Bažnyčios atsižvelgimų į tikinčiųjų tautinius jausmus, į žmonių psichiką — yra savos kalbos parapijos ir bažnyčios. Pagal Bažnyčios Kanonų Teisės kanoną 216, § 4, parapijos paprastai skirstomos teritoriniu pagrindu. Tačiau ten pat sakoma, kad iš to bendro dėsnio yra galimos ir išimtys. Ten pasakyta: — Tame pačiame mieste ar toje pačioje teritorijoje parapijų, pagal kalbos ar tautybių skirtumus, negalima steigti be atskiro specialaus leidimo; kas liečia jau įsteigtas, negalima nieko keisti, neatsiklausus Šventojo Sosto.
“Mūsų Bažnyčia atsitiktinai, o kaip tokia, yra tautinių kultūrų ir gražių papročių globėja. Jos globoje iki šiai dienai išliko ne tik kitokie tautinių kultūrų paminklai, bet nei jos nugalėtų stabmeldžių religijų dievų statulos, šventyklos ir kiti įvairūs anų tautų kultūros paminklai. Tik (tautinių — T. Ž.) kultūrų kūrybą vertindama ... Bažnyčia leidžia tokį didelį liturginių apeigų skirtumą ... net pačioje šv. Mišių aukoje, sakramentų teikime.’’ (“Aidai”, 1951 m., Nr. 7, psl. 290)”.
Mūsų didysis rūpestis negali pasitenkinti tik tautiškumu arba tik religingumu. Būtina yra vieno kito darnus, neperskiriamas pareiškimas organizuotame, asmeniniame ir ypač visuomeniniame gyvenime. Deja, čia daugiausia nesutarimo, neapgalvoto apsileidimo, kuris tik priešui tetarnauja.
2) Spauda suteiks mums galingus sparnus į Pažadėtąją Žemę — laisvąją Lietuvą. Nes ji yra: organizuotumo laidas, ji mūsų gyvenimo ir kovos veidrodis plačiajam pasauliui. Spauda yra dirva kūrybos pasireiškimui, jos ugdymui ir palaikymui; tremties spauda — knygnešių aidas ir jų dvasia, jei ji alsuoja amžinosios ir laikinosios tėvynės ilgesiu. Pagaliau kiekviena spauda yra mums brangi, kol ji gyvena didžiuoju lietuvių tautos rūpesčiu.
Suprantama, kad ir kitos priemonės — medžiaginės, visokios labdarybės ir fondai yra nepakeičiami. Bet tie fondai bus pilni ir prasmingi, kada pirmiausia mūsų dvasios aruodai nebus išsekę. Tik tada būsime laisvės varpo aidu svetimojoje, didžiojojo mūsų rūpesčio garbingais nešėjais ir įgyvendintojais.
