STALINAS — ISLAMO "DRAUGAS"
1950 spalio mėn. Batume įvyko slapta konferencija, kuriai vadovavo Mikalojus Suskovas, Kremliaus Artimųjų Rytų specialistas. Toje konferencijoje Maskvos agentai, veikią įvairiuose kraštuose tarp Maroko ir Pakistano, gavo nurodymus kurstyti mahometoninių tautų nacionalizmą ir kaitinti jų religinį fanatizmą, kad aštrėtų jų neapykanta netikėliams ir pranašo priešams.
Keisti sąjungininkai
Šie nurodymai buvo ištikimai išpildyti. Komunistų partijos Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose užmezgė ryšius su nacionalistinėmis dešiniųjų ir fanatikų mahometonų grupėmis, stengdamosios įsigyti jų pasitikėjimą. Rezultatai gana būdingi. Persijoje kraštutiniai dešinieji aštrina naftos konfliktą, o jų atkaklumas kai kuriais atvejais yra Maskvos skatinamas. Jau prieš metus sovietų pasiuntinys Teherane pasiūlė Irano vyriausybei Maskvos pagalbą nugalėti ūkiniams sunkumams, kurie kiltų, suvalstybinus naftos produkciją. Ir šitas žinojimas, kad jie pritariami didelės valstybės, persų ekstremistuose skatina vis didesnį atkaklumą. Komunistiškai nusiteikusi Tudeh partija energingai rėmė ir remia Mossadegho reikalavimus. Keista, bet raudonieji ir reakcija veikia drauge.
Garsiosios Fašamo sektos vadas Kašanis per Teherano radiją pareiškė, kad jis pirmasis pasirašė garsųjį Stockholmo taikos atsišaukimą, nes islamas norįs taikos. “Su-valstybinimas, kalbėjo sektos vadas, yra vienintelis kelias išvaduoti Persiją iš imperialistinių pinklių”. Tačiau į spaudos atstovo klausimą jis atsakė, kad Iranas nenumatąs suvalstybinti rusų bendrovės, kuri praktiškai yra monopolizavusi Kaspijos jūros žvejybą.
Tas keistas žaidimas vyksta ir kituose Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų kraštuose. Jordanijoje reakciniai Jeruzalės grosmufčio šalininkai drauge su komunistais varė propagandą prieš Angliją ir nužudytąjį karalių Abdullą. Irake Maskvos šalininkai sulindę į dešiniųjų ekstremistų partiją, kuri paskutiniojo karo metu pradėjo pronacines Rašido Alio riaušes. Sirijoje taip pat veikia Maskvos diriguojamos ir tik iš paviršiaus prieš-rusiškos jėgos. Pvz., taip vadinamoje “socialistų” partijoje Maskvos pakalikai, užimdami partijos vadų vietas, praktiškai valdo visą organizaciją.
Maskvos propaganda pirmoje eilėje kursto gyventojų neapykantą svetimiesiems. Maskvos įtakoje esą Sirijos laikraščiai pastaruoju metu spausdina ilgus reportažus apie mahometonų kančias “anglo-amerikinio imperializmo vergijoje”. Sovietinė propaganda nuolat pabrėžia būtinumą suvalstybinti didžiąsias naftos vamzdžių linijas, einančias per Siriją.
Panašūs reiškiniai pastebimi Liba-none. Kol komunistų partija veikė legaliai, ji turėjo 12.000 narių; tačiau aktyvi ir stipri tebėra ir dabar.
Maskva — pranašo balsas
Jei Rusijos jaunimui skirtuose vadovėliuose kiekviena religija atmetama kaip prietarai, tai Viduriniuose Rytuose Maskvos kalba yra visai kitokia. “Tik nesuklastoto islamo atgimimas”, kalbama čia, “padės mahometonų tautoms išsivaduoti iš anglo-amerikinės priespaudos.” Tai skelbia sovietiniai siųstuvai turkų ir arabų kalbomis, skatindami islamo tautas tiksliai pildyti korano nuostatus.
Kremlius “islamo gynėjo” rolėje — nėra naujas reiškinys, bet dabar stipriau demonstruojamas. Neseniai Maskvos radijas net paskelbė ilgą reportažą apie Maskvoje įvykusią mahometonų šventę. Ta proga gabiai pritaikoma reikalams tų tautų, kurioms skiriama. Sakysim, Egiptui, kuris bijosi naujojo pasaulinio karo ir norėtų likti neutralus, pareiškiama, kad “Vakarų imperialistai nori pranašo tikinčiuosius panaudoti pašaru patrankoms” ir todėl Egiptas gerai padarytų, Irano pavyzdžiu suvalstybindamas Sueco kanalą ir išvydamas netikėlius. Turkijai skirtoje propagandoje Kremlius apeliuoja vien tik į religinius jausmus. Jos įtakoje einanti provincijos spauda reikalauja grąžinti senuosius islamo papročius. Ir jau keletas jaunų fanatikų išniekino Kemalo Ataturko, naujosios Turkijos kūrėjo, paminklus Istambule, Ankaroje ir kitur. Vaizdas bus pilnesnis, pridūrus, kad tie patys sluogsniai gyvai ragina pasirašyti stockholminį taikos atsišaukimą. Prisimintinas šia proga ir neseniai Pakistane įvykęs karininkų sąmokslas bei jo užkulisiai.
Visi šie pavyzdžiai rodo, kad Kremlius naudoja šiandien ginklus, kurie vakar marksizmo buvo atmetami: islamo tautų religinius ir tautinius jausmus. Ši akcija sąmoningai plečiama: kalbama apie pasiruošimuspasaulinei mahometonų konferencijai, kuri “400 milionų mahometonų sulydytų į vieną bloką, kurisgalėtų išsaugoti taiką" — taiką, kuri, aišku, būtų sovietinė . ..
Naftos klausimas centre
Šio plataus šaltojo karo tikslų yra daug ir įvairių. Tačiau vieną iš svarbiųjų vietų užima naftos klausimas. Nes Sovietų Sąjungos reikalams vis mažiau užtenka savos naftos. Raudonosios armijos motorizavimas, šiandien jau prašokęs pusantro miliona mašinų, vis tebeplečiamas.
Ar rusai galės naudotis Irano nafta, dar tebėra neaišku, tačiau Vakarų atkirtimas nuo šių turtingųjų šaltinių jau reiškia didelį Maskvos laimėjimą. Tiesa, Amerika šiandien produkuoja septynis kartus daugiau naftos, negu Sov. Sąjunga, bet Amerikoj ir sunaudojimas auga milžiniškai. Šiandien sunaudojama dviem trečdaliais daugiau, negu 1941 m. Todėl JAV, kurios iki 1948 m. naftą eksportuodavo, dabar jau pradėjo įsivežti. Kasdien į JAV atgabenamas milionas barelių (1 barelis — 159 litrai). Ir Washingtonui nėra lengva sudaryti reikalingas atsargas, nes jos 1951 m. pavasarį nebuvo didesnės už 1950 m. rudenį turėtas. Konflikto atveju naftos pareikalavimas turėtų būti padidintas staigiu savos produkcijos pakėlimu, naujų šaltinių gręžimu. Tai daroma, bet tam reikia milžiniškų kiekių plieno. O plieno suvartojimas JAV-se taip didėja (ginklavimo pramonė ir didėjąs civilinis pareikalavimas), jog jau net pastebima stoka.
Taigi, karo atveju Amerika negalėtų Europą aprūpinti nafta, jeigu Irano šaltiniai būtų aklinai uždaryti. Šiuo metu Europai stinga anglių, todėl pramonė vis labiau ir labiau pradeda naudoti skystus degalus. Ir ne tik naftos stoka, bet ir neišvengiamai ją sekąs kainų kilimas pasunkintų Europos ūkinę būklę. Tai sutrukdytų ginklavimą, kuris tik dabar įsibėgėja, ir automatiškai įveltų painiavų į visą Atlanto pakto sistemą. O jei Maskvai pasisektų įtikinti Iraką ir Saudi Arabiją pasekti Iraną pavyzdžiu — sunkumai Vakarų pasauly dar paaštrėtų.
Ir taip Maskva, paleisdama apyvarton naujus — nacionalizmo ir mahometonų religinio fanatizmo — ginklus, mobilizuoja dvasines islamo jėgas prieš Vakarus, šiandien dar niekas negali pramatyti šių pastangų išdavų, tačiau aišku, kad laisvajam pasauliui ruošiamos didelės komplikacijos. Nes Kremliaus valdovų tikslai yra tolimi ir jų siekiama besąlyginiu grubumu.
