SPALIO NUOTAIKOMIS ATSIGRĘŽUS Į LIETUVĄ
DR. VLADAS VILIAMAS
Kai Lietuva nustojo būti miškų šalimi, būdingiausias jos augalas, greičiausia, buvo linas. Lietuvos dukros, linų rovejelės, verpėjėlės, audėjėlės drobių raštuose išaudė nepaprastai turtingą ir originališką tautos meną ir didelį kraitį ne tik sau, bet ir Lietuvai. Trinyčiai ir drobės ilgai buvo lietuvio pagrindinis apdaras. Prie lino sugaišti, ir tai ne tik moterų, bet ir vyrų, ilgi rudens vakarai, išdainuotos giesmės ir dainos, išsakytos pasakos, padavimai, užmintos ir atspėtos mįslės, praleistos intymiausios talkos.
Vienas didžiųjų ir universalinių mūsų poetų O. V. L. Milašius yra gražiai sustilizavęs mūsų vieną lietuvių tautos pasaką apie lino kančias. Ten papasakojama, kaip Onytė, patekusi tarp savo mylimo Jonelio vėlės ir kito nepažįstamo lavono šmėklos tik todėl išvengia mirties, kad, savo skurdžioje pirkelėje priglaudusi, senelė nepaž:stamo lavono šmėklai (norėjusiai pagrobti Onytę) kiaurą naktį pasakoja apie lino apdirbimą ir jo išgyventas kančias, kol paryčiais pragydęs gaidys nepažįstamą lavoną grąžina į savo guolį, o Onytės Jonuko vėlė sugrįžta į kapus. Pasakojimas lino istorijos ir pragydęs gaidys išgelbsti Onytę.
Spalio mėnuo skirtas linui atžymėti. Krintančių lapų irmėlynojo lino spalių pabiros surištos su elegiškomis rudenio reminiscencijomis.
** *
Spalio nepasisekimų balansas.Gal taip atrodo? Bet spalis Lietuvos nepasisekimų, ypač jos žemių klausimuose, tikrai per apstus.
Jau Vytautas Didysis 1398 metais spalio 12 dieną Salyno sutartimi su kryžiuočių ordino magistru Konradu von Jungingen, norėdamas turėti laisvas rankas savo kovoms su Aukso Ordos totoriais, yra priverstas laikinai atiduoti Žemaičius kryžiuočių ordinui. Taigi, jau nuo to laiko Lietuva įsivelia į teritorinius ginčus su Vakarų kaimynu, ir jie nėra baigti iki mūsų dienų. Tačiau tai senas istorijos lapas ir neistorikui būtų pavojinga tuos lapus vartyti. Atsikeikime į daug vėlesnę praeitį.
Lietuvos sutartis su Sovietų Rusija, pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje, garantavo mums tinkamas sienas rytuose, ir mes jas laikome teisišku dokumentu iki šių laikų. Ta sutartis buvo ratifikuota rugpiūčio 6 d., o pilnai įsigaliojo tik spalio 14 d. Faktiškai ji nepradėjo veikti. Ją sutrukdė kitas spalio mėnesio įvykis. Spalio 7 d. buvo pasirašyta Lietuvos-Lenkijos Suvalkų sutartis, bet spalio 9 d. ir mūsų kaimyno apgaulėmis buvo sulaužyta, ir kaimyniniams santykiams suduotas skaudus ir nepamirštamas smūgis. Iš mūsų pagrobtas Vilnius ir beveik trečdalis teritorijos negalėjo pasidžiaugti, kad ir trumpu, bet labai reikšmingu nepriklausomybės laikotarpiu, bent laikinai nusimesti priespaudos naštos. Anais laisvės laikais spalio 9 dieną visa Lietuva susikaupdavo rimties minutei ir prisimindavo savo kunigaikščių miestą ir nuo mūsų atskirtus brolius. Jie buvo nuo mūsų atskirti tik administracine linija, bet faktiškai tai buvo neperžengiama, tarytum, Kinų siena, ir tai buvo bene ryškiausias kaimyninės nesantaikos pavyzdys visoje Europoje.
Ir vėlesnis Sovietų Rusijos ir hitlerinės Vokietijos lietuviškomis ir lenkiškomis žemėmis pasidalinimas, pagal kurį Lietuva buvo priskirta SSSR interesų sferai, žinomas kaip rugsėjo 28 d. gėdingas dokumentas, pagal vėliausias žinias, buvo pasirašytas Molotovo ir Schulenburgo spalio 4 d., nors jame ir palikta rugsėjo 28 d. data (Žiūr. A. Rossi: The Russo-German Alliance 1939-1941. Boston, Beacon Press, 1951, p. 70). Lietuvos-SSSR po to sekusi priverstinė sutartis, pasirašyta spalio 10 d., buvo tik įžūlus ir akiplėšiškas iš Lietuvos pasityčiojimas. Šia sutartimi, Lietuvos kariuomenei buvo leistaįžygiuoti į bolševikų apiplėštą Vilnių, bet Lietuva turėjo įsileisti Raudonosios Armijos įgulas ir faktiškai jau buvo Sovietų Rusijos grobis, iš anksto užfiksuotas rusiškuose žemėlapiuose.
Pagaliau 1943 metais spalio mėnesį Raudonosios Armijos padas antru kartu sutrypė paskutinę Lietuvos žemės pėdą, ir priešindamiesi lietuviai, besi-traukią į Vakarus, galutinai buvo išstumti iš savo krašto.
Ir taip visa eilė labai skaudžių ir liūdnų įvykių, nutikusių spalių mėnesiais. Pilni nelaimių ir kiti mūsų mėnesiai ir metai. Bet jei spalis nelaimėmis tirščiausias — tebūna jis ne tik mūsų susikaupimų, bet ir pasiryžimų mėnuo.
Mūsų pareigos pavergtai tėvynei.Ne prie mūsų žemės vartų, bet joje siautėja raudonasis Hanibalas ir kruvinasis Atila. Mūsų tauta yra naikinama istorijoje dar negirdėtu žiaurumu. Tėvynės Kalvarijos kelias nepaprastai sunkus ir jos Golgota nesiliaujanti. Mūsų brolių ir sesių tėvynėje kovos už laisvę jau pranešė Termopilų kovotojus, o tų kovų dar nei galo, nei krašto nesimato.
Mūsų už geležinės uždangos buvimas niekieno ir niekuomet negali būti suprastas, kaip iš kovos pasitraukimas, bet tik tokio pat narso kovos vedimas, tik kitose sąlygose ir kituose kovos laukuose. Iš tos kovos nevalia mums nei pasitraukti, nei pabėgti, nei atsikalbėti, nei jos atidėti. Daugumoje esame sąmoningais tų kovų avangardais, mirties batalionais ir todėl turime ne tik patys kovoti, bet ir kitus vesti į kovą.
Ant sąmoningo lietuvio pečių guli pareigos ne tik jo pačio, bet ir tų brolių, kurie jau mirė, sunkią ištrėmimo dalį nešdami tolimuose Rusijos plotuose, kurie kankinio mirtimi užgeso koncentracijos stovyklose, kurių kapais liko nukloti Lietuvos miškai ir laukai, o ir kurie kryžkelėse paklydo ar susitepė sąžines ir rankas išdavimo nuodėme.
Pirmas didysis tautinis uždavinys yra kiekybinis tautos išlaikymas ir apsaugojimas. Biologinio lietuvių tautos naikinimo tėvynėje mes tuo tarpu negalime sulaikyti, bet jis turi būti sulaikytas emigracijoje. Antras tautinis uždavinys — tautinės individualybės išlaikymas. Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt. Tautinės individualybės išlaikymo keliai yra: tautinių savybių išlaikymas, lietuviško gyvenimo būdo neatsižadėjimas, tautinės kultūros kūryba. Trečias uždavinys — parodyti pasauliui ir įtikinti jį, kad esame verti ne tik mums egzistencijos pripažinimo, bet laisvės ir nepriklausomybės atstatymo. Musų tautos globalinis išsibarstymas yra didžioji mūsų nelaimė, bet ir didžioji proga parodyti pasauliui, kas esame ir ko trokštame ir kad mums daromos baisios skriaudos niekuomet neužmiršime; mūsų šauksmas bus visuomet gyvas ir nesiliaujantis.
Tai didžioji mūsų kovos programa. Visas kitas gyvenimas ir mažesni žygiai tiems koordinaliniams uždaviniams turi būti palenkti ir su jais suderinti.
Kokios mes trokštame Lietuvos.Ano meto Lietuvos, kaip valstybės, atkūrimas buvo grindžiamas mūsų tautos žemėmis, tačiau Lietuvos valstybė neapjungė visų lietuvių tautos žemių ir buvo priversta už savo ribų palikti plačiai suprastą Vilniją, Mažąją Lietuvą ir kai kuriuos kitus pakraščius. Mes siekiame pirmiausia tautinės valstybės ir visų lietuviškų žemių apjungimo. Vilnius su jam būtinu užnugariu ir lietuviškomis sritimis ir Mažoji Lietuva, ypač su tomis sritimis, kurios tik paskutinių dešimtmečių buvo apneštos svetimomis dulkėmis, yra neatskiriamos gyvosios Lietuvos dalys, ir jų dalyvavimas atstatomos Lietuvos valstybės sąrangoja yra kategoriška būtenybė. Atsisakymas nuo mūsų valdovų vyriausio miesto Vilniaus ir jam priklausančių sričių, atsisakymas nuo Mažosios Lietuvos — būtų lygus atsisakymui nuo 1913 metų Kauno, Ukmergės, Panevėžio, — atsisakymui nuo pačios Lietuvos širdies.
Ar mums būtinai reikalinga mūsų tautos žemė?Kolonistai žemę vertina turtu, tautai jos žemė yra jos namai, jos gyvenimo arena, anot poeto, jos duona ir vynas, jos tėvynė, be kurios tuščias ir beprasmis pasaulis. Prarastos tėvų žemės niekas neatstos. Tauta gali būti tikrai gyvastinga tik savoje žemėje, savoje aplinkoje ir kartu gyvendama bendruomeninį gyvenimą. Tauta ir jos žemė yra nuolatiniame, korelatyvi-niame santyky, gyvena tarpu-savės sąveikos gyvenimą. Tauta gyvena ir minta savo žemės syvais, jos dirvose išaugintu maistu, kvėpuoja jos oru, gyvena jos prieglobsty. Savu gi ruožtu tauta apipavidalina savo žemę savomis civilizacijos apraiškomis: sodybomis, ke
liais, kaimais, miesteliais ir miestais, pilimis, kapinynais ir kitais paminklais. Toji tarpusavio sąveika vyksta per amžius, ir taip kuriama tautos istorija, kuri vėl savitai veikia tautą ir tautos žemę. Šios abipusės sąveikos nutraukimas yra tautos natūralaus gyvenimo sutrukdymas. Tauta su savo žeme yra susirišusi nepaprastai gyvastingomis ir čia neišreiškiamomis pynėmis, o atskirta nuo savos žemės ji gali tik laikinai tęsti vegetatyvinį gyvenimą. Lietuviai, atitrūkę nuo savos žemės, daugumoje yra patekę į pačius tirščiausius žmonių skruzdėlynus, gigantiškuosius tautų tirpdymo katilus, ir nutautėjimo pavojai yra nepaprastais dideli.
Mylėti savo senolių žemę Lietuvą galime tik iš tolo, o ji mums rodos tūkstanty paveikslų, raštų raštais ir linų žydėjimu be krašto. Tik prie Baltijos ir Nemuno krantų galėsim tarti didįjį kūrybos žodį ir todėl kaip didvyriai neškim savo dalią. Tikėkim, kad ir šiuo atveju suskurdusiai senutei užteks lino pasakos per visą juodą naktį ir kad, ryto žaros sulaukęs, pragys gaidys . . . Mirties šmėklos pranyks, neramios Lietuvos sūnų mirusiųjų vėlės vėl suras ramybę, o Onytė išliks gyva ir ji iš geltonos linų grįžtės apmes naujus Lietuvai metmenis.
ANTROJO PASAULINIO KARO TRAGEDIJOS FRAGMENTAS
Vilniaus miesto gyventojai su ovacijomis ir gėlėmis sutinka mūsų kariuomenę, 1939 m. spalio 28 d. įžygiuojančių, senojcn Lietuvos sostinėn. Mūsų šarvuočiai, pėstininkai ir lengvieji motorizuoti daliniai traukia Gedimine gatve, pro Katedrą ir Ožeškienės aikštę.
KARIO klišė, 1939 m.
