GYVI ŽODŽIAI IŠ PAVERGTOS TĖVYNĖS

ELTA išleido savo biuletenio ekstra laidą nr. 19   (106), 1951m. spalio 5 d. Apie dabartinį gyvenimą bolševikų žudomoje Lietuvoje duodamas žodis žmonėms, tik ką iš ten dideliu vargu pasiekusiems Vakarų Europą. Jų pasakojimai dar dvelkia pavergtos Tėvynės vėju, jų akyse dar tebespindi kryžiuojamos mūsų tautos kančia ir besąlyginis ryžtas iškovoti Lietuvai laisvę.

Visame pasaulyje išblaškytiems mūsų skaitytojams čia pateikiame nors labai suglaustą santrauką. Plačiau apie tai rašo visa pasaulio lietuvių spauda.

Tebeveža įSibirą ... Trėmimai ir dabar nesibaigia, tačiau stengiamasi slapčiau, tyliau, paskirais atvejais. Masinių trėmimų, ypač kaip 1948-49 m., tuo tarpu nesą. Tuomet žmones vežė ištisomis kolonijomis. Išvežimai baisiai palietė visą kraštą. Jie tęsėsi ne vieną dieną. Daugiausia buvo surinkti vadinamieji “buožės”. Tokiais laikė visus, turinčius nors 19 ha. žemės. Tačiau neaplenkė nemaža ir turėjusių vos po du tris ha. Paprastai išveža visą šeimą. Daug žmonių išvežta į Krasnojarską, Irkutską, Kazachstaną, ypač 1949-50 m. Tuojau už Minsko atkaldavo šių transportų langus, leisdavo tremtiniams atsigerti, o vietos gyventojams skelbė, jog tai esą “darbo savanoriai į plačiąją tėvynę”.

Dėl tų išvežimų dar ir dabar galima rasti ištisus ruožus, kaip pvz., apie Šiaulius, Gustonis, kur buv. ūkininkų sodybos stovi tuščios, langai, durys apkalti lentomis, o buvę derlingi laukai apaugę karklais ir usnimis . ..

Partizanai veikia, krašte jie žinomi, nors apie juos viešai nekalbama. Daugiausia veikia mažomis grupelėmis. Jie savo uždavinius atlieka, bet jų padėtis labai sunki. Jiems trūksta ginklų, šaudmenų. Sugautieji partizanai, jų bendrininkai ar artimieji dabar jau viešai nekankinami. Sunaikinami ir paslepiami. Prieš partizanus tebeveikia spec, “istribitelių” daliniai.

Visi laukia karo. Žmonių nuotaika labai prislėgta. Jei taip truks ilgesni laiką — padėtis bus be galo liūdna. Dar po kelerių metų iš lietuvių tautos maža kas beliks. Jau dabar sunku rasti šeimą, kuri būtų nenukentėjusi. Visi laukia didelių permainų, išvadavimo.

“Amerikos Balsas” Lietuvoje girdimas negeriausiai, o kartais visai blogai. Rusų trukdytojai veikia labai smarkiai. Kartais nesigirdi net ištisų žodžių, sakinių. “A. B.” daugiausia klausomas miestuose, nes kaimas neturi nei elektros, nei radijo aparatų. Rusiškieji aparatai prasti. Geresnieji kaštuoja 800-1200 rublių. Oficialiai — radijo klausytis nedraudžiama. Praktiškai —-visi klausytojai sekami. Ką tik sugauna, tą “sutvarko”. Atrodo, “Am. Balsas” geriausiai girdimas 7 val. ryto. Klausytojai pageidauja daugiau medžiagos, kuri juos sustiprintų dvasiškai, neleistų palūžti, duotų kas ten aktualiausia, kad atremtų bolševikų skleidžiamus melus. Apie okupantų žiaurybes, apie gyvenimą Sibire — žmonėms Lietuvoje aiškinti nereikia. Pageidaujama daugiau informacijų apie tėvynės vadavimo pastangas, apie JAV žygius pasauliui išlaisvinti, apie ginklavimą, pasirengimus, nuotaikas Vakaruose, apie Korėjos fronto padėtį.

Lietuvos vyskupų likimas nežinomas. Pradžioje jie buvo suimti ir dingo. Tebėra likęs ir eina savo pareigas tik vienas vysk. Paltarokas. Yra parapijų, kur jau nebeliko nė vieno kunigo. Visa eilė bažnyčių uždaryta, nes negalėjo sumokėti didelių mokesčių. Jie vidutiniškai svyruoja apie 60.000 rublių. Panevėžyje beliko tik 2 bažnyčios, buvo 4. Šiauliuose taip pat veikia tik 2 bažnyčios, kitos uždarytos. Prieš kunigus, religiją, popiežių, visus tikinčiuosius — varoma smarki propaganda. Nepaisant teroro, religinis gyvenimas  Lietuvoje dar gyvas. Per didžiąsias šventes dar veikiančios bažnyčios pilnos žmonių. Kunigai, kaip ir kiti suimtieji, paprastai dingsta tyliai, iš po nakties. 1947 m. Kretingoje buvo viešai pakartas vienas vienuolis, apkaltintas slėpęs partizanus.

— Aušros Vartuose, Vilniuje, pamaldos dar laikomos, — liudija žmogus, šiais metais birželio mėn. paskutinį kartą ten buvęs... Vilniaus Katedra uždaryta, bet nepaversta sandėliu ir šokių sale.

Apie pasitraukusius į Vakarus — žmonės Lietuvoje sužino iš laikraščių, iš “Amerikos Balso”, arba iš pasakojimų “repatrijantų”, savo ar ne savo noru grįžusių iš Vakarų. Dalis grįžusiųjų buvo tiesiai pasiųsti į Sibirą, kiti dar palikti Lietuvoje, bet kas kelintą dieną privalo registruotis milicijoj. Daugelis gailisi pasidavę bolševikinei propagandai ir grįžę.

Kiti, okupacines sąlygas žiną vietiniai, juos vadina stačiai kvailiais...

Propaganda prieš demokratijas — labai smarki. Spauda, radijas, gyvu žodžiu, juos plūsta visur ir visomis progomis. Labai giriamasi balsavimų “laisve” Sovietų Sąjungoje. Amerikos darbininkas bolševikinės spaudos karikatūrose dažnai vaizduojamas kenčiąs badą ir šiukšlių dėžėse ieškąs sau duonos kąsnio... Nuo bolševizmo geriausiai būtų galima išgydyti visus jų “apaštalus”, jei tokį Andriulį, Bimbą ir kitus būtų galima pasiųsti Lietuvon, kur jie, gyvendami dabartinėmis sąlygomis, tą bolševizmą praktiškai patirtų savo kailiu.

Rusifikacija Lietuvoje eina visu smarkumu. Gyvenimas taip sutvarkytas, kad rusai visur turi pirmenybių. Jų ypač prigūžėjo 1946-47 m. Jie kaip skėriai užpuolė kraštą, išbadėję, nuskurę... Ir vis į tą “prakeiktą smetoninę Lietuvą”, į tą “mažąją Ameriką”, kaip jie sakydavo... Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje ir kt. miestuose — negalima buvo nė praeiti. Vadinamų smetoninių laikų elgeta geriau atrodė už tuos nelaimingus kolchozininkus, už tuos naujuosius "išlaisvintos Lietuvos piliečius”... Dabar rusų kalba įvesta ir į pradžios mokyklas. Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune arti pusės gyventojų — rusai.

Skurdžiausiai gyvena — kolchozų darbininkai, nors Lietuvoje dabar “darbininkų valdžia.” Jei galėtų, visi pabėgtų į miestus, į fabrikus. Už pabėgimą — 3-4 metai kalėjimo. Netrukus jau ir lietuviams darbininkams teks susidurti su badu. Spekuliacija gyvuoja, vagystės plinta.

Darbo kontrolė labai griežta. Už 5 min. pavėlavimą gali netekti vietos. Už pirmą pavėlavimą atskaito 25% mėnesinio atlyginimo, vėliau— 50%. Jei pavėluosi 3 kartus—išmes iš darbo ir dar gausi 6 mėn. darbo stovyklos.

Lietuvių vieningumas yra didelis, partijomis nesiskaldo, apie jas ten nešnekama. Visi vienas kitam stengiasi padėti, be pažiūrų ir įsitikinimų skirtumo. Išdavikų labai maža. Svarbiausias visų rūpestis yra, kaip patiems išsilaikyti ir kaip išsaugoti kuo mažiau sužalotą savo tautą. Visi teturi vieną priešą — okupantą.

Atvykusieji Vakaruose jaučiasi — kaip sapne. Ištrūkę iš visuotinės vergijos, jie staiga pasijunta vėl esą žmonėmis. “Pirmiausia norime perduoti Vakarams pavergtųjų brolių šauksmą:

SOS!”

— Reikia neužmiršti, jog ruošiamasi lemiamam sprendimui: arba išliks Vakarai, arba viską užlies bolševizmas. Atrodo, jog vakariečiai per maža įvertina bolševikų pastangas jiems pavergti. Tuo tarpu sovietai su visu sparčiu ruošiasi karui. Sovietų kariai yra užgrūdinti, matę vargo, galį kovoti pačiose sunkiausiose ir žiauriausiose sąlygose. Tarp jų buvo nemaža ir tokių, kurie į frontą savanoriškai ėjo tik dėl to, kad gautų dvigubą duonos davinį.

Bolševikų grėsmė yra kur kas didesnė, nei daugeliui iš tikro atrodo. Jų fabrikuose dieną naktį eina ruoša karui. Jei jie šiuo metu šneka apie taiką, tai tik tam, kad pasauliui apdumtų akis ir laimėtų laiko. Tai yra nepaprastai rimtas įspėjimas visiems, kas visų tų sąlygų nepažįsta, — sako žmonės, atnešę Vakarams naujausių žinių apie dabartines gyvenimo sąlygas mūsų pavergtoje tėvynėje.