1953 m. birželio 19 d., Kelmės apskrities Ragaičių kaime žuvo Kęstučio apygardos vadas Povilas Morkūnas-Ežerietis, Drakas, Rimantas ir štabo narys Stasys Zinkevičius-Algimantas
Prisikėlimo apygardos vadovybė.
Iš dešinės: Maironio rinktinės vadas luozas Paliūnas-Rytas, Povilas Morkūnas-Rimantas ir Feliksas Kokšta-Rustemas.
(Genocido aukų muziejus)
Povilas Morkūnas gimė 1914 m. Raseinių aps. Šiluvos vlsč. Zbaro k. ūkininkų šeimoje. Baigė Šiluvos pradinę, vėliau – Raseinių žemės ūkio mokyklas. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje įgijo puskarininkio laipsnį.
Nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų P. Morkūnas aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą, dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, Lietuvos laisvės armijos veikloje. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje iš legalaus gyvenimo pasitraukė, partizanavo gerai pažįstamose Ariogalos, Betygalos ir Šiluvos apylinkėse, vadovavo Žebenkšties (Šerno, Savanorio) rinktinės kuopai. 1946 m. liepos pradžioje dalyvavo viename didžiausių Žemaitijos partizanų susidūrimų su NKVD kariuomene – Pyragių miško kautynėse, kurioms vadovavo būsimasis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas kapitonas Jonas Žemaitis.
Skaityti daugiau: Povilas Morkūnas-Rimantas
Grįžti į pradinį meniu
tai XI-oji R. Kauniečio sudaryta ir parengta Laisvės kovotojų prisiminimų knyga. Šioje knygoje toliau skelbiami gerokai anksčiau užrašyti ir nepublikuoti keliolikos buvusių partizanų, ryšininkų bei jų rėmėjų prisiminimai, nemaža vietos skiriama archyvinei medžiagai, kuri buvo surinkta iš įvairių sovietinio saugumo tardymo bei operatyvinių bylų.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
| PDF |
 |
Dainavos apygardos partizanai Mykolas Babrauskas-Vaišvilkas ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. 1949 m. vasara.
DALIUS ŽYGELIS
Mykolas Babrauskas – vienas iš reikšmingiausių ir paslaptingiausių pokario laisvės kovotojų Dainavos partizanų apygardoje. Reikšmingas kovotojas, nes nepraėjus nei pusmečiui po M. Babrausko-Audrūno, Vaišvilko įsitraukimo į partizanų gretas, jis tuometinio Pietų Lietuvos srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago buvo „pažymėtas“ aukštu partizanų apdovanojimu – III laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. Taip pat jo reikšmingumą galime įvertinti skaitydami kito jo bendražygio – Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio eilutes. O paslaptingas todėl, kad per visą 23-ejų metų atgautos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį neatsirado nei vienas straipsnis, nušviečiantis šio kovotojo sudėtingą gyvenimo ir kovos už laisvę kelią. Šią spragą stengiamės užpildyti, pateikdami straipsnį, sudarytą iš M. Babrausko klasės draugų, kolegų, mokinių prisiminimų, L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio ištraukų, MGB dokumentų fragmentų bei pateikdami pluoštą išsaugotų fotografijų.
Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVOTOJAS MYKOLAS BABRAUSKAS
Gimė 1920m. Susninkų kaime Kalvarijos valsčiuje Juozo ir Onos Šikarskų 6-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo prie Sūsninkų miško 6 ha žemės. Du Šikarskų vaikai mirė: Juozukas – 4-ių,o Vladukas-6-ių metukų. Vyriausias buvo Antanas g.1909m. Anastazija – 1917m., Vitas, Onutė – 1926m. Ramų Šikarskų gyvenimą sujaukė bolševikinė okupacija.Visi vaikai, šaukiami Tėvynės balso,įsijungė į rezistencinę kovą. Apsisprendimas buvo tvirtas: “Okupantui nevergausim”. Vitas irAnastazija išėjo į partizanus, Antanas,Onutė ir Onutės vyras – Vincas Juknelis tapo ryšininkais ir rėmėjais. Prasidėjo kratos, pasalos, represijos. Areštavo Antaną- teisė 10-čiai metų. Atkentėjęs grįžo. Miręs. Onutė ir jos vyras suimti. Neščią Onutę budeliai, 1948m. tardydami taip sumušė, kad gimdydama mirė. Tą dieną kaip žmona mirė, buvo teisiamas Lazdijuose jos vyras Vincas Juknelis. Sužinojęs,apie žmonos mirtį , Vincas teismui pasakė:” Nužudykit ir mane,nėra prasmės gyventi…”. Onutės ir Vinco vaikus: Antanuką-8-ų dienų, Marytę 2,5metukų bei dukros Anastazijos Papeikienės ( vyras jau buvo žuvęs) dvi dukreles ir sūnaus Vito du sūneliu ( žmona slapstėsi) augino senelė, Vito motina Ona Šikarskienė, Martyno d., padedant, visai svetimiems žmonėms. Dažnai neturėdama kuo pamaitinti, kur prisiglausti, ši, jau solidaus amžiaus moteris, dar nuolat buvo tardoma, bauginama, šantažuojama koloborantų ypač stribų. Amžina jai šlovė. Nes tik vienas Dievas težino, kiek teko jai su anūkėliais pakelti vargo.
Skaityti daugiau: Vitas Šikarskas – Sakalas, Sakalėlis
Iš kairės: Pranas Runas-Daugirdas, Tauro apygardos adjutantas, ir Aleksandras Grybinas-Faustas, Tauro apygardos vadas. 1949 m.
Pranas Runas, slap. Šarūnas, Gintaras, Algirdas, Daugirdas, gimė 1916 m. rugsėjo 17 d. Bundzų k., Plokščių vls., Šakių apskr., ūkininkų Viktorijos ir Prano Runų šeimoje. Vyriausia sesuo Marytė, baigusi mokslus, mokytojavo Raseiniuose, tačiau 1942 m. mirė džiova. Brolis Vytautas, gim.
1926 m., iš paskutinės Šakių „Žiburio“ gimnazijos klasės įstojo į P. Plechavičiaus karininkų mokyklą Marijampolėje. Vokiečiams mokyklą likvidavus, pavyko sveikam sugrįžti į namus. Seserys: Birutė, gim. 1923 m., nuo 1945 m. gyveno, mokėsi ir dirbo Kaune, Irena, gim. 1932 m., gyveno namuose.
Pranas, baigęs Lietuvos kariuomenėje mokomąją kuopą, tarnavo Seredžiuje, 1939 m. rudenį demobilizavosi turėdamas viršilos laipsnį. Nuo 1939 m. Šeduvoje dirbo agronomu ir studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.
1943-1944 m. dirbo agronomu Šakiuose, Plokščiuose, gyveno tėvų ūkyje ir jį prižiūrėjo.
Nuo 1941 metų buvo Lietuvos laisvės armijos narys, nuolat bendravo su LLA kūrėju Kazimieru Veverskiu ir kita LLA vadovybe Kaune.
1944-1945 m. žiemą Pranas kartu su tėvu ir broliu Vytautu rengė posėdžius-pasitarimus, kuriuose dalyvaudavo kpt. Jurgis Valtys ir kiti. Slaptavietėje buvo kaupiami ginklai.
1945 m. kovo-balandžio mėn. Pranas kartu su Lietuvos kariuomenės kpt. Jurgiu Valčių subūrė besislapstančius vyrus į karišką organizaciją, pavaldžią LLA.
1945 m. rugpjūčio 29 d. tėvai ir sesuo Irena buvo ištremti į Šiaurę.
1945 m. rugsėjo 12 d. nelygioje kovoje su rusų kariuomene Prano akivaizdoje žuvo brolis Vytautas-Rimgaudas.
Nuo 1945 m, spalio 7 d., žuvus vadui kpt. Jurgiui Vaičiui, likęs gyvas Pranas subūrė išsisklaidžiusius kovotojus, pakeitė LLA „Vanagai“ pavadinimą į „Dr. Vinco Kudirkos“ kuopą, vėliau rinktinę, slapyvardį „Šarūnas“ pakeitė į „Gintaras“.
1946 m, lapkričio 22 d. suimta sesuo Birutė, slp. Skirmutė.
Skaityti daugiau: TRUMPA PRANO RUNO BIOGRAFIJA
Partizanų susitikimas Kušlių miške 1947 m. Pirmoje eilėje: Juozas Paškonis-Ąžuolas, neatpažintas, Antanas Kazakevičius, Pranas Kemeklis-Tėvas, neatpažintas, Ignas Klibas-Tėvukas, Balys Kazlauskas-Bijūnas. Antroje eilėje: Julius Sirutis-Eimutis, Petras Miškinis-Šarūnas, Jurgis Gudas, neatpažintas, Balys Žukauskas-Žaibas, neatpažintas. Trečioje eilėje: Leonas Dubinskas, Matas Paškonis-Don Kichotas, Stasys Gimbutis-Rūkas, Vladas Karosas-Vilkas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vytautas Velėniškis, Jurgis Čižius-Tigras, Pranas Urbonavičius-Dėdė, neatpažintas, Juozas Kemeklis-Rokas-Rimtutis, neatpažintas, Vytautas Baltrūnas. Fotografuota Stasio Indrašiaus
Šaltinis: https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-21-t-1997-m/3650-nematomais-takais
Algimanto apygardos Margio rinktinės partizanai. Iš kairės: rinktinės vadas Juozas Kemeklis-Rokas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vladas Karosas-Vilkas, Pranas Urbonavičius-Dėdė, Petras Miškinis-Šarūnas, Pranas Kemeklis-Tėvas, Stasys Gimbutis-Tarzanas (GAM)
Skaityti daugiau: Partizanas Pranas Kemeklis-Tėvas
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, Šiaurės Rytų srities štabo ryšių įgaliotinis Vytautas Magyla-Vairas (VŽM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanų šeima: Vytautas Magyla-Vairas, Bronė Matuliauskaitė-Rožė (VŽM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, Šiaurės Rytų srities štabo įgaliotinis Vytautas Magyla-Vairas, nužudytas 1950 06 14
MAGYLA Vytautas, Juozo-Vairas, Sakalas, gim. 1924 m. Mogylų k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas. Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų) srities štabo ryšių įgaliotinis. Žuvo 1950 m. netoli Vajėšių k., Anykščių apyl.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Birželio 14-15 d. žuvę partizanai
P. DIRKIS
Visos tautos su pagarba prisimena didžius istorinius įvykius. Tačiau ne visi istoriniai įvykiai yra džiaugsmingi. Yra tokių, kurie žmogaus skausmo niekada nenuslopins. Tokiems įvykiams tenka priskirti 1941 m. birželio mėnesio 14-21 dienas, kada Lietuvoje vyko masiniai trėmimai išvežimai ir žudynės.
Nakties metu prikelti iš miego nekalti žmonės, vaikai ir kūdikiai, ligonys bei nėščios moterys, smurtu ir žiauraus enkavedisto jėga buvo plėšiami iš nuosavų namų ir butų. Šautuvų buožėmis daužomi ir kojomis spardomi jie buvo stumiami į laukiančius jų sunkvežimius. Klyksmas ir šauksmas vaikų atplėštų nuo tėvų, senelių dejavimai, ligonių vaitojimai ir motinų ašaros skrodė vasaros naktų tylą.
Plėšiami iš savo gimtinės ir artimųjų tarpo Lietuvos žmonės kentėjo fizines ir dvasines kančias; alkani, be duonos kąsnio, ištroškę, be vandens lašo, jie mirė pritrūkę oro geležiniuose vagonuose užkalti. Veltui jie šaukėsi pagalbos, vieton jos jie prisišaukdavo raudonojo žudiko kulką ar smūgį.
Areštų, kalėjimų, tardymų kamerų ir šaudymo kančias jie iškentė. Jų vardus tepuošia garbės aureolė. Ištremtieji į Sibirą ir spygliuotų tvorų atskirti nuo pasaulio, tapo vergais ir taip iki mirties jie kenčia badą, šaltį, paniekinimą ir kol jų širdys plaks juos lydės neišpasakytos baimės ir rūpesčio jausmas.
Prisimindami masinius vežimus ir komunistinį terorą Lietuvoje susiduriame ir su kitu įvykiu tuo pačiu metu, būtent: su Lietuvių tautos sukilimu prieš raudonuosius rusus. Šis istorinis įvykis išryškino būdingą lietuvių bruožą, kuris pasireiškia tik didelio sukrėtimo metu. Sukilimo metu nebuvo politinių skirtumu ne tik kovojančiose gretose bet ir visuomenės sluoksniuose. Tada buvome viena didelė šeima, siekianti vieno ir to paties visiems tikslo. Išgirdus pranešimą apie Lietuvos laisvės atstatymą, viso krašto gyventojai, tarytum didžiulis choras, iš džiaugsmo verkdami, giedojo Lietuvos Himną, keldami trispalves vėliavas miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir net miškuose.
Tie liūdnieji ir tie džiugūs prisiminimai, minint tuos baisiai skaudžius įvykius ir didžius apsireiškimus, turėtų mus ir dabar išeivijoje gyvenančius, panašiai apjungti vienybės skraiste ir vieningomis gretomis mus vesti prie vienintelio šiandien mūsų bendro tikslo — atvadavimo pavergtos Lietuvos.
Tremtinių stovykla Sibire, apsupta spygliuotų vielų tvora ir saugoma sargybų bokštų
1941 m. birželio 26 d. komunistų išžudytų aukų lavonais išklotas Pravieniškių vergų stovyklos kiemas
Lietuviai laisvuose Vakaruose protestuoja prieš komunistinės Rusijos teroru Lietuvoje. (Clevelando Ramovės sk. nariai Januškevičius ir Budrys piketuoja rusų žurnalistus, 1955 m. spalių mėn.) V. Bacevičiaus nuotr.
Grįžti į pradinį meniu
1. Knygos kontekstas ir autoriaus autoritetas
Dr. Vytautas Tininis buvo vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. Lietuvos sovietmečio tyrinėtojų, ilgametis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) ekspertas. Jo darbai išsiskiria gilia archyvinių šaltinių analize (įskaitant buvusius KGB ir LKP CK archyvus) ir siekiu dekonstruoti sovietinės propagandos mitus.
Šis darbas yra sisteminis bandymas atsakyti į klausimą: kaip veikė sovietinis totalitarinis režimas Lietuvoje, kas buvo pagrindiniai jo varikliai ir kokius randus jis paliko visuomenėje?
2. Turinys ir struktūriniai akcentai
Knygos struktūrą galima suskirstyti į kelis esminius politinius ir socialinius blokus, kurie chronologiškai ir sistemiškai apima laikotarpį nuo pirmosios okupacijos (1940 m.) bei pokario (1944–1953 m.) iki pat vėlyvojo sovietmečio.
Kolaboravimo fenomeno dekonstrukcija: Autorius drąsiai ir atvirai analizuoja kolaboravimo sąvoką. Jis netraktuoja vietinių komunistų kaip „priverstų aplinkybių“ – knygoje aiškiai įvardijama, kad vietinė LKP vadovybė (A. Sniečkus, M. Gedvilas, J. Paleckis, A. Guzevičius ir kt.) sąmoningai veikė prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę. Jie buvo ne Lietuvos interesų gynėjai, o tiesioginiai Maskvos direktyvų ir represijų vykdytojai.
VKP(b) CK Lietuvos biuro vaidmuo: Vienas iš vertingiausių studijos elementų – Maskvos tiesiogiai kontroliuojamo Lietuvos biuro (veikusio pokariu) nusikalstamos veiklos atskleidimas. Tininis įrodo, kad ši institucija buvo tikrasis represijų, masinių trėmimų, rusinimo politikos ir partizanų viešųjų teismų procesų smegenų centras.
Fiktyvi valstybinė struktūra: Knygoje išsamiai paaiškinama, kaip LSSR valdžios organai (pavyzdžiui, LSSR Aukščiausioji Taryba) atliko tik dekoratyvinę funkciją. Formaliai turėjusi įstatymų leidžiamąją galią, ji tebuvo fikcija, skirta dubliuoti SSRS įsakymams ir sukurti „teisėtumo“ iliuziją tarptautinei bendruomenei, kai tuo tarpu absoliuti valdžia priklausė komunistų partijos aparatui.
Visuomenės ir jaunimo skaldymas: Autorius pateikia unikalių archyvinių duomenų apie komjaunimo (VLKJS) ir kitų sovietinių organizacijų plėtrą. Knygoje atskleidžiama prievartos mechanika, kaip jauni žmonės buvo verčiami stoti į šias organizacijas arba įsitraukti į stribų (liaudies gynėjų) būrius, taip dirbtinai sukuriant pilietinį ir ginkluotą konfliktą pačioje Lietuvos visuomenėje.
3. Pagrindinės knygos idėjos ir metodologija
Totalitarizmo anatomija: Tininis puikiai parodo, kad sovietinis režimas Lietuvoje nebuvo statiškas – jis evoliucionavo nuo brutalaus stalinistinio fizinio teroro (žudynių, masinių trėmimų į GULAG'ą) iki vėlesnio dvasinio bei kultūrinio visuomenės gniuždymo, konformizmo ugdymo ir visuotinio sekimo.
Objektyvumas ir dokumentiškumas: Knyga parašyta griežtu moksliniu stiliumi, tačiau išlieka suprantama ir platesniam skaitytojų ratui. Autorius vengia emocingų vertinimų, leisdamas kalbėti patiems dokumentams, skaičiams ir faktams.
4. Knygos stiprybės ir vertė
Mito apie „švelniąją“ lietuvišką nomenklatūrą griovimas: Knyga nepalieka vietos nostalgijai. Ji aiškiai įrodo, kad vietinis elitas buvo visiškai priklausomas nuo Maskvos ir asmeniškai atsakingas už tūkstančių Lietuvos piliečių netektis.
Išsamus šaltinių aparatas: Remiamasi unikaliais archyviniais dokumentais, kurių dalis vėliau tapo sunkiau prieinama tyrinėtojams.
Sisteminis požiūris: Tai nėra tik sausas įvykių sąrašas, o gili analizė, parodanti ryšį tarp ekonominių sprendimų (kolektyvizacijos), politinio teroro ir kultūrinio cenzūravimo.
Išvada
Vytauto Tininio darbas yra nepakeičiama knyga kiekvienam, norinčiam suprasti tikrąjį, o ne pagražintą sovietmečio veidą. Tai griežta, bet teisiškai ir istoriškai pagrįsta sovietinės sistemos diagnozė. Knyga padeda suprasti ne tik praeitį, bet ir priežastis, kodėl sovietmečio traumos ir kolaboravimo šešėliai vis dar sulaukia atgarsių šių dienų Lietuvos visuomeniniame bei politiniame gyvenime.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
PDF |
|
|
Fotografinė kopija PDF+tekstas |
 |
1904 01 02–1946 06 12
Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas gimė 1904 m. sausio 2 d. Utenos aps. Užpalių mstl., malūnininko šeimoje.
Buvo vyriausias iš šešių vaikų. Mokydamasis gimnazijoje priklausė pavasarininkų, skautų, ateitininkų ir Lietuvos šaulių sąjungos organizacijoms. Baigė Kauno karo mokyklą ir lakūnų kursus. Gavęs kapitono laipsnį, tapo karo lakūnu, žvalgu. Apie 1936 m. vedė mokytoją Bronę Matiekaitytę, augino sūnų ir dukrą. Lietuvos šaulių sąjungos narys, veiklus ir tikintis, rašė eilėraščius. Paskutiniais nepriklausomybės metais aviacijos majoras Z. Drunga buvo Karo aviacijos štabo II (Žvalgybos) skyriaus viršininku. Okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 2 d. paleistas į atsargą.
Vokiečių okupacijos metais dirbo sandėlininku, vėliau – Kauno priešgaisrinėje apsaugoje skyriaus viršininku. Jau tuo metu pradėjo nelegalią veiklą – spausdino pogrindinį laikraštį „Baltija“, dirbo Lietuvių fronto Kauno apygardos štabe. Vokiečiams traukiantis jis apsisprendė likti Lietuvoje.
1944 m., praėjus frontui, Z. Drunga kurį laiką dirbo Kauno gaisrinės viršininku. Jausdamas, kad gali būti suimtas, ėmė slapstytis. Buvo sulaikytas Šilavoto miestelio stribų, bet po kelių parų pabėgo. 1945 m. birželio mėn. Z. Drunga tapo Tauro apygardos partizanu, štabo nariu. 1945 m. spalio 22 d., suėmus Leoną Taunį-Kovą, pradėjo eiti apygardos vado pareigas. Nenuilsdamas tvarkė štabo organizacinius reikalus, ieškojo ryšių su kitomis partizanų apygardomis.
1946 m. balandžio mėn. susitiko su Dzūkijos partizanų vadais. Kartu su jais nutarė sujungti Dzūkijos partizanų („A“, vėliau – Dainavos) ir Tauro apygardas į didesnį vienetą – Pietų Lietuvos partizanų sritį. Z. Drunga tapo šios srities vado pavaduotoju. Ieškodamas ryšių su kitomis apygardomis, 1946 m. gegužės 28 d. susitiko su Aukštaitijos partizanų įgaliotiniu Juozu Markuliu, kuris iš tikrųjų buvo MGB agentas. Buvo pasirašytas ketinimų protokolas bendros partizanų vadovybės sudarymo klausimu.
Skaityti daugiau: Zigmas Drunga- Šernas, Mykolas Jonas
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai.
Centre – Albinas Milčiukas-Tigras (1922–1968).
Iš kairės stovi: Aleksas Velanis-Tigras (1905–?), Jonas Kadžionis-Bėda (g. 1928 m.), Antanas Blauzdys-Konkurentas (1921–1950), Antanas Karvelis-Vachmistras (1922–1950), Jonas Darela-Dieduška, Liudvikas Bajoriūnas-Kilbukas (?–1949), Butageidžio kuopos vadas Antanas Jogėla-Ažuolas (1913–1948), Simonas Dailidėnas-Miesčionis (1917–1949), Petras Šakėnas-Šauksmas (?–1948), Jonas Butkus-Karklas (?–1949), Pranas Taujanskas-Pakalnis (?–1950), Anicetas Simanonis-Sigitas (1920–1913).
Šaltinis:https://www.limis.lt/en/eksponatai/perziura/-/exhibit/preview/155124132?s_id=U7FeSTwIV3mulEVz&s_ind=69795&valuable_type=EKSPONATAS
BERNATONIS Jonas, Petro-Melagis, gim. 1915 m. Šikšnalaukio k., Traupio vls. Vyčio apygardos Kuprio būrio vadas. Žuvo 1949 m. birželio 12 d.
Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
DAILIDĖNAS Simonas, Jurgio-Miesčionis, Vėtyklė, Meška, gim. 1917 m. Girelės k., Traupio vls., ūkininkų šeimoje. Algimanto apygardos Butageidžio kuopos, vėliau Vyčio apygardos Kuprio būrio partizanas, Kosciuškos būrio vadas. Žuvo 1949 m. birželio 12d.
Skaityti daugiau: Birželio 12 d. žuvę Partizanai: J.Bernatonis, S.Dailidėnas
Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis
1949 m. birželio 11 d. Tauragės apskrityje Eržvilko valsčiuje Smaidrių kaime karinės-čekistinės operacijos metu žuvo Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų štabo žvalgybos skyriaus viršininkas, 1949 m. vasario 16-osios Partizanų Deklaracijos signataras kpt. Vytautas Gužas-Zigmas, Galiandra, Mindaugas, Kardas.
Vytautas Gužas-Kardas, eidamas Jūros srities štabo viršininko pareigas, dalyvavo 1949 metų partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo pasirašyta garsioji Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos Deklaracija, atkūrus Nepriklausomybę įsigaliojusi kaip Lietuvos Respublikos įstatymas. Į šias pareigas kpt. V.Gužas buvo paskirtas 1948 m. gegužės 5 dieną, įkūrus Vakarų Lietuvos sritį.
Nelengvas buvo V.Gužo partizaninis kelias. Tik žuvus pirmajam Kęstučio apygardos vadui Juozui Kasperavičiui-Visvydui, skaudi netektis ištiko ir apygardos štabo apsaugos būrį, kuriam tuo metu vadovavo V.Gužas-Mindaugas. 1947 m. balandžio 6 d., per Didįjį penktadienį, Šimkaičių valsčiaus Paparčių kaime apsupime žuvo net vienuolika šio būrio partizanų. Tik “Mindaugui” tuomet pavyko pasitraukti.
V.Gužas, kilęs iš Aukštaitijos, buvęs buhalteris ir Vietinės rinktinės savanoris, labai skaudžiai išgyveno jo būrį ištikusią nelaimę. Norėjo net nusišauti, nes jautė kaltę, kad liko gyvas. Niekaip negalėjo pamiršti kulkosvaidžio ugnimi jį dengusio buvusio gimnazisto Juozo Nausėdos, prieš mirtį sušukusio: "Vade, traukis, aš dengsiu!"...
Skaityti daugiau: VYTAUTAS GUŽAS-MINDAUGAS, ZIGMAS, KARDAS, GALIANDRA
Stravinskas Juozas (slap. Kardas, Žiedas) g.1914m. Mieldažiškiai (Šilavoto vlsč.) ž. 1946 06 09. Vienas iš Lietuvos partizanų vadų Tauro apygardoje.
1934m. baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos – matematikos fakultetą. 1935 04 pašauktas į Lietuvos kariuomenę, mokėsi Kauno Karo mokykloje, kurią baigė 1936 09. Suteiktas pėst. ats. jaun. leitenanto laipsnis. Paleistas į atsargą, tęsė studijas universitete.1937m. baigęs universitetą dirbo topografinėje tarnyboje, ruošė žemėlapius.
Vokiečių okupacijos metu Prienų „Žiburio“ gimnazijoje dėstė fiziką, matematiką ir chemiją. 1945m. pavasarį, NKGB bandant jį užverbuoti, išėjo į Prienų mišką. Tapo Vinco Senavaičio (slap. Žaliavelnis) partizanų būrio kovotoju. Tais pačiais metais suorganizavo būrį ir jam vadovavo. 1945 09 13, kaip narsus, drąsus, turintis organizacinių gabumų, paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadu. Daug nuveikė jungdamas partizanų būrius į rinktinę ir ją stiprindamas. Suformavo rinktinės štabą, Veikiančias atskiras kovotojų grupes sujungė į 7 kuopas, paskyrė jų vadus. „Žiedas“ partizanų padaliniuose įvedė karinę drausmę. Įpareigojo kuopų bei skyrių vadus besąlygiškai vykdyti vadovybės nurodymus, derinti kovos veiksmus. 1945 10 31 jo įsakymu buvo nustatyti rinktinės kuopų veikimo plotai. 1946m. pavasarį Geležinio Vilko rinktinėje, J. Stravinskas kartu su J. Lukša (slap. Vytis) ir A. Varkala (slap. Žaliukas) pradėjo leisti laikraštėlį „Kovos keliu“ kuris vėliau tapo Tauro apygardos leidiniu. Sumaniai ir sėkmingai vadovavo Degimų, Budninkų, Žemaitkiemio kautynėse.
Skaityti daugiau: Stravinskas Juozas (slap. Kardas, Žiedas)
Atsiminimų knygų apie 1944–1953 m. ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą sudarytojas ir leidėjas, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis.
Gimė 1944 06 08 Buivydžiuose (Rokiškio r.).
Mokėsi Pandėlio vidurinėje mokykloje, 1961–1965 m. – Panevėžio politechnikume.
Nuo 1961 m. gyvena Panevėžyje. Dirbo įvairiose Panevėžio miesto gamyklose, 1970–1985 m. – kaimo statybose Aukštaitijos regione. 1991–2006 m. dirbo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre, Kultūros paveldo inspekcijoje, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento Panevėžio skyriuje, Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdyboje.
Dalyvavo 1968 m. vykusioje disidentų kelionėje po Žemaitiją, kelionės įspūdžius įamžino parengtoje kronikoje, filmuotoje medžiagoje, fotografijose. Palaikė ryšį su buvusiais antisovietinio pasipriešinimo dalyviais, politiniais kaliniais, kunigais. Sovietinio saugumo persekiotas, 1969 m. suimtas: kratos metu jo bute saugumiečiai konfiskavo prieškario literatūros, savilaidos leidinių, rado ginklą. Už tai iškelta baudžiamoji byla. Pagal LSSR BK 234 straipsnį buvo nuteistas, pusantrų metų praleido nelaisvėje, kalėjo KGB kalėjime Vilniuje, Šiaulių kalėjime, Vilniaus pataisos darbų kolonijoje. Išėjęs į laisvę keletą metų daugino ir platino antisovietinius pogrindinius leidinius „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ ir „Aušra“.
Skaityti daugiau: Romas Kaunietis
Lydžio rinktinės partizanai.
Iš kairės: Antanas Jonikas-Rolandas, Česlovas Remeikis-Plienas, neatpažintas, Vladas Pečkauskas-Gegužiukas, neatpažintas, Albertas Norkus-Linksmutis ir Leonas Laurinskas-Liūtas. 1946 m.
(L Laurinsko asmeninė kolekcija)
Remeikis Česlovas-Plienas gimė 1929 m. Tauragės apskrities Eržvilko valsčiaus Varlaukio kaime. Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės Batakių būrio partizanas. Žuvo 1948 m. birželio 8 d. Eržvilko valsčiuje
Lydžio (Butageidžio) rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės: Česlovas Remeikis-Plienas, Albertas Norkus-Linksmutis, Zofija Miniotaitė (mergaitė baltais drabužiais), Albina Norkutė-Ramunė, Jonas Nuobaras-Lyras.
Antroje eilėje iš kairės: Vladas Pečkauskas-Gegužiukas, neatpažintas ir Leonardas Miniotas.
[L. Laurinsko asmeninė kolekcija)
Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Birželio 8 d. žuvę Partizanai
1948m. birželio 7 dieną garbingai žuvo Tauro apygardos Geležinio Vilko, 54 kuopos 1-mo būrio du partizanai. Atsidūrę beviltiškoje padėtyje susisprogdino, tai Antanas Popiera – Žilvitis ir Konstantinas Kižys – Gintaras, trečias Benediktas Budrys pasidavė.
Antanas Popiera - Žilvitis
Ta diena buvo saulėta, karšta. Apie pietus išgirdau šaudymą. Įbėgau į kambarį, atsiklaupiau prie lovos. „Viešpatie, nejau vėl žūsta vyrai? Šianakt Gintaras su vyrais turi ateiti. Ateis, būtinai ateis, liepė laukti, bet ką jis dar pasakė? Išbūrė mums mirtį, jei išsipildys, daugiau neateisim.“
Išbėgau iš kambario, lauke tylu, tvanku, tik kažkoks bloga žadantis parako kvapas. Tikrai netoli šaudė. Išėjau pas tetą į Baraginę ten netoli turėjo kažkas įvykti. Gal sužinosiu kas ir kur atsitiko, nors jau nujaučiau. Pasakė, kad čekistai užpuolė pas Daminaitienę Nendriniškių km. 3 partizanus. Tą metą aplink juos buvo vien javų laukas, kai rusai buvo apsupę, vien kepurės kyšojo iš jų. Daug, labai daug buvo enkavedistu. Priėjau keliuką ir nejučiom juo per rugius pasukau į Daminaičius. Rugiai, rodos, šnara :žuvo, žuvo neateis šiąnakt, neateis nei kitą naktį. Niekada jau neateis. Pradėjau verkti, pasidarė silpna, rodos, tuoj griūsiu. Atsisėsčiau, bet gal javuos dar yra persekiojančių rusų? Ką aš sakysiu? Ėjau man buvo jau vis tiek, o jeigu kieme rasiu rusus, o Juos kraujo klane? Gal netiesa, gal visi gyvi? Mane gali suimti. Partizanai sakydavo, jeigu suimtų, laikykis nieko neišduok su niekuo nekalbėk. Rūsiuose kur laiko suimtuosius, kalėjimo vienutėse yra daug šnipų. Tegul užmuša, bet neišduok nieko. Mes irgi niekada neišduosim. Atėjau – kiemas tuščias, jame dvi varganos trobelės. Durys visur atlapotos, gal viduje kraugeriai laukia, kas ateis? Einu vidun, noriu rasti paaiškinimų, kas čia prieš kelias valandas įvyko. Tyla, tokia baisi tyla, rodos mane sukaustė, girdžiu – daužosi širdis. Dieve, jų tikrai nėra gyvų, kraujas, kraujas... Gal tik sužeisti, gal išliks? Geriau būtų žuvę, nes kitaip juos iškankinę užmuš ir numes kur nors išniekinimui ant grindinio. Marija, melskis už juos. Dievulėli, padaryk stebuklą, leisk jiems gyventi. Tokie jauni, tokie gražūs... Prakeikti būkit atėjūnai, ar dar jums mažai lietuvių kančių, mažai kraujo, ko dar jums reikės rytoj, poryt? Jau šiandien atsivarė kaimynų vaikus, moteris ir suklupdė priekyje, kad partizanai negalėtų atsišaudyti nepataikę į savus.
Skaityti daugiau: Užmiršti niekaip negaliu
Bronius Vaivada gimė 1900 m. 05 29 Žadeikių k. , Vabalninko vls. Biržų aps. Mokėsi Kupreliškio pradinėje mokykloje. 1921m. baigė Biržų gimnazijos 6 klases. Tų pačių metų lapkritį įstojo į Karo mokyklą. Baigus mokyklą suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis, paskirtas į Karo aviaciją. Dalyvavo Klaipėdos išvadavime. 1927 08 01 pakeltas į vyr. leitenantus ir perkeltas į 3 oro eskadrilę oro žvalgu. Tarnaudamas, 1927m. baigė S. Daukanto mokytojų seminariją Kaune, studijavo LU Teologijos – filosofijos fakultete. 1930 11 23 pakeltas į kapitonus. Vadovėlio „Aeronautinė meterologija“ (1931) ,autorius. 1932 07 01 išvyko studijuoti į Prancūziją. 1934 07 15 baigė Strasbūro Geofizikos ir matematikos institutą įgydamas inžinieriaus geofiziko kvalifikaciją. Grįžus į Lietuvą 1935 09 02 paskirtas Karo aviacijos meteorologijos tarnybos viršininku.1936 07 23 pakeltas į majorus. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę iš kariuomenės atleistas. Mokytojavo Utenos vidurinėje mokykloje 1943 04 įstojo į „Kęstučio“ pogrindinę organizaciją, paskirtas Utenos aps. štabo viršininku, leido ir redagavo pogrindinius laikraščius „Prošvaistė“, „Laisvės kelias“.
Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje vienas iš Tigro rinktinės kūrėjų. 1944 10 23 rinktinės vado Leono Vilučio- Arūno paskirtas štabo Organizacinio skyriaus viršininku slapyvardžiu „Vilkas“. Lapkričio mėnesį jam pavesta parengti planą „Pantera“, numatantį kalinių išvadavimą iš kalėjimų Tigro rinktinės veikimo zonoje.
1945 06 20 suimtas, kalintas Utenoje, Vilniuje.1945 11 22 LSSR NKVD Karo tribunolo nuteistas mirti. 1946 06 07 sušaudytas Vilniuje, palaikai užkasti Tuskulėnų dvaro parke.
Apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1937), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928), garbės ženklu „Plieno sparnai“ (1939), Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu.
Aldona Vilutienė
Maironio rinktinės partizanai.
Iš kairės: Leonas Caporka-Žirgūnas, Adolfas Žiogas-Dildė, neatpažintas, Albertas Sauka-Rimtuolis, neatpažintas.
(Lietuvos nacionalinis muziejus)
Žiogas Adolfas-Dildė gimė 1921 m. Šiaulių apskrities Šiaulėnų valsčiaus Gelažių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinei — partizanavo P. Morkūno-Drako, vėliau L. Caporkaus-Zirgūno, dar vėliau J. Šukio-Liutauro vadovaujamame būryje. 1950 m. gegužę buvo apnuodytas specialiu preparatu ir suimtas. Kankintas, bandytas užverbuoti agentu smogiku. Karo tribunolo nuteistas mirties bausme ir 1951 m. birželio 7 d. sušaudytas Vilniuje
Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Birželio 7 d. žuvę Partizanai
Kazimieras Pinkvarta – Dešinys, gimė 1919m. Liepalotų (Giniūnų) k., Prienų vlsč. vidutinių ūkininkų šeimoje. 1938m. pašauktas į karinę tarnybą tarnavo Kaune, Šančiuose,5 pėstininkų pulko mokomoje kuopoje. Baigus apmokymo kursą ,jam buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės puskarininkio laipsnis. Sovietų Rusijos daliniams įžengus į Lietuvą, iš tarnybos kariuomenėje pasitraukė. Pasilikęs gimtinėje iki rudens slapstėsi. Rinko ir kaupė likusius praėjus frontui vokiečių ir sovietų paliktus ginklus, ruošėsi kovai su okupantu. Iš besislapstančių aplinkinių Liepalotų, Mčiūnų,Strielčių, Šakališkių kaimų vyrų. Pinkvarta subūrė pirmųjų partizanų grupę. Tapo jos vadu. Mokė jaunuosius kovotojus patikimai naudoti ginklus. K. Pinkvarta - Dešinys vienas iš Lietuvos Laisvės kovotojų , gana ryškų pėdsaką palikęs Lietuvos istorijoje, kovojant su raudonuoju okupantu. Dalyvavo daugelyje kautynių. Nekartą iš keblios, beviltiškos padėties, sugebėjo išvesti vyrus be nuostolių. Keletą kartų sužeistas Būdninkų kautynėse, po sužeidimo, neteko dešiniosios akies. Bet tai po išgijimo, netrukdė dar ryžtingiau kovoti. Vienas iš Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kūrėjų. 1945m.rudenį Geležinio Vilko pulko Kęstučio kuopos vadas.1946m. vasarą – rinktinės Rikiuotės skyriaus viršininkas, po metų – 53 – iosios kuopos vadas. 1948m vasario mėn.. 53 – iąją kuopą išformavus, paskirtas 54 – osios kuopos vadu, o kuopą performavus į tėvūniją – tėvūnijos vadu.
Žuvo 1949m. birželio 6 dieną Skirptiškės k., Naujosios Ūtos vls. Prie Janulio sodybos. Po jo žūties 54 –oji kuopa pavadinta Dešinio tėvūnija.
1945m. gruodžio 28 d. suteiktas viršilos laipsnis. 1950m. vasarą apdovanotas (po mirties) ll laipsnio Laisvės kovos kryžiumi ( su kardais). 1998 m. suteiktas majoro laipsnis.
Aldona Vilutienė
ASMENIŠKA
Atiduok Tėvynei ką privalai!
LLKS
PARTIZANO KELIU
Pergyventi prt. Ryto atsiminimai
41.06,10.-49.I2.3t.
I d.
LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS
Knyga PDF formatu: 
Knygos fotografinė kopija PDF: 
knyga WEB formatu: 
Šiandieną 1950 m. sausio mėn. Kaip ir visus kitus Naujuosius Metus sulaukęs, ir šiais metais apsvarstau, kiek yra pergyventa, kiek Tėvynei pasidarbuota. Tuoj pat kyla mintis, kiek bendražygių netekau?.. Ir tas man suteikia ne baimę, o stiprybę — ryžtą, nes matau, kad ne vienas kovoju, o dauguma ir dar ryžtingiau.
Kartu atėjo mintis, kad per šiuos metus teks atlikti uždavinių nemažiau, kaip ir kiekvienais metais. Tai gali taip pat pareikalauti ir mano gyvybės. Tas dėl Tėvynės laisvės nebaisu, tik paskutinę gyvybės atidavimo minutę noriu būti su ginklu rankoje ir kautynių padėty.
Tam pasirengdamas, surašau savo pergyvenimus 41.06.10.— 49.12.31. pavergtoje Tėvynėje. Stengiuos rašyti tyra dvasia, be menkiausių nukrypimų, todėl šį mano asmenišką dokumentą, jei Tėvynės laisvės kova pareikalautų mano gyvybės, prašau perduoti mano artimiesiems.
Maironio Rinktinės Vadas
Aš sutinku su tuo, kad laisvę praradom ne 1939 m., kada bolševikai mus okupavo, o 1926 m. kada Smetoninė valdžia sugrobė valdžią į savo rankas, panaikindami demokratiją, įvesdami diktatūrą. Kad šis mano pasisakymas būtų vaizdesnis, aš dedu ištrauką iš LLKS visuomeninės minties organo PRR 2, 1949 m.
„Kuo kitiems šita konstitucija buvo, tuo ji ir pas mus pasireiškė. Ir pas mus partijos demokratinę krašto teisę suprato, kaip praeinamą momentą, kaip sau kelią prie respublikos sutvarkymo ir galutinės savo valios kraštui reiškimą. Kai 1926 m. seimas nedavė nė vienai lietuviškai partijai reikiamos daugumos vyriausybei sudaryti, tai Lietuva sulaukė tokios vyriausybės, kuri Lietuvą leido komunistams tarybinti, o lenkams šviesti. Šitas seimas demokratines Lietuvos teises ir užbaigė. Tautininkai, iš 85 seimo narių teturėjo tris, sudarė Lietuvos vyriausybę ir demokratinę Lietuvos Respubliką pertvarkė į Lietuvos Respubliką.
Šią konstituciją mes galime vertinti, kaip vertingą pamoką, už kurios gavimą kiti net savo garbe užmokėjo. Tai parodo mums, kad nevien geri norai gali suteikti Lietuvai demokratines teises, bet tam atsiekti reikia atitinkamų pavyzdžių ir pastangų...“
Nors ta mūsų smetoninė valdžia tik su užeinančiu bolševizmu pabėgo į užsienį, bet mes likome Tėvynėje, kartu su visa tauta gyventi pavergtos Tėvynės gyvenimą.
Skaityti daugiau: Partizano Juozo Paliūno-Ryto prisiminimai
