Šiandien, gegužės 14 d. – Pilietinio pasipriešinimo diena. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta. Įvykis išgąsdino Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnus. Jie slapta palaidojo R. Kalantą. Kilo jaunimo neramumai, R. Kalantos laidotuvių dieną peraugę į spontaniškas eitynes Laisvės alėja. Romas Kalanta tapo pilietinio pasipriešinimo okupacinei santvarkai simboliu.
Romas Kalanta – Lietuvos Laisvės šauklys, savo gyvybę paaukojęs vardan Lietuvos Laisvės, gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje.
1963–1971 m. Romas mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokslai jaunuoliui nelabai sekėsi. Bendraklasiai teigė, kad ir pats R. Kalanta, nors ir išmokęs pamoką, dažnai atsisakydavo atsakinėti, nes nematė prasmės. 1971 m. mokyklą turėjo baigti, tačiau neišlaikęs chemijos, geometrijos ir fizikos abitūros egzaminų perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Tuo pačiu metu dirbo Kauno „Aido“ fabrike (Vilijampolėje), kuris gamino vaikiškus baldus, vežimėlius ir įvairus muzikos instrumentus: metalofonus, lūpines armonikėles ir kita. To meto Romo Kalantos charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką“.
Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo Romo nusivylimas gyvenimu, piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Ketinimą nusižudyti liudija tokios 1972 m. asmeninėje užrašų knygelėje įrašytos frazės: „vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai“, ,,mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu“, „laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė“. Jo užrašų knygelėje liko ir paskutinis įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Romas Kalanta suvokė, kad totalitarinė santvarka yra žudanti, ir ryžosi pasiaukoti prisidėdamas prie Lietuvos išsilaisvinimo.
1948 m. gegužės 13 d., Ukmergės aps. Taujėnų vls. Lėno miške, prie Juodvisinės k., žuvo Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Atamanas, Briedis, jo pavaduotojas Jonas Kilijonas-Mikas ir partizanas Antanas Šyvis-Šalapka.
Būsimasis Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Geležių kaime. Tėvai vertėsi žemės ūkiu ir valdė apie 30 ha žemės. 1925 m. tėvai pardavė žemę ir nusipirko žemę Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Aneliavos kaime. Danielius mokėsi Šėtoje, Ramygaloje, Kėdainiuose, 1933–1935 m. suaugusių gimnazijoje Kaune ir dirbo darbininku. 1935 m. baigė suaugusių gimnaziją Kaune. 1935 m. įstojo į pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos vardo Karo mokyklą. Ten mokslas tęsėsi 3 metus. 1938 m. baigė A. Smetonos karo mokyklą. Jam suteiktas pirmasis karininko jaunesniojo leitenanto laipsnis. Pagal specializaciją buvo artileristas. Tarnybą pradėjo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje. Tarnybą pradėjo būrio vadu, vėliau buvo baterijos vado padėjėju. Šis pulkas savo istoriją skaičiavo nuo Nepriklausomybės kovų. Jo įkūrimo data laikoma 1919 m. sausio 6 d. Panevėžio apylinkėse šis pulkas buvo nuo 1935 metų. Pulkui vadovavo pulkininkas Alfonsas Sklėrius. Pulkas buvo dislokuotas labai gražioje Skaistakalnio vietovėje. Pirmajame artilerijos pulke tarnavo 1938 m. rugsėjo mėn. – 1939 m. vasario mėn. 1939 m. vasario – rugsėjo mėn. baigė aviacijos žvalgų kursus Kaune. 1939 m. rugsėjo mėn. – 1940 m. rugsėjo 1 d. vėl tarnavo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje ir Pasvalyje. Nuo 1940 m. gegužės 10 d. buvo baterijos vado padėjėjas. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. rugsėjį paskirtas į 179 pulką būrio vadu ir laikinai ėjo baterijos vado pareigas. 1940 m. suteiktas leitenanto laipsnis. 1940 m. spalio mėnesį jo rašytoje charakteristikoje rašoma, kad iš pradžių buvo priešiškai nusiteikęs prieš sovietinę valdžią, pavaldiniams reiklus, disciplinuotas su pavestu darbu susitvarko gerai. Pažymima, kad karinis parengimas geras. D. Vaitelis sovietinei valdžiai atrodė kaip nepatikimas. Vėliau iš tarnybos sovietinėje armijoje atleistas. 1941 m. rugsėjo 12 d. vedė Aleksandrą Urbonaitę. Su būsimuoju vyru ji susipažino dar besimokydama Šėtos vidurinėje mokykloje. Nacių okupacijos metais Danielius priklausė Lietuvos laisvės armijai. 1944 m. D. Vaitelis stojo savanoriu į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. Ši armija turėjo tapti būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės kariniu junginiu. Deja, vokiečiams nepatiko P. Plechavičiaus prolietuviška orientacija. Jis buvo suimtas, o armija išformuota.
Valkų mūšis vienas didžiausių partizanų susirėmimų
1944 m. rudenį, praslinkus frontui ir paskelbus mobilizaciją, dauguma jaunų vyrų pradėjo slapstytis. Netrukus besislapstančius miškuose vyrus Lietuvos kariuomenės karininkai ėmė jungti į sukarintus dalinius, kad su ginklu pasipriešintų sovietams.
1945 m.gegužės 6–18 d. Šakių aps. Barzdų, Jankų ir Paežerėlių vls. (dabar – Šakių r. sav. ir Kazlų Rūdos sav.) NKVD pasienio kariuomenės daliniai vykdė karines operacijas, kurias parengė NKVD Šakių aps. skyrius, gavęs duomenų apie partizanų dislokacijos vietas. Gegužės 6 d. į minėtus valsčius buvo pasiųsti kariniai būriai. Be smogiamųjų būrių, sudarytos ir specialios karinės grupės besitraukiantiems partizanams persekioti. 1945 metų gegužės 12 dieną Jančių girininkijos Valkų miške, visą dieną trukusioje kovoje, partizanai atrėmė čekistų puolimą. Jie pralaužė apsupimo žiedą ir pasitraukė iš stovyklos.
Stovyklą dar 1944 metų rudenį prie Siesarties upelio ištakų įrengė Lietuvos kariuomenės puskarininkis Andrius Šmuilys.
1945 metų balandžio mėnesį vadovavimą partizanams perėmė Jurgis Valtys-Lokys, turintis karinį išsilavinimą. Lietuvos kariuomenės kapitonas. Jo nurodymu, stovykla paruošta žiedinei gynybai: iškasti apkasai, įrengtos papildomos žeminės, kuriose galėjo gyventi iki 200 kovotojų, kurie tuo metu slapstėsi namuose. Į stovyklą atvykdavo iškviesti viršininkų. J. Valtys įvedė karinę drausmę partizanų būriuose, užmezgė ryšį su partizanų būriais, veikiančiais aplinkiniuose valsčiuose, užmezgė ryšį su Lietuvos Laisvės Armija ir „Tauro“ apygardos štabu, kur gaudavo veiklos direktyvas, pogrindžio spaudą.
Partizano priesaikos priėmimas tapo būtinu ir iškilmingu.
Šių įvykių dalyvis Edvardas Guoga-Glaudys pasakojo: „Valkų stovykloje vadovavau būriui, todėl visą laiką tekdavo praleisti stovykloje. 1945 m. gegužės mėnesio pirmomis dienomis į stovyklą atvyko LLA atstovas, kuris domėjosi stovyklos įrengimu, turima ginkluote, kovotojų parengimu. Išvykus LLA atstovui partizanų pasitarime nuspręsta sustiprinti sargybą aplink stovyklą, iškviesti į namus išėjusius partizanus.“ Gegužės 12 ryte stovykloje buvo apie 100 partizanų.
Gegužės 12 dieną apie 10 valandą, apie 250 NKVD pasienio kariuomenės kareivių, atvežtų iš Kauno ir Šakių garnizonų, pradėjo stovyklos puolimą, kurį partizanai atrėmė, apmėtydami puolančius kariškius rankinėmis granatomis. Taip privertė juos atsitraukti.
Užpuolikai rinkosi nukautus ir sužeistus kariškius, persigrupavo, laukdami pastiprinimo. Antrąją ataką čekistai pradėjo panaudodami tarnybinius šunis ir stipriai apšaudydami partizanų apkasus kulkosvaidžiu, automatų ugnimi.
Antroji ataka užgeso pasieniečiams taip ir neįsiveržus į partizanų apkasus. Po antros atakos atokvėpio nebuvo. Snaiperiai, sulipę į medžius, pradėjo medžioti partizanus, nukaudami juos šūviais į galvas.
Šioje kovoje partizanams padėjo Vytauto Petkūno-Putino ir poros Vermachto kariškių patirtis. V. Petkūnas į partizanų gretas įstojo pabėgęs iš Raudonosios armijos. Vokietukai turėjo dar didesnę kovos meno patirtį. Šiems vyrams pavyko nukauti snaiperius. Įsivyravusi tyla po antros atakos reiškė, kad čekistai laukia pastiprinimo. Partizanams rūpestį kėlė senkančios šaudmenų ir granatų atsargos ir praretėjusios kovotojų gretos. Vado įsakymu partizanai pradėjo žūtbūtinį mūšį, stengdamiesi pralaužti apsupimo žiedą. Staigus išpuolis atnešė sėkmę.
Pasitraukę iš apsupimo, partizanai išsiskirstė mažais būriais. Kiek žuvo partizanų šiame mūšyje, tikslių žinių nėra. Pasak liudininkų, Valkų miške nukauta 19 partizanų. Vienuolika jų palaidota Staliorių kaimo kapinaitėse. Sovietų saugumiečių atskaitoje apie Valkų mūšį yra įrašę: „mūsų nuostoliai minimalūs.“ Vietiniai gyventojai pasakojo, kad žuvusius ir sužeistuosius vežė sunkvežimiais.
Mūšio vietoj 1990m. atidengtas paminklas su žuvusiųjų mūšyje pavardėmis.
Mūšiui vadovavo Lietuvos kariuomenės kapitonas Jurgis Valtys – Lokys, Tunda viesulas, gimęs 1910m. Pustauniškių k. Lukšių vls. Žuvo išduotas 1945 spalio 17d.
Valkų Mūšio ir Susijusių Vietovių Žemėlapis (1945 m. Gegužė)
Pažymėtos Vietovės:
Barzdai (Barzdų vls.): Viena iš valsčių, kur vyko NKVD operacijos.
Jančiai / Valkų miškas (Jankų vls.): Pagrindinė mūšio vieta Jančių girininkijos Valkų miške.
Paežerėliai (Paežerėlių vls.): Dar viena iš valsčių, kur vyko NKVD operacijos.
Siesarties upelio ištakos (Ilgakampio m.): Vieta, kur 1944 m. rudenį buvo įrengta partizanų stovykla.
Žemėlapis skirtas vizualizuoti straipsnyje "valkų mūšis.txt" minimas geografines vietoves.
Juozas Zdebskis (antras iš kairės) minint kun. Alfonso Svarinsko kunigystės 25 metų jubiliejų. Viduklė, 1979 m. spalio 7 d./ Nuotrauka iš knygos „Bažnyčios riteris“
Aras LUKŠAS
1986-ųjų vasario 5 dieną automobilio avarijoje žuvo vienas ryškiausių Lietuvos katalikų disidentų Juozas Zdebskis. Jo žūties aplinkybės taip ir liko neišaiškintos, tačiau spėjama, kad už jos slypi KGB ranka, apie tai LŽ archyvų straipsnis
Lietuvos televizijos laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ tąkart nuskambėjo pranešimas: „Kelyje Varėna – Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, Juozui Zdebskiui priklausantys žiguliai, vairuojami Algimanto Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienvežiu. Avarijos metu žuvo trys žigulių keleiviai, ketvirtas – Romas Žemaitis – sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.“ Po kelių dienų panašią įvykio versiją paskelbė ir visos Sovietų Sąjungos naujienų agentūra TASS.
Taigi centrinis Kremliaus žinių ir propagandos ruporas, sovietinės imperijos gyventojams ir visam pasauliui pranešantis apie svarbiausius gigantiškos imperijos gyvenimo įvykius, staiga atkreipė dėmesį į skaudų, bet labai jau vietinės reikšmės įvykį. Tokie dalykai vykdavo tik tuomet, jei įvykis sukeldavo ypatingą rezonansą arba į jį patekdavo koks nors svarbus asmuo.
Lietuvos televizijos pranešime tąsyk nutylėta, kad vienas žuvusiųjų – J. Zdebskis – kunigas. Ir ne šiaip sau kunigas, o vienas ryškiausių katalikų disidentų, jam KGB operatyvinio tyrimo byloje buvo suteiktas Akiplėšos pseudonimas. Suprantama, nutylėta ir tai, kad Akiplėša beatodairiškai drąsiu elgesiu čekistus varė į neviltį. Kad jį Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje sekė net 115 KGB agentų. Kad jis buvo nuolat provokuojamas, šmeižiamas, priešinamas su kitais kunigais ir bendraminčiais, kasmet stumdomas iš parapijos į parapiją, du kartus kalintas, o galiausiai – smarkiai sužalotas, bet išlikęs gyvas.
KIRKUS Juozas, Jono-Plienas, gim. 1919 m. Sudeikių k., Traupio vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio, vėliau Vyčio apygardos Žaibo būrio partizanas. Žuvo 1949 m. gegužės 9 d. Juodgirio miške, Traupio vls. Palaidotas prie kelio Levaniškis—Baleliai.
Lydžio rinktinės Šiaurio būrio partizanai. Iš kairės: Juozas Bušinskas-Jurginas, Alfonsas Šatkus-Dobilas, Zigmas Šatkus-Šiaurys (būrio vadas), Vladas Lukošius-Putinas ir Jonas Altoravičius-Nykštukas. (J. Ozgirdo asmeninė kolekcija)
Bušinskas Juozas-Jurginas gimė 1929 m. Tauragės apskrities Kęs-čių kaime. Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės Žalgirio būrio partizanas. Žuvo išduotas 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stir-baičių kaime. Kartu žuvo dar keturi bendražygiai
Lukošius Vladas-Putinas gimė 1924 m. Tauragės apskrities Žygaičių valsčiaus Pryšmantų kaime. Nuo 1946 m. — Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės ryšininkas, nuo 1948 m. - partizanas. Žuvo išduotas 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime. Kartu žuvo dar keturi bendražygiai
Šatkus Alfonsas-Dobilas gimė 1929 m. Tauragės apskrities ir vals čiaus Trakiniškių kaime. 1948 m. pabėgo nuo trėmimo ir įstojo Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanų gretas. Žuvo išduotai 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime kartu su broliu Zigmu ir dar trimis bendražygiais
Šatkus Zigmas-Šiaurys gimė 1926 m. Tauragės apskrities ir valsčiaus Trakiniškių kaime. Prasidėjus antrajai okupacijai, buvo paimta; į okupacinę armiją, iš kurios 1946 m. pabėgo ir tapo Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanu. Žalgirio būrio vadas. Žuvo išduotas 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime kartu si broliu Alfonsu ir dar trimis bendražygiais
Juknelis Petras - Deimantas, Pasienietis, Petras iš Žaidaklos k. 1929-1952.05.05. Ąžuolo tėvonijos vado A. Rutkausko-Miškinio adjutantas, A. Bieliūno-Kabelio išduotas, nusišovė miške prie Novosadų k. Kalvarijos apylinkėse.
Plečkaitis Kazys. Žuvo 1945.05.05 Bagotosios k. Pilviškių vlsč.
Simonauskas Jonas, Adomo s. Žuvo Bagotosios k. Pilviškių vlsč. 1945.05.05.
Ūsas Pranas. Žalgirio rinktinė. Partizanuose nuo 1945.05.05.
Baltrušaitis Stasys iš Klampučių k. Jankų vlsč. 1917— 1945.05.06. Išėjo partizanauti 1945 m. pavasarį. Žuvo 1945.05.06 prie Jūrės upelio Bartninkų k. Pilviškių vlsč. Slapta palaidotas savo namuose, darželyje. Kartu žuvo J. Vaišnora, A. Rimaitis, K. Pečkys.
Karpavičius Sigitas, Adomo s., iš Trivaravo k. Kalvarijos vlsč. 1928-1950.05.06. Vytauto rinktinė. Žuvo Kamšų k. Kalvarijos vlsč.
1959 m. gegužės 4 d. naktį Šilalės r. Buišių k. (dabar – Šilalės r. sav.) gyventojo Kazio Nogniaus namuose KGB operatyvinė grupė nušovė 2 paskutinius Šilalės krašto Kęstučio apygardos partizanus. Žuvo Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas.
Feliksas Urbonas gimė 1937 m. Tauragės aps. Švėkšnos vls. Bumbuliškės k. Tėvai buvo partizanų rėmėjai.
1953 m. mirus motinai, našlaičiais liko keturi broliai.
Vyriausiajam Leonui ėjo septyniolikti, o Feliksui – šešiolikti.
1955-aisiais, kai daugeliui atrodė, kad partizaninis karas jau baigėsi, jie išėjo į mišką ir tapo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos partizanais. Leonas greitai pateko į saugumiečių rankas ir buvo nuteistas kalėti lageryje, o Feliksas partizanavo beveik ketverius metus.
1999 m. gegužės 12 d. F. Urbonui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 20 d. d. įsakymu jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis (po mirties).
„1959 m. gegužės 3 d. vakarą Šilalės rajono Buišių kaimo gyventojas Petras Nognius atvedė du partizanus pas savo pusbrolį Kazimierą Nognių. Sunerimo jo žmona Vanda. Prisiminė, kaip kartą, apsilankiusi pas Petro žmoną, iš kito kambario išgirdo: „Kam ponas tokius brangius saldainius ir tokius saldžius gėrimus atvežei“. Pasirodo – pas juos lankydavosi saugumiečiai. O Petras Nognius išgėręs dažnai eidavo su partizanais į žygį. Buvo saugumo užverbuotas.
1959 m. gegužės 4 d. naktį Šilalės r. Buišių k. (dabar – Šilalės r. sav.) gyventojo Kazio Nogniaus namuose KGB operatyvinė grupė nušovė 2 paskutinius Šilalės krašto Kęstučio apygardos partizanus. Žuvo Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas.
Petras Povilas Oželis gimė 1932 m. sausio 1 d. Tauragės aps. Švėkšnos vls. Lekiškės k. Juozapo ir Elenos Lomsargytės Oželių šeimoje. Be jo, čia augo dar keturi vaikai: seserys Bronė (1926 m.) ir Joana (1939 m.), broliai Juozas (1923 m.) ir Kostas (1930 m.).
1947 m. buvo suimtas tėvas J. Oželis ir nuteistas 2 metams už pyliavų nevykdymą. Kalintas Šilutės Macikų lageryje. 1949 m. kovo 27 d. motina Elena Oželienė kartu su dukromis ir sūnumi Kostu buvo ištremti į Sibirą. Broliai Juozas ir Petras Oželiai sugebėjo išvengti tremties. 1949 m. rudenį paleistas iš lagerio į namus grįžo tėvas. Jis buvo labai ligotas ir netrukus mirė.
Pabėgę nuo tremties broliai Juozas ir Petras tapo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus rajono (vėliau – tėvūnijos) Pilies būrio Paramos grupės partizanais. Juozas gavo slapyvardį Dagilis, o Petras – slapyvardį Jaunutis. Tokį slapyvardį Petras gavo neatsitiktinai. 1949-aisiais, kai tapo partizanu, jam tebuvo septyniolika metų. Galima sakyti, visa jo jaunystė prabėgo miške.
1952 m. sausio 26 d. Žadvainių miške kartu su keturiais bendražygiais žuvo brolis Juozas Oželis-Dagilis.
1999 m. gegužės 12 d. P. Oželiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 20 d. įsakymu jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis (po mirties).
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio vadas Antanas Juzakėnas-Liūtas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
Tėvas Kazys Juzakėnas – stambus ūkininkas, šeima turėjo apie 100 ha prastos žemės.
A. Juzakėnas tarnavo Lietuvos kariuomenėje dragūnų pulke, buvo demobilizuotas ir grįžo namo su žirgu, kurį vėliau prižiūrėjo, kasmet jodavo į pulką vienam mėnesiui į apmokymus. Jis įsikūrė ir ūkininkavo Jusiškio kaime.
Pokario metais, vengdamas tarnybos Raudonojoje armijoje, jis išėjo partizanauti, 1945 m. Traupio ir Jusiškio kaimo apylinkėse subūrė Liūto būrį, kuriame buvo 15–20 laisvės gynėjų, po Juliaus Miškinio žūties jam vadovavo. 1946 m. Liūto būrys, kurio vadas buvo A. Juzakėnas, įsijungė į Šarūno rinktinės Butageidžio kuopą.
Vėliau iki gyvenimo pabaigos jis buvo Vyčio apygardos Antano Žilio-Žaibo būrio skyriaus vadas.
Laisvalaikiu rašė eiles, turėjo labai gražų ir stiprų balsą.
Buvo vedęs, žmona Anelė Simaškaitė-Juzakėnienė-Liūtė (1915–1949) – tremtinė, laisvės gynėja, žuvo pokario kovose. Duktė Nijolė Juzakėnaitė-Vanagienė (g. 1938 m.).
Žuvo 1948 m. gegužės 3 d. gimtajame Sudeikių kaime – buvo stribų ir kareivių užkluptas ir atsitraukiantis kartu su kovos draugu nušautas. Kūnas buvo nuvežtas į Taujėnų miestelį (Ukmergės r.), palaidojimo vieta nenustatyta – manoma, kad Taujėnų mokyklos teritorijoje.
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai. Stovi iš kairės: Antanas Juzakėnas-Liūtas, Juozas Kirkus-Plienas, Romas Launikas-Šturmas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
TYLA Kazys, Antano-Tarzanas, gim. 1915 m. Bičionių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 36 ha žemės. Baigė gimnaziją. Lietuvos kariuomenės vyr. puskarininkis, šaulys, 1941 m. sukilimo dalyvis. Žaliosios rinktinės vadas. Rinktinė po 1944 m. gruodžio 26 d. kautynių pasitraukė į Pavarių bei Ramuldavos miškus ir išsisklaidė. Slapstėsi, suimtas Rubikių k., Anykščių vls. 1945 m. balandžio 28 d. NKVD kareiviai įvarė į Rubikių ežerą ir sušaudė. Palaidotas Rubikių k. senosiose kapinėse, vėliau palaikai perlaidoti Burbiškio k. kapinėse.
Plieno rinktinės partizanai, veikę Aluntos ir Balninkų apylinkėse. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Jonas Žygelis-Ilgūnas, Steponas Matelionis-Agronomas ir Stasys Mikelevičius-Bijūnas. Antroje eilėje iš kairės: Juozas Petrauskas-Laimutis, Kazys Puodžiūnas-Titnagas, Steponas Sabaliauskas-Šarkis, neatpažintas ir Juozas Šmigelskas-Smidras. Apie 1948 m. (Genocido aukų muziejus)
Petrauskas Juozas-Laimutis gimė 1921 m. Utenos apskrities Alantos valsčiaus Padegsnio kaime. 1944 m. — Vietinės rinktinės kariūnas. Partizanas nuo 1944 m. rudens. Vadovavo Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 3-iajai kuopai, kuri bazavosi Aluntos-Balninkų apylinkėse. Žuvo 1949 m. balandžio 30 d. kartu su kovos draugu J. Rubiku-Kotu patekę į okupantų pasalą
Rubikas Jurgis-Kotas gimė 1925 m. Partizanas nuo 1944 m. Žuvo 1949 m. balandžio 30 d. kartu su Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 3-iosios kuopos būrio vadu J. Petrausku-Laimučiu patekę į okupantų pasalą
Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų ir ryšininkų priesaika. 1947 m. Iš Genocido aukų muziejaus fondų.
1949 m. balandžio 28 d. Kuršėnų aps. Tryškių vls. Birbiliškės mišką (dabar-Mažeikių r. sav.) šukavo MGB Tryškių vls. poskyrio 16 stribų grupė ir aptiko Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės štabo bunkerį. Per susišaudymą žuvo 2 jame buvę partizanai: Gureckas ir Ignas Šapkūnas-Buržujus, Meistras (rinktinės vadas).
Ignas Šapkūnas gimė 1918 m. sausio 19 d. Kretingos aps. Palangoje Prano ir Scholastikos Vilkaitės Šapkūnų šeimoje. Be jo čia augo dar trys vaikai. Baigė Palangos pradžios mokyklą, progimnaziją ir įstojo į Kretingos Pranciškonų gimnaziją. Kadangi mokėsi labai gerai, buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. Baigęs gimnaziją, mokėsi pradžios mokyklų mokytojų kursuose. Mokytojavo Seinų aps. Leipalingio pradžios mokykloje. Tarnavo LR kariuomenėje. 1940 m. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Vokiečių okupacijos metais dirbo Telšių aps. Nevarėnų pradžios mokykloje. Dirbo Lietuvos laisvės armijos (LLA) Telšių rinktinės štabe. Prasidėjus 2-ajai sovietų okupacijai subūrė partizanų grupę, veikusią Mažeikių aps. Sedos, Šiaulių aps. Tryškių ir Telšių aps. Nevarėnų valsčiuose. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Operatyvinio skyriaus viršininkas.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos Aro būrio partizanai. Iš kairės: Bronius Morkūnas-Diemedis,Bronius Mozūra-Kunotas, Vytautas Guobužas-Viesulas. 1952 04 29, Anykščiai (GAM)
Vytauto apygardos partizanas Vytautas Guobužas-Viesulas. (Lietuvos ypatingasis archyvas)
Vincas Strimas1 gimė 1921 m. sausio 15 d. Šakių aps. Barzdų vis. Vėdarų k. ūkininkų Vinco Strimo ir Petronėlės Stureikytės-Strimaitienės šeimoje2. Lankė Barzdų pradžios mokyklų. 1934 m. įstojo mokytis į Kauno jėzuitų gimnaziją. Mirus motinai iš gimnazijos pasitraukė gavęs trijų klasių pažymėjimą. Grįžo į tėviškę ir dirbo tėvo, kuris netrukus vedė antrą kartą, ūkyje. Šeimoje augo ir du Vinco broliai Jonas (g. 1937 m. kovo 10 d.) ir Kazimieras (g. 1942 m. sausio 31 d.)3.
1951 m. balandžio 29 d. Ramygalos r. Steponavos k. apylinkių miške MGB Ramygalos r. skyriaus karinė grupė nukovė Vyčio apygardos vadą Mykolą Šemežį-Putiną.
Žuvusiojo palaikai atvežti į Pagirių miestelį ir numesti kolūkio daržinėje. Užkasimo vieta neišaiškinta, tačiau manoma, kad ji yra Pagiriuose.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 181.
Mykolas Šemežys, Jono, gimė 1918 m. Ukmergės aps. Pagirių vls. Steponavos k.
Partizanas nuo 1944 m. rudens. Nuo 1946 m. pabaigos Vyčio apygardos partizanų būrio, veikusio Ukmergės aps. Pagirių ir Panevėžio aps. Ramygalos valsčiuose, vadas. Nuo 1948 m. lapkričio mėn. šios apygardos rajono, veikusio Ukmergės apskrityje, vadas.
1949 m. balandžio 20 d. Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos - Žygaudo įsakymu Nr. 12 paskirtas Briedžio rinktinės, vienos iš dviejų apygardoje suformuotų rinktinių, vadu.
1950 m. liepos 5 d. žuvus apygardos vadui A. Smetonai-Žygaudui, tų pačių metų rugpjūčio 17 d. M. Šemežys-Putinas perėmė apygardos vado pareigas. 1951 m. sausio mėn. jis iš Panevėžio ir Ukmergės apskrityse veikusių rinktinių įkūrė Gedimino rinktinę, o iš Biržų apskrityje veikusių partizanų būrių – Pilėnų tėvūniją.
1999 m. gegužės 12 d. M. Šemežiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Res pub li kos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), o 1999 m. gegužės 27 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Vytauto ir Algimanto apygardų partizanai Ramuldavos girioje. 1950 09 16. I eilėje iš kairės: Albertas Pakenis-Jūreivis, Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Antanas Matuliauskas-Adaska. II eilėje iš kairės: Kazimieras Ivanauskas-Aras, Povilas Budreika-Debesis, Algirdas Varnas-Gaidelis, Povilas Jankauskas-Alksnis, Teodoras Kviklys-Klajūnas, Povilas Tunkevičius-Kastantas, neatpažintas. III eilėje iš kairės: Bronius Puodžiūnas-Garsas, Balys Žukauskas-Žaibas, Vytautas Guobužas-Viesulas, Jonas Baltakys-Prancūzas, Teofilis Limba-Sakalas,Janina Valevičiūtė-Astra, Bronius Morkūnas-Diemedis, Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Antanas Morkūnas-Jaunutis, Vladas Matuliauskas-Riešutas, Vytautas Pačinskas-Audra, neatpažintas (GAM)
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanų šeima: Ona Talantaitė-Katinienė-Jonukas ir Juozas Katinas-Šernas (VŽM)
Algimanto apygardos partizanai Šimonių girioje 1947 m. I eilėje sėdi iš kairės: Juozas Katinas-Šernas, Antanas Matuliauskas-Adaska, Vytautas Česnakavičius-Daujotas. II eilėje stovi iš kairės: Balys Žukauskas-Princas, Birutė Kiaulevičiūtė-Neužmirštuolė, Ona Talantaitė-Jonukas, Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, Balys Ramanauskas-Narutis, III eilėje stovi iš kairės: Antanas Starkus-Montė, Antanas Slučka-Šarūnas, Pranas Levandavičius-Vyturys, neatpažintas (GAM)
BALTAKYS Jonas, Jurgio-Vilkas, Prancūzas, gim. 1920 m. Zabelynės k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 12 ha žemės. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
KATINAS Juozas-Šernas, gim. Sedeikių k., Šimonių vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti netoli Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
KIAULEVIČIŪTĖ Birutė, Vlado-Neužmirštuolė, gim. 1927 m. Andrioniškio mstl., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 25 ha žemės, tėvas buvo pašto tarnautojas. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Zliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
RAILAITĖ Zuzana, Antano-Lakštingala, gim. 1927 m. Čerelių k., Pagirių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 30 ha žemės. Baigė gimnaziją, buvo Sedeikių pradžios m-klos mokytoja. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
TALANTAITĖ-KATINIENĖOna, Kazio-Jonu-kas, gim. Kaupiniškių k., Troškūnų vls., mokytoja. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanai. Pirmoje eilėje (priklaupę) iš kairės: Vytautas Rusakevičius-Tigras, Jonas Dūdėnas-Vynas, Petras Pošius-Gediminas. Antroje eilėje iš kairės: Alfonsas Dambravo-Aidas, Edvardas Juodvalkis-Aras, Vytautas Miškinis-Viesulas ir Povilas Lukošius-Žilvytis. (Lietuvos ypatingasis archyvas)
Miškinis Vytautas-Viesulas gimė 1928 m. Zarasų apskrities Salako valsčiaus Trinkuškių kaime. Nuo 1947 m. palaikė ryšius su Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanais. 1948 m., gresiant suėmimui, nuginklavo valsčiaus partinį aktyvistą ir įstojo į Laisvės partizanų būrį. 1950 m., reorganizavus Laisvės būrį į Žalgirio kuopą, paskirtas žvalgybos skyriaus viršininku, vėliau Sartų rajono štabo viršininku. 1953 m., žuvus visiems bendražygiams, partizanauti liko dviese su P. Pošiumi-Gluosniu. 1957 m. rudenį legalizavosi ir išvyko į Krasnojarsko sritį pas ištremtus tėvus. 1961 m. pavasarį kartu su tėvais grįžo į Lietuvą ir greitai buvo suimtas. 1962 m. kovo 14 d. nuteistas mirties bausme ir balandžio 23 d. Vilniuje sušaudytas
1947m. balandžio 23 d. išduoti būrio eilinio Rudolfo Ottingo (būryje žinomas kaip Ostinas) (partizaniškas slapyvardis Romas) Žaliosios (Buktos ) miške nelygioje kovoje su enkavedistais žuvo būrio vadas Juozas Vaičiulis – Audra, gimęs 1918m. Tūriškių k. Krosnos vls., Pranas Svetlauskas – Kelmas ,gimęs 1922 m. Pėdiškių k. Krosnos vls. ir vokietis Hernas.
Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Audros būrio vadas „Audra“ pasiuntė kovotojus Romą - Rūdolfą Ostiną ir Kiaunę - Juozą Prabulį su užduotimi pas Kalniškėje dislokuojančio „ Ateities“ būrio vadą Antaną Aleškevičių (slap.Ateitis). Susitikimo vieta Krasenkos kaime pas rėmėją Antaną Bubnį. Po susitikimo Audros būrio vyrai liko dienavoti. Pagal rėmėjo A. Bubnio pasakojimą, anksti rytą jo sodyba buvo apsupta enkavedistų ir Krosnos stribų. Besitraukdamas iš apsupties J. Prabulis žuvo. Ostinas iškėlęs rankas išėjo iš pašiūrės ir ne tik pasidavė, bet paklaustas „kodėl pasidavei ? atsakė „Noriu gyvent“ ir kitos dienos ankstų rytą nuvedė čekistus prie savo kovos draugų, su kuriais kartu gyveno, Audros būrio bunkerio. Partizanai, nenujausdami pavojaus, ramiai ilsėjosi, nes bunkeris buvo pastatytas neprieinamoj vietoj. Netrukus užvirė įnirtingas mūšis, tačiau jėgos buvo nelygios, visi trys: būrio vadas Juozas Vaičiulis Audra, Liudvikas Svetlauskas – Kelmas ir vokietis Hernas žuvo. Žuvusiųjų lavonus stribai užkabinę už kojų tempė daugiau kilometrą per balas, kupstus, kemsynus į Buktos (Žaliosios) miško pakraštį. Iš ten nuvežė į Krosną ir išmetė prie stribelnyčios niekinimui, kur jau gulėjo išniekintas žuvusio Krasenkoj pas A. Bubnį Juozo Prabuliio – Kiaunės, Negro lavonas. Po kelių dienų niekinimo visus naktį sumetė į klebonijos durpines. Tiesa, stribas Vladas Budrevičius prasitarė, kad būrio vadą Juozą Vaičiulį nuo gatvės kažkas pavogė. Kas, kur palaidojo, taip ir nesužinojom.
Štai ką pasakojo apie šį įvykį partizanų ryšininkė Albina Lakickienė – Pušelė:
- Krosnoje balandžio 23 būna šv. Jurgio atlaidai. Tai tą naktį vokietis Romas, suimtas pas Bubnį Krasenkos kaime iš sekmadienio į pirmadienį, į savo būrio bunkerį Žaliojoj prie Vartų kaimo atvedė rusus. Bunkeris buvo įrengtas sunkiai prieinamoj vietoj, už didelės pelkės.
Aš tada buvau Krosnoj atlaiduose, o nakvojau Vartuose pas pusseserę. Girdėjome šūvius. Ėjom pažiūrėti. Mes žinojome, kad ten yra slėptuvė, bet nemanėm, kad ten bus pilna rusų ir stribų. Mus tuoj sučiupo. Sako: „ Eikit, pažiūrėkit, jūsų draugus nudėjom...“ Mes pasakėm, kad einam uogauti. Nepatikėjo, nepaleido. Suėmę laikė. Žiūrim atvelka per tą balą tris... Rankos surištos virš galvos. Užkabino kažkokiu lynu ar virve ir velka per balą. Visi dumblini, purvini baisu žiūrėti. Po kokių dviejų valandų atėjo kitos dvi uogautojos (spanguoles rinkdavom ir pavasarį) ir tas suėmė. Žuvusius sumetė į vežimą ir išvežė į Krosną. Tada mus paleido.
Šiaurės Rytų srities vadovybė 1948-1949 m. žiemą. I eilėje iš kairės: Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Žaliosios rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas, neatpažintas. II eilėje iš kairės: srities vado pavaduotojas Vincas Kaulinis-Miškinis, neatpažintas, Žaliosios rinktinės vado adjutantas Algirdas Meškauskas-Vanagaitis (VŽM)
ČESNAKAVIČIUS Vytautas-Valas, Žemaičių apygardos Žaliosios rinktinės vadas. Žuvo 1949 m. balandžio 19 d. Laipuškių k., Pakruojo vls. Palaikai buvo nuvežti ir užkasti Pakruojo mst.
MEŠKAUSKAS Algirdas, Antano-Raitvytis, Vanagaitis, gim. 1927 m. Padaugyvenės vnk., Smilgių vls. Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1949 m. balandžio 19 d. Laipuškių k., Pakruojo vls. Palaikai buvo nuvežti ir užkasti Pakruojo mst
Gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, Viktorijos ir Pranciškaus Slučkų šeimoje. Mokydamasis to paties miestelio progimnazijoje, artimai bendravo su vienuoliais pranciškonais. Anksti jaunystėje jis mėgino pasirinkti vienuolio kelią, bet vėliau pasuko į pasauliečio gyvenimą ir išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Antanas Slučka-Šarūnas, Atlantas. Genocido aukų muziejus
Tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metais studijavo mediciną, 1944 m. išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę. Čia jam suteiktas leitenanto laipsnis.
Grįžęs į gimtinę, Troškūnų apylinkėse suformavo pirmąjį partizanų būrį. 1945 m. įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų Lietuvos srities vado įsakymu jis paskirtas naujai kuriamos Algimanto apygardos vadu. Nuo 1949 m. gegužės buvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas.
Iš slaptuose saugumo dokumentuose esančių aprašymų matyti, kad Antanas Slučka buvo vidutinio ūgio, rudais plaukais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą su šaulių herbu ant rankovės ir užrašu „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui".
1947 m. rugpjūtį drauge su Vytauto apygardos vadu Vincu Kauliniu-Miškiniu jis sėkmingai išvengė MGB pinklių ir sužeistas (stiklo šukė supjaustė veidą) grįžo iš Vilniaus į savo apygardą. Po šio įvykio paaiškėjo, kad BDPS vadovas Juozas Markulis-Erelis yra MGB bendradarbis.
Kadangi buvo mokęsis medicinos, Šarūnas operuodavo sužeistus kovos draugus. Dėl drąsos susiremiant su priešu ne kartą buvo sužeistas ir pats. Ypač sunkiai - 1947 m. lapkritį per susidūrimą su MGB kareiviais prie Troškūnų-Viešintų valsčių ribos.
Antanas Slučka daug rašė į pogrindinę spaudą, aktyviai palaikė ginkluoto pogrindžio centralizacijos idėją, prisidėjo kuriant vyriausiąją partizanų vadovybę.
1946 m. balandžio 19 d. Šakių aps. Jankų vls. (dabar – Kazlų Rūdos sav.) Valių k. apylinkėse per kautynes su MGB Jankų vls. poskyrio stribais žuvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas Jonas Kleiza-Siaubas, Žalvarinis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 111.
1917 (1918)–1946 04 19
Jonas Kleiza gimė 1917 (1918) m. Marijampolės aps. Veiverių vls. Kikiriškių k. Partizanas nuo 1945 m. rudens. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas. 1945 m. lapkričio 21 d. žuvus Tauro apygardos Stirnos rinktinės vadui Broniui Abramavičiui-Abramaičiui-Spygliui, 1945 m. gruodžio 10 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 5 J. Kleiza-Siaubas nuo 1945 m. lapkričio 22 d. buvo paskirtas šios rinktinės (1946 m. sausio 31 d. pervadintos Žalgirio) vadu. J. Kleizos palaikai buvo palaidoti Šakių aps. Jankų vls. Paskarlupių k. 1947 m. jie perlaidoti Višakio Rūdos mstl. kapinėse (dabar Kazlų Rūdos sav.). 1947 m. lapkričio 26 d. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo įsakymu Nr. 40 J. Kleiza-Žalvaris už dalyvavimą Vierčiškių k. Jankų vls. su NKVD pajėgomis kautynėse, kuriose pasižymėjo ypatingu narsumu, sumaniu vadovavimu kautynėms, taiklia ugnimi, atkaklumu, pasiryžimu, rodydamas visam daliniui gerą pavyzdį ir įtraukdamas visus į kautynes, pareikštas tarnybinis pagyrimas ir tarnybinė padėka (po mirties).
Vytauto Juodsnukio knygą „Suvalkijos partizanų takais“ yra įsidėmėję daugelis tyrinėjančių Lietuvos partizaninio karo istoriją. Ši knyga, kurios I dalis išleista 2000, o II – 2011 metais, sulaukė didelio skaitytojų dėmesio tiek dėl istorinių faktų gausumo, tiek dėl sodrios bei raiškios kalbos. Vaizdingas, Suvalkijos kaimo realijas atspindintis publicistinis pasakojimas, sukurtas remiantis Lietuvos laisvės kovos dalyvių tekstais, pokario įvykių liudininkų prisiminimais, papildytas įvairiais Lietuvos laisvės kovotojų bei sovietinių represinių struktūrų dokumentais, leidžia skaitytojui pajusti to laikmečio žmonių gyvenimo sudėtingumą, eilinio kaimo žmogaus savijautą tuo dramatišku istoriniu laikotarpiu.
Rengiantis rašyti straipsnį „Pokario metraštininkas Vytautas Juodsnukis (1926–2013)“, biografijos faktų buvo ieškota spausdintinėje literatūroje, internete, V. Juodsnukio sukauptos istorinės medžiagos archyve, šeimos saugomuose dokumentuose. Tenka konstatuoti, jog išsamiausiai, nors ir labai koncentruotai, juos pateikė pats V. Juodsnukis knygos „Suvalkijos partizanų takais“, II dalies paskutiniame skyriuje „Skaudžių įvykių metraštininkas“ (p. 539–540). Taip pat pagal šiuos duomenis Antanas Lukša ir laikraščio „Tremtinys“ redakcija 2013 m. mirus V. Juodsnukiui parengė nekrologą („Tremtinys“, 2013 m. liepos 5 d., nr. 25). Dokumentiniame filme „Paskutinis interviu su Vytautu Juodsnukiu“ užfiksuoti paskutiniai V. Juodsnukio pasakojimai, prisiminimai, skamba jo atliekamos partizanų dainos. Filmas sukurtas vykdant projektą „Lietuvos partizanų gyvosios istorijos sklaida. 1 ciklas“, jo premjera įvyko 2015 metais, kūrybinės grupės nariai: Aleksandras Vitkus, Vytautas Žymančius, Gintautas Tamulaitis, Antanas Zinkevičius, Gintaras Zinkevičius. Straipsnyje „Pokario metraštininkas Vytautas Juodsnukis (1926–2013)“ daug informacijos pateikta ir iš knygos „Suvalkijos partizanų takais“, nes šis darbas taip pat buvo neatsiejama autoriaus gyvenimo dalis. Dar tenka atkreipti skaitytojų dėmesį, jog į Vytauto Juodsnukio knygos „Suvalkijos partizanų takais“ citatas laužtiniuose skliaustuose yra įterpti straipsnio autorės Ritos Pauliukaitienės paaiškinimai, kad pateikiama informacija būtų išsamesnė. Be to, tenka patikslinti, jog autorius nėra nurodęs, kad 2000 m. išleista knygos dalis yra pirmoji, tik leisdamas knygą 2011 m. pažymėjo ją kaip II dalį. Šiame straipsnyje 2000 m. išleista knygos dalis sąlyginai žymima kaip I, kad skaitytojams būtų aiškiau, iš kur cituojama.
Juodsnukis gimė 1926 m. balandžio 19 dieną Pagirėlių kaime Šilavoto valsčiuje mažažemio statybininko Jurgio Juodsnukio ir jo žmonos Magdalenos (Petruškevičiūtės) Juodsnukienės šeimoje. Kartu augo broliai Kazimieras (gim.1923 m.) ir Povilas (gim. 1933 m.), seserys Izabelė (gim. 1928 m.), Birutė (gim. 1945 m.). Savo vaikystę miško laukymėje buvusioje tėvų sodyboje apibūdina lakoniškai: „Pirminis <...> pasaulio supratimas ir atkaklumas formavosi uždaroje, miško medžių sienos įrėmintoje erdvėje, eglių ir drebulių tankmėse perinčių vanagų „peslių“ karalystėje... <...> darbinė veikla prasidėjo 1937–1939 metais stambesniems ūkininkams parduotomis vasaromis“ (II d., p. 539). Baigęs Šilavoto pradžios mokyklos šešis skyrius 1941 m. įstojo mokytis į Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Nors pats Vytautas Juodsnukis nemini, kad mokslai jam sekęsi gerai, tačiau apie jo gabumus ir atkaklumą liudija gyvenimo faktai. Mokslas gimnazijoje buvęs mokamas ir jam tekę rašyti prašymus, „kad atleistų nuo mokesčio už mokslą“ (I d., p. 11), nes tėvai buvo nelabai pasiturintys. Be abejo, prastai besimokančio mokinio tėvai nebūtų leidę į gimnaziją, o pedagogai nebūtų linkę padėti. Vytauto Juodsnukio sesuo Birutė (Juodsnukytė) Kučinskienė prisimena:
„Nuo pat mažens brolis Vytautas buvo linkęs į mokslus. Šeima nusprendė leisti į gimnaziją. Tėvelis Prienuose išnuomojo jam kambarį. Dar mokslo metai nesibaigę, vyksta egzaminai, o Vytautas pardrožia su lagaminu rankoj. Tėvelis tuoj užklausia:
Šiandien, gegužės 14 d. – Pilietinio pasipriešinimo diena. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta. Įvykis išgąsdino Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnus. Jie slapta palaidojo R. Kalantą. Kilo jaunimo neramumai, R. Kalantos laidotuvių dieną peraugę į spontaniškas eitynes Laisvės alėja. Romas Kalanta tapo pilietinio pasipriešinimo okupacinei santvarkai simboliu.
Būsimasis Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Geležių kaime. Tėvai vertėsi žemės ūkiu ir valdė apie 30 ha žemės. 1925 m. tėvai pardavė žemę ir nusipirko žemę Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Aneliavos kaime. Danielius mokėsi Šėtoje, Ramygaloje, Kėdainiuose, 1933–1935 m. suaugusių gimnazijoje Kaune ir dirbo darbininku. 1935 m. baigė suaugusių gimnaziją Kaune. 1935 m. įstojo į pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos vardo Karo mokyklą. Ten mokslas tęsėsi 3 metus. 1938 m. baigė A. Smetonos karo mokyklą. Jam suteiktas pirmasis karininko jaunesniojo leitenanto laipsnis. Pagal specializaciją buvo artileristas. Tarnybą pradėjo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje. Tarnybą pradėjo būrio vadu, vėliau buvo baterijos vado padėjėju. Šis pulkas savo istoriją skaičiavo nuo Nepriklausomybės kovų. Jo įkūrimo data laikoma 1919 m. sausio 6 d. Panevėžio apylinkėse šis pulkas buvo nuo 1935 metų. Pulkui vadovavo pulkininkas Alfonsas Sklėrius. Pulkas buvo dislokuotas labai gražioje Skaistakalnio vietovėje. Pirmajame artilerijos pulke tarnavo 1938 m. rugsėjo mėn. – 1939 m. vasario mėn. 1939 m. vasario – rugsėjo mėn. baigė aviacijos žvalgų kursus Kaune. 1939 m. rugsėjo mėn. – 1940 m. rugsėjo 1 d. vėl tarnavo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje ir Pasvalyje. Nuo 1940 m. gegužės 10 d. buvo baterijos vado padėjėjas. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. rugsėjį paskirtas į 179 pulką būrio vadu ir laikinai ėjo baterijos vado pareigas. 1940 m. suteiktas leitenanto laipsnis. 1940 m. spalio mėnesį jo rašytoje charakteristikoje rašoma, kad iš pradžių buvo priešiškai nusiteikęs prieš sovietinę valdžią, pavaldiniams reiklus, disciplinuotas su pavestu darbu susitvarko gerai. Pažymima, kad karinis parengimas geras. D. Vaitelis sovietinei valdžiai atrodė kaip nepatikimas. Vėliau iš tarnybos sovietinėje armijoje atleistas. 1941 m. rugsėjo 12 d. vedė Aleksandrą Urbonaitę. Su būsimuoju vyru ji susipažino dar besimokydama Šėtos vidurinėje mokykloje. Nacių okupacijos metais Danielius priklausė Lietuvos laisvės armijai. 1944 m. D. Vaitelis stojo savanoriu į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. Ši armija turėjo tapti būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės kariniu junginiu. Deja, vokiečiams nepatiko P. Plechavičiaus prolietuviška orientacija. Jis buvo suimtas, o armija išformuota.
Valkų mūšis vienas didžiausių partizanų susirėmimų
1959 m. gegužės 4 d. naktį Šilalės r. Buišių k. (dabar – Šilalės r. sav.) gyventojo Kazio Nogniaus namuose KGB operatyvinė grupė nušovė 2 paskutinius Šilalės krašto Kęstučio apygardos partizanus. Žuvo Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas.
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio vadas Antanas Juzakėnas-Liūtas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
Mykolas Šemežys, Jono, gimė 1918 m. Ukmergės aps. Pagirių vls. Steponavos k.
1947m. balandžio 23 d. išduoti būrio eilinio Rudolfo Ottingo (būryje žinomas kaip Ostinas) (partizaniškas slapyvardis Romas) Žaliosios (Buktos ) miške nelygioje kovoje su enkavedistais žuvo būrio vadas Juozas Vaičiulis – Audra, gimęs 1918m. Tūriškių k. Krosnos vls., Pranas Svetlauskas – Kelmas ,gimęs 1922 m. Pėdiškių k. Krosnos vls. ir vokietis Hernas.
Antanas Slučka-
1917 (1918)–1946 04 19
