Rainiai 1941 06 24-25
Pamirštas
SSRS
karo nusikaltimas
Rainiai 1941 06 24-25
Antras papildytas leidimas
Vilnius 2007
UDK 947.45.081
Pa-164
Sudarė ir parengė:
Agnė Šiušaitė
Jonas Urbanavičius
Vytautas Landsbergis
Knyga buvo išleista 2006 m. Rainių žudynių 65-osioms metinėms paminėti.
Naujas leidimas turi papildomai atsiradusios medžiagos.
Skaityti daugiau: Rainiai 1941 06 24-25
LIONGINAS BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS
LIONGINAS
BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS
1925 01 01–1950 06 24
Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje Kosto Baliukevičiaus ir Joanos Petruškevičiūtės-Baliukevičienės šeimoje. Baigęs Alytaus gimnaziją, jis 1943 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1944 m. ankstyvą pavasarį patriotiškai nusiteikęs pirmojo kurso studentas užsirašė į gen. Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę, kurią vokiečiai išformavo 1944 m. gegužės 15 d. Apie 3500 vyrų buvo išvežta į Vokietiją darbams arba aerodromų apsaugai.
1944 m. liepos mėn. L. Baliukevičius įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Vėliau jis su nuoskauda prisiminė: „Iš Tėvynės apsaugos būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjome, kad tėvynę ginti galima ir su šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo…“, – rašoma knygoje „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis“ (Vilnius: LGGRTC, 2002, p. 6).
1944 m. pabaigoje L. Baliukevičius buvo išvežtas į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų. 1945 m. gegužės 15 d. jis, kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Perėjęs kelis lagerius Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, Ukrainos Donbaso anglių šachtas, pabėgo ir 1946 m. vasaros pabaigoje parsigavo į Lietuvą. Čia iš karto įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimo judėjimą.
Žodis prie partizanų kapo
Lietuvos Laikinosios vyriausybės nario
J. AMBRAZEVIČIAUS
žodis prie partizanų kapo
Kauno Karmelitų kapinėse 1941 m. birželio 26 d.
Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobė, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Bet niekada toji duobė nebuvo tokia didžiulė kaip šiandie.
Tai rodo, kiek ypačiai šiandien Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.
Tai rodo taip pat, kokia stipri Tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai šimtai ir tūkstančiai savu noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti. Pajaučiam šių tylių kapų akivaizdoje visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį.
Didingas tai momentas. Bet ir graudus.
Graudu su žuvusiais didvyriais išsiskirti kovos draugams, tėvams, artimiesiems, graudu ir Laikinajai vyriausybei. Kovos draugams ir kariams telieka vienas nuraminimas: partizanai kovojo ir žuvo didvyriškai, kaip kovoja narsiausių pasaulio tautų sūnūs.
Tėvams, giminėms, artimiesiems Tėvynės vardu dėkojame, kad išaugino ir atidavė Tėvynei tai, ką jie turėjo brangiausia. Juos paguosti tegalim tik poeto teisingu žodžiu: „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės... Tau dar liko sūnų, kas Tėvynę praras, antros neišverks apgailėjęs".
Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie jos gyvenimo pažangai yra reikalingiausi: neteko idealingiausių žmonių. Pasiliko tačiau viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai.
Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje pavers jų kapus gausiai lankoma vieta tylos ir ramybės, - tos ramybės, kurioje telkiasi, bręsta nauja dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti.
Skyrium ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime dirbti, o jei reikės - ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukojosi - Lietuvos laisvės.
Birželio 21-23 žuvę Partizanai
Pietų Lietuvos (Nemuno) srities partizanai su vadovybe. Ne vėliau kaip 1951 m. Pirmoje eilėje iš kairės: antras – Anzelmas Algimantas Matusevičius (Matūnas)-Neptūnas, trečias – Kostas Baliukevičius-Rainys; antroje eilėje iš kairės: pirmas – Antanas Pužas-Gintaras, antras – Viktoras Vitkauskas-Saidokas, trečias – Sergijus Staniškis-Litas, ketvirtas – Feliksas Žindžius-Tigras, penktas – neatpažintas partizanas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1950 m. birželio 22–23 d. Vilkaviškio r. (dabar – Vilkaviškio r. sav.) Žiūrių ir Gudelių k. apylinkėse, pelkėtoje vietoje netoli Žiūrių ežero, MGB vidaus kariuomenės 353-iojo šaulių pulko kareiviai kartu su stribais vykdė karinę čekistų operaciją, kurioje dalyvavo 67 šaulių pulko kareiviai ir 4 karininkai, 30 stribų ir 7 operatyviniai darbuotojai. Partizanams nukovus MGB vidaus kariuomenės seržantą ir eilinį, birželio 23 d. naktį į pagalbą buvo atsiųsti dar 33 šaulių pulko kareiviai. Per kautynes žuvo Tauro apygardos štabo narys Juozas Tamaliūnas-Stumbras, Vytauto rinktinės vadas Anzelmas Algimantas Matusevičius (Matūnas)-Neptūnas, partizanai Vygandas Matusevičius (Matūnas), Jonas Raulinaitis-Lokys ir Juozas Žemaitis-Kantas.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Šakiuose, Marijampolėje.
Vėliau užkasti Marijampolės šiukšlyne.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 148–149, 205
Skaityti daugiau: Birželio 21-23 žuvę Partizanai
Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė
Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė
1952-ji: partizanų gretos ženkliai išretėją, patikimi ryšininkai ir rėmėjai kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Čekistai visai suįžūlėję, kiekvienam partizanui, skirta iki 30 šnipų, o kur dar smogikų grupės. Tokiose sąlygose septintuosius savo partizanavimo metus leidžia TA sanitarijos skyriaus viršininkė partizanų daktarė (taip ją vadino patys partizanai) Angelė Senkutė – Aušrelė, Danutė. Nuo 1949m. gegužės mėn. paskirta dar Vytauto rinktinės Visuomeninės dalies tautinio skyriaus viršininke ir rinktinės raštvedybos vedėja. Angelė augusi gausioje 8 vaikų pavyzdingo Lietuvos ūkininko šeimoje. Ji šeimoje 7 tas vaikas.
Gimė 1921m. Tursučių kaime, Šunskų vlsč. Marijampolės apskr.. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, vėliau su seserim Brone įstojo į Kauno Karmelitų gailestingųjų seserų mokyklą, svajojusi tapti gydytoja.
Bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, Angelė pradėjo dirbti Marijampolės ligoninėje med. sesele ir iškarto pradėjo teikti partizanams pagalbą: medikamentais, tvarsliava,ypač daug padėjo atvežtiems operuoti partizanams, padėdavo jiems pabėgti iš ligoninės. Kritiniu momentu, kad nebūtų suimta, pasitraukė pas partizanus ir ten 7- ris metus neapsakomai sunkiomis, net kovose užgrūdintiems vyrams nepakenčiamomis sąlygomis , gydė sužeistuosius, operavo, laisvomis valandėlėmis kūrė eilėraščius, užrašinėjo partizanų dainas, Svetimu REGINOS SALVELYTĖS vardu siuntė paguodos žodį į lagerį sesei Onutei ir artimiesiems kol niekšo kulka nutraukė jos gyvybės siūlą.
Zigmas Neciunskas - Elytė
Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas
1912 m. liepos 12 dieną Balkūnuose, Kalvarijos apskr. (dabar – Alytaus r.) gimė Zigmas Neciunskas. Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas. Dėl šeimos nepriteklių būsimas kunigas dar mažas buvo atiduotas auginti bevaikiam dėdei, gyvenusiam Alytaus r. Rumbonių kaime. Čia Z. Neciunskas baigė pradinę mokyklą, Alytuje – gimnaziją, po kurios Z. Neciunskas pasirinko dvasininko studijas. Į kunigus buvo įšventintas 1939-ųjų vasarą, paskirtas vikaru, o nuo 1944 m. – klebonu Nedzingėje.
Bažnyčia Nedzingėje, mažame Dzūkijos miestelyje, kuriame jis klebonavo antrosios sovietinės okupacijos metais, tapo šio krašto partizanų ryšių, informacijos, paramos centru. Čia rasdavo užuovėją ir patarimą paprastas kaimo žmogus, čia galėjo pasislėpti partizanai, čia slaptiems pasitarimams susirinkdavo Dzūkijos partizanų vadai, čia, esant mirtinam pavojui, virė nepaprastas, aktyvus gyvenimas, kurio esmė – laisvės ir nepriklausomybės Lietuvai siekis. Partizanai kunigui Zigmui Neciunskui buvo davę savotišką slapyvardį – „Elytė“. Moteriškas vardas, okupantui bandant jį iššifruoti, turėjo nukreipti priešo dėmesį ieškoti moters. Tai ne kartą pasiteisino. Partizaninio karo pradžioje jis sutuokė būsimą Pietų srities, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininką, LLKS gynybos pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir partizanę Birutę Mažeikaitę.
Kunigas, turintis tokį autoritetą, gebantis prie savęs pritraukti daugybę žmonių, MGB buvo ypatingai stebimas. Nedzingės klebonas ne kartą sulaukė okupantų valdžios vizitų. Jų metu būdavo bandoma įvairiais būdais prikalbinti kunigą bendradarbiauti su MGB. 1946 m. MGB Alytaus apskr. skyriaus darbuotojai kunigą suėmė. 1947 m. Lietuvos SSR MVD kariuomenės karinis tribunolas Z. Neciunską nuteisė dešimčiai metų lagerio. Ši bausmė buvo skirta už bendradarbiavimą su Dainavos krašto partizanais Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu, Adolfu Ramanausku-Vanagu ir kt. Iki tremties Z. Neciunskas ėjo Dainavos partizanų apygardos kapeliono pareigas, platino laikraščius „Laisvės varpas“, „Už tėvų žemę“, įvairius dokumentus. Lageriuose Oziorlage (Karelija) ir Dubrovlage (Mordovija) kunigas padėjo likimo nuskriaustiesiems.
Birželio 16-20 d. žuvę partizanai
|
Izidorius MOCKUS - Jovaras. Rikas |
Jonas STOŠKUS |
|
Adolfas PAŠKAUSKAS |
Kazimieras STIRBYS, Jono |
|
Stasys NARBUTAS |
Juozas VESELIS |
MOCKUS Izidorius, Juozo - Jovaras, Rikas, g. 1920 Rudžiuose, Eržvilko v. Eimučio būrio partizanas. Žuvo 1950 06 16 Eičių miške, Sakalinėje, prie Buveinių ežero, lydėdamas būrio vadą į susirinkimą. Išniekintas kūnas gulėjo Tauragėje, Šubartinės kieme, kartu su kitais žuvusiais partizanais.Foto: STOŠKUS Jonas, Antano - Eimutis, g. 1910 Rudžiuose, Eržvilko v. Stambus ūkininkas. Partizanas nuo 1945. Būrio vadas. Tėvūnijos vadas. Daug kartų buvo sužeistas.Žuvo 1950 06 16 Šakalinės miške, prie Buveinių ežero, Tauragės urėdijos Eičių girininkijos 44 kvartale. Kartu žuvo beveik visas Eimučio būrys.
PAŠKAUSKAS Adolfas, Vinco - Vanagas, g. 1919 Pauliuose (?). LLA karys, puskarininkis. Skirsnemunės būrio partizanas. Žuvo 1946 06 19 Jakaičiuose Skirsnemuniškių mūšyje. Iš viso žuvo 10 partizanų 1989 palaikai palaidoti Skirsnemunės kapinėse.
STIRBYS Kazimieras, Antano, g. 1918 Puikiuose, Gaurės v., mažažemių šeimoje. Partizanas nuo 1950 pavasario. Kovojo Lelijos būryje, vadovaujant V. Bakučiui. Žuvo 1950 06 16 prie Buveinių ežero, Tauragės urėdijos Eičių girininkijos 44 kvartale (Šakalinės miške). Žuvo beveik visas Eimučio būrys.
NARBUTAS Stasys, Povilo - Saturnas, Apolinaras, Rytas, g. 1926 Galkaičiuose, Viduklės v. Ūkininkas. Būrio vadas. Dubysos rajono vadas. Birutės rinktinės štabo narys. Nuo 1950 birželio mėn. Dubysos rajono Tėvūnijos vadas. Suimtas 1951. Sušaudytas 1952 06 20 Vilniaus MGB Vidaus kalėjime.
VESELIS Juozas, Jono - Balandis, g. 1922 Vėžlaukyje, Tauragės v. Skirsnemunės būrio partizanas nuo 1945. Žuvo 1946 06 18 Jakaičiuose Skirsnemuniškių kautynėse. 1989 palaidotas Skirsnemunės kapinėse.
Skaityti daugiau: Birželio 16-20 d. žuvę partizanai
Povilas Morkūnas-Rimantas
1953 m. birželio 19 d., Kelmės apskrities Ragaičių kaime žuvo Kęstučio apygardos vadas Povilas Morkūnas-Ežerietis, Drakas, Rimantas ir štabo narys Stasys Zinkevičius-Algimantas
Prisikėlimo apygardos vadovybė.
Iš dešinės: Maironio rinktinės vadas luozas Paliūnas-Rytas, Povilas Morkūnas-Rimantas ir Feliksas Kokšta-Rustemas.
(Genocido aukų muziejus)
Povilas Morkūnas gimė 1914 m. Raseinių aps. Šiluvos vlsč. Zbaro k. ūkininkų šeimoje. Baigė Šiluvos pradinę, vėliau – Raseinių žemės ūkio mokyklas. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje įgijo puskarininkio laipsnį.
Nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų P. Morkūnas aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą, dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, Lietuvos laisvės armijos veikloje. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje iš legalaus gyvenimo pasitraukė, partizanavo gerai pažįstamose Ariogalos, Betygalos ir Šiluvos apylinkėse, vadovavo Žebenkšties (Šerno, Savanorio) rinktinės kuopai. 1946 m. liepos pradžioje dalyvavo viename didžiausių Žemaitijos partizanų susidūrimų su NKVD kariuomene – Pyragių miško kautynėse, kurioms vadovavo būsimasis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas kapitonas Jonas Žemaitis.
Laisvės kovotojų prisiminimai XI dalis
tai XI-oji R. Kauniečio sudaryta ir parengta Laisvės kovotojų prisiminimų knyga. Šioje knygoje toliau skelbiami gerokai anksčiau užrašyti ir nepublikuoti keliolikos buvusių partizanų, ryšininkų bei jų rėmėjų prisiminimai, nemaža vietos skiriama archyvinei medžiagai, kuri buvo surinkta iš įvairių sovietinio saugumo tardymo bei operatyvinių bylų.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
 |
LAISVĖS KOVOTOJAS MYKOLAS BABRAUSKAS
Dainavos apygardos partizanai Mykolas Babrauskas-Vaišvilkas ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. 1949 m. vasara.
DALIUS ŽYGELIS
Mykolas Babrauskas – vienas iš reikšmingiausių ir paslaptingiausių pokario laisvės kovotojų Dainavos partizanų apygardoje. Reikšmingas kovotojas, nes nepraėjus nei pusmečiui po M. Babrausko-Audrūno, Vaišvilko įsitraukimo į partizanų gretas, jis tuometinio Pietų Lietuvos srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago buvo „pažymėtas“ aukštu partizanų apdovanojimu – III laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. Taip pat jo reikšmingumą galime įvertinti skaitydami kito jo bendražygio – Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio eilutes. O paslaptingas todėl, kad per visą 23-ejų metų atgautos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį neatsirado nei vienas straipsnis, nušviečiantis šio kovotojo sudėtingą gyvenimo ir kovos už laisvę kelią. Šią spragą stengiamės užpildyti, pateikdami straipsnį, sudarytą iš M. Babrausko klasės draugų, kolegų, mokinių prisiminimų, L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio ištraukų, MGB dokumentų fragmentų bei pateikdami pluoštą išsaugotų fotografijų.
Vitas Šikarskas – Sakalas, Sakalėlis
Gimė 1920m. Susninkų kaime Kalvarijos valsčiuje Juozo ir Onos Šikarskų 6-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo prie Sūsninkų miško 6 ha žemės. Du Šikarskų vaikai mirė: Juozukas – 4-ių,o Vladukas-6-ių metukų. Vyriausias buvo Antanas g.1909m. Anastazija – 1917m., Vitas, Onutė – 1926m. Ramų Šikarskų gyvenimą sujaukė bolševikinė okupacija.Visi vaikai, šaukiami Tėvynės balso,įsijungė į rezistencinę kovą. Apsisprendimas buvo tvirtas: “Okupantui nevergausim”. Vitas irAnastazija išėjo į partizanus, Antanas,Onutė ir Onutės vyras – Vincas Juknelis tapo ryšininkais ir rėmėjais. Prasidėjo kratos, pasalos, represijos. Areštavo Antaną- teisė 10-čiai metų. Atkentėjęs grįžo. Miręs. Onutė ir jos vyras suimti. Neščią Onutę budeliai, 1948m. tardydami taip sumušė, kad gimdydama mirė. Tą dieną kaip žmona mirė, buvo teisiamas Lazdijuose jos vyras Vincas Juknelis. Sužinojęs,apie žmonos mirtį , Vincas teismui pasakė:” Nužudykit ir mane,nėra prasmės gyventi…”. Onutės ir Vinco vaikus: Antanuką-8-ų dienų, Marytę 2,5metukų bei dukros Anastazijos Papeikienės ( vyras jau buvo žuvęs) dvi dukreles ir sūnaus Vito du sūneliu ( žmona slapstėsi) augino senelė, Vito motina Ona Šikarskienė, Martyno d., padedant, visai svetimiems žmonėms. Dažnai neturėdama kuo pamaitinti, kur prisiglausti, ši, jau solidaus amžiaus moteris, dar nuolat buvo tardoma, bauginama, šantažuojama koloborantų ypač stribų. Amžina jai šlovė. Nes tik vienas Dievas težino, kiek teko jai su anūkėliais pakelti vargo.
TRUMPA PRANO RUNO BIOGRAFIJA
Iš kairės: Pranas Runas-Daugirdas, Tauro apygardos adjutantas, ir Aleksandras Grybinas-Faustas, Tauro apygardos vadas. 1949 m.
Pranas Runas, slap. Šarūnas, Gintaras, Algirdas, Daugirdas, gimė 1916 m. rugsėjo 17 d. Bundzų k., Plokščių vls., Šakių apskr., ūkininkų Viktorijos ir Prano Runų šeimoje. Vyriausia sesuo Marytė, baigusi mokslus, mokytojavo Raseiniuose, tačiau 1942 m. mirė džiova. Brolis Vytautas, gim.
1926 m., iš paskutinės Šakių „Žiburio“ gimnazijos klasės įstojo į P. Plechavičiaus karininkų mokyklą Marijampolėje. Vokiečiams mokyklą likvidavus, pavyko sveikam sugrįžti į namus. Seserys: Birutė, gim. 1923 m., nuo 1945 m. gyveno, mokėsi ir dirbo Kaune, Irena, gim. 1932 m., gyveno namuose.
Pranas, baigęs Lietuvos kariuomenėje mokomąją kuopą, tarnavo Seredžiuje, 1939 m. rudenį demobilizavosi turėdamas viršilos laipsnį. Nuo 1939 m. Šeduvoje dirbo agronomu ir studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.
1943-1944 m. dirbo agronomu Šakiuose, Plokščiuose, gyveno tėvų ūkyje ir jį prižiūrėjo.
Nuo 1941 metų buvo Lietuvos laisvės armijos narys, nuolat bendravo su LLA kūrėju Kazimieru Veverskiu ir kita LLA vadovybe Kaune.
1944-1945 m. žiemą Pranas kartu su tėvu ir broliu Vytautu rengė posėdžius-pasitarimus, kuriuose dalyvaudavo kpt. Jurgis Valtys ir kiti. Slaptavietėje buvo kaupiami ginklai.
1945 m. kovo-balandžio mėn. Pranas kartu su Lietuvos kariuomenės kpt. Jurgiu Valčių subūrė besislapstančius vyrus į karišką organizaciją, pavaldžią LLA.
1945 m. rugpjūčio 29 d. tėvai ir sesuo Irena buvo ištremti į Šiaurę.
1945 m. rugsėjo 12 d. nelygioje kovoje su rusų kariuomene Prano akivaizdoje žuvo brolis Vytautas-Rimgaudas.
Nuo 1945 m, spalio 7 d., žuvus vadui kpt. Jurgiui Vaičiui, likęs gyvas Pranas subūrė išsisklaidžiusius kovotojus, pakeitė LLA „Vanagai“ pavadinimą į „Dr. Vinco Kudirkos“ kuopą, vėliau rinktinę, slapyvardį „Šarūnas“ pakeitė į „Gintaras“.
1946 m, lapkričio 22 d. suimta sesuo Birutė, slp. Skirmutė.
Partizanas Pranas Kemeklis-Tėvas
Partizanų susitikimas Kušlių miške 1947 m. Pirmoje eilėje: Juozas Paškonis-Ąžuolas, neatpažintas, Antanas Kazakevičius, Pranas Kemeklis-Tėvas, neatpažintas, Ignas Klibas-Tėvukas, Balys Kazlauskas-Bijūnas. Antroje eilėje: Julius Sirutis-Eimutis, Petras Miškinis-Šarūnas, Jurgis Gudas, neatpažintas, Balys Žukauskas-Žaibas, neatpažintas. Trečioje eilėje: Leonas Dubinskas, Matas Paškonis-Don Kichotas, Stasys Gimbutis-Rūkas, Vladas Karosas-Vilkas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vytautas Velėniškis, Jurgis Čižius-Tigras, Pranas Urbonavičius-Dėdė, neatpažintas, Juozas Kemeklis-Rokas-Rimtutis, neatpažintas, Vytautas Baltrūnas. Fotografuota Stasio Indrašiaus
Šaltinis: https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-21-t-1997-m/3650-nematomais-takais
Algimanto apygardos Margio rinktinės partizanai. Iš kairės: rinktinės vadas Juozas Kemeklis-Rokas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vladas Karosas-Vilkas, Pranas Urbonavičius-Dėdė, Petras Miškinis-Šarūnas, Pranas Kemeklis-Tėvas, Stasys Gimbutis-Tarzanas (GAM)
Birželio 14-15 d. žuvę partizanai
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, Šiaurės Rytų srities štabo ryšių įgaliotinis Vytautas Magyla-Vairas (VŽM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanų šeima: Vytautas Magyla-Vairas, Bronė Matuliauskaitė-Rožė (VŽM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, Šiaurės Rytų srities štabo įgaliotinis Vytautas Magyla-Vairas, nužudytas 1950 06 14
MAGYLA Vytautas, Juozo-Vairas, Sakalas, gim. 1924 m. Mogylų k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas. Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų) srities štabo ryšių įgaliotinis. Žuvo 1950 m. netoli Vajėšių k., Anykščių apyl.
BAISUSIS BIRŽELIS
P. DIRKIS
Visos tautos su pagarba prisimena didžius istorinius įvykius. Tačiau ne visi istoriniai įvykiai yra džiaugsmingi. Yra tokių, kurie žmogaus skausmo niekada nenuslopins. Tokiems įvykiams tenka priskirti 1941 m. birželio mėnesio 14-21 dienas, kada Lietuvoje vyko masiniai trėmimai išvežimai ir žudynės.
Nakties metu prikelti iš miego nekalti žmonės, vaikai ir kūdikiai, ligonys bei nėščios moterys, smurtu ir žiauraus enkavedisto jėga buvo plėšiami iš nuosavų namų ir butų. Šautuvų buožėmis daužomi ir kojomis spardomi jie buvo stumiami į laukiančius jų sunkvežimius. Klyksmas ir šauksmas vaikų atplėštų nuo tėvų, senelių dejavimai, ligonių vaitojimai ir motinų ašaros skrodė vasaros naktų tylą.
Plėšiami iš savo gimtinės ir artimųjų tarpo Lietuvos žmonės kentėjo fizines ir dvasines kančias; alkani, be duonos kąsnio, ištroškę, be vandens lašo, jie mirė pritrūkę oro geležiniuose vagonuose užkalti. Veltui jie šaukėsi pagalbos, vieton jos jie prisišaukdavo raudonojo žudiko kulką ar smūgį.
Areštų, kalėjimų, tardymų kamerų ir šaudymo kančias jie iškentė. Jų vardus tepuošia garbės aureolė. Ištremtieji į Sibirą ir spygliuotų tvorų atskirti nuo pasaulio, tapo vergais ir taip iki mirties jie kenčia badą, šaltį, paniekinimą ir kol jų širdys plaks juos lydės neišpasakytos baimės ir rūpesčio jausmas.
Prisimindami masinius vežimus ir komunistinį terorą Lietuvoje susiduriame ir su kitu įvykiu tuo pačiu metu, būtent: su Lietuvių tautos sukilimu prieš raudonuosius rusus. Šis istorinis įvykis išryškino būdingą lietuvių bruožą, kuris pasireiškia tik didelio sukrėtimo metu. Sukilimo metu nebuvo politinių skirtumu ne tik kovojančiose gretose bet ir visuomenės sluoksniuose. Tada buvome viena didelė šeima, siekianti vieno ir to paties visiems tikslo. Išgirdus pranešimą apie Lietuvos laisvės atstatymą, viso krašto gyventojai, tarytum didžiulis choras, iš džiaugsmo verkdami, giedojo Lietuvos Himną, keldami trispalves vėliavas miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir net miškuose.
Tie liūdnieji ir tie džiugūs prisiminimai, minint tuos baisiai skaudžius įvykius ir didžius apsireiškimus, turėtų mus ir dabar išeivijoje gyvenančius, panašiai apjungti vienybės skraiste ir vieningomis gretomis mus vesti prie vienintelio šiandien mūsų bendro tikslo — atvadavimo pavergtos Lietuvos.
Tremtinių stovykla Sibire, apsupta spygliuotų vielų tvora ir saugoma sargybų bokštų
1941 m. birželio 26 d. komunistų išžudytų aukų lavonais išklotas Pravieniškių vergų stovyklos kiemas
Lietuviai laisvuose Vakaruose protestuoja prieš komunistinės Rusijos teroru Lietuvoje. (Clevelando Ramovės sk. nariai Januškevičius ir Budrys piketuoja rusų žurnalistus, 1955 m. spalių mėn.) V. Bacevičiaus nuotr.
Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai / Tininis Vytautas
1. Knygos kontekstas ir autoriaus autoritetas
Dr. Vytautas Tininis buvo vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. Lietuvos sovietmečio tyrinėtojų, ilgametis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) ekspertas. Jo darbai išsiskiria gilia archyvinių šaltinių analize (įskaitant buvusius KGB ir LKP CK archyvus) ir siekiu dekonstruoti sovietinės propagandos mitus.
Šis darbas yra sisteminis bandymas atsakyti į klausimą: kaip veikė sovietinis totalitarinis režimas Lietuvoje, kas buvo pagrindiniai jo varikliai ir kokius randus jis paliko visuomenėje?
2. Turinys ir struktūriniai akcentai
Knygos struktūrą galima suskirstyti į kelis esminius politinius ir socialinius blokus, kurie chronologiškai ir sistemiškai apima laikotarpį nuo pirmosios okupacijos (1940 m.) bei pokario (1944–1953 m.) iki pat vėlyvojo sovietmečio.
Kolaboravimo fenomeno dekonstrukcija: Autorius drąsiai ir atvirai analizuoja kolaboravimo sąvoką. Jis netraktuoja vietinių komunistų kaip „priverstų aplinkybių“ – knygoje aiškiai įvardijama, kad vietinė LKP vadovybė (A. Sniečkus, M. Gedvilas, J. Paleckis, A. Guzevičius ir kt.) sąmoningai veikė prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę. Jie buvo ne Lietuvos interesų gynėjai, o tiesioginiai Maskvos direktyvų ir represijų vykdytojai.
VKP(b) CK Lietuvos biuro vaidmuo: Vienas iš vertingiausių studijos elementų – Maskvos tiesiogiai kontroliuojamo Lietuvos biuro (veikusio pokariu) nusikalstamos veiklos atskleidimas. Tininis įrodo, kad ši institucija buvo tikrasis represijų, masinių trėmimų, rusinimo politikos ir partizanų viešųjų teismų procesų smegenų centras.
Fiktyvi valstybinė struktūra: Knygoje išsamiai paaiškinama, kaip LSSR valdžios organai (pavyzdžiui, LSSR Aukščiausioji Taryba) atliko tik dekoratyvinę funkciją. Formaliai turėjusi įstatymų leidžiamąją galią, ji tebuvo fikcija, skirta dubliuoti SSRS įsakymams ir sukurti „teisėtumo“ iliuziją tarptautinei bendruomenei, kai tuo tarpu absoliuti valdžia priklausė komunistų partijos aparatui.
Visuomenės ir jaunimo skaldymas: Autorius pateikia unikalių archyvinių duomenų apie komjaunimo (VLKJS) ir kitų sovietinių organizacijų plėtrą. Knygoje atskleidžiama prievartos mechanika, kaip jauni žmonės buvo verčiami stoti į šias organizacijas arba įsitraukti į stribų (liaudies gynėjų) būrius, taip dirbtinai sukuriant pilietinį ir ginkluotą konfliktą pačioje Lietuvos visuomenėje.
3. Pagrindinės knygos idėjos ir metodologija
Totalitarizmo anatomija: Tininis puikiai parodo, kad sovietinis režimas Lietuvoje nebuvo statiškas – jis evoliucionavo nuo brutalaus stalinistinio fizinio teroro (žudynių, masinių trėmimų į GULAG'ą) iki vėlesnio dvasinio bei kultūrinio visuomenės gniuždymo, konformizmo ugdymo ir visuotinio sekimo.
Objektyvumas ir dokumentiškumas: Knyga parašyta griežtu moksliniu stiliumi, tačiau išlieka suprantama ir platesniam skaitytojų ratui. Autorius vengia emocingų vertinimų, leisdamas kalbėti patiems dokumentams, skaičiams ir faktams.
4. Knygos stiprybės ir vertė
Mito apie „švelniąją“ lietuvišką nomenklatūrą griovimas: Knyga nepalieka vietos nostalgijai. Ji aiškiai įrodo, kad vietinis elitas buvo visiškai priklausomas nuo Maskvos ir asmeniškai atsakingas už tūkstančių Lietuvos piliečių netektis.
Išsamus šaltinių aparatas: Remiamasi unikaliais archyviniais dokumentais, kurių dalis vėliau tapo sunkiau prieinama tyrinėtojams.
Sisteminis požiūris: Tai nėra tik sausas įvykių sąrašas, o gili analizė, parodanti ryšį tarp ekonominių sprendimų (kolektyvizacijos), politinio teroro ir kultūrinio cenzūravimo.
Išvada
Vytauto Tininio darbas yra nepakeičiama knyga kiekvienam, norinčiam suprasti tikrąjį, o ne pagražintą sovietmečio veidą. Tai griežta, bet teisiškai ir istoriškai pagrįsta sovietinės sistemos diagnozė. Knyga padeda suprasti ne tik praeitį, bet ir priežastis, kodėl sovietmečio traumos ir kolaboravimo šešėliai vis dar sulaukia atgarsių šių dienų Lietuvos visuomeniniame bei politiniame gyvenime.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
|
|
| Fotografinė kopija PDF+tekstas |
 |
Zigmas Drunga- Šernas, Mykolas Jonas
1904 01 02–1946 06 12
Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas gimė 1904 m. sausio 2 d. Utenos aps. Užpalių mstl., malūnininko šeimoje.
Buvo vyriausias iš šešių vaikų. Mokydamasis gimnazijoje priklausė pavasarininkų, skautų, ateitininkų ir Lietuvos šaulių sąjungos organizacijoms. Baigė Kauno karo mokyklą ir lakūnų kursus. Gavęs kapitono laipsnį, tapo karo lakūnu, žvalgu. Apie 1936 m. vedė mokytoją Bronę Matiekaitytę, augino sūnų ir dukrą. Lietuvos šaulių sąjungos narys, veiklus ir tikintis, rašė eilėraščius. Paskutiniais nepriklausomybės metais aviacijos majoras Z. Drunga buvo Karo aviacijos štabo II (Žvalgybos) skyriaus viršininku. Okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 2 d. paleistas į atsargą.
Vokiečių okupacijos metais dirbo sandėlininku, vėliau – Kauno priešgaisrinėje apsaugoje skyriaus viršininku. Jau tuo metu pradėjo nelegalią veiklą – spausdino pogrindinį laikraštį „Baltija“, dirbo Lietuvių fronto Kauno apygardos štabe. Vokiečiams traukiantis jis apsisprendė likti Lietuvoje.
1944 m., praėjus frontui, Z. Drunga kurį laiką dirbo Kauno gaisrinės viršininku. Jausdamas, kad gali būti suimtas, ėmė slapstytis. Buvo sulaikytas Šilavoto miestelio stribų, bet po kelių parų pabėgo. 1945 m. birželio mėn. Z. Drunga tapo Tauro apygardos partizanu, štabo nariu. 1945 m. spalio 22 d., suėmus Leoną Taunį-Kovą, pradėjo eiti apygardos vado pareigas. Nenuilsdamas tvarkė štabo organizacinius reikalus, ieškojo ryšių su kitomis partizanų apygardomis.
1946 m. balandžio mėn. susitiko su Dzūkijos partizanų vadais. Kartu su jais nutarė sujungti Dzūkijos partizanų („A“, vėliau – Dainavos) ir Tauro apygardas į didesnį vienetą – Pietų Lietuvos partizanų sritį. Z. Drunga tapo šios srities vado pavaduotoju. Ieškodamas ryšių su kitomis apygardomis, 1946 m. gegužės 28 d. susitiko su Aukštaitijos partizanų įgaliotiniu Juozu Markuliu, kuris iš tikrųjų buvo MGB agentas. Buvo pasirašytas ketinimų protokolas bendros partizanų vadovybės sudarymo klausimu.
Birželio 12 d. žuvę Partizanai: J.Bernatonis, S.Dailidėnas
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai.
Centre – Albinas Milčiukas-Tigras (1922–1968).
Iš kairės stovi: Aleksas Velanis-Tigras (1905–?), Jonas Kadžionis-Bėda (g. 1928 m.), Antanas Blauzdys-Konkurentas (1921–1950), Antanas Karvelis-Vachmistras (1922–1950), Jonas Darela-Dieduška, Liudvikas Bajoriūnas-Kilbukas (?–1949), Butageidžio kuopos vadas Antanas Jogėla-Ažuolas (1913–1948), Simonas Dailidėnas-Miesčionis (1917–1949), Petras Šakėnas-Šauksmas (?–1948), Jonas Butkus-Karklas (?–1949), Pranas Taujanskas-Pakalnis (?–1950), Anicetas Simanonis-Sigitas (1920–1913).
BERNATONIS Jonas, Petro-Melagis, gim. 1915 m. Šikšnalaukio k., Traupio vls. Vyčio apygardos Kuprio būrio vadas. Žuvo 1949 m. birželio 12 d.
Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
DAILIDĖNAS Simonas, Jurgio-Miesčionis, Vėtyklė, Meška, gim. 1917 m. Girelės k., Traupio vls., ūkininkų šeimoje. Algimanto apygardos Butageidžio kuopos, vėliau Vyčio apygardos Kuprio būrio partizanas, Kosciuškos būrio vadas. Žuvo 1949 m. birželio 12d.
Skaityti daugiau: Birželio 12 d. žuvę Partizanai: J.Bernatonis, S.Dailidėnas
VYTAUTAS GUŽAS-MINDAUGAS, ZIGMAS, KARDAS, GALIANDRA
Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis
1949 m. birželio 11 d. Tauragės apskrityje Eržvilko valsčiuje Smaidrių kaime karinės-čekistinės operacijos metu žuvo Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų štabo žvalgybos skyriaus viršininkas, 1949 m. vasario 16-osios Partizanų Deklaracijos signataras kpt. Vytautas Gužas-Zigmas, Galiandra, Mindaugas, Kardas.
Vytautas Gužas-Kardas, eidamas Jūros srities štabo viršininko pareigas, dalyvavo 1949 metų partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo pasirašyta garsioji Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos Deklaracija, atkūrus Nepriklausomybę įsigaliojusi kaip Lietuvos Respublikos įstatymas. Į šias pareigas kpt. V.Gužas buvo paskirtas 1948 m. gegužės 5 dieną, įkūrus Vakarų Lietuvos sritį.
Nelengvas buvo V.Gužo partizaninis kelias. Tik žuvus pirmajam Kęstučio apygardos vadui Juozui Kasperavičiui-Visvydui, skaudi netektis ištiko ir apygardos štabo apsaugos būrį, kuriam tuo metu vadovavo V.Gužas-Mindaugas. 1947 m. balandžio 6 d., per Didįjį penktadienį, Šimkaičių valsčiaus Paparčių kaime apsupime žuvo net vienuolika šio būrio partizanų. Tik “Mindaugui” tuomet pavyko pasitraukti.
V.Gužas, kilęs iš Aukštaitijos, buvęs buhalteris ir Vietinės rinktinės savanoris, labai skaudžiai išgyveno jo būrį ištikusią nelaimę. Norėjo net nusišauti, nes jautė kaltę, kad liko gyvas. Niekaip negalėjo pamiršti kulkosvaidžio ugnimi jį dengusio buvusio gimnazisto Juozo Nausėdos, prieš mirtį sušukusio: "Vade, traukis, aš dengsiu!"...
Skaityti daugiau: VYTAUTAS GUŽAS-MINDAUGAS, ZIGMAS, KARDAS, GALIANDRA
Stravinskas Juozas (slap. Kardas, Žiedas)
Stravinskas Juozas (slap. Kardas, Žiedas) g.1914m. Mieldažiškiai (Šilavoto vlsč.) ž. 1946 06 09. Vienas iš Lietuvos partizanų vadų Tauro apygardoje.
1934m. baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos – matematikos fakultetą. 1935 04 pašauktas į Lietuvos kariuomenę, mokėsi Kauno Karo mokykloje, kurią baigė 1936 09. Suteiktas pėst. ats. jaun. leitenanto laipsnis. Paleistas į atsargą, tęsė studijas universitete.1937m. baigęs universitetą dirbo topografinėje tarnyboje, ruošė žemėlapius.
Vokiečių okupacijos metu Prienų „Žiburio“ gimnazijoje dėstė fiziką, matematiką ir chemiją. 1945m. pavasarį, NKGB bandant jį užverbuoti, išėjo į Prienų mišką. Tapo Vinco Senavaičio (slap. Žaliavelnis) partizanų būrio kovotoju. Tais pačiais metais suorganizavo būrį ir jam vadovavo. 1945 09 13, kaip narsus, drąsus, turintis organizacinių gabumų, paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadu. Daug nuveikė jungdamas partizanų būrius į rinktinę ir ją stiprindamas. Suformavo rinktinės štabą, Veikiančias atskiras kovotojų grupes sujungė į 7 kuopas, paskyrė jų vadus. „Žiedas“ partizanų padaliniuose įvedė karinę drausmę. Įpareigojo kuopų bei skyrių vadus besąlygiškai vykdyti vadovybės nurodymus, derinti kovos veiksmus. 1945 10 31 jo įsakymu buvo nustatyti rinktinės kuopų veikimo plotai. 1946m. pavasarį Geležinio Vilko rinktinėje, J. Stravinskas kartu su J. Lukša (slap. Vytis) ir A. Varkala (slap. Žaliukas) pradėjo leisti laikraštėlį „Kovos keliu“ kuris vėliau tapo Tauro apygardos leidiniu. Sumaniai ir sėkmingai vadovavo Degimų, Budninkų, Žemaitkiemio kautynėse.
