Iš kairės: Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Lengvenio būrio partizanas Jonas Marcinkevičius-Jokeris ir Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas Vytautas Pačinskas-Audra (VŽM)
Gimimo data: 1921 m.
Gimimo vietovė: Zabelynės k. (Anykščių r.)
Tėvas Pranas Marcinkevičius – žemdirbys ūkininkas.
Pokario metais J. Marcinkevičius išėjo partizanauti, buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos, vėliau – Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Lengvenio būrio partizanas. Lengvenio būrys veikė Andrioniškio, Latavėnų, Migdoliškio ir Zabelynės kaimų apylinkėse.
1947–1950 m. J. Marcinkevičius-Jokeris buvo paskutinis Lengvenio būrio vadas. Nuo 1949 m. pabaigos Lengvenio būrys priklausė Algimanto apygardos Laisvės rajonui ir veikė Andrioniškio, Viešintų ir Troškūnų apylinkėse. Paskutiniai 6 būrio partizanai žuvo 1950 m. rugsėjo 30 d. prie Margavonės kaimo, kai būrys buvo kariuomenės apsuptas Juozo Marmoko sodyboje ir sunaikintas.
J. Marcinkevičius-Jokeris liko gyvas ir pasitraukė į Algimanto apygardos Deimanto rajoną, buvo Tigro būrio partizanas. Tigro būrys, kuriam vadovavo Juozas Banys-Šūvis, veikė Duobulės, Lašinių, Smalinos, Mogylų, Inkūnų kaimų apylinkėse.
1948 m. gegužės 26 d. Kuršėnų aps. Kuršėnų vls. Akmenaičių k. (dabar - Šiaulių r. sav.) per susišaudymą su MGB Šiaulių aps. skyriaus čekistų grupe žuvo Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės vadas Jurgis Keras-Bijūnas ir rinktinės štabo viršininkas Juozas Matijošaitis -Meška.
JURGIS KERAS-BIJŪNAS, SAULIUS
1903 09 07-1948 05 26
Jurgis Keras, Juozo, gimė 1903 m. rugsėjo 7 d. Kretingos aps. Palangos vls. Užpelkių k. Baigė keturias progimnazijos (Palangos?) klases. Dirbo policijos nuovados viršininku. Nuo 1923 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos šaulių sąjungos XV Kretingos rinktinės narys.
1932 m. sausio 17 d. pirmajame Lietuvos policijos tarnautojų surašyme nurodoma, kad Šiaulių aps. Žagarės (VI) nuovados viršininkas Jurgis Keras yra vedęs, baigė bendrąjį vidurinį ir aukštesnįjį specialųjį (policijos) mokslą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, turi jaunesniojo leitenanto laipsnį, moka rusų ir latvių kalbas, yra apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
1937 m. sausio 17 d. antrajame Lietuvos policijos tarnautojų surašyme nurodoma, kad Juozas Keras yra Šiaulių aps. Kuršėnų nuovados viršininkas.
1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, repatrijavo į Vokietiją, nes žmona buvo vokietė. 1942 m. grįžo į Lietuvą ir vadovavo Kuršėnų policijai.
Antrą kartą sovietams okupavus kraštą, pasitraukė į mišką. Nuo 1946 m. spalio mėn. ėjo Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės, veikusios Šiaulių aps. Kuršėnų, Šaukėnų, Tryškių ir Užvenčio teritorijose, vado pareigas.
JUOZAS MATIJOŠAITIS-MEŠKA
1919 05 05-1948 05 26
Juozas Matijošaitis gimė 1919 m. gegužės 5 d. Šiaulių aps. Kužių parapijos Sauginių k. Kajetono Matijošaičio ir Juzefos Talutytės-Matijošaitienės šeimoje.
Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1945 m. sausio mėn., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, buvo suimtas. Pabėgo. Iš pradžių slapstėsi, vėliau išėjo į mišką. Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės štabo viršininkas.
Vytautas Sankauskas-Daukantas (kairėje) ir Stasys Dzvega-Gegužis. 1949 m.
Nuo 1951 m. Maironio rinktinėje liko dvi tėvūnijos: Mindaugo ir Birutės (sujungta su Kęstučio). Mindaugo tėvūnijai vadovavo labai pareigingas partizanas V. Sankauskas-Daukantas. Laiške LLKS Visuomeninės dalies viršininkui Juozui Šibailai jis rašė: „Iš radijo pranešimų atrodo, kad laisvė ateis tik už 3-4 metų (aišku, jei pultų rusai, tai įvyktų greičiau). Mano bendražygiai kartais netenka nuotaikos. O man vis vien, net jei jos visai nesulauktume, aš nenuliūstu. Mūsų likimas - Dievo valioje, kaip Jis norės, taip ir bus".
1951 m. gegužės 23 d. Alytaus r. (dabar – Alytaus r. sav.) Punios šile MGB Alytaus, Prienų ir Jiezno r. skyrių stribų daliniai bei MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu žuvo Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo narys, Dzūkų rinktinės vadas Vincas Ambrazevičius-Balandis, šios rinktinės štabo narys Vincentas Vytautas Valiūnas-Savanoris, Margio tėvūnijos vadas Romualdas Sadauskas-Ramunis ir partizanas Vytautas Ražanskas-Bičiulis.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Birštone. Teigiama, kad vėliau galėjo būti užkasti prie MGB Birštono valsčiaus poskyrio pastato (šiuo metu nugriautas).
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 79
Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadų susirinkimas. 1950 m. rugsėjo 5–6 d. Balbieriškio miškas.
Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas Feliksas Žindžius-Tigras ir Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės vadas Vincas Ambrazevičius-Balandis. Antroje eilėje iš kairės klūpo: Tauro apygardos Vytauto rinktinės vadas Antanas Grikietis-Slapukas, LLKS Gynybos pajėgų štabo Ūkio skyriaus viršininkas Urbonas Dailidė-Tauras, Žalgirio rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas Juozas Jankauskas-Demonas ir Dzūkų rinktinės Margio tėvūnijos vadas Motiejus Jaroševičius-Lakštingala. Trečioje eilėje iš kairės stovi: Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas Antanas Pužas-Gintaras, Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Karijotas, srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, LLKS vyriausiasis gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, srities Visuomeninės dalies viršininkas Konstantas Baliukevičius-Rainys, Tylius. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio būrio partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: pirmas – neatpažintas partizanas; antras – Vincentas Vytautas Valiūnas-Savanoris. Antroje eilėje iš kairės stovi: pirmas – Vytautas Ražanskas-Bičiulis, antras – Aleksandras Chlebauskas-Aitvaras, trečias – neatpažintas partizanas, ketvirtas – Juozas Beinaravičius-Vėjas, penktas – Petras Tamašauskas-Šturmas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
VINCAS AMBRAZEVIČIUS-BALANDIS
1921 11 24–1951 05 23
Vincas Ambrazevičius gimė 1921 m. lapkričio 24 d. Alytaus aps. Jiezno vls. Juodaviškės k. Aleksandro Ambrazevičiaus ir Pranės Truncaitės-Ambrazevičienės šeimoje.
1944 m. gruodžio mėn. buvo suimtas ir kalintas Alytuje. Po dviejų mėnesių, vežant į Vilnių, pabėgo. Dzūkų rinktinės partizanas nuo 1945 m.
1949 m. gegužės 19–20 d. kaip Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės adjutantas dalyvavo Dainavos apygardos vadų posėdyje, kuriame buvo išrinktas Dzūkų rinktinės vadu. Vėliau kartu ėjo ir Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo nario pareigas.
Antanas Jonikas gimė 1913 m. Kalniškių k., Šimkaičių vls., Raseinių aps., valstiečių šeimoje. Vaikystė ir paauglystė prabėgo tėvo ūkyje kartu su broliais ir seserimi Ona. Vyriausiajam, kuriam atiteko ūkis, teko aprūpinti kraičiu ir seserį. O jaunėlis Antanas, kuris nuo mažens buvo nagingas, irgi turėjo palikti ūkį, nes tradiciškai šis buvo nedalomas.
Antanas, 1925 m. baigęs Vadžgirio pradžios mokyklą, darbuodamasis pas ūkininkus ir tėvų ūkyje prie vietinio kalvio pasimokė šaltkalvystės.
1933 m. buvo pašauktas privalomai karo tarnybai į pėstininkų pulką. Po dvejų melų baigęs karo tarnybą, išėjo iš tėvo ūkio savarankiškam gyvenimui ir pradėjo dirbti gateristu Dirvonių malūne prie Eržvilko. Malūno savininkas atkreipė dėmesį į gabų specialistą ir paskyrė jį lentpjūvės vyresniuoju. Antanas pradėjo ruoštis šeimyniniam gyvenimui, pradėjo kaupti medžiagas nuosavo ūkio statybai. 1937 m. vedė Kotryną Dimaitytę iš Sendirvių k. ir jau dviese kūrė busimojo būsto pamatus.
Pirmoji sovietinė okupacija sugriovė jaunos šeimos planus. Rusų kareiviai atėmė suruoštas statybines medžiagas ir panaudojo įtvirtinimų prie Vokietijos sienos statybai.
Kai Eržvilko plytinės savininkas vokiečių kilmės verslininkas Liudvikas Kraftas pagal Vokietijos ir SSRS valstybinę sutartį 1940 m. repatrijavo į Vokietiją, Antanas Jonikas buvo paskirtas šios įmonės valdytoju. Valdytoju jis dirbo iki antrosios sovietinės okupacijos. Antanas buvo autoritetas to krašto verslininkams ir ūkininkams. Sovietai okupuotuose kraštuose beatodairiškai naikino visus vadovus, todėl ir Antanas Jonikas pateko į jų akiratį. 1945 m. vasario pabaigoje atėjo ir Antano eilė - jį suėmė. Antanas dar pirmąją suėmimo dieną iš areštinės pabėgo. Tolesnis kelias buvo kartu su bendradarbiu J.Starkumi-Maželiu, kuris partizanavo Pagirių, Čepaičių kaimuose ir vadovavo grandžiai. Patraukė į gimtas Kalniškes ir Paparčius, kur sesuo Ona Trumpaitienė globojo vietinius partizanus. Šie ir aplinkiniai kaimai buvo Lydžio rinktinės partizanų atraminiai punktai. Partizaninę veiklą Antanas pradėjo jau balandyje, prisiekdamas ir pasirinkdamas Liutauro slapyvardį.
Vienas iš didžiausių trėmimų Lietuvoje, okupacinės valdžios represinės struktūros MGB dokumentuose užkoduotas ,,Pavasario"(Becнa) pavadinimu, vyko 1948 m. gegužės 22 d. Tų metų trėmimo pati šiauriausia Sibiro Užpoliarės tremties vieta buvo Igarka. Kiek į Igarkos miestą ir jo apylinkes pateko tremtinių, niekas nenustatė. Tremtiniai tokių duomenų irgi neturi: vieni teigia, kad į Igarką buvo nuvežta aštuoni su puse tūkstančio, kiti tvirtina, kad dešimt - dvylika tūkstančių žmonių.
1950 m. gegužės 22 d. Telšių aps. Telšių vls. Jomantų miške (dabar – Telšių r. sav.) per MGB Telšių aps. skyriaus surengtą karinę čekistų operaciją žuvo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas Kazys Andruška-Linksmutis.
Kokšta Feliksas-Rustemas gimė 1927 m. spalio 10 d. Raseinių apskrities Šiluvos valsčiaus Bardiškių kaime. Nuo 1946 m. — partizanų ryšininkas. 1947 m. suimtas. Pabėgęs iš areštinės, įstojo į Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanų gretas. Būrio vadas. Žuvo 1952 m. gegužės 22 d. Radviliškio rajono Ungurynės kaime verždamasis iš apsupties. Kartu žuvo ir F. Kokštos žmona Zofija Rutkauskaitė-Kokštienė-Lietutis. Kūnai buvo išniekinti Radviliškyje
Prisikėlimo apygardos vadovybė. Iš dešinės: Maironio rinktinės vadas luozas Paliūnas-Rytas, Povilas Morkūnas-Rimantas ir Feliksas Kokšta-Rustemas.
(Genocido aukų muziejus)
Šatrijos rinktinės partizanu rikiuotė. Iš dešinės: apygardos vados Vladas Montvydas-Žemaitis, Kazimieras Andriuška-Linksmutis, Povilas Bagdonas-Atlantas ir Liudas Rekašius-Vėtra.
Pietų Lietuvos srities Tauro apygardos vadovybė. 1946 m. Iš kairės: Vytauto rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Albinas Ratkelis-Oželis, apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, politinės dalies viršininkas Alfonsas Vabalas-Gediminas, apygardos adjutantas Jonas Pileckis-Šarūnas ir Šarūno rinktinės vadas Vladas Stepulevičius-Mindaugas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1947 m. gegužės 18 d. Lazdijų aps. Šventežerio vls. (dabar – Lazdijų r. sav.) Janėnų k., gyventojų Lugauskų sodyboje, per MGB Lazdijų aps. skyriaus vykdomą operaciją žuvo 2 Dainavos apygardos Šarūno rinktinės (iki 1947 m. birželio mėn. ji priklausė Tauro apygardai) partizanai: Vladas Stepulevičius-Mindaugas, Daktaras (rinktinės vadas) ir Antanas Vabuolas-Bijūnas (Mindaugo grupės partizanas). Žuvusiųjų palaikai niekinti Šventežeryje. Užkasimo vieta neišaiškinta
Gimimo vietovė: Dapkūnų k. (Meškuičių parapija, Šiaulių r.)
Tėvai: ? Mocius ir ? Mociuvienė (?–1955) – tremtinė, mirusi tremtyje Buriatijoje (Rusija). Augo šešių vaikų šeimoje su trim broliais ir dviem seserimis. Broliai: Juozas Mocius-Šviedrys – laisvės gynėjas, tremtinys, partizanų apygardos vadas, Stasys Mocius – laisvės gynėjas, žuvęs pokario kovose, sesuo Eugenija Mociūtė – tremtinė.
Mokėsi Meškuičių pradžios mokykloje, 1938 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1938–1943 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Studijuodamas jis priklausė Orientalistų būreliui.
1942 m. gruodį vyskupas Vincentas Brizgys įšventino A. Mocių kunigu.
1943–1945 m. A. Mocius tarnavo Viduklės (Raseinių r.) Šv. Kryžiaus parapijoje vikaru, mokyklose dėstė tikybą. Antrojo pasaulinio karo metais Viduklėje jis gelbėjo persekiojamus žydus – slapta pervežė Viduklėje slapstytą Rivą Bernadetą Hiršovičiūtę-Rakevičienę į savo tėviškę, kur priglausta ji išsigelbėjo. 1944 m. jis inicijavo Viduklės kapinių tvarkymą, nutiesė takus, apsodino juos medžiais ir paruošė laidojimo sistemą, kurios laikomasi iki šiol, įrengė simbolinį "Motinos kapą".
Dobilo būrio partizanai, veikę Gelvonų, Čiobiškio ir Upininkų apylinkėse,
Iš kairės: Vaclovas Macijauskas-Žirgelis, būrio vadas Juozas Kudelis-Dobilas, Vladas Šatkauskas-Lazdynas ir Pranas Mocijauskas-Aitvaras.
(Genocido aukų muziejus)
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanai.
Pirmoje eilėje (priklaupę) iš kairės: Vytautas Rusakevičius-Tigras, Jonas Dūdėnas-Vynas, Petras Pošius-Gediminas.
Antroje eilėje iš kairės: Alfonsas Dambrava-Aidas, Edvardas Juodvalkis-Aras, Vytautas Miškinis-Viesulas ir Povilas Lukošius-Žilvytis.
(Lietuvos ypatingasis archyvas)
1945 m. gegužės 16–17 d. Alytaus aps. Simno vls. (dabar – Lazdijų r. sav.) Kalniškės miške vyko vienas didžiausių lietuvių rezistencijos istorijoje mūšių. Apie 100–120 partizanų, vadovaujami Jono Neifaltos-Lakūno ir Aleksandro Padimansko-Šarūno, kovėsi apsupti kelis kartus gausesnių NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko kareivių ir išsiveržė iš apsupties. NKVD pajėgų nuostoliai – keli šimtai nukautųjų ir sužeistųjų. Mūšyje narsiai kovėsi ir vieno iš vadų žmona Albina Neifaltienė-Pušelė, kuri taiklia rankinio kulkosvaidžio ugnimi padarė priešui daug nuostolių, tačiau ir pati buvo pakirsta priešo kulkos. Kautynėse žuvo daugiau kaip 40 (pasak operatyvinių dokumentų – 62) partizanų. Iš jų žinomi: Adomas Alesius, Albertas Anuškevičius, Petras Austrevičius-Kurtas, Jonas Ažukas, Jonas Botyrius-Basanavičius, Leonas Botyrius-Tarzanas, Vaclovas Brazaitis-Stirna, Antanas Bubnys-Bokštas, Buzulis, Alfonsas Čižikas-Ąžuolas, Petras Čižikas-Ąžuolas, Jeronimas Dambauskas-Ąžuolinis, Klemensas Vitalius Dambauskas-Tauras, Vitalis Gruzinskas-Beržas, Antanas Gurevičius-Sakalas, Vaclovas Kaduškevičius-Žaltys, Jonas Kaknevičius-Lapas, Antanas Karauskas, Bronius Kazakevičius, Julijonas Klimavičius-Kranklys, Jonas Kubilius-Berželis, Pijus Kunigonis-Berželis, Petras Kvederavičius-Zuikis, Vincas Leskevičius-Bajoras, Antanas Levickas, Albinas Maskelis, Jurgis Maskelis-Ąžuolas, Albina Neifaltienė-Pušelė, Aleksandras Padimanskas-Šarūnas, Juozas Pajaujis-Sietynas, Jonas Paskevičius-Ąžuolas, Vytautas Jonas Pavilonis-Vasaris, Stasys Pavolas-Kapsas, Antanas Pečkys, Bronius Ravaitis, Pranas Rėkštys, Kostas Šulgauskas-Svogūnas, Juozas Vaišnys-Samsonas, Vitas Vaišnys-Romanas, Juozas Valka-Gruodis, Juozas Venslauskas-Alksnis, Vytautas Vilčinskas-Žaibas, Ona Vilčinskienė-Drebulė, Antanas Voska-Šarka ir Eduardas Žukauskas-Uosis.
Žuvusiųjų palaikai buvo išvilkti ir sumesti pamiškėje prie kelio. Vėliau juos, prikabintus prie arklių, atvilko į Simną ir išniekino gatvėje. Palaikę keletą dienų užkasė Simno ežero pakrantėje. 1989 m. birželio 23 d. palaikai perkelti į Simno kapines.
Kalniškės mūšio dalyvė A. Neifaltienė-Pušelė.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės puskarininkis, vienas iš Kalniškės mūšio vadų J. Neifalta-Lakūnas.Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Šiandien, gegužės 14 d. – Pilietinio pasipriešinimo diena. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta. Įvykis išgąsdino Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnus. Jie slapta palaidojo R. Kalantą. Kilo jaunimo neramumai, R. Kalantos laidotuvių dieną peraugę į spontaniškas eitynes Laisvės alėja. Romas Kalanta tapo pilietinio pasipriešinimo okupacinei santvarkai simboliu.
Romas Kalanta – Lietuvos Laisvės šauklys, savo gyvybę paaukojęs vardan Lietuvos Laisvės, gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje.
1963–1971 m. Romas mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokslai jaunuoliui nelabai sekėsi. Bendraklasiai teigė, kad ir pats R. Kalanta, nors ir išmokęs pamoką, dažnai atsisakydavo atsakinėti, nes nematė prasmės. 1971 m. mokyklą turėjo baigti, tačiau neišlaikęs chemijos, geometrijos ir fizikos abitūros egzaminų perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Tuo pačiu metu dirbo Kauno „Aido“ fabrike (Vilijampolėje), kuris gamino vaikiškus baldus, vežimėlius ir įvairus muzikos instrumentus: metalofonus, lūpines armonikėles ir kita. To meto Romo Kalantos charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką“.
Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo Romo nusivylimas gyvenimu, piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Ketinimą nusižudyti liudija tokios 1972 m. asmeninėje užrašų knygelėje įrašytos frazės: „vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai“, ,,mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu“, „laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė“. Jo užrašų knygelėje liko ir paskutinis įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Romas Kalanta suvokė, kad totalitarinė santvarka yra žudanti, ir ryžosi pasiaukoti prisidėdamas prie Lietuvos išsilaisvinimo.
1948 m. gegužės 13 d., Ukmergės aps. Taujėnų vls. Lėno miške, prie Juodvisinės k., žuvo Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Atamanas, Briedis, jo pavaduotojas Jonas Kilijonas-Mikas ir partizanas Antanas Šyvis-Šalapka.
Būsimasis Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Geležių kaime. Tėvai vertėsi žemės ūkiu ir valdė apie 30 ha žemės. 1925 m. tėvai pardavė žemę ir nusipirko žemę Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Aneliavos kaime. Danielius mokėsi Šėtoje, Ramygaloje, Kėdainiuose, 1933–1935 m. suaugusių gimnazijoje Kaune ir dirbo darbininku. 1935 m. baigė suaugusių gimnaziją Kaune. 1935 m. įstojo į pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos vardo Karo mokyklą. Ten mokslas tęsėsi 3 metus. 1938 m. baigė A. Smetonos karo mokyklą. Jam suteiktas pirmasis karininko jaunesniojo leitenanto laipsnis. Pagal specializaciją buvo artileristas. Tarnybą pradėjo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje. Tarnybą pradėjo būrio vadu, vėliau buvo baterijos vado padėjėju. Šis pulkas savo istoriją skaičiavo nuo Nepriklausomybės kovų. Jo įkūrimo data laikoma 1919 m. sausio 6 d. Panevėžio apylinkėse šis pulkas buvo nuo 1935 metų. Pulkui vadovavo pulkininkas Alfonsas Sklėrius. Pulkas buvo dislokuotas labai gražioje Skaistakalnio vietovėje. Pirmajame artilerijos pulke tarnavo 1938 m. rugsėjo mėn. – 1939 m. vasario mėn. 1939 m. vasario – rugsėjo mėn. baigė aviacijos žvalgų kursus Kaune. 1939 m. rugsėjo mėn. – 1940 m. rugsėjo 1 d. vėl tarnavo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje ir Pasvalyje. Nuo 1940 m. gegužės 10 d. buvo baterijos vado padėjėjas. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. rugsėjį paskirtas į 179 pulką būrio vadu ir laikinai ėjo baterijos vado pareigas. 1940 m. suteiktas leitenanto laipsnis. 1940 m. spalio mėnesį jo rašytoje charakteristikoje rašoma, kad iš pradžių buvo priešiškai nusiteikęs prieš sovietinę valdžią, pavaldiniams reiklus, disciplinuotas su pavestu darbu susitvarko gerai. Pažymima, kad karinis parengimas geras. D. Vaitelis sovietinei valdžiai atrodė kaip nepatikimas. Vėliau iš tarnybos sovietinėje armijoje atleistas. 1941 m. rugsėjo 12 d. vedė Aleksandrą Urbonaitę. Su būsimuoju vyru ji susipažino dar besimokydama Šėtos vidurinėje mokykloje. Nacių okupacijos metais Danielius priklausė Lietuvos laisvės armijai. 1944 m. D. Vaitelis stojo savanoriu į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. Ši armija turėjo tapti būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės kariniu junginiu. Deja, vokiečiams nepatiko P. Plechavičiaus prolietuviška orientacija. Jis buvo suimtas, o armija išformuota.
Valkų mūšis vienas didžiausių partizanų susirėmimų
1944 m. rudenį, praslinkus frontui ir paskelbus mobilizaciją, dauguma jaunų vyrų pradėjo slapstytis. Netrukus besislapstančius miškuose vyrus Lietuvos kariuomenės karininkai ėmė jungti į sukarintus dalinius, kad su ginklu pasipriešintų sovietams.
1945 m.gegužės 6–18 d. Šakių aps. Barzdų, Jankų ir Paežerėlių vls. (dabar – Šakių r. sav. ir Kazlų Rūdos sav.) NKVD pasienio kariuomenės daliniai vykdė karines operacijas, kurias parengė NKVD Šakių aps. skyrius, gavęs duomenų apie partizanų dislokacijos vietas. Gegužės 6 d. į minėtus valsčius buvo pasiųsti kariniai būriai. Be smogiamųjų būrių, sudarytos ir specialios karinės grupės besitraukiantiems partizanams persekioti. 1945 metų gegužės 12 dieną Jančių girininkijos Valkų miške, visą dieną trukusioje kovoje, partizanai atrėmė čekistų puolimą. Jie pralaužė apsupimo žiedą ir pasitraukė iš stovyklos.
Stovyklą dar 1944 metų rudenį prie Siesarties upelio ištakų įrengė Lietuvos kariuomenės puskarininkis Andrius Šmuilys.
1945 metų balandžio mėnesį vadovavimą partizanams perėmė Jurgis Valtys-Lokys, turintis karinį išsilavinimą. Lietuvos kariuomenės kapitonas. Jo nurodymu, stovykla paruošta žiedinei gynybai: iškasti apkasai, įrengtos papildomos žeminės, kuriose galėjo gyventi iki 200 kovotojų, kurie tuo metu slapstėsi namuose. Į stovyklą atvykdavo iškviesti viršininkų. J. Valtys įvedė karinę drausmę partizanų būriuose, užmezgė ryšį su partizanų būriais, veikiančiais aplinkiniuose valsčiuose, užmezgė ryšį su Lietuvos Laisvės Armija ir „Tauro“ apygardos štabu, kur gaudavo veiklos direktyvas, pogrindžio spaudą.
Partizano priesaikos priėmimas tapo būtinu ir iškilmingu.
Šių įvykių dalyvis Edvardas Guoga-Glaudys pasakojo: „Valkų stovykloje vadovavau būriui, todėl visą laiką tekdavo praleisti stovykloje. 1945 m. gegužės mėnesio pirmomis dienomis į stovyklą atvyko LLA atstovas, kuris domėjosi stovyklos įrengimu, turima ginkluote, kovotojų parengimu. Išvykus LLA atstovui partizanų pasitarime nuspręsta sustiprinti sargybą aplink stovyklą, iškviesti į namus išėjusius partizanus.“ Gegužės 12 ryte stovykloje buvo apie 100 partizanų.
Gegužės 12 dieną apie 10 valandą, apie 250 NKVD pasienio kariuomenės kareivių, atvežtų iš Kauno ir Šakių garnizonų, pradėjo stovyklos puolimą, kurį partizanai atrėmė, apmėtydami puolančius kariškius rankinėmis granatomis. Taip privertė juos atsitraukti.
Užpuolikai rinkosi nukautus ir sužeistus kariškius, persigrupavo, laukdami pastiprinimo. Antrąją ataką čekistai pradėjo panaudodami tarnybinius šunis ir stipriai apšaudydami partizanų apkasus kulkosvaidžiu, automatų ugnimi.
Antroji ataka užgeso pasieniečiams taip ir neįsiveržus į partizanų apkasus. Po antros atakos atokvėpio nebuvo. Snaiperiai, sulipę į medžius, pradėjo medžioti partizanus, nukaudami juos šūviais į galvas.
Šioje kovoje partizanams padėjo Vytauto Petkūno-Putino ir poros Vermachto kariškių patirtis. V. Petkūnas į partizanų gretas įstojo pabėgęs iš Raudonosios armijos. Vokietukai turėjo dar didesnę kovos meno patirtį. Šiems vyrams pavyko nukauti snaiperius. Įsivyravusi tyla po antros atakos reiškė, kad čekistai laukia pastiprinimo. Partizanams rūpestį kėlė senkančios šaudmenų ir granatų atsargos ir praretėjusios kovotojų gretos. Vado įsakymu partizanai pradėjo žūtbūtinį mūšį, stengdamiesi pralaužti apsupimo žiedą. Staigus išpuolis atnešė sėkmę.
Pasitraukę iš apsupimo, partizanai išsiskirstė mažais būriais. Kiek žuvo partizanų šiame mūšyje, tikslių žinių nėra. Pasak liudininkų, Valkų miške nukauta 19 partizanų. Vienuolika jų palaidota Staliorių kaimo kapinaitėse. Sovietų saugumiečių atskaitoje apie Valkų mūšį yra įrašę: „mūsų nuostoliai minimalūs.“ Vietiniai gyventojai pasakojo, kad žuvusius ir sužeistuosius vežė sunkvežimiais.
Mūšio vietoj 1990m. atidengtas paminklas su žuvusiųjų mūšyje pavardėmis.
Mūšiui vadovavo Lietuvos kariuomenės kapitonas Jurgis Valtys – Lokys, Tunda viesulas, gimęs 1910m. Pustauniškių k. Lukšių vls. Žuvo išduotas 1945 spalio 17d.
Valkų Mūšio ir Susijusių Vietovių Žemėlapis (1945 m. Gegužė)
Pažymėtos Vietovės:
Barzdai (Barzdų vls.): Viena iš valsčių, kur vyko NKVD operacijos.
Jančiai / Valkų miškas (Jankų vls.): Pagrindinė mūšio vieta Jančių girininkijos Valkų miške.
Paežerėliai (Paežerėlių vls.): Dar viena iš valsčių, kur vyko NKVD operacijos.
Siesarties upelio ištakos (Ilgakampio m.): Vieta, kur 1944 m. rudenį buvo įrengta partizanų stovykla.
Žemėlapis skirtas vizualizuoti straipsnyje "valkų mūšis.txt" minimas geografines vietoves.
Juozas Zdebskis (antras iš kairės) minint kun. Alfonso Svarinsko kunigystės 25 metų jubiliejų. Viduklė, 1979 m. spalio 7 d./ Nuotrauka iš knygos „Bažnyčios riteris“
Aras LUKŠAS
1986-ųjų vasario 5 dieną automobilio avarijoje žuvo vienas ryškiausių Lietuvos katalikų disidentų Juozas Zdebskis. Jo žūties aplinkybės taip ir liko neišaiškintos, tačiau spėjama, kad už jos slypi KGB ranka, apie tai LŽ archyvų straipsnis
Lietuvos televizijos laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ tąkart nuskambėjo pranešimas: „Kelyje Varėna – Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, Juozui Zdebskiui priklausantys žiguliai, vairuojami Algimanto Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienvežiu. Avarijos metu žuvo trys žigulių keleiviai, ketvirtas – Romas Žemaitis – sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.“ Po kelių dienų panašią įvykio versiją paskelbė ir visos Sovietų Sąjungos naujienų agentūra TASS.
Taigi centrinis Kremliaus žinių ir propagandos ruporas, sovietinės imperijos gyventojams ir visam pasauliui pranešantis apie svarbiausius gigantiškos imperijos gyvenimo įvykius, staiga atkreipė dėmesį į skaudų, bet labai jau vietinės reikšmės įvykį. Tokie dalykai vykdavo tik tuomet, jei įvykis sukeldavo ypatingą rezonansą arba į jį patekdavo koks nors svarbus asmuo.
Lietuvos televizijos pranešime tąsyk nutylėta, kad vienas žuvusiųjų – J. Zdebskis – kunigas. Ir ne šiaip sau kunigas, o vienas ryškiausių katalikų disidentų, jam KGB operatyvinio tyrimo byloje buvo suteiktas Akiplėšos pseudonimas. Suprantama, nutylėta ir tai, kad Akiplėša beatodairiškai drąsiu elgesiu čekistus varė į neviltį. Kad jį Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje sekė net 115 KGB agentų. Kad jis buvo nuolat provokuojamas, šmeižiamas, priešinamas su kitais kunigais ir bendraminčiais, kasmet stumdomas iš parapijos į parapiją, du kartus kalintas, o galiausiai – smarkiai sužalotas, bet išlikęs gyvas.
KIRKUS Juozas, Jono-Plienas, gim. 1919 m. Sudeikių k., Traupio vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio, vėliau Vyčio apygardos Žaibo būrio partizanas. Žuvo 1949 m. gegužės 9 d. Juodgirio miške, Traupio vls. Palaidotas prie kelio Levaniškis—Baleliai.
Lydžio rinktinės Šiaurio būrio partizanai. Iš kairės: Juozas Bušinskas-Jurginas, Alfonsas Šatkus-Dobilas, Zigmas Šatkus-Šiaurys (būrio vadas), Vladas Lukošius-Putinas ir Jonas Altoravičius-Nykštukas. (J. Ozgirdo asmeninė kolekcija)
Bušinskas Juozas-Jurginas gimė 1929 m. Tauragės apskrities Kęs-čių kaime. Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės Žalgirio būrio partizanas. Žuvo išduotas 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stir-baičių kaime. Kartu žuvo dar keturi bendražygiai
Lukošius Vladas-Putinas gimė 1924 m. Tauragės apskrities Žygaičių valsčiaus Pryšmantų kaime. Nuo 1946 m. — Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės ryšininkas, nuo 1948 m. - partizanas. Žuvo išduotas 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime. Kartu žuvo dar keturi bendražygiai
Šatkus Alfonsas-Dobilas gimė 1929 m. Tauragės apskrities ir vals čiaus Trakiniškių kaime. 1948 m. pabėgo nuo trėmimo ir įstojo Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanų gretas. Žuvo išduotai 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime kartu su broliu Zigmu ir dar trimis bendražygiais
Šatkus Zigmas-Šiaurys gimė 1926 m. Tauragės apskrities ir valsčiaus Trakiniškių kaime. Prasidėjus antrajai okupacijai, buvo paimta; į okupacinę armiją, iš kurios 1946 m. pabėgo ir tapo Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanu. Žalgirio būrio vadas. Žuvo išduotas 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime kartu si broliu Alfonsu ir dar trimis bendražygiais
Juknelis Petras - Deimantas, Pasienietis, Petras iš Žaidaklos k. 1929-1952.05.05. Ąžuolo tėvonijos vado A. Rutkausko-Miškinio adjutantas, A. Bieliūno-Kabelio išduotas, nusišovė miške prie Novosadų k. Kalvarijos apylinkėse.
Plečkaitis Kazys. Žuvo 1945.05.05 Bagotosios k. Pilviškių vlsč.
Simonauskas Jonas, Adomo s. Žuvo Bagotosios k. Pilviškių vlsč. 1945.05.05.
Ūsas Pranas. Žalgirio rinktinė. Partizanuose nuo 1945.05.05.
Baltrušaitis Stasys iš Klampučių k. Jankų vlsč. 1917— 1945.05.06. Išėjo partizanauti 1945 m. pavasarį. Žuvo 1945.05.06 prie Jūrės upelio Bartninkų k. Pilviškių vlsč. Slapta palaidotas savo namuose, darželyje. Kartu žuvo J. Vaišnora, A. Rimaitis, K. Pečkys.
Karpavičius Sigitas, Adomo s., iš Trivaravo k. Kalvarijos vlsč. 1928-1950.05.06. Vytauto rinktinė. Žuvo Kamšų k. Kalvarijos vlsč.
1959 m. gegužės 4 d. naktį Šilalės r. Buišių k. (dabar – Šilalės r. sav.) gyventojo Kazio Nogniaus namuose KGB operatyvinė grupė nušovė 2 paskutinius Šilalės krašto Kęstučio apygardos partizanus. Žuvo Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas.
Feliksas Urbonas gimė 1937 m. Tauragės aps. Švėkšnos vls. Bumbuliškės k. Tėvai buvo partizanų rėmėjai.
1953 m. mirus motinai, našlaičiais liko keturi broliai.
Vyriausiajam Leonui ėjo septyniolikti, o Feliksui – šešiolikti.
1955-aisiais, kai daugeliui atrodė, kad partizaninis karas jau baigėsi, jie išėjo į mišką ir tapo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos partizanais. Leonas greitai pateko į saugumiečių rankas ir buvo nuteistas kalėti lageryje, o Feliksas partizanavo beveik ketverius metus.
1999 m. gegužės 12 d. F. Urbonui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 20 d. d. įsakymu jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis (po mirties).
„1959 m. gegužės 3 d. vakarą Šilalės rajono Buišių kaimo gyventojas Petras Nognius atvedė du partizanus pas savo pusbrolį Kazimierą Nognių. Sunerimo jo žmona Vanda. Prisiminė, kaip kartą, apsilankiusi pas Petro žmoną, iš kito kambario išgirdo: „Kam ponas tokius brangius saldainius ir tokius saldžius gėrimus atvežei“. Pasirodo – pas juos lankydavosi saugumiečiai. O Petras Nognius išgėręs dažnai eidavo su partizanais į žygį. Buvo saugumo užverbuotas.
1959 m. gegužės 4 d. naktį Šilalės r. Buišių k. (dabar – Šilalės r. sav.) gyventojo Kazio Nogniaus namuose KGB operatyvinė grupė nušovė 2 paskutinius Šilalės krašto Kęstučio apygardos partizanus. Žuvo Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas.
Petras Povilas Oželis gimė 1932 m. sausio 1 d. Tauragės aps. Švėkšnos vls. Lekiškės k. Juozapo ir Elenos Lomsargytės Oželių šeimoje. Be jo, čia augo dar keturi vaikai: seserys Bronė (1926 m.) ir Joana (1939 m.), broliai Juozas (1923 m.) ir Kostas (1930 m.).
1947 m. buvo suimtas tėvas J. Oželis ir nuteistas 2 metams už pyliavų nevykdymą. Kalintas Šilutės Macikų lageryje. 1949 m. kovo 27 d. motina Elena Oželienė kartu su dukromis ir sūnumi Kostu buvo ištremti į Sibirą. Broliai Juozas ir Petras Oželiai sugebėjo išvengti tremties. 1949 m. rudenį paleistas iš lagerio į namus grįžo tėvas. Jis buvo labai ligotas ir netrukus mirė.
Pabėgę nuo tremties broliai Juozas ir Petras tapo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus rajono (vėliau – tėvūnijos) Pilies būrio Paramos grupės partizanais. Juozas gavo slapyvardį Dagilis, o Petras – slapyvardį Jaunutis. Tokį slapyvardį Petras gavo neatsitiktinai. 1949-aisiais, kai tapo partizanu, jam tebuvo septyniolika metų. Galima sakyti, visa jo jaunystė prabėgo miške.
1952 m. sausio 26 d. Žadvainių miške kartu su keturiais bendražygiais žuvo brolis Juozas Oželis-Dagilis.
1999 m. gegužės 12 d. P. Oželiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 20 d. įsakymu jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis (po mirties).
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio vadas Antanas Juzakėnas-Liūtas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
Tėvas Kazys Juzakėnas – stambus ūkininkas, šeima turėjo apie 100 ha prastos žemės.
A. Juzakėnas tarnavo Lietuvos kariuomenėje dragūnų pulke, buvo demobilizuotas ir grįžo namo su žirgu, kurį vėliau prižiūrėjo, kasmet jodavo į pulką vienam mėnesiui į apmokymus. Jis įsikūrė ir ūkininkavo Jusiškio kaime.
Pokario metais, vengdamas tarnybos Raudonojoje armijoje, jis išėjo partizanauti, 1945 m. Traupio ir Jusiškio kaimo apylinkėse subūrė Liūto būrį, kuriame buvo 15–20 laisvės gynėjų, po Juliaus Miškinio žūties jam vadovavo. 1946 m. Liūto būrys, kurio vadas buvo A. Juzakėnas, įsijungė į Šarūno rinktinės Butageidžio kuopą.
Vėliau iki gyvenimo pabaigos jis buvo Vyčio apygardos Antano Žilio-Žaibo būrio skyriaus vadas.
Laisvalaikiu rašė eiles, turėjo labai gražų ir stiprų balsą.
Buvo vedęs, žmona Anelė Simaškaitė-Juzakėnienė-Liūtė (1915–1949) – tremtinė, laisvės gynėja, žuvo pokario kovose. Duktė Nijolė Juzakėnaitė-Vanagienė (g. 1938 m.).
Žuvo 1948 m. gegužės 3 d. gimtajame Sudeikių kaime – buvo stribų ir kareivių užkluptas ir atsitraukiantis kartu su kovos draugu nušautas. Kūnas buvo nuvežtas į Taujėnų miestelį (Ukmergės r.), palaidojimo vieta nenustatyta – manoma, kad Taujėnų mokyklos teritorijoje.
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai. Stovi iš kairės: Antanas Juzakėnas-Liūtas, Juozas Kirkus-Plienas, Romas Launikas-Šturmas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
Petras Girdzijauskas
1945 m. gegužės 16–17 d. Alytaus aps. Simno vls. (dabar – Lazdijų r. sav.) Kalniškės miške vyko vienas didžiausių lietuvių rezistencijos istorijoje mūšių. Apie 100–120 partizanų, vadovaujami Jono Neifaltos-Lakūno ir Aleksandro Padimansko-Šarūno, kovėsi apsupti kelis kartus gausesnių NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko kareivių ir išsiveržė iš apsupties. NKVD pajėgų nuostoliai – keli šimtai nukautųjų ir sužeistųjų. Mūšyje narsiai kovėsi ir vieno iš vadų žmona Albina Neifaltienė-Pušelė, kuri taiklia rankinio kulkosvaidžio ugnimi padarė priešui daug nuostolių, tačiau ir pati buvo pakirsta priešo kulkos. Kautynėse žuvo daugiau kaip 40 (pasak operatyvinių dokumentų – 62) partizanų. Iš jų žinomi: Adomas Alesius, Albertas Anuškevičius, Petras Austrevičius-Kurtas, Jonas Ažukas, Jonas Botyrius-Basanavičius, Leonas Botyrius-Tarzanas, Vaclovas Brazaitis-Stirna, Antanas Bubnys-Bokštas, Buzulis, Alfonsas Čižikas-Ąžuolas, Petras Čižikas-Ąžuolas, Jeronimas Dambauskas-Ąžuolinis, Klemensas Vitalius Dambauskas-Tauras, Vitalis Gruzinskas-Beržas, Antanas Gurevičius-Sakalas, Vaclovas Kaduškevičius-Žaltys, Jonas Kaknevičius-Lapas, Antanas Karauskas, Bronius Kazakevičius, Julijonas Klimavičius-Kranklys, Jonas Kubilius-Berželis, Pijus Kunigonis-Berželis, Petras Kvederavičius-Zuikis, Vincas Leskevičius-Bajoras, Antanas Levickas, Albinas Maskelis, Jurgis Maskelis-Ąžuolas, Albina Neifaltienė-Pušelė, Aleksandras Padimanskas-Šarūnas, Juozas Pajaujis-Sietynas, Jonas Paskevičius-Ąžuolas, Vytautas Jonas Pavilonis-Vasaris, Stasys Pavolas-Kapsas, Antanas Pečkys, Bronius Ravaitis, Pranas Rėkštys, Kostas Šulgauskas-Svogūnas, Juozas Vaišnys-Samsonas, Vitas Vaišnys-Romanas, Juozas Valka-Gruodis, Juozas Venslauskas-Alksnis, Vytautas Vilčinskas-Žaibas, Ona Vilčinskienė-Drebulė, Antanas Voska-Šarka ir Eduardas Žukauskas-Uosis.
Būsimasis Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Geležių kaime. Tėvai vertėsi žemės ūkiu ir valdė apie 30 ha žemės. 1925 m. tėvai pardavė žemę ir nusipirko žemę Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Aneliavos kaime. Danielius mokėsi Šėtoje, Ramygaloje, Kėdainiuose, 1933–1935 m. suaugusių gimnazijoje Kaune ir dirbo darbininku. 1935 m. baigė suaugusių gimnaziją Kaune. 1935 m. įstojo į pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos vardo Karo mokyklą. Ten mokslas tęsėsi 3 metus. 1938 m. baigė A. Smetonos karo mokyklą. Jam suteiktas pirmasis karininko jaunesniojo leitenanto laipsnis. Pagal specializaciją buvo artileristas. Tarnybą pradėjo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje. Tarnybą pradėjo būrio vadu, vėliau buvo baterijos vado padėjėju. Šis pulkas savo istoriją skaičiavo nuo Nepriklausomybės kovų. Jo įkūrimo data laikoma 1919 m. sausio 6 d. Panevėžio apylinkėse šis pulkas buvo nuo 1935 metų. Pulkui vadovavo pulkininkas Alfonsas Sklėrius. Pulkas buvo dislokuotas labai gražioje Skaistakalnio vietovėje. Pirmajame artilerijos pulke tarnavo 1938 m. rugsėjo mėn. – 1939 m. vasario mėn. 1939 m. vasario – rugsėjo mėn. baigė aviacijos žvalgų kursus Kaune. 1939 m. rugsėjo mėn. – 1940 m. rugsėjo 1 d. vėl tarnavo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje ir Pasvalyje. Nuo 1940 m. gegužės 10 d. buvo baterijos vado padėjėjas. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. rugsėjį paskirtas į 179 pulką būrio vadu ir laikinai ėjo baterijos vado pareigas. 1940 m. suteiktas leitenanto laipsnis. 1940 m. spalio mėnesį jo rašytoje charakteristikoje rašoma, kad iš pradžių buvo priešiškai nusiteikęs prieš sovietinę valdžią, pavaldiniams reiklus, disciplinuotas su pavestu darbu susitvarko gerai. Pažymima, kad karinis parengimas geras. D. Vaitelis sovietinei valdžiai atrodė kaip nepatikimas. Vėliau iš tarnybos sovietinėje armijoje atleistas. 1941 m. rugsėjo 12 d. vedė Aleksandrą Urbonaitę. Su būsimuoju vyru ji susipažino dar besimokydama Šėtos vidurinėje mokykloje. Nacių okupacijos metais Danielius priklausė Lietuvos laisvės armijai. 1944 m. D. Vaitelis stojo savanoriu į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. Ši armija turėjo tapti būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės kariniu junginiu. Deja, vokiečiams nepatiko P. Plechavičiaus prolietuviška orientacija. Jis buvo suimtas, o armija išformuota.
Valkų mūšis vienas didžiausių partizanų susirėmimų
1959 m. gegužės 4 d. naktį Šilalės r. Buišių k. (dabar – Šilalės r. sav.) gyventojo Kazio Nogniaus namuose KGB operatyvinė grupė nušovė 2 paskutinius Šilalės krašto Kęstučio apygardos partizanus. Žuvo Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas.
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio vadas Antanas Juzakėnas-Liūtas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
