Gavėnaitė Monika (1926–2025) – Lietuvos pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvė, partizanų ryšininkė, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė (1959). 1947 m. baigusi Ukmergės gimnaziją dirbo Šviesos leidyklos Kaune buhalterijoje. Nuo 1958 rašomąja mašinėle spausdino kun. Aleksandro Markaičio pamokslų rinkinius, jį suėmus tardyta; su kitais rengė slaptas inteligentų ir jaunimo konferencijas. Nuo 1968 m. padėjo P. Plumpai bei P. Petroniui pogrindyje dauginti ir platinti savilaidos knygas; 1972 m. pradėjus eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai, ją daugino. 1973 m. pabaigoje jos bute buvo atlikta krata; ji keletą kartų tardyta, atleista iš darbo. Toliau daugino ir platino pogrindžio spaudą, globojo politinius kalinius: siuntė maisto, lankydavo lageriuose. Kunigą A. Svarinską 1983 m. suėmus, kelis kartus tardyta, bute darytos kratos, grasinta kalėjimu. Nuo 1985 m. uždrausta registruoti gyvenamąją vietą Viduklėje ir kitur. 1988 m. dėl pasirašytų dokumentų, ginančių tikinčiųjų teises, LTSR prokuratūra ją oficialiai įspėjo. Apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (2013). Visiems ją artimai pažinojusiems – Monikutė. KGB jai buvo suteikusi slapyvardį Hidra.
Pateikiame monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimus apie Monikutę.
Nuotraukoje: Monikutė Partizanų parke, 2019 m. Nuotrauka Vinco Kubiliaus
Ses. Monika Gavėnaitė
Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė sesuo Monika Gavėnaitė visą savo gyvenimą paskyrė Dievui ir Tėvynei.
Ją pažinojau nuo Ukmergės gimnazijos laikų. Tada ji buvo veikli ateitininkė. Tokia išliko iki šiol. Jos klasės auklėtojas ir tikybos mokytojas buvo kun. Edvardas Simaška.
Pokario metais Monika buvo Vyčio apygardos partizanų ryšininke. Visi ją vadino Monikute. Okupacijos metais buvo viena iš aktyviųjų pogrindžio spaudos platintojų. Savo bute Kaune, Kapsų g. 43-2, daugino religinę literatūrą, kurią dažniausiai parinkdavo kun. J. Zdebskis.
Kai buvau klebonu Igliaukoje, ji dažnai atvažiuodavo man padėti rengiant atlaidų procesijas, kunigų ar tikinčiųjų susirinkimus, atveždavo naujai padaugintos pogrindinės spaudos.
1973 metais KGB masiškai darė kratas. Taip pat ir Monikutės brolio bute Kaune, ir jos tėvų namuose Jakutiškiuose, Ukmergės rajone. Norėjo įsigauti ir į jos butą, bet nieko nerado namuose ir butą užplombavo.
Monikutei buvo pranešta, kas nutiko. Vienuolyno vyresnioji ses. Julija Kuodytė patarė:
- Važiuok į Igliauką, pas kun. Svarinską - jis pasakys, ką daryti.
Patariau nieko nelaukti, nuplėšti plombas, viską iš buto išnešti ir paslėpti.
Monikutė taip ir padarė. Paskui nuvažiavo į darbą. Tik įžengė, o jai iš paskos - kagiebistai. Ir išsivežė kratai jos bute. Deja, ten nieko nerado. Monikutė klausė:
- Ko ieškote?
- Vogtų žvėrelių kailių.
Po to ją tardė. Tardė daug kartų - pati nesuskaičiuoja. Per tardymus kagiebistams sakė, kad jie niekada nesusikalbės, nes tuos pačius veiksmus vertina visiškai skirtingai. KGB sekimo byloje Monikai Gavėnaitei suteikė slapyvardį - „Hidra“.
Skaityti daugiau: Rugsėjo 3 dieną sukanka 100-tas metų ses. Monikai Gavėnaitei
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas Vaclovas Rudnickas-Birštonas. Apie 1951 m.
(Šiaulių „Aušros" muziejus)
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas Juozas Rimeika-Tautietis. Apie 1951 m.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)
Rudnickas Vaclovas-Birštonas gimė 1932 m. Šiaulių apskrities Žagarės valsčiaus Juodeikių kaime (?). Nuo 1950 m. - Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio partizanas. Žuvo 1952 m. rugsėjo 2 d. Žagarės rajono Mantoriškių miške kartu su dar trimis bendražygiais - J. Rimeika-Tautiečiu, E. Trinka-Briedžiu ir A. Virbicku-Bijūnu
Rimeika Juozas-Tautietis gimė 1914 m. Šiaulių apskrities Skaistgirio valsčiaus Alsių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Genio rinktinės Klevo būriui. 1946 m. vasario mėn. kautynėse prie Milvydžių kaimo buvo sužeistas. Gyveno nelegaliai. Nuo 1950 m. birželio — Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio štabo organizacinio skyriaus viršininkas. Žuvo 1952 m. rugsėjo 2 d. Žagarės rajono Mantoriškių miške kartu su dar trimis bendražygiais — E. Trinka-Briedžiu, V. Rudnicku-Birštonu ir A. Verbicku-Bijūnu.
Skaityti daugiau: Rugsėjo 2 d. žuvę partizanai
Leonavičius Algirdas – Vytis gimė 1926m. Šilosėduose, Šėtos vls., Kėdainių aps.
Vytauto Didžiojo universiteto studentas. Bestudijuodamas įsijungė į pogrindinę veiklą.
Kad išvengtų arešto pabaigoje 1945m. pasitraukė į mišką. Tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanu Vyčiu. 1946m. paskirtas būrio vadu, o 1947m. – kuopos vadu. Balandžio mėn. greta einamų pareigų dar paskirtas Vytauto rinktinės apginklavimo ir susisiekimo poskyrio viršininku. Tai labai gabus, sumanus, pasižymėjąs kautynėse greita orientacija ir narsumu. Jam žuvus, kuopa jo garbei pavadinta Vyčio vardu.
Žuvo 1948 09 01 Vaisbūnišių k. Keturvalakių vls. Vilkaviškio aps. Kartu žuvo Juozas Karasevičius – Erškėtis. g.1928m. Trampinių k.Liubavo vls.
Nuotraukoje iš kairės: Juozas Bubnys – Valius, Karasevičius Juozas – Erškėtis, Helmutas Greseris- Garnys ir Algirdas Leonavičius - Vytis
Aldona Vilutienė
1951 m. rugpjūčio 29 d. Telšių r. Laukstėnų miške (dabar Telšių r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę operaciją. Prie Aleksandro Paulausko sodybos buvo aptikti 7 partizanai. Per kautynes žuvo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas Ignacas (Ignas) Čėsna-Vitolis, partizanų teismo pirmininkas ir rinktinės Administracinio ir ūkio skyriaus viršininkas Petras Lileikis-Žuvelė, Girėnas, rinktinės štabo viršininkas Alfonsas Venckus-Dėdė, Karuža, štabo narys Pranukas (slapyv., vokietis) ir štabo partizanas Antanas Žimkus.
Kautynių metu buvo suimti sužeisti šios rinktinės partizanai Petras Barkauskas-Erelis ir Steponas Geštautas-Uošvis, 1951 m. spalio 31 d. jie sušaudyti.
Žuvusiųjų palaikai buvo nuvežti į MGB Telšių r. skyrių. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 218.
Žemaičių apygardos štabo pareigūnai laisvą minutę. Iš kairės: apygardos vadas Vladas Montvydas-Etmonas, Šatrijos rinktinės vadas Ignacas Čėsna-Vitolis ir apygardos Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas Jonas Kentra-Tigras. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Rugpjūčio 29 d. žuvę partizanai
Apie partizanę Ireną Petkutę – poetę Neringą ir Vilnelę
Prof. Ona VOVERIENĖ
|
|
|
Partizanė Irena
Petkutė- Neringa, Vilnelė
|
Jai buvo tik dvidešimt vieneri. Vos pražydusi. Pabudusi, kaip Lietuva pavasarį, apie kurios pabudimą mergaitė rašė savo gyvenimo paskutiniąją vasarą.
Ne, niekad, Žeme, nemačiau
Tavęs tokios nubudusios,
Su upėm išsiliejusiom…
Su dirvomis pajuodusiom…
Ir kaip tada tas žemės nubudimas disonavo su jos tėviškės krauju „gelsvom kasom sumirkusiom“, su jos kančia ir daugybe vargo „kloniuose ir kalnuos“, su „skausmo upėmis“.
Pavasaris ir jaunystė – tai tapačios sąvokos, labai dažnai literatūroje viena kitą pakeičiančios kaip metaforos. Tai - Viltis, Tikėjimas ir begalinis jauno žmogaus noras įprasminti savo gyvenimą, padaryti jį ryškų ir nepakartojamą, „kančioj atrasti laimę“, aukojantis už didelį ir šventą tikslą.
Pokario vaikams, mačiusiems, kaip „raudonas kraujas iš Rytų nudažė mėlyną padangę, kaip po okupanto durtuvais suklupę lietuviai „meldėsi kuždesiu, tyliu“, kaip motinų krūtinėse vėrėsi „žaizdos gilios“, kai į jų širdis smigo skausmo „smailios strėlės“ dėl prarastų sūnų, mylimųjų, tėvų; kai net obelys ir javai drebėjo, kai „akyse rūstūs ežerai“ buvo „vilnim audringa išsiplaikstę“, ir tryško „perlų kaskadomis“ dėl Lietuvos nelaimės ir kančios. Ir tada kiekvienas kaimo vaikas, kaip ir jaunutė poetė, jautė pareigą savo kenčiančiai Tėvynei, troško ją apginti, dėl jos aukotis.
O žydraake Lietuva,
Tu prisikelsi tartum saulė.
Žydėsi žiede obelies,
Tavęs jokia ranka nelies.
Tu man nemirštanti, gyva,
Šviesesnė ir už šviesią saulę.
(Vilnelė. Lietuvai // Kovos keliu žengiant.
V., 1991. P. 22-23.)
Jausdama jau visiškai šalia esančios mirties kvėpavimą jaunutė partizanė ryžtasi įgyvendinti šventą visos Lietuvos partizanų priesaką: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ ir rašo eilėraštį – testamentą „Tėviškei brangiai“:
Su saule kilk žydėjiman,
Su saule krauki žiedą naują.
Mes Tau gyvent atėjome,
Ir mūsų kraujas – Tavo kraujas!
(Neringa. Lietuva pavasarį. 1953. // Ten pat, p. 37.)
Skaityti daugiau: Laisvė nemirė… žuvo karžygiai
IZIDORIUS PUCEVIČIUS-
RADVILA
1901 12 22–1945 08 26
„Laisvė ne išmalda, kurią gali kas nors duoti.
Laisvė – tai garbė, teisė būti savarankišku.
Ją reikia iškovoti“.
kpt. I. Pucevičius,
1941 m. birželio 25 d.
Izidorius Pucevičius gimė 1901 m. gruodžio 22 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Naujasodžio k. pasiturinčio ūkininko Juozo Pucevičiaus šeimoje, kurioje augo du sūnūs ir dvi dukros. 1922 m. baigė Šeduvos progimnaziją ir tų pačių metų lapkričio 15 d. buvo paskirtas Panevėžio aps. Troškūnų vls. Pelyšėlių pradžios mokyklos mokytoju. 1923–1924 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1924 m. rudenį įstojo į Karo mokyklą, kurią baigė 1927 m. rugsėjo 7 d. (IX laida), jam suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis. I. Pucevičius tarnavo karo aviacijoje mokomosios eskadrilės mokiniu žvalgu, atliko per 200 mokomųjų skrydžių. 1929 m. balandžio 11 d. perkeltas į šarvuočių rinktinę ir paskirtas gegužės 2 d. Radviliškyje dislokuoto šarvuoto traukinio „Gediminas“ kulkosvaidžių vagono vadu, taip pat ėjo viso traukinio vado pareigas. 1931 m. sausio 1 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tų pačių metų rugpjūčio 1 d. I. Pucevičius išlaikė garvežio mašinisto padėjėjo egzaminus. 1931 m. vedė studentę Stasę Gylytę. Šeima susilaukė dukterų Gražinos ir Aldonos. 1933 m. vasario 1 d. baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Kulkosvaidininkų skyrių (I aida).
Skaityti daugiau: Izidorius Pucevičius - Radvila
Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)
Vladas Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime, Šilalės rajone. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje dar augo dvi seserys ir vienas brolis. Baigęs Poežerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. V. Montvydas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas. 1938 m. susituokė su Bronislava Ralyte ir tapo ūkio, esančio Varnių valsčiuje, šeimininku. Netrukus suremontavo pastatus, pasistatė kalvę, ėmėsi bričkučių gamybos ir apleistas ūkis suklestėjo.
Artėjant antrajai rusų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir traukti į Vakarus. V. Montvydas pasirinko kitą kelią – tėvynę nuo okupantų ginti gimtajame krašte. 1944 m. pradžioje jis Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose. Į jo namus slapčia buvo vežami ginklai. 1944 m. liepos mėn. su bendražygiu Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais mokymui iškeliavo į Platelių miškus.
Skaityti daugiau: Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI
VAKARŲ LIETUVA
Irena Montvydaitė-Giedraitienė
GYVENIMO PRADŽIA
Vladas Montvydas gimė 1911 m. Šilalės r. Gatautiškės kaime. Kaimas prigludęs prie Lūksto ežero, o netoliese dunkso, apipintas legendom, Medvėgalio kalnas. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Nepriklausomybės metais, kaip daugelis, gavo iš dvaro 8 ha pelkėtos žemės, ūkininkavo.
Sunkus buvo šio šimtmečio pradžioje bežemio žemdirbio gyvenimas -tebeslėgė Rusijos priespauda, skurdas, vargas, ligos, daug gyvybių nusinešdavo į kapus. Tarp trijų Kazimiero Montvydo žmonų, išėjusių Amžinybėn gyvenimui neįpusėjus, buvo ir Vlado mama - Petronėlė Siutelaitė-Montvydienė, palikusi tėvo ir pamotės globai keturis mažamečius vaikus: dvi dukras ir du sūnus.
Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ PRIESAIKA: PARTIZANŲ VADAS VLADAS MONTVYDAS - ŽEMAITIS IR JO KARIAI
1950 m. rugpjūčio 18–19 d. Joniškio r. Daunoravos miške buvo surengtas Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo pareigūnų pasitarimas. Gavę apie tai agento pranešimą, MGB vidaus kariuomenės 137-ojo ir 25-ojo šaulių pulkų kareiviai miške vykdė karinę čekistų operaciją. Rugpjūčio 18 d. vakare miškas buvo apsuptas kareivių. Rugpjūčio 19 d. naktį buvo nukauti mėginę iš apsupties išsiveržti Prisikėlimo apygardos vado pavaduotojas ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas Kazys Mikėnas-Balandis, Gegužis, šios rinktinės štabo viršininkas Bonifacas Leveika-Komaras, Partizano Tautvydo tėvūnijos vadas Jonas Kilčiauskas-Merkuras, Dėdė, šios tėvūnijos štabo viršininkas Karolis Galiauskas-Mėnulis ir Bendrojo skyriaus viršininkas Anicetas Lukšys-Polka, Nevėžis.
Žuvusių partizanų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 126,
Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės būrių sąskrydis. 1949 m. Pirmoje eilėje iš dešinės pirmas – Jonas Lukšys-Nemunas. Antroje eilėje iš dešinės pirmas – Anicetas Lukšys-Polka.
Moteris centre – Janina Lukšytė.
Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai. 1949 m. liepa. Penktas iš kairės (priklaupęs) – Anicetas Lukšys-Polka, šeštas – Jonas Lukšys-Nemunas. Stovi: septintas iš kairės – apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, aštuntas – apygardos vado adjutantas Viktoras Šniuolis-Vitvytis, devintas – rinktinės štabo viršininkas Kazys Mikėnas-Balandis, dešimtas – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis, dvylikta – Janina Lukšytė. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Žuvę rugpjūčio 19 d.
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanų rikiuotė. Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Balys Vaičėnas-Liubartas, antras - Petros Pošius-Gediminas, ketvirtas - Jonas Dūdėnas-Vynas, septintas - Lokio rinktinės vadas Pranas Račinskas-Žaibas, aštuntas - Vytautas Rusakevičius-Tigras, dešimtas - Juozas Stanėnas-Aukštaitis, vienuoliktas - Vytautas Miškinis-Viesulas, tryliktas - Povilas Lukošius-Žilvytis, keturioliktas -Zigmas Tumėnas-Kestutis, penkioliktas - Edvardas Gornelis-Čigonas, šešioliktas - Vytautas Dručkus-Šernas, septynioliktas -Edvardas Juodvalkis-Aras, aštuonioliktas - Alfonsas Dambrava-Aidas, devynioliktas - Jeronimas Bulka-Titnagas.
(Lietuvos ypatingasis archyvas)
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanai.
Pirmoje eilėje (priklaupę) iš kairės: Vytautas Rusakevičius-Tigras, Jonas Dūdėnas-Vynas, Petras Pošius-Gediminas.
Antroje eilėje iš kairės: Alfonsas Dambrava-Aidas, Edvardas Juodvalkis-Aras, Vytautas Miškinis-Viesulas ir Povilas Lukošius-Žilvytis.
(Lietuvos ypatingasis archyvas)
Skaityti daugiau: Rugpjūčio 18 d. žuvę partizanai
1954-ųjų rugpjūčio 18-ąją, žuvo paskutinieji Dainavos apygardos partizanai VINCAS DAUNORAS-UNGURYS IR JURGIS PALIONIS-DOBILAS
Pietų Lietuvos srities partizanų vadai. Stovi iš kairės: Sergijus Staniškis-Litas, Viltis, Juozas Lukša-Skirmantas, Vytautas Garmus-Pavasaris ir Vincas Daunoras-Ungurys, Kelmas. Apie 1951 m.
Partizanų Dainavos apygarda buvo įkurta 1945 m. lapkričio mėn., kai susivienijo Dzūkijoje kovoję partizanų junginiai. Apygardą sudarė trys – Dzūkų, Kazimieraičio ir Šarūno – rinktinės, o jos teritorija apėmė dabartinius Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonus bei su jais besiribojančių Marijampolės, Prienų, Trakų ir Šalčininkų rajonų dalį. Beveik dešimtmetį trukusi kova pareikalavo daug aukų. Žuvus partizanų pareigūnams ir MGB provokatoriams įkūrus savą „Dainavos apygardos štabą“ apygarda praktiškai nustojo egzistuoti 1952 m. rugpjūčio mėn., tačiau pavieniai partizanai Dzūkijoje veikė iki 1954 m. vasaros pabaigos.
1954 m. rugpjūčio 18 d. Prienų rajono Naužiūnų kaimo gyventojos Monikos Milašauskienės sodyboje apsistojo du paskutinieji Dainavos apygardos partizanai: Dzūkų rinktinės vadas, ėjęs ir apygardos vado pareigas Vincas Daunoras-Ungurys ir Jurgis Palionis-Dobilas. Jiems ilsintis tvarte, KGB užverbuotas sodybos šeimininkės nuomininkas Kazys Radvila pranešė apie partizanus sovietų saugumui.
Sodyba buvo apsupta ir kilus susišaudymui abu partizanai žuvo. Jų palaikai buvo nuvežti į Prienus, išniekinti ir užkasti Šiauliškių kaimo žvyrduobėse. Partizano J. Palionio seserys, 1955 m. sužinojusios brolio užkasimo vietą, palaikus atsikasė ir slapta palaidojo Prienų rajono Nemajūnų kaimo kapinėse. V. Daunoro sesuo savo brolio palaikus palaidojo Prienuose.
Skaityti daugiau: Vincas Daunoras-Ungurys ir Jurgis Palionis-Dobilas
Tai nuostabi, kilni, patikėjusio okupanto žodžiu legalizuotis Lietuvos partizano – Juozapo STREIKAUS - Stumbro baigiamoji kalba – jo sulikvidavimo KGB Troikos teisme.
Tai priesakas mums, niekaip lig šiol neįsisąmoninantiems okupacijos esmės.
Juozas Streikus-Stumbras
Kai buvo suteiktas paskutinis žodis – vienas paskutinių Lietuvos partizanų Juozas Streikus kalbėdamas neneigė net akivaizdžiai išgalvotų kaltinimų, nesigynė, o kaltino.
Į teisėjo klausimą „Už ką žudėte tarybinius piliečius?“,
Juozas atsakė:
– Aš nieko nežudžiau. Mes baudėme mirties bausme, remdamiesi mūsų karo lauko įstatymais ir ne tarybinius piliečius baudėme, o išdavikus. Nė vieno nenušovėm, kas netarnavo saugumui, neišdavė partizanų, nežudė jų šeimų, nedegino mūsų namų ir netrėmė į Sibirą savo tėvynainių. Jūs drįstate mus kaltinti? - klausė teisiamasis.
– Už ką? Ar tai aš su savo vyrais įsibroviau į Rusijos platybes, gal mes, lietuviai, trėmėme rusus į negyvenamus šiaurės ledynus? Gal mes jus užpuolėme, jūsų namus plėšėme? Tai jūs atėjot į mūsų žemę, užgrobėt mūsų sodybas, pelenais pavertėt daugybę namų, tai jūs šaudėt į mus. Mes tik priešinomės, gynėme savo kraštą, savo laisvę, mes buvome priversti imtis ginklo. O ko jūs tikėjotės?
Jūs mus žudysite, o mes privalom tylėti kaip avinėliai? Mes savo rankomis užsidirbam duoną, neatimame jos iš silpnesnių. O kol mes dirbame, nugarų neištiesdami,- jūs gaminate ginklus, grobiate ištisas valstybes, atimate iš žmonių jų sukurtas gėrybes.
Taip, jūs mus pavergėt, kurių nespėjote nužudyti ir ištremti į Sibirą, mes likome su broliu paskutinieji... miške. Kiti jau nužudyti, net jų kūnai išniekinti...
Ir jūs dar drįstate mus teisti? Kokia teise? Sakykite, kas jums suteikė teisę pasmerkti mirčiai už tai, kad mes gynėme savo namus, tautos papročius? Žinau, susidorosite su manimi, bet sakau jums - Lietuva bus laisva. Mūsų aukos, mūsų kova nebus veltui ir Lenino paveikslai nekabės per amžius ant Lietuvos namų sienų. Ir mūsų trispalvė dar suplevėsuos.
Skaityti daugiau: Partizano baigiamoji kalba Troikos teisme
Povilas Gaidelis.
Juozas Strekus gimė 1923 m. Antano Streikaus ir Marcelės-Davainytės Streikienės šeimoje Pailgės kaime, Antazavės valsčiuje, tuometinėje Zarasų apskrityje. Šeimoje dar buvo du broliai - Izidorius ir Petras bei dvi seserys-Ona ir Valerija. Jų tėvas Antanas Streikus buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1919 m. birželio 15 d. jis įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 2-ame pėstininkų pulke. Tais pačiais metais jam teko dalyvauti kautynėse su bolševikais Zarasų krašte, o 1920 m. Antanas kovėsi su Želigovskininkais Kruonio, Kaišiadorių r., Druskininkų ir Krosnos apylinkėse Lazdijų r. Buvo sužeistas, todėl 1921 m. gruodžio 24 d. po sužeidimo išleistas į atsargą. A.Streikus buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.
Prasidėjus antrai sovietų okupacijai, 1944 m. rugpjūčio mėn. Antanas Streikus-Tamošiukas įkūrė Žalgirio partizanų būrį ir jam vadovavo. Visa Streikų šeima buvo savotiška partizanų dinastija. Antano ir Marcelės vaikai pasekė jų pėdomis. Pagal tėvo slapyvardę jo sūnūs buvo vadinami Tamošiukais. Antano žmona Marcelė Streikienė (1896-1964) buvo partizanų rėmėja. 1944 m.lapkričio 1 d. MGB-istai ją suėmė, nuteisė ir išvežė į Sevželdorlagą Komijoje. Į Lietuvą grįžo 1954 m. 1998 m. vasario 10 d. jai pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Sūnus Petras Streikus (g. 1925 m.) taip pat buvo suimtas 1944 m. lapkričio 1 d., nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje. Ten jis 1947 m. birželio 28 d. mirė. 1998 m. vasario 10 d. jam buvo pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Duktė Ona Streikutė-Nera, Gėlė, Rūta (g. 1929 m.) buvo suimta 1944 m.lapkričio 1 d., tačiau gruodžio 25 d. buvo paleista ir gyveno pas giminaičius. Nuo 1949 m. Onutė buvo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos, kuriai vadovavo jos brolis Juozas Streikus- Stumbras, partizanė. Dėl sunkių partizaniško-bunkerinio gyvenimo sąlygų ji susirgo. 1949 m. spalio 12 d. Mickutės pavarde ji buvo paguldyta į Rokiškio ligoninę. Deja, MGB-istai ją susekė ir 1949 m. gruodžio 9 d. suėmė. Kalėjo Rokiškyje. 1950 m. sausio 7 d. dėl pablogėjusios sveikatos jos tardymas buvo nutraukatas.
Onutė mirė 1950 m. sausio 20 d. 1998 m. vasario 10 d. O.Streikutei pripažintas kario savanorio statusas (po mirties). Jauniausioji Streikų dukra Valerija Streikutė-Piemenaitė buvo partizanų ryšininkė.
J.Streikus-Stumbras –Žalgirio būrio ir Vyties kuopos vadas.
Mykolo Kazano-Mutkos ir Antano Streikaus-Tamošiuko vadovaujami partizanai dalyvavo daugelyje kautynių. 1945 m. gegužės mėnesį stribai pastebėjo Tamošiukus, žygiujančius per Dervinių kaimą ir pradėjo šaudyti. Po 3 valandas trukusio mūšio partizanai pasitraukė į Kūdrų mišką. 1944 m. gruodžio 26-ąją gerai įrengtame bunkeryje partizanai (jų buvo apie 80-100) šventė Šv. Kalėdas. Šalia buvo sukrauti ginklai ir apranga, o bunkerio viršuje-išdėstyti keturi užmaskuoti kulkosvaidžiai, paruošti kryžminei ugniai.
Vladas Kuzma-Užburtuolis su vokiečiu H.Hove išėjo žvalgybon. Paėję keletą šimtų metrų link Ilgašilio tankumyno, jie išgirdo rusiškas komandas. Tekini (lengvai sužeisti) parbėgo į stovyklą ir perspėjo vyrus. Laisvės gynėjai užėmė pozicijas ir, prisiglaudę prie bunkerio užtvaros, ėmė laukti priešo. Netrukus pasigirdo sausų šakelių traškesys ir pro medžių kamienus pasirodė apie pora šimtų kareivių ir stribų. Partizanai laukė. Kreipimasis pasiduoti liko be atsako.
Tuomet septyni rusų žvalgai ėmė kopti į kalnelį, kur buvo įsitvirtinę partizanai. Jiems priartėjus Mykolas Kazanas-Mutka sukomandavo: „Ugnis!“
Salvė sunaikino priešus. Netrukus prasidėjo tikras pragaras. Įsitvirtinusius partizanus puolė kur kas gausesni priešai. Banga po bangos. Visi puolimai buvo sėkmingai atremti. Organizuojant gynybą daug padėjo vokiečių karininkas Henrikas Hove, kuris partizanams perteikė savo frontinę patirtį. Po kurio laiko šūviai nutilo.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Streikus-Stumbras
Suvalkijoje pirmieji partizanų būriai pradėjo veikti 1944m. vasarą, vos praėjus frontui. Iš atskirų grupių ir grupelių greitai susidarė kovotojų junginiai, pajėgūs pasipriešinti okupanto kariuomenės daliniams.
Plečiantis ginkluotai kovai, prireikė derinti atskirų grupių veikimą, jungtis į Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu besitvarkančią karinę organizaciją.
Išlikę dokumentai atspindi Tauro apygardos kūrimąsi ir veiklą, o taip pat pastangas sudaryti visos Lietuvos partizanus vienijančią aukščiausią vadovybę.
1945m. liepos 19 dienos posėdyje Skardupių parapijos klebonijoje, kunigo Antano Yliaus iniciatyva, dalyvaujant partizanams kūrėjams, buvo įsteigtas partizanų štabas. Jo viršininku buvo išrinktas kpt. Leonas Taunys – Kovas. 1945m. vasarą buvo sudaryta laikina partizanų vadovybė, parengtas laikinas partizanų statutas, užmegsti ryšiai su partizanų daliniais.
Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas įvyko 1945m. rugpiūčio 15 dieną, aukščiau minėtoje Skardupių klebonijoje. Inicatorius Skardupių parapijos klebonas kun. Antanas Ylius. Susirinkimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė. Jos vadu paskirtas kpt. Leonas. Taunys – Kovas. Apygardos ribos: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalys, esančios kairiajame Nemuno krante. Partizanų daliniai buvo suskirstyti į 5-as rinktines. Buvo apibrėžtos rinktinių ribos, paskirti vadai, numatyti ryšių punktai. Apygarda buvo pavadinta Tauro partizanų apygarda.
Tauro apygardos partizanai leido laikraščius “Laisvės žvalgas” ir “Girios balsas”.
Skaityti daugiau: Tauro partizanų apygardos įkūrimas
Knygos fotografinė kopija PDF: 
knyga WEB formatu: 
Laisvės kovų didvyrio mirties 25 metų sukakčiai 
