Juozas Skačkauskas, Juozo, gimė 1900 (1910) m. Panevėžio aps. Rozalimo vls. Maldžiūnų k. Ten ir gyveno. Lietuvos šaulių sąjungos narys.
Lietuvos laisvės armijos karys. Turėjo jaunesniojo leitenanto laipsnį.
1944 m. rugsėjo–lapkričio mėn. Rytų Prūsijoje mokėsi Klenuvkos dvare įsteigtoje vokiečių žvalgybos mokykloje FAK–204 netoli Konicos.
Priklausė Vlado Jozoko (Juozoko)-Ąžuolo desantininkų grupei, kuri 1944 m. gruodžio 22 d. nusileido Panevėžio aps. Miežiškių vls. Nuo 1944 m. gruodžio 22 d. Žaliosios rinktinės Ypatingojo būrio, vėliau – Margio kuopos, veikusios Panevėžio aps. Šeduvos vls., vadas. Jo vadovaujamas būrys (vėliau – kuopa) pasižymėjo kovingumu, ryžtingumu ir atliekamų operacijų tikslumu. Savo veikimo teritorijoje Strausas buvo įvedęs griežtą karinę drausmę, nevengė ir drastiškų metodų. 1946 m. vasario 13 d. žuvus Žaliosios rinktinės vadui V. Jozokui (Juozokui)-Petraičiui, J. Skačkauskas paskirtas laikinai eiti rinktinės vado pareigas.
1947 m. gruodžio 29 d. J. Skačkausko žmona Petronėlė, sūnus Juozas ir dukra Ona buvo ištremti į Kurleką, Tomsko sr. 1958–1960 m. buvo paleisti iš tremties.
Nuotraukoje: Žaliosios rinktinės vadas Juozas Skačkauskas-Strausas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Rita Pauliukaitienė, Vaidas Eidukaitis
Vaclovas Navickas-Perkūnas, Auksutis, Rytas. Šio Lietuvos laisvės kovotojo bei jo artimųjų nuotraukos yra iš šeimos albumų
Rašant apie Vaclovą Navicką-Perkūną, Auksutį, Rytą (1910-12-10 – 1946-10-28) visų pirma susiduriama su problema, jog ne visi, tyrinėjusieji Tauro apygardos istoriją, įvardija, jog šis asmuo buvo Tauro apygardos vadas. Išanalizavus V. Navicko biografijos faktus, vis dėlto galima teigti, kad laikinai ėjęs Tauro apygardos vado pareigas V. Navickas atliko visas apygardos vadovo funkcijas nuo 1946 m. birželio 12 d., kai žuvo antrasis Tauro apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, iki 1946 m. liepos 4 d., kai įvyko Tauro apygardos vadų susirinkimas ir vadu buvo išrinktas Antanas Baltūsis-Žvejys.
Vaclovo Navicko biografija yra pateikta knygoje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953“, V tome (2005 m.), straipsnius apie jį yra rašę Bonifacas Ulevičius (1999 m.); Justinas Sajauskas; Rūta Trimonienė (2020 m.). Šio straipsnio autoriai Rita Pauliukaitienė ir Vaidas Eidukaitis rėmėsi minėtų ir kitų autorių darbais, taip pat giminaičių prisiminimais.
Vaclovas Navickas gimė 1910 m. gruodžio 10 dieną Pakirsnių kaime, anksčiau priklausiusiam Raudenio valsčiui, dabar – Kalvarijos savivaldybei. Tėvo vardas – Stasys yra išlikęs V. Navicko dokumentuose, motinos Apolonijos – užfiksuotas Gedimino Navicko (2005) ir Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA) saugomame Tauro apygardos partizanų dokumente, kuriame Apolonoja Navickienė minima kaip tremtinė. Vaclovo Navicko tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, valdę 25 hektarus žemės. Iš viso šeimoje augo septyni vaikai. Du sūnūs – Vincas (1893 m.), Vaclovas (1910 m.) bei penkios dukterys – Stasė Navickaitė-Jurkynienė (1890 m.), Anelė Navickaitė (1894 m.), Benedikta Navickaitė-Astrauskienė (1905 m.), Jadvyga Navickaitė (1906), Elena Navickaitė-Žilinskienė. Sovietinės okupacijos metais Vaclovo Navicko motina, brolis ir kelios seserys atsidūrė tremtyje, apie tai kaip tik ir randame informaciją LYA esančiame Tauro apygardos partizanų dokumente, kurio ištrauka bus pateikta ir šiame straipsnyje. Sesuo Benedikta (Navickaitė) Astrauskienė grįžusi į Lietuvą gyveno Pakirsnių kaime, o Elena (Navickaitė) Žilinskienė tremties išvengė gyvendama Kaune. Jos abi prisiminė brolį Vaclovą, kaip darbštų, jautrų ir kuklų žmogų, labai mylėjusį savo tėvus, išsaugojusį stiprų ryšį su tėviške, mėgusį ūkio darbus, taip pat gana gabų tiksliesiems mokslams, muzikai, turėjusį gražų balsą, pasižymėjusį ir sportiniais pasiekimais.
Didžiausia tikimybė, kad Vaclovas Navickas, jo brolis bei seserys buvo krikštyti Kalvarijos Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčioje, nes Pakirsnių kaimas yra vos už keleto kilometrų į pietryčius nuo Kalvarijos. Nors patvirtinančių dokumentų giminės neturi, tikriausiai kai kurie Navickų vaikai lankė Kalvarijoje ir pradinę „Žiburio“ draugijos mokyklą. Dokumentuose užfiksuota, jog Vaclovas Navickas 1925 m. baigė Marijampolės realinės gimnazijos keturių metų kursą ir tų pačių metų rugpjūčio 30 d. pateikė prašymą, kad būtų priimtas į Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos penktą klasę. Baigęs gimnaziją, 1930 m. įstojo į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą Kaune, kurioje sėkmingai studijavo. 1932 metais spalio 31 d. Vaclovui Navickui kaip ir kitiems XIV laidos kariūnams, išklausiusiems visą mokymo kursą, buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Jis buvo paskirtas į 9-ąjį pėstininkų pulką Marijampolėje (Trimonienė, 2020), kurio tradicijas dabar tęsia LDK Vytenio bendrosios logistikos bataliono kariškiai.
Vaclovas Navickas su tėvais ir artimaisiais. Pirmoje eilėje sėdi (iš kairės) Stasė Navickaitė-Jurkynienė, Apolonija Navickienė (tremtinė), Stasys Navickas (mirė 1942 m.), Benedikta Navickaitė-Astrauskienė (tremtinė). Antroje eilėje stovi (iš kairės) Andrius Jurkynas, Elena Navickaitė- Žilinskienė, Vincas Navickas (tremtinys), Jadvyga Navickaitė (tremtinė), Vaclovas Navickas, Anelė Navickaitė (tremtinė), Antanas Astrauskas (tremtinys). Fotografuota prieš II pasaulinį karą.
Vaclovo Navicko, profesionalaus kario, karjera klostėsi sklandžiai, jis gerai sutarė ir su karininkais, ir su eiliniais kareiviais. Kaip karininkui, jam buvo paskirtas kareivis-pasiuntinys, turintis atlikti visus ruošos darbus ir patarnauti. Tai jaunąjį leitenantą V. Navicką trikdė – pasiuntinio jis gailėjo, pats valė ir tvarkė rūbus, batus, ginklą, sakė, kad jam pasiuntinys visai nereikalingas, nes jis pats viską gali pasidaryti ir susitvarkyti. Pas jį kareiviui tarnauti buvo lengviau negu pulke. Ir visų kareivių jis gailėjo, juos užjautė, be reikalo nevarinėjo, nevargino, todėl buvo mylimas ir gerbiamas. 1936 m. lapkričio 23 d. Vaclovui Navickui suteikiamas leitenanto laipsnis. Jo pavardė yra minima ir to meto spaudoje: 1937 m. gegužės 23 d. Kariuomenės ir visuomenės dienos proga Marijampolėje vykusiuose renginiuose „ltn. Navickui vadovaujant, buvo parodyta gana gražių gimnastikos numerių“; 1937 m. rugsėjo 30 d. Marijampolės įguloje vykusiose prizinio šaudymo iš pistoleto varžybose „daugiausia taškų išmušė ltn. Navickas – 112“; 1938 m. balandžio 28-29 d. Vilkaviškio įguloje vykusiose sportinio šaudymo rungtynėse „iš šautuvų geriausiai sušaudė Marijampolės įgulos ltn. Navickas, išmušdamas 94 taškus“ (Ulevičius, 1999).
Skaityti daugiau: Auksutis – Vaclovas Navickas, trečiasis Tauro apygardos vadas
Antanas Slučka-Šarūnas, Atlantas - Šarūno rinktinės įkūrėjas (1945 m.) ir pirmasis vadas, Algimanto apygardos pirmasis vadas (nuo 1947 m. balandžio 19 d.), Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas (nuo 1949 m. gegužės mėn.). Žuvo 1949 m. spalio 28 d.
Genocido aukų muziejus
Gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, Viktorijos ir Pranciškaus Slučkų šeimoje. Mokydamasis to paties miestelio progimnazijoje, artimai bendravo su vienuoliais pranciškonais. Anksti jaunystėje jis mėgino pasirinkti vienuolio kelią, bet vėliau pasuko į pasauliečio gyvenimą ir išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metais studijavo mediciną, 1944 m. išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę. Čia jam suteiktas leitenanto laipsnis.
Algimanto apygardos partizanų vadai: Antanas Starkus-Montė ir pirmasis apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Genocido aukų muziejus
Grįžęs į gimtinę, Troškūnų apylinkėse suformavo pirmąjį partizanų būrį. 1945 m. įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų Lietuvos srities vado įsakymu jis paskirtas naujai kuriamos Algimanto apygardos vadu. Nuo 1949 m. gegužės buvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas.
Iš slaptuose saugumo dokumentuose esančių aprašymų matyti, kad Antanas Slučka buvo vidutinio ūgio, rudais plaukais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą su šaulių herbu ant rankovės ir užrašu „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui".
Skaityti daugiau: Antanas Slučka-Šarūnas
1947 m. spalio 30-osios naktį Panevėžio aps. Šeduvos vls. (dabar – Radviliškio r. sav.) Birutės k. Petro Plungės sodyboje įrengtoje slėptuvėje „Piktoji uošvė“ MGB Rozalimo vls. poskyrio operatyvinės grupės vykdytos karinės operacijos metu žuvo Žaliosios rinktinės vadas Juozas Skačkauskas-Strausas (sužeistas nusišovė) ir partizanas Alfonsas Puodžiūnas-Kiaunėi.
