Kovo 11 d.
Evgenios Levin nuotrauka
Tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnystė Lietuvos žmonėms, sako arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
„Tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnavimas. Dievas mums padovanojo laisvę ne griauti, bet statyti, ne priešų ieškoti, bet juos paversti draugais. Nors laisvė suteikia galimybę rinktis tiesą ar melą, dorą ir nedorą elgesį, bet drauge ji įpareigoja mūru stovėti už tiesą ir teisingumą. Jei kas mąsto kitaip, tas nėra supratęs, kas yra laisvė“, - iškilmingame Kovo 11-osios minėjime Seime šeštadienį sakė dvasininkas.
Pasak jo, kam laisvė yra tik galimybė neatsakingai rinktis ir pataikauti savimeilei, tas dar nėra laisvas, nors Lietuva jau ketvirtį amžiaus yra laisva.
Skaityti daugiau: S. TAMKEVIČIUS: TIKROJI LAISVĖ YRA TARNYSTĖ LIETUVOS ŽMONĖMS
|
|
|
Kauno arkivyskupas Sigitas
Tamkevičius su „Lietuvos
Katalikų Bažnyčios kronikos“
mikrofilmu
Artūro Šulco nuotrauka
|
Nuo tada, kai pasirodė pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKB kronika), praėjo keturiasdešimt metų. Vienas pagrindinių jos leidėjų, dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS sako, kad labiau nei bet ko kito sovietai bijojo tiesos, nes visa sovietinė sistema buvo pastatyta ant melo pamatų. Todėl neatsitiktinai kurį laiką pagrindinė KGB Lietuvos skyriaus užduotis buvo neutralizuoti LKB leidybą. Apie rizikingą veiklą sovietmečiu, draugystę su rusų disidentais, teismų ir lagerių kelią su S. Tamkevičiumi praėjusį sekmadienį LRT laidoje „Įžvalgos“ kalbėjosi Virginijus SAVUKYNAS.
Jūs buvote vienas iš tų, kurie sugalvojo leisti „Kroniką“. Kaip kilo tokia mintis ir ar nebijojote imtis šios veiklos?
Mintis kilo ne iš karto. Ji pribrendo per kelerius metus. Tuo metu (1972 metais – red. past.) lageriuose kalėjo keli kunigai, nuteisti už vaikų katechizaciją. Kunigų seminarija buvo „suvesta“ į minimumą, per metus buvo leidžiama priimti tik penkis kandidatus. Taigi jauni aktyvesni kunigai pradėjo svarstyti, ką būtų galima padaryti, nes padėtis darėsi vis sunkesnė. Pamažu subrendo mintis, kad reikia rinkti faktus. O jei dar pasisektų, kad tie faktai pasiektų laisvą pasaulį, būtų visai gerai. Tuo metu jau buvome susipažinę su Maskvoje rusiškai leidžiama „Dabartinių įvykių kronika“. Šis leidinys mums buvo pavyzdys, kad galima kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje.
Tačiau negi jūs tikėjote, kad taip lengvai įveiksite sovietinę galybę? Juk sovietai taip gyrėsi savo didybe, leido į mėnulį raketas, statė gamyklas, jų armija buvo „pati didžiausia ir galingiausia“. Ir štai atsirandate jūs, su savo leidinuku...
Iš tiesų neplanavome labai stipriai pajudinti šitos galybės pamatų. (Šypsosi – red. past.) Buvo tik noras kažką daryti ir pranešti, kaip mes Lietuvoje vargstame, kad apie tai plačiau žinotų pasaulis. Tikrai nesvajojome, kad po dvidešimties metų Sovietų Sąjunga sugrius, nes ji atrodė per daug tvirta. Tačiau viskas prasideda nuo mažų dalykų. O tų mažų dalykų reikėjo kažkam imtis. Tuo metu buvau vienas jauniausių tarp Vilkaviškio vyskupijos kunigų. Nemanau, kad buvau pats drąsiausias, bet visada užtenka tiek, kad galėtum save įveikti. Kaip dar nebuvusiam lageryje, bet kokias baimes nugalėti tada buvo lengviau. (Šypsosi – red. past.) Per daug nemąstėme, kas gali atsitikti.
Kaip rinkote informaciją? Juk tais laikais nebuvo galima įdėti skelbimo: „Prašome pranešti apie pažeidinėjimus“... (Šypsosi – red. past.)
Pagrindiniai informacijos rinkėjai buvo trys žmonių grupės. Tai – aktyvūs kunigai, aktyvios seselės vienuolės ir aktyvūs pasauliečiai katalikai. Tuo metu Lietuvoje buvo susikūręs ir gana išplitęs Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Taigi šie žmonės ir buvo pagrindiniai informacijos rinkėjai. O tie, kurie buvome arčiau „Kronikos“, jeigu tik sužinodavome kokį faktą, bandydavome jį pasigauti. Iš pradžių nebuvo lengva, tačiau pamažu žmonės tapo drąsesni ir po kelerių metų surinkti medžiagą buvo visai nesunku, tačiau, žinoma, rizikinga.
Skaityti daugiau: „Milžinas bijojo tik tiesos ir viešumo“
1982 5 rugsėjis-spalis
Kodėl atsirado "LKB Kronika?
Lygiai prieš 10 metų, t. y. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis "LKB Kronikos" numeris. Tai buvo labai kuklus leidinėlis, nutaręs informuoti Tėvynę ir pasaulį apie Lietuvos tikinčiųjų diskriminaciją ir pastangas išsikovoti religinės laisvės minimumą. Kodėl ji pasirodė 1972 metais?
Stalino represijos prieš Katalikų Bažnyčią ilgam laikui sukūrė pasyvumo atmosferą kunigijos tarpe. Bažnytinė hierarchija buvo įsitikinusi, kad "prieš vėją nepapūsi", ir klusniai vykdė visus sovietinės valdžios reikalavimus, o partijos viršūnės planavo vis greitesnį Bažnyčios likvidavimą. Septintame dešimtmetyje už menkiausią "prasižengimą" prieš slaptas sovietinės valdžios instrukcijas kunigams būdavo uždraudžiama eiti pareigas; Kunigų seminarija buvo tiek suvaržyta, jog kasmet galėdavo priimti vos 5 kandidatus. Religijų reikalų taryboje įgaliotinis jautėsi esąs "caras ir dievas", galįs terorizuoti kunigus ir ordinarus.
Tuo pačiu metu Lietuvos kunigų tarpe vis labiau brendo mintis, jog negalima sėdėti, susidėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins. Ką daryti? Atsakymą davė Maskvos disidentai, drąsiai išstodami su savo idėjomis, pareiškimais, knygomis ir leidiniais. Tai buvo pirmas prisikėlimo varpo dūžis, pažadinęs daugelį iš baimės letargo ir šaukiantis: gana tamsos ir miego! Reikia kovoti, reikia sovietinės valdžios nusikaltimus prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius išvilkti į šviesą, — tegul visas pasaulis pamato tironiją, o gal šviesoje bus nepatogu daryti niekšybes. 1968 m. kunigai pradėjo protestuoti prieš Kauno Kunigų seminarijos suvaržymą. Sovietinė valdžia į kunigų pareiškimus reagavo tik represijomis: KGB tardymais, pašalinimais iš kunigiško darbo ir net teismais. Vienas po kito už kunigiškų pareigų atlikimą (vaikų katekizaciją) buvo nubausti kunigai — kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys. Šie teismai buvo paskutinis ir svarbiausias impulsas kuo greičiau pradėti leisti pogrindinį leidinį.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA DEŠIMTMEČIO PROGA APIE SAVE (Nr. 51)
1976 m. 3 kovas
Parašė Dr. J. Labutis
Šiemet kovo 19 sukanka lygiai ketveri metai, kai pasirodė "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". 1975-jų pabaigoje Vakarus pasiekė dvidešimtasis jos numeris. Tenka pabrėžti šio nepaprasto leidinio reikšmę, atsižvelgiant į ypatingas, didelių aukų reikalaujančias leidimo sąlygas, kuriomis kronika iki šiol išsilaikė, o ypač dėl jos didžiulio poveikio kovojančiai Lietuvai ir plačiojo pasaulio visuomenei.
Režisierius Jonas Jurašas, liudydamas Tarptautinėje Sacharovo apklausoje Kopenhagoje, plačiai rėmėsi kronikos medžiaga, o pačią kroniką pavadino "maksimalaus objektyvumo ir nūdienos dokumentu, išreiškiančiu totalistinio režimo smarkiai varžomos tautos dvasią ir nuotaikas".
Kitas neseniai Vakaruose atsidūręs asmuo, gerai pažįstąs nūdienes Lietuvos gyvenimo sąlygas, dr. A. Saunoris, paklaustas, kokią įtaką Lietuvoje turi kronika, spaudos atstovui taip atsakė: "Jos nesu skaitęs, bet, žinodamas sąlygas Lietuvoje, stebiuosi. Juk ten veikia nepaprastai didelis ir tankus slaptosios policijos tinklas. Pralįsti pro jį yra nepaprastai sunku. "LKB Kronika" atlieka didelį vaidmenį — cementuoja tautą".
Skaityti daugiau: JOS REIKŠMĘ PRIPAŽĮSTA PRIEŠAI IR DRAUGAI
|
|
|
|
|
Iliustracija iš „LKB kronikos“
tomo, išleisto spaustuvėje JAV,
prie 1981 metų 49-ojo numerio
|
Žymusis lietuvių poetas Kazys Bradūnas (gimė 1917 m. vasario 11 d. Kiršuose, Alvito valsčius, Vilkaviškio apskritis, mirė 2009 m. vasario 9 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse) – lietuvių poetas, publicistas. Minint jo gimimo 100-metį, Lietuvos Seimas šiuos metus pavadino Kazio Bradūno metais. Poetas, gyvendamas išeivijoje Amerikoje, daug savo eilėraščių skyrė okupuotos tėvynės tematikai, ilgesingai atsiliepdamas į jos vargus ir kančias. Tarp kitų temų ciklą savo eilių paskyrė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“ ir joje minimiems įvykiams pažymėti. Šiemet kovo 19 dieną sukanka 45 metai, kai pradėjo eiti „LKB kronika“, davusi pradžią net keletui pogrindžio leidinių. Šiai sukakčiai paminėti ir skiriame K. Bradūno eilėraščių ciklą, skirtą šiam leidiniui, kaip pasipriešinimo ateistinės valdžios vykdytam tikinčiųjų persekiojimui.
Prierašai iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“
Tomis dienomis saugumiečiai areštavo rinkusią parašus senutę ir, iš jos atėmę apie 2000 parašų, kumščiuodami įstūmė į mašiną ir nusivežė į saugumą... Vėliau ji savo artimiesiems rodė dideles mėlynes ant rankų (LKB kronika, Nr. 55).
Buvo jinai beveik beraštė,
Buvo pusiau jau neregė,
O tarpe tūkstančių ten pasirašė
Kančios alfabeto raidėm.
Tai senas baltiškas raidynas
(Lyg runų akmenį nešu)
Ir kas raidė tai kraujas grynas –
Pasišlakstyk lašu.
Kun. R. Černiauskui leidžiama atlaikyti šv. Mišias ir klausyti išpažinčių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Pamokslus sakyti draudžiama (LKB kronika, Nr. 55).
Skaitytojui atimtas žodis,
Užkaltas švino burnoje,
Išniekintas kaip sakramentas
Gyvas balandis, užkastas po žeme.
Bet ar girdi,
Kaip kyla jis ir skrenda
Kalno Pamoksle –
Ir tartum Pakylėjime klaupiuos
Prieš Laisvo Žodžio sakramentą.
Skaityti daugiau: Kazys Bradūnas ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“
2021 metų kovo 19 dieną sukanka 49 metai, kai 1972 metais pogrindžio sąlygomis Lietuvoje buvo išleistas pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (LKBK) numeris. Leidinys, kurio tikslas buvo pramušti skylę sovietinėje propagandinės informacijos sienoje, parodyti tikrąją tikinčiųjų situaciją Lietuvoje.
Leidinio redaktoriumi pasiryžo būti kunigas Sigitas Tamkevičius. Jam teko veikti itin sudėtingomis sąlygomis, mokytis konspiracinės veiklos ir tikras stebuklas, kad saugumiečiams per visą ilgą LKBK leidybos istoriją nepavyko sunaikinti leidinio. Tiesa, buvo įkalinti daugelis aktyviausių leidinio bendradarbių ir talkininkų.
LKB Kronika buvo leidžiama iki 1989 m. kovo 19 d. Per 17 metų išleistas 81 numeris, paskelbta apie 5000 tikinčiųjų diskriminavimo atvejų ir kitų su žmogaus teisių pažeidimais susijusių faktų.
Įdomu tai, kad informacija, skelbiama Kronikoje, daugumą žmonių pasiekdavo paradoksaliu keliu – per Vakarus. Su Kronikoje skelbta informacija tuometinės Lietuvos gyventojai susipažindavo klausydami „Vatikano radijo“, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ ir kitų radijo stočių.
Kovo 19 diena – šv. Juozapas – buvo pasirinkta, pagerbiant kunigą Juozą Zdebskį, kuris buvo vienas iš leidinio įkvėpėjų, bet jo leidimo pradžios metu kalėjo už vaikų katekizaciją. Tiesa, kaip pabrėžia S. Tamkevičius, praktiškai niekada ant leidinio nurodoma leidybos data nesutapo su realia. Kodėl? Nes tai buvo viena iš svarbių konspiracijos priemonių, trukdančių saugumiečiams atsekti Kronikos leidybos algoritmą.
Prieš pradedant leisti Kroniką, būta diskusijų dėl to, į ką ji turėtų orientuotis. Pavyzdžiui, Petras Plumpa norėjo, kad leidinys neapsiribotų vien faktų skelbimu, bet taip at pateiktų tikinčiuosius ugdančius tekstus. Lemiamą žodį tarė vyskupas Julijonas Steponavičius. Jis palaimino leidinio leidybą, pasiūlydamas susitelkti išskirtinai į sovietinės valdžios nusikalstamos veiklos viešinimą. Kaip vėliau pripažino ir P. Plumpa, toks pasirinkimas buvo labai teisingas.
Po to, kai kunigas Sigitas Tamkevičius 1983 metais buvo suimtas, Kronikos leidyba rūpinosi jo bendradarbės vienuolės, o dar po kurio laiko atsakomybę prisiėmė pogrindžio seminarijoje kunigu tapęs Jonas Boruta.
1988–1989 m. laisvėjant spaudai, ėmė kurtis legalūs katalikiški leidiniai ir buvo priimtas sprendimas, jog LKB Kronikos leidimas turi būti nutrauktas.
Svarbu tai, kad per visus 17 metų saugumiečiai nesugebėjo ne tik atrasti tikrosios Kronikos leidybos vietos, sunaikinti jos branduolio, bet jiems nepavyko sukompromituoti leidėjų, atrasti bent vienos melagingos informacijos.
LKB Kronika nebūtų tapusi kūnu, jei ne pasiaukojantis sesių vienuolių darbas. Pirmiausia, būtina paminėti sesę Gerardą Eleną Šuliauskaitę, kurią drąsiai galima vadinti redaktoriaus dešiniąja ranka. Taip pat prie leidybos labai prisidėjo ir sesė Bernadeta Mališkaitė, sesė Gražina Navickaitė, sesė Nijolė Sadūnaitė ir kt. Kiekvienas, kuris prisidėjo prie Kronikos leidybos, puikiai žinojo, už ką yra atsakingas. Buvo specialios vietos, kur buvo surenkama iš įvairių šaltinių plaukianti informacija. Ji buvo tikrinama – niekada nebuvo skelbiama ta informacija, kuri skambėjo sensacingai, tačiau nebuvo kieno nors dar kartą patvirtinta. Ranka gauti lapeliai buvo tuoj pat perrašomi mašinėle ir sunaikinami – tokio atsargumo reikėjo tam, jog, kratos atveju, nekiltų problemų informacijos teikėjams.
Kaip teigia sesė Gerarda (Elena), „kronika, pasiaukojusių kunigų ir jų talkininkų veikla kėlė pavojų prievarta grįstai sovietinei imperijai pirmiausia dėl savo intencijų grynumo, Tai buvo darbas, nesitikint apdovanojimų, nerungtyniaujant dėl laurų, negalvojant apie asmeninius nuopelnus, tai buvo auka Dievui ir Tėvynei. Mes turėjome vilties, kad visas šis darbas taps laisvės sėkla, kuri kada nors ateityje sudygs, tačiau, prisipažįstu, nelabai tikėjomės patys to sulaukti. Buvome susitaikę su mintimi, kad mūsų veikla vis vien baigsis kalėjimu ar lageriu, kad tai neišvengiama kiekvieno lemtis ir svarbiausia, kol esame laisvėje, kuo daugiau padaryti didesnei Dievo garbei.“
Taip pat ir sesė Nijolė Sadūnaitė tvirtina, kad sovietmečiu ji kovojo už tikėjimą ir laisvę, tikrai nesitikėdama, kad kada nors už tai gaus kokių nors žemiškų gėrybių. Rūpintasi tik Dievo valios vykdymu ir savosios sąžinės priesakų įgyvendinimu.
Šių drąsių sesių žodžiai gali būti vertinami ir kaip Kronikos iššūkis mums šiandien, kai rypaujame, kad sunkiomis sąlygomis tenka būti krikščionimis. Laisvė ir meilė visada įsišaknijusios aukoje ir savęs dovanojime. Tai, jog net 17 metų LKB Kronika sugebėjo būti drąsos mokykla visiems sovietinės sistemos įkalintiems žmonės, yra didis stebuklas, kurio privalome neužmiršti ir šiandien. Pasikeitė sąlygos, pasikeitė iššūkiai, tačiau išliko būtinybė kasdien atsikovoti laisvę savo širdyje ir kasdien atsiverti tikrajam gyvybės šaltiniui – Dievui.
Nuotr. – lkbkronika.lt
Šaltinis: http://8diena.lt/2018/03/19/kataliku-baznycios-kronika-lietuvoje-stebuklas-kuris-tesesi-17-metu/
„B" rinktinės 4 kuopos partizanai.
Kaireje - žvalgybos skyriaus viršininkas A. Kraujelis-Siaubūnas, žuves 1965 03 17
https://partizanai.org/failai/html/kovojanti_lietuva.htm
1948 m. kovo 17 d. Prienų aps. Prienų vls. (dabar – Prienų r. sav.) Čiudiškių k., prie gyventojo P. Mačiūtos namo, MGB Prienų vls. poskyrio karinė operatyvinė grupė susidūre su šešiais Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 52-osios (buvusios 3-iosios) kuopos partizanais. Per susišaudymą žuvo Tauro apygardos štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas ir Geležinio Vilko rinktinės vadas Kazys Algirdas Varkala-Daumantas, rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Zigmas Juška-Pjūklas, Zigmantas, 52-osios kuopos 1-ojo būrio vadas Vytautas Jundilas-Jaunutis, partizanai Kazys Antanas Gudauskas-Vaidila, Antanas Pranka-Vytautas ir Vytautas Antanas Žemaitis-Saulius.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Prienų turgaus aikšteje, veliau užkasti Prienų m. Prienų šilo pakraštyje (vieta Prienų m. prie Kauno–Alytaus / Prienų–Marijampoles kelių sankryžos).
Pietų Lietuvos partizanu sritis. Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 134
Juozas Lukša ir Kazimieras Pyplys prieš žygi į Vakarus atsisveikina su Tauro apygardos partizanais.
Šakių aps. Barzdų vls. Skirkiškės k. 1947 m. gruodžio 14 d. Pirmoje eilėje (priklaupę) iš kairės: BDPS Prezidiumo įgaliotiniai Juozas Lukša-Skirmantas ir Kazimieras Pyplys-Audronis. Antroje eilėje iš kaires:
Žalgirio rinktinės štabo Spaudos ir informacijos skyriaus viršininkas Aleksandras Grybinas-Faustas, šios rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Žalgirio rinktinės partizanas Algirdas Akambakas (Akombakas)-Špicas, neatpažintas, Žalgirio rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Kuras-Jaunutis, Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas, neatpažintas, Geležinio Vilko rinktinės 3-iosios kuopos 1-ojo būrio partizanas Vytautas Jundila-Jaunutis ir Žalgirio rinktinės partizanas Leonardas Vizgirda-Keleivis. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Kovo 17-18 d. žuvę partizanai
STRAIPSNlAI
Doc.Kazys Strazdas
PARTIZANŲ PULKININKO JUOZO ŠIBAILOS BIOGRAFIJA
Juozas Šibaila gimė 1905 m. kovo 18 d. Vadėnų k. (dab.Varėnos r., Alytaus aps.), o krikštytas Nedingės bažnyčioje 1905 m. kovo 
20 d. Jo tėvas buvo Tomas Šibaila, motina Ona Bingelytė, krikšto tėvas Vincentas Zajančkauskas, o krikšto motina Morta Vaškelienė1. Šibailos pilnas vardas Juozapas buvo vartojamas tik oficialiuose dokumentuose ir tai ne visuose. Kaip antai jo vyriausiojo sūnaus Vytauto, gimusio 1930 m. rugpjūčio 24 d. Ukmergės aps., Panoterių k., gimimo aktų registracijos knygose 1930 m. rugsėjo 17 d. a/į Nr.49 ir sovietų laikais jam išduotame pase rašomas jo tėvo vardas Juozas, o jauniausiojo sūnaus Jono Kęstučio, gimusio 1935 m. sausio 27 d. Ukmergės aps., Kurklių vls., Vaičiuliškio k., gimimo aktų registracijos knygoje 1935 m. kovo 19 d. a/į Nr.30 rašoma, kad jo tėvas Juozapas Šibaila. Kaip įprasta Lietuvoje, Šibailos šeimos nariai, giminės bei pažįstami, o ir kovų bendražygiai vadino jį sutrumpintai - Juozu.
Juozo tėvas Tomas Šibaila ir motina Ona Bingelytė tuokėsi apie 1883 m., nes 1885 m. gegužės 5 d. jau gimė vyriausias jų sūnus Edvardas. Tuo metu jie tarnavo Varėnos r., Marcinkonių apyl., Dubininkų k. Abu buvo beraščiai, bet darbštūs, sumanūs ir mokėjo skaičiuoti pinigus. Tarnaudami bernu ir merga, jie nematė šviesesnės ateities, todėl pasitarę nusprendė savarankiškai verstis prekyba. Ona buvo savamokslė gimdyvių vaikų priėmėja, todėl visoje apylinkėje ją kviesdavo priiminėti gimstančius vaikus, be to, ji kepė ir pardavinėjo bandeles. Tėvas Tomas rinko ir supirkinėjo uogas, grybus, riešutus, zuikius ir pardavinėjo Lenkijoje arba Vokietijoje, o iš ten atsiveždavo paklausą turinčių įvairių prekių. Verslas abiems gerai sekėsi. Prekiaudami susitaupė pinigų, atvyko į to paties rajono Nedingės apyl. Vadėnų k. ir iš dvaro nusipirko 60 ha žemės. Ūkininkavimo pradžiai (trobesių statybai, žemės ūkio padargų įsigijimui) 20 ha žemės pardavė, o 40 ha pasiliko sau ir pasiturinčiai gyveno.
Šibailų šeimoje gimė šeši vaikai, penki užaugo, o Jonas greitai mirė. Vyriausias iš jų buvo Edvardas, jauniausias - Tomas. Kuomet jų tėvai persikėlė gyventi iš Dubininkų k. į Vadėnų k. ir nusipirko žemės, apytiksliai galima spręsti iš jų vaikų gimimo vietų. Remiantis Lietuvos valstybės istorijos archyvo šaltiniais, Edvardas 1885 m. gegužės 5 d.2, Jonas 1889 m. liepos 11 d., Johana 1891 m. birželio 2 d. ir Karolis gimė Dubininkų k. ir krikštyti Marcinkonių bažnyčioje, o 1905 m. kovo 18 d. gimęs Juozas ir jaunesnis brolis Tomas gimė Vadėnų k. ir krikštyti Nedingės bažnyčioje. Iš to galima daryti išvadą, kad J.Šibailos tėvai Vadėnų k. pirko žemės sklypą tarp 1891 ir 1905 m.
Skaityti daugiau: LIETUVOS LAISVĖS KOVOS IDEOLOGAS
Aš, Aldona Sabaitytė- Vilutienė, gimiau 1931 03 17 Vytautiškių k., Krosnos vls., Marijampolės aps. {dabar Lazdijų raj.}, darbininkų šeimoje. 1933m. mirė tėvelis. Iki 16 metų augau gausioje senelės Ievos Janušauskienės šeimoje tame pačiame Vytautiškių kaime. Baigusi Saltininkų pradžios mokyklą, toliau mokiausi Krosnos progimnazijoje. Ją baigusi, 1947 metų rugsėjo mėnesį pradėjau mokytis Marijampolės mokytojų seminarijoje.
Dar gyvendama pas senelę, Vytautiškių kaime, 1945metų pradžioje įsijungiau į rezistencinę veiklą, tapau partizanų ryšininke ir rėmėja. Palaikiau ryšį tarp Perkūno rinktinės, Palių ir Kalniškės partizanų. Nuo 1946m. vasaros tapau Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Liepos būrio ir Vytauto rinktinės partizanų būrių ryšininkė, slapyvardžiu Neužmirštuolė. 1947m. gruodžio 23d. 2- o būrio vadui Liepai – Juozui Karašauskui patekus į nelaisvę, konspiraciniais sumetimais, Vytauto rinktinės 44 – os kuopos vadas Feliksas Čereška – Karvelis, man slapyvardį pakeitė į Viltis ir įpareigojo palaikyti ryšį tarp Tauro apygardos Vytauto ir Dainavos apygardos Šarūno rinktinių.
1949 07 22 buvau Marijampolės KGB suimta, tardoma ir už akių Maskvos Yoatingojo Susirinkimo {OSO} nuteista už “tėvynės išdavimą”. Kalėjau Komių ASSR Intos ir Lemiu Ypatingo režimo lageriuose. Po Stalino mirties buvau iš kalinimo vietos paleista. Grįžusi į Lietuvą, bandžiau tęsti mokslą.
Skaityti daugiau: Aldona Sabaitytė- Vilutienė - autobiografija
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono H. Ruškulio-Liūto būrio partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas. 1953 07 31 (J. Šyvokienės asmeninė kolekcija)
KRAUJELIS Antanas-Siaubūnas, gim. 1928 m. Kaniūkų k., Alantos vls. Mokėsi Alantos progimnazijoje. Partizanų ryšininkas nuo 1944 m. Į partizanų gretas įstojo 1948 m. rudenį. Priklausė Vytauto apygardos Mykolo Urbono-Liepos būriui. 1950 m. priklausė Žė-ručio rajono Henriko Ruškulio-Liūto būriui, buvo rajono štabo narys. Žuvo 1965 m. kovo 17 d. Utenos raj., Papiškių k. — nenorėdamas pasiduoti, nusišovė. 1998 m. (po mirties) buvo apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu kaip vienas paskutinių Aukštaitijos partizanų.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Antanas Kraujelis gimė 1928 m. spalio 28 d. Utenos aps. Alantos vls. Kaniūkų k. Stepono Kraujelio ir Anelės Pagalytės-Kraujelienės šeimoje. Kartu augo seserys ir broliai: Ona (g. 1926 m.), Vitalija (g. 1930 m.), Alfonsas ir Konstancija (g. 1932 m.), Bronius (g. 1934 m.), Anelė (g. 1936 m.), Bronė (g. 1938 m.), Janina (g. 1943 m.) ir Stefanija (g. 1945 m.). Antanas mokėsi Kaniūkų pradžios mokykloje, 1945 m. baigė šešias Alantos progimnazijos klases.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai Kraujelių sodyboje vietinės valdžios nurodymu buvo klubas-skaitykla, kurios vedėju buvo paskirtas A. Kraujelis. Namuose dažnai vykdavo kaimo jaunimo susibūrimai, gegužinės, vakaronės, kuriose lankydavosi ir partizanai. Jie pavesdavo A. Kraujeliui įvairias užduotis, pargabenti ginklų ir šaudmenų.
1947 m. sodyboje buvo įrengti ir partizanų bunkeriai. Visa šeima globojo ir rūpinosi juose gyvenančiais ir dirbančiais Vytauto apygardos partizanais. Antanas, seserys Ona ir Vitalija tapo Vytauto apygardos partizanų ryšininkais. Ona pasirinko Ramunėlės, o Vitalija – Saulutės slapyvardžius. Jiems teko pavogti žuvusių partizanų Jono Vyžinto-Svirplio ir Broniaus Steiblio-Marso palaikus ir slapta palaidoti juos Kaniūkų k. kapinėse.
Skaityti daugiau: Antanas Kraujelis-Siaubūnas
BACEVIČIUS JUOZAS (1918 03 17 Karčrūdės k., Kazlų Rūdos sav. – 1995 07 19 Kaune, palaidotas Paluobių kapinėse), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas, religinės ir tautinės literatūros leidėjas ir platintojas.
1930-1934 m. Italijoje mokėsi amatų mokykloje. 1936-1937 m. Savanoriu tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Po Antrojo pasaulinio karo vertėsi atsitiktiniais darbais. 1975-1978 m. Dirbo Kauno miškų ūkyje. 1954-1988 m. – Paluobių (Šakių r.) parapijos komiteto pirmininkas.
Su kunigais J. Račiūnu, S.Tamkevičiumi, J. Zdebskiu rengė ir platino antisovietinę savilaidos spaudą. 1980-1990 m. su V. Andziuliu dirbo slaptoje spaustuvėje-leidykloje Saliuose. Daugino ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Sudarė ir išleido knygas „Trumpa Lietuvos istorija“ (1989, V. Šauklio slapyvardžiu“, „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“ (1991).
Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai apie 1947-1948 m. Iš kairės: Jonas Pavilonis-Tarzanas, Jonas Kemeklis-Tauras, Antanas Bagočiūnas-Dūmas (GAM)
KEMEKLIS Jonas, Juozo-Tauras, gim. 1923 m. Leliūnų k., Debeikių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 19 ha žemės, baigė Kauno universiteto Statybos fakulteto 2 kursus. Nuo 1946 m. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Tauro būrio vadas, vėliau Vytauto apygardos štabo narys. Žuvo 1949 m. kovo 16 d. Aknysčių k., Debeikių vls. Palaikai buvo užkasti Debeikių mstl. kapinėse.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, Šiaurės Rytų srities štabo ryšių įgaliotinis Vytautas Magyla-Vairas, Sakalas iš Mogylų k., Andrioniškio vls., žuvo 1950 m. kovo 16 d.;(VŽM)
Skaityti daugiau: Kovo 15-16 d. žuvę partizanai
IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
PARTIZANŲ VADAS JONAS ŽEMAITIS
(19090315- 19541126)
Nijolė Gaškaitė
J.Žemaitis-Vytautas (paskutinioji nuotrauka)
Partizaninis karas nestokojo talentingų ir pasiaukojusių laisvės kovos vadų, tačiau Jonas Žemaitis nuveikė bene daugiausiai.
Svarbiausia, jis siekė, kad partizaninis judėjimas taptų organizuotu kariniu politiniu pasipriešinimu Lietuvos okupacijai. Nebuvęs garsus pogrindžio veikėjas pirmaisiais okupacijos metais J.Žemaitis dėl savo sąžiningumo, darbštumo, karininko talento ir pasišventimo laisvės kovai žingsnis po žingsnio pradėjo eiti vis atsakingesnes pareigas. Pagaliau buvo išrinktas visos Lietuvos partizanų vadu. Paaiškėjus, kad okupacija bus labai ilga ir sunki, o partizanų likimas — nulemtas, liko ištikimas priesaikai ir atidavė visas jėgas, kad pasipriešinimas netaptų desperatiškomis konvulsijomis.
Būsimasis LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis gimęs 1909m. kovo 15d. Palangoje Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Tėvas tuo metu dirbo grafo Tiškevičiaus ūkyje pienininkystės meistru. Motina augino tris vaikus, iš kurių vienas anksti mirė.
Netrukus po Jonuko gimimo šeima persikėlė į Lenkiją, kur Lomžos mieste gyveno motinos Petronėlės Daukšaitės tėvai ir brolis. Motinos brolis A.Daukša turėjo nuosavą pieninę, kurią pavedė prižiūrėti svainiui. 1917m. Žemaičių šeima grįžo į Lietuvą ir apsistojo Raseinių apskrityje - iš pradžių tėviškėje, Kiaulininkų km., o vėliau pačiuose Raseiniuose. Tėvas dar ne kartą keitė gyvenamąją vietą ir profesiją: prekiavo, buvo Tauragės prieglaudos ūkvedžiu, pienininkystės meistru, paskui Kretingos apskr. Jokūbavoje įsigijo nuosavą pieninę, o vėliau Kretingoje atidarė arbatinę. Tačiau 1935m. metė prekybą ir galutinai sugrįžo gyventi į Kiaulininkų km., pas savo brolį Antaną. Buvo apsišvietęs žmogus - draugavo su J.Šliūpu, skaitė ir platino brošiūras gyvulininkystės klausimais. Savo vaikus - dukrą Kotryną ir sūnų Joną leido į Raseinių gimnaziją. Dukra vėliau tapo mokytoja, o sūnus Jonas, 1926m. baigęs 6 Raseinių gimnazijos klases, įstoja į Kauno karo mokyklą. 1929m., ją baigęs, pradeda tarnybą 2-ame artilerijos pulke kuopos vadu. Vėliau tarnauja įvairiose Lietuvos vietose. Gabų karininką vadovybė netrukus pasiunčia mokytis į užsienį. 1936 - 1938m. J.Žemaitis mokosi Prancūzijos Fonteneblo artilerijos mokykloje, kurią baigęs ir gavęs kapitono laipsnį, vadovauja Lietuvos kariuomenės 4-ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai. Mokslas Vakarų Europoje ne tik suteikė specialybės žinių, bet praplėtė jaunojo karininko akiratį, padėjo susipažinti su kultūra, pramokti kalbų. J.Žemaitis išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas.
Skaityti daugiau: PARTIZANŲ VADAS JONAS ŽEMAITIS
Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo šeimoje ir pakrikštytas Jonu tėvo garbei. Vėliau Žemaičių šeima persikėlė į Lomžą, todėl lankyti mokyklą mažasis Jonukas pradėjo Lenkijoje, ten pramoko ir lenkų kalbos. Užklupus Pirmajam pasauliniam karui, 1917 m. Žemaičių šeima grįžo į Šiluvos vls. Kiaulininkų k. Jau po metų dėl sunkios padėties šeimai teko išsikraustyti į Raseinius. Raseinių gimnazijoje baigęs šešias gimnazijos klases, jaunasis Žemaitis įstojo į Karo mokyklą Kaune – jaunuolis norėjo tapti artilerijos karininku. Jau 1929 m. spalio 6 d. ši svajonė išsipildė – Jonas Žemaitis buvo paskirtas į jaunesniuosius leitenantus, o lapkričio 23 d. tapo leitenantu. 1936 m. išlaikęs konkursinį egzaminą, buvo išsiųstas studijuoti į artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Baigęs mokslus užsienyje, į tėvynę grįžo 1938 m. vasarą ir buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu. Netrukus jam suteiktas kapitono laipsnis. Vėliau jis apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. J. Žemaitis perkeltas į Žemaitijoje dislokuotą 4-ąjį artilerijos pulką Šiauliuose.
Skaityti daugiau: Jonas Žemaitis-Vytautas (1909 03 15–1954 11 26)
Vyčio apygardos Paukštelio būrio partizanai.
Pirmoje eilėje iš kairės: būrio vadas Jonas Vepštas-Paukštelis, ginkluotas vokišku kulkosvaidžiu MG-34,
neatpažintas partizanas, ginkluotas rusišku 1941 m. modelio Špogino pistoletu-kulkosvaidžiu,
ir Vytautas Vepštas-Žvaigždutė, ginkluotas vokišku pistoletu-kulkosvaidžiu MP-40 II.
[Genocido aukų muziejus)
Vepštas Jonas-Paukštelis gimė 1925 m. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiaus Petriškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Vyčio apygardos Paukštelio būrio vadas, nuo 1951 m. sausio - Gedimino rinktinės vadas. Žuvo 1951 m. kovo 14 d. Panevėžio rajono Glitėnų kaime kautynėse su MGB pajėgomis. Kartu žuvo dar devyni bendražygiai
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
1949 m. kovo 14 d. susisprogdinęs Tauro apygardos partizanas N. Mikuckas-Žymūnas.
https://partizanai.org/failai/html/kovojanti_lietuva.htm
1951 m. kovo 14 d. Ramygalos r. Glitėnų k. apylinkėse (dabar – Panevėžio r. sav.) MGB Ramygalos r. skyriaus stribams ir MGB kariuomenės kareiviams ieškant partizanų, gyventojos M. Juozapavičienės sodyboje viena karinė grupė aptiko ir per susišaudymą nukovė Vyčio apygardos Gedimino rinktinės vadą Joną Viapštą (Vepštą)-Paukštelį, jo adjutantą Kazį Gvergždį-Klajūną, partizanus Antaną Burkauską-Brakonierių, Stasį Giedraitį-Stasį, Joną Kraujalį-Sūnų, Danielių Kriščiūną-Liubką, Inžinierių, Joną Masioką-Ąžuolą ir Leoną Štarolį-Arą.
Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti Krekenavos, Ramygalos aikštėse. Teigiama, kad užkasti Šilagalio k. (dabar Panevėžio r. Ramygalos sen.) žvyrduobėse.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis, Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 179–180.
Skaityti daugiau: Kovo 14 d. žuvę partizanai
Dobilo būrio partizanai, veikę Gelvonų, Čiobiškio ir Upininkų apylinkėse,
Iš kairės: Vaclovas Macijauskas-Žirgelis, būrio vadas Juozas Kudelis-Dobilas,
Vladas Šatkauskas-Lazdynas ir Pranas Mocijauskas-Aitvaras.
(Genocido aukų muziejus)
Šatkauskas Vladas-Lazdynas gimė 1922 m. Ukmergės apskrities Veprių valsčiaus Knyzlaukio kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Kardžio, vėliau J. Kudelio-Dobilo būriui (Didžiosios Kovos apygarda). Žuvo 1950 m. kovo 13 d. Gelvonų valsčiaus Leščiūnų kaime, Edvardo Paulausko sodyboje — sunkiai sužeistas, nenorėdamas būt: paimtas gyvas į nelaisvę, susisprogdino
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Berūkštis Petras iš Pakuonio k. Kauno raj. Buvęs Pakuonio viršaitis. Žuvo 1946.03.13. Geležinio Vilko rinktinė.
Gresser Helmut - Garnys. 7-1947.03.13. Vokietis lakūnas, numuštas prie Leningrado, per Estiją ir Latviją keliavo į Vokietiją. Lietuvoje sunkiai sužeistas į koją, liko partizanauti Tauro apygardoje. Žuvo išduotas Pašelmenių k. Bartninkų vlsč. Palaidotas Bartninkuose.
https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm
Skaityti daugiau: Kovo 13 d. žuvę partizanai
Jonas Misiūnas-Žalias Velnias gimė 1911 m. sausio 15 d. Panevėžio aps. Pušaloto vls. Valmonių k. (Pagirių vnk.). Tėvas buvo kalvis. Šeimoje dar augo 6 seserys ir 3 broliai. Iki kariuomenės Jonas dirbo tėvo ūkyje. 1931 m. išėjo į kariuomenę. Baigęs privalomąją karo tarnybą, tapo liktiniu. Turėjo viršilos laipsnį. Tarnavo Lietuvos kariuomenės husarų pulke Kaune. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaišiadorių vachmistru, Kaugonių geležinkelio stotelės apsaugos būrio vadu. Lietuvos laisvės armijos (LLA) karys. 1944 m. vasario 5 d. įstojo į Lietuvos vietinę rinktinę. Nuo 1944 m. vasario 16 d. – šios rinktinės Marijampolės karo mokyklos kariūnas. Vokiečiams rinktinę išformavus, slapstėsi Musninkų vls. Ukmergės aps. Sovietams antrąkart okupavus Lietuvą, 1944 m. liepos mėn. kartu su šeima apsigyveno Ukmergės aps. Musninkų vls. Janionių k. Suorganizavo partizanų būrį, kuriame liepos mėn. pabaigoje jau buvo apie 200 kovotojų. Būrys veikė Ukmergės ir Trakų apskrityse. Rugpjūčio mėn. jis pavadintas Didžiosios Kovos rinktine. Taikydamas „skrajojančiųjų“ dalinių taktiką, J. Misiūnas su savo būriu nuolatos keliavo iš valsčiaus į valsčių.
Nevengė susidūrimų su priešu, naikino sovietų valdžios įstaigas ir aktyvistus.
Skaityti daugiau: Jonas Misiūnas-Žalias Velnias
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai 1947 m.
I eilėje iš kairės: Jonas Staškevičius-Aušra, Juozas Valonis-Merkys.
II eilėje iš dešinės: Jonas Stasiukaitis-Ežys, kiti neatpažinti.
III eilėje iš kairės: Jonas Šimėnas-Berželis, Albinas Milčiukas-Tigras, Povilas Jonelis-Tūzas (GAM)
ŠIMĖNAS Jonas-Berželis, gim. Papilių k., Subačiaus vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Kęstučio būrio partizanas. Žuvo 1948 m. kovo 12 d. Jackagalio k., Raguvos vls.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Algimanto apygardos partizanai prie Šventosios.
Pasirėmęs Jonas Šimėnas-Berželis. Sėdi iš kairės: Povilas Jonelis-Tūzas ir Albinas Milčiukas-Tigras.
Stovi pirmas iš kairės - Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas. Kiti neatpažinti.
(Genocido aukų muziejus)
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Foto: 1952 m. kovo 12 d. susisprogdinę Vyčio apygardos Briedžio rinktinės partizanai J. Dabušinskaitė ir A. Kliorė
https://partizanai.org/failai/html/kovojanti_lietuva.htm
Josnickas Benius - Žvangys. Žuvo 1946.03.11 Ražiškių k. Garliavos vlsč.
Maceina Juozas - Šarka. Kauno apylinkių partizanas. Žuvęs 1946.03.11. Geležinio Vilko rinktinė.
1946 m. naktį į kovo 12 d. Ražiškių k. Garliavos vlsč. pas M. Štuopienę buvo sunaikintas bunkeris. Jame buvę partizanai B. Juodsnukis-Žvangas ir A. Rakauskas-Vijoklis susisprogdino.
Dženkauskaitė Bronė iš Skevonių k. Birštono vlsč. Žuvo 1945.03.12.
Juodsnukis Benas - Žvangas iš Pavytės k. Garliavos vlsč. Geležinio Vilko rinktinės Kęstučio kuopos partizanų vadas. 1946.03.12 išduotas grupės partizano Rugieniaus-Mėnulio, Ražiškių k. Garliavos vlsč. bunkeryje pas Štuopienę susisprogdino.
Rakauskas Antanas - Vijoklis iš Pavytės k. Garliavos vlsč. Kęstučio kuopa. Žuvo 1946.03.12 Ražiškių k. Garliavos vlsč. kartu su B. Juodsnukiu.
https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm
Skaityti daugiau: Kovo 11-12 d. žuvę partizanai
LLA Tigro rinktinės vadas Leonas Vilutis-Bitinėlis.
Iš Aldonos Vilutienės asmeninio archyvo
Generalinio štabo aviacijos mjr.
Bronius Vaivada-
Vilkas. Iš Aldonos Vilutienės asmeninio archyvo
1944 m. spalio mėn., Leono Vilučio-Bitinėlio ir jo bendražygių pastangomis įsteigus LLA Tigro rinktinės štabą ir sukūrus jo branduolį, skubiai parengti įsakymai, kuriais besislapstantys vyrai buvo suskirstyti būriais, kuopomis ir batalionais. Paskirta trylikos kuopų vadovybė Utenos, Švenčionių ir Zarasų apskrityse. 1944 m. pabaigoje šis štabas pasiekė nemažų rezultatų organizuodamas Švenčionių ir Utenos apskričių partizanus. Remiantis LLA nuostatais buvo prisaikdinti ir į LLA priimti per 600 kovotojų. 1944 m. gruodžio mėn. į LLA pogrindžio veiklą įsitraukė Švenčionių apskrities miškuose nuleista 12 desantininkų grupė.
1945 m. vasario mėn. vien Švenčionių aps. Benedikto Kaletkos-Kęstučio kuopoje buvo per 300 gerai ginkluotų partizanų. Kuopos vado įsakymu gen. štabo aviacijos mjr. Bronius Vaivada-Vilkas paruošė „Panteros“ planą, kuriame buvo numatyta Labanoro girioje įrengti dvi įtvirtintas, ilgalaikei gynybai pritaikytas stovyklas, savotiškas tvirtoves.
LLA Tigro rinktinės partizanų būrio vadas Apolinaras Juršys-Vytenis.
Iš Aldonos Vilutienės asmeninio archyvo
|
LLA Tigro rinktinės kuopos vadas Benediktas Kaletka - Kęstutis
Iš Aldonos Vilutienės asmeninio archyvo
|
LLA Tigro rinktinės partizanų būrio vadas Antanas Krinickas-Romelis.
Iš Aldonos Vilutienės asmeninio archyvo
|
Pirmą tokį bunkerį dar 1944 m. rudenį netoli Kiauneliškio įrengė LLA Tigro rinktinės Apolinaro Juršio-Vytenio vadovaujamas apie 60 partizanų (daugiausia iš Šiškinių kaimo) būrys. Žiemą prie jo prisidėjo Antano Krinicko-Romelio vadovaujamas taip pat apie 60 partizanų būrys, kuris įrengė kitą bunkerį. Tai buvo gerai įrengti didžiuliai bunkeriai su apkasais. A. Juršio partizanai gyveno Margio bunkeryje, o A. Krinicko–Kauno bunkeryje.
1945 m. kovo 11 d. partizanus apsupo 500 NKVD kariuomenės karių. Prasidėjo kautynės.
Skaityti daugiau: Kiauneliškio kautynės
