Zigmas Neciunskas - Elytė

Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas

1912 m. liepos 12 dieną Balkūnuose, Kalvarijos apskr. (dabar – Alytaus r.) gimė Zigmas Neciunskas. Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas. Dėl šeimos nepriteklių būsimas kunigas dar mažas buvo atiduotas auginti bevaikiam dėdei, gyvenusiam Alytaus r. Rumbonių kaime. Čia Z. Neciunskas baigė pradinę mokyklą, Alytuje – gimnaziją, po kurios Z. Neciunskas pasirinko dvasininko studijas. Į kunigus buvo įšventintas 1939-ųjų vasarą, paskirtas vikaru, o nuo 1944 m. – klebonu Nedzingėje.

Bažnyčia Nedzingėje, mažame Dzūkijos miestelyje, kuriame jis klebonavo antrosios sovietinės okupacijos metais, tapo šio krašto partizanų ryšių, informacijos, paramos centru. Čia rasdavo užuovėją ir patarimą paprastas kaimo žmogus, čia galėjo pasislėpti partizanai, čia slaptiems pasitarimams susirinkdavo Dzūkijos partizanų vadai, čia, esant mirtinam pavojui, virė nepaprastas, aktyvus gyvenimas, kurio esmė – laisvės ir nepriklausomybės Lietuvai siekis. Partizanai kunigui Zigmui Neciunskui buvo davę savotišką slapyvardį – „Elytė“. Moteriškas vardas, okupantui bandant jį iššifruoti, turėjo nukreipti priešo dėmesį ieškoti moters. Tai ne kartą pasiteisino. Partizaninio karo pradžioje jis sutuokė būsimą Pietų srities, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininką, LLKS gynybos pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir partizanę Birutę Mažeikaitę.

Kunigas, turintis tokį autoritetą, gebantis prie savęs pritraukti daugybę žmonių, MGB buvo ypatingai stebimas. Nedzingės klebonas ne kartą sulaukė okupantų valdžios vizitų. Jų metu būdavo bandoma įvairiais būdais prikalbinti kunigą bendradarbiauti su MGB. 1946 m. MGB Alytaus apskr. skyriaus darbuotojai kunigą suėmė. 1947 m. Lietuvos SSR MVD kariuomenės karinis tribunolas Z. Neciunską nuteisė dešimčiai metų lagerio. Ši bausmė buvo skirta už bendradarbiavimą su Dainavos krašto partizanais Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu, Adolfu Ramanausku-Vanagu ir kt. Iki tremties Z. Neciunskas ėjo Dainavos partizanų apygardos kapeliono pareigas, platino laikraščius „Laisvės varpas“, „Už tėvų žemę“, įvairius dokumentus. Lageriuose Oziorlage (Karelija) ir Dubrovlage (Mordovija) kunigas padėjo likimo nuskriaustiesiems.

Z. Neciunskas iš tremties buvo paleistas 1955 m., grįžo į Lietuvą ir tuoj pat išvyko misionieriauti į lietuvių gyvenvietes Krasnojarsko krašte. 1957 m. grįžęs į Lietuvą klebonavo Žiežmariuose, Beižionyse, Jiezne, Užuguostyje, Kalviuose. Grįžti į Nedzingę sovietinė valdžia neleido.

Kunigas Zigmas Neciunskas mirė 1976 m. birželio 21 d., palaidotas Alytaus rajone, Santaikos kapinėse.

1989 m. gruodžio 26 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad Zigmas Neciunskas buvo neteisėtai represuotas ir nuteistas.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1998 metais prie Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčios atidengta memorialinė lenta su įrašu:

 

„Kunigas Zigmas Neciunskas 1912-1976.

Nedzingės parapijos vikaras 1939–1940,

klebonas 1944–1946,

rezistencijos kovų

dalyvis /ELYTĖ

kančios kalvarijas

ėjęs sovietiniuose

lageriuose 1946-1955,

fiziškai palaužtas,

bet likęs ištikimas

Dievui ir Tėvynei.

Tebūnie amžinai gyvas

pas Dievą ir

žmonių širdyse

dzūkų numylėtas

KUNIGĖLIS“

 

1999 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Zigmas Neciunskas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), tų pačių metų vasario 3 d. jam pripažintas Laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties).

2002 m. Zigmo Neciunsko-Elytės 90-ųjų gimimo metinių proga buvo išleista mokytojos ir rašytojos Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knya „Vilties angelas“. Apie Dainavos apygardos kapelioną kunigą Zigmą Neciunską-Elytę taip pat rašoma Adolfo Ramanausko-Vanago knygoje „Daugel krito sūnų...“, išleistoje 1992 metais.

 

                                                                             Parengė Laimutė Cibulskienė

Varėnos viešosios bibliotekos Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliografė

 

Šaltinis: http://biblioteka.varena.lt/lt/zigmas-neciunskas-elyte

KUN. Z. NECIUNSKO MIRTIS IR LAIDOTUVĖS

1976 m. birželio 21 d. mirė Lietuvoje gerai žinomas savo gerumu ir kilniu gyvenimu kun. Zigmas Neciunskas, Kalvių klebonas. Su dideliu skausmu rinkosi velionio draugai ir parapiečiai į mylimo kunigo laidotuves. Ir kas buvo nepatyręs kun. Zigmo geros širdies? Ir pokario partizanai, ir kelių parapijų tikintieji, ir ilgamečiai lagerio draugai, ir broliai kunigai. Tačiau buvo žmonių, kurie kun. Z. Neciunsko nekentė. Kaišiadorių bedieviai planavo sutrukdyti laidotuves. Išvakarėse Kalvių apylinkės pirmininkas įsakė, kad kunigai prie bažnyčios nestatytų mašinų ir nedarytų demonstracijų. Birželio 23 d. gedulingoms pamaldoms Kalviuose vadovavo Kaišiadorių vyskupijos valdytojas kan. J. Andrikonis. Viskas buvo taip sutvarkyta, kad laidotuvės praeitų kuo blankiau. Pamokslininkas kun. Valatka pasakė blankų pamokslą, visai neužsimindamas apie velionio kun. Zigmo asmenį. Kunigai ir tikintieji buvo įžeisti ir įskaudinti: kaip toli nueita, pataikaujant bedieviams ir valdžiai! Kaišiadorių kurija apie kun. Neciunsko mirtį nepranešė savajam vyskupui Vincentui Sladkevičiui, kuris velionį gerbė, o velionis vyskupą nuoširdžiai mylėjo.

Kun. Z. Neciunsko artimieji nutarė velionį palaidoti tėviškėje—Santaikos kapinėse. Išlydėjus į šventorių, pasirodė, kad nėra sunkvežimių karstui ir žmonėms vežti į Dzūkiją. Paaiškėjo, kad Kaišiadorių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas su Kaišiadorių autoinspekcija nuvarė mašinas į Kaišiadoris, motyvuodamas, kad kunigo laidotuvėms neturėję teisės panaudoti kolūkio mašinų, nors gerai žinojo, kad rajonas laidojimui neturi specialių mašinų ir visi naudojasi valdiškomis transporto priemonėmis. Padėti išgelbėjo velionio Zigmo lagerio draugas kun. Alfonsas Svarinskas. Kun. Neciunsko karstą įdėjo į kun. A. Svarinsko „Žiguli" furgoną, aprišo virvėmis, nes dalis karsto kabojo ore, ant karsto sudėjo vainikus ir, lydimas vilkstinės lengvųjų mašinų, išvažiavo į Santaiką. Žmonės prašė, kad mašinos važiuotų lėtai ir dar gerą kilometrą išvargę ir verkdami lydėjo savo ganytoją į amžino poilsio vietą. Deja, daugelis žmonių dėl Kaišiadorių bedievių savivalės negalėjo nuvykti į Santaiką.

Jiezno kryžkelėje laukė didžiulės minios tikinčiųjų su gėlėmis. Po trumpo sustojimo mašinos pajudėjo Santaikos link. Žmonės raudojo ir bėrė ant kelio gėles.

Santaikoje gedulingą procesiją pasitiko minios žmonių ir Suvalkijos kunigai. Po gedulingų pamaldų Dzūkijos smėlyje išdygo naujas tauraus lietuvio ir uolaus kunigo kapas. Pasipiktinimo banga Kaišiadorių bedievių elgesiu nusirito ne tik per visą Dzūkiją, bet ir per visą Lietuvą. Tarp kolūkiečių ir akademiniuose sluoksniuose visi vienbalsiai kartojo: „Kaip ateistai galėjo šitaip padaryti? Ko verta tarybinė Konstitucija, jei šitaip elgiamasi?"

Religijų reikalų tarybos įgaliotinis rugpiūčio 20 išsikvietė į savo įstaigą kun. Alfonsą Svarinską ir stengėsi kaltę dėl šių laidotuvių suversti kunigams, organizavusiems šias laidotuves.

Kun. Zigmo Neciunsko kapas mokys jaunąją kartą Dievo ir Tėvynės meilės.

"... Kun. Neciunsko karstą įdėjo į kun. A. Svarinsko "Žiguli" furgoną, aprišo virvėmis, nes dalis karsto kabojo ore"

* * *

Kodėl tarybinės valdžios pareigūnai nekentė kun. Z. Neciunsko? 1940 m. gruodžio 4 buvo suimtas Nedzingės klebonas kun. Z. Neciunskas. Po metų jis gavo 10 metų lagerio ir 5 metams neteko piliečio teisių. Iki rugpiūčio 3 d. kalėjo Lukiškyje, o paskui buvo išvežtas į tolimą Kareliją, kur jam teko gerokai pavargti prie miško darbų. Čia jis rado 500 vyrų ir 300 merginų lietuvių. Po vienerių metų jį nugabeno į Mordoviją, kur teko dirbti fultliarų ceche ir tris mėnesius sirgti dėl širdies dekompensacijos. Pats būdamas silpnos sveikatos ir netinkamas sunkiam fiziniam darbui, jis net 8 metus gydė ir slaugė kitus, kaip lagerio felčeris. 1955 metų pabaigoje, pilnai atlikęs bausmę, jis buvo paleistas ir pirmiausia aplankė savo vyskupą Teofilių Matulionį invalidų namuose Mordovijoje.

Jautri kun. Zigmo širdis nerimo Lietuvoje,—tiek daug jo tautiečių dar gyveno Sibiro platybėse! Porą mėnesių pabuvęs Tėvynėje, kun. Zigmas savo noru važiuoja pas tautiečius į Maklakovą Krasnojarsko srityje. Čia jis aptarnavo tikinčiuosius pustrečių metų 300-500 kilometrų spinduliu. Vėliau, grįžus į Tėvynę, jam neleidžiama kunigauti.

Dar būdamas Sibire, jis 1957 m. kovo mėn. apsilankė kun. J. Gusto įrengtoje koplyčioje Krasnojarske. Kun. J. Gustas greitai Krasnojarske mirė ir ten pat kun. Šeškevičius jį palaidojo.

Kun. Z. Neciunskas buvo žmogus iki aukščiausio laipsnio išvystęs visas geriausias dzūko savybes,—jį žavėjo kiekvienas sutiktas žmogus, nes sugebėdavo greitai jame pastebėti ką nors gero. Turėdamas gyvą ir karštą širdį, jis giliai atjausdavo kitų rūpesčius, nelaimes ir skausmus. Jis mokėjo žmogų paguosti, padrąsinti ir pakelti jo nuotaiką. Išganytojo pavyzdžiu jis pirma žmogui padėdavo, paguosdavo, o paskui aprūpindavo jo dvasinius reikalus.

Kaip kunigas velionis buvo uolus ir pareigingas, gerbė Bažnyčios vyriausybę ir gražiai sugyveno su broliais kunigais, o su daugeliu jj rišo gilaus draugiškumo saitai, todėl jo laidotuvėse matėme arti šimto kunigų.

Šaltinis: https://lkbkronika.lt/index.php/24-kronika-1976-m/1089-kun-z-neciunsko-mirtis-ir-laidotuves