Rugsėjo 17 d. žuvę partizanai

1950 m. rugsėjo 17 d. į Ramygalos r. Likėnų (Naujasodės) k. (dabar – Kėdainių r. sav.), pasislėpę šiaudų vežime, sunaikinti partizanų atvyko ir Onos Žižiūnienės sodybą apsupo MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai.

Mėgindami ištrūkti iš apsupties, gyvenamojo namo palėpėje slėpęsi 3 partizanai buvo nušauti. Žuvo Vyčio apygardos Briedžio rinktinės vadas Jonas Kalvaitis-Pažįstamas, jo adjutantas Antanas Valikonis-Slyvka ir partizanas Antanas Kadžys-Šešiapūdis.

Žuvusiųjų palaikai niekinti Ramygalos miestelio aikštėje.

Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 173–174.

KARIBUTO IR GEGUŽIO ŽŪTIS

dailininko Jaronimo Čiuplio nutapytas paveikslas pavadinimu "Partizanai broliai  Juozas - Kaributas ir Vincas - Žvalgas Borutos"

Vilkaviškio MGB  operatyvinio  skyriaus čekistai, savo agento Beržo pranešimu, suėmė partizanų ryšininką, einantį į Vytauto rinktinę ir rado pas jį   žinių paketą. Kankinamas ryšininkas pasakė, kad Marijampolės raj., Kalvarijos vls., Gintautų kaime  pas M. B .yra  Tauro apygardos, Vytauto rinktinės štabo ryšių punktas ir ginklų sandėlis. Vilkaviškio mgėbistai  susisiekė su Marijampolės saugumu. Tie  į  nurodytą  sodybą pasiuntė savo agentą . Nenujausdamas kagėbistų  klastos, šeimininkas paketą iš „ryšininko“ paėmė.

Vos tik išėjus paketo pateikėjui į sodybą sugužėjo čekistų ir stribų grupė. Smulkiai krėsdami sodybos pastatus tvarto kampe baudėjai surado ginklų  slėptuvę. Suimamas šeimininkės sūnus- partizanų ryšininkas  Balinis, ten buvęs Antanas  Adamavičius  ir šeimininkė.

Skaityti daugiau: KARIBUTO IR GEGUŽIO ŽŪTIS

Jonas Černiauskas - Vaidotas

1920 - 1948 09 16

Rumšiškių miestelis per karą sudegė. Beliko keliolika namų ir eilė betoninių rūsių pagrindinėje Kauno gatvėje. Mat čia buvo išsirikiavę žydų namai su kromais ir kromeliais. Žmonės glaudėsi kur galėjo, nes dalyje išlikusių žydų namų įsikūrė milicija, saugumas, stribynas. Gal todėl, kad valdžia miestelyje laikė daug ginkluotų žmonių, o vėliau Užtakų kaime įkurdino kareivių garnizoną, miestelio vyrai pasklido po atokesnėse apylinkėse veikiančius būrius.

Jonas Černiauskas-Vaidotas, 1938 m.

Jonas Černiauskas - Vaidotas buvo gimęs 1920 metais Užtakų kaime. Visame kaime garsėjo kaip linksmas vyras ir muzikantas. Gerai grojo gitara, tai su draugais sudarė orkestrėlį. Mokėsi Vilniaus geležinkeliečių mokykloje, tačiau jos nebaigė. Jau 1945 metais subūrė besipriešinančiu būrį. Jame buvo Pranas Ulozas - Bevardis iš netolimo Kapitoniškių kaimo (g. 1924 m.), Aleksas Vaitkevičius - Vėtra, tarnavęs Pievelių k. (dabar Liaudies buities muziejaus teritorija), Juozas Čepkauskas - Katinas iš Pravieniškių. Iš Dovainonių k. partizanavo arba buvo ryšininkais Valiūnas, Arlavičius (nuskendo Nemune), Juozas Jarmalas. Būrys buvo nedidelis, gal 7-10 partizanų ir laikėsi daugiausia Neveronių, Palemono, Pravieniškių apylinkėse. Po Klemenso Gursko - Riešuto mirties -1947 m. spalio mėnesį Jonas Černiauskas MGB dokumentuose vadintas apygardos 6-ojo bataliono vadu. Sakoma, kad savo vadu jį išsirinkę patys išblaškyto bataliono partizanai.

Skaityti daugiau: Jonas Černiauskas - Vaidotas

Vytautas Zakaras - Povas

ADOMAS VYTAUTAS ZAKARAS- POVAS

1923 01 11–1956 09 14

1956 m. rugsėjo 14 d. Ukmergės r. Reniūnų k. (dabar – Ukmergės r. sav.) patekęs į pasalą žuvo paskutinis Vyčio apygardos partizanas Adomas Vytautas Zakaras-Povas.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis, Vilnius, LGGRTC, 2014, p. 219.

Bronius Puodžiūnas-Garsas

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanai — broliai Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas ir Bronius Puodžiūnas-Garsas 1950 05 28 (VŽM)

Bronius PUODŽIŪNAS

Kitos pavardės, slapyvardžiai: Garsas, Žalgiris

Gimimo vietovė: Smalinos k. (Anykščių r.) Tėvas Petras Puodžiūnas – ūkininkas, šeima turėjo 20 ha žemės. Brolis Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas (1925–1951) – laisvės gynėjas, partizanas.

Pokario metais B. Puodžiūnas išėjo partizanauti. Nuo 1949 m. sausio mėnesio jis buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio vadas.

1949 m. pabaigoje suformavus Vytauto apygardos Deimanto rajoną, B. Puodžiūnas-Garsas vadovavo šio rajono Perkūno būriui, kuriame buvo 4 partizanai, tarp jų – ir buvęs būrio vadas Jonas Marcinkevičius-Jokeris. Perkūno būrys veikė Niūronių, Pavarių, Ramaškonių, Stakių ir Bikūnų kaimų apylinkėse.

Iki 1951 m. rudens Perkūno būryje B. Puodžiūnas-Garsas liko vienintelis ir paskutinis partizanas, slapstėsi nuo persekiojimo.

Žuvo 1952 m. rugsėjo 14 d. – nuskendo plaukdamasis per Šventosios upę prie Plikiškių kaimo (Anykščių r.). Buvo palaidotas miške netoli žūties vietos.

Skaityti daugiau: Bronius Puodžiūnas-Garsas

KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE

 Nuotraukoje iš kairės  Valentinas  Aleksa - Aras, Algirdas Akambakas - Perkūnas, Špicas, A. Povilaitis - Riešutas, Jonas Ivanauskas - Žemaitis ir Vytautas  Šulskis - Laisvūnas.

Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės,  Vasario 16- osios tėvūnijos grandies vadas Aras su grupės  kovotojais Laužgirio miške, prie Aukštosios plynės durpyno įsirengė iš velėnos ir medžių šakų vasarišką slėptuvę. Kurį laiką vyrai čia po žygių ilsėjosi ramiai. Tik suimto ir kankinimų nepakėlusio partizano Kelmo išdavystė 1950m. rugsėjo 12 dieną atvedė Šakių vlsč. MGM garnizono ir  ir 4 šaulių divizijos 353 šaulių pulko 3 bataliono pajėgas.

Nelaimei tą naktį Arą aplankę Žalgirio rinktinės  štabo  Maitinimo ir aprūpinimo grupės vadas Perkūnas su kovotoju Laisvūnu pasiliko dienoti.

Sargybiniui pranešus, kad slėptuvę supa baudėjai, vyrai stojo į mūšį. Įnirtingos kautynės truko ne ilgai,- jėgos buvo  labai nelygios. Žuvo 5 partizanai,  Jonas  Ivanauskas - Žemaitis sužeistas paimtas į nelaisvę.

Skaityti daugiau: KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE

Didvyriai nemiršta: Aleksandras Milaševičius-Ruonis

Povilas Gaidelis.

Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Aleksandras Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose (dabar Lenkijos ter.) tarpukario Lietuvos spaustuvininko Otono Milaševičiaus šeimoje. Be Aleksandro jų šeimoje dar buvo trys broliai ir sesuo. 1924 m. Aleksandras baigė Veisėjų gimnazijos keturias klases ir spalio 5 d. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Po to baigė karo mokyklą ir pradėjo tarnauti jaunesniuoju karininku husarų pulke. 1936 metų pradžioje jam buvo suteiktas kavalerijos jaunesniojo leitenanto, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį-leitenanto laipsnis. Netrukus jis buvo paskirtas 1-ojo kavalerijos eskadrono vyresniuoju karininku. 1937 m. lapkričio 19 d. A.Milaševičius buvo perkeltas į 2-ąjį ulonų pulką. Tų pačių metų lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1937 m. gruodžio 10 d. A.Milaševičių paskyrė pradžioje 3-čiojo eskadrono, o nuo 1939 m. vasario 24 dienos-mokomojo eskadrono vadu. Tokiu būdu šis žmogus buvo karys iš pašaukimo.

Pirmą kartą sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio 3 d. okupantai jį paskyrė raudonosios armijos 29-ojo kavalerijos šaulių pulko cheminės tarnybos viršininku. Tačiau 1941 metais pulką išformavo, o A.Milaševičių iš kariuomenės atleido. Dramatiškai susiklostė jo brolio Otono (Otto) likimas. Raudonosios armijos 29-am korpusui, kuriame tarnavo Otonas, buvo įsakyta pridengti Vilnių nuo vokiečių ir su mūšiais trauktis į Rusiją.

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Aleksandras Milaševičius-Ruonis

Čėpla Jonas

Čėpla Jonas gimęs 1919m. Elveriškių  k. Lazdijų rajone prie gražaus Rudaminos piliakalnio  vienas iš 5 –ų brolių kovojusių  už Lietuvos laisvę partizanų gretose.

Dvyniai Jonas ir Antanas taip pat nutarė nevergauti okupantui, pasirinko sunkią partizano dalią. Partizanavo Trakiškės, Susninkų, Girelės, Kalniškės miškuose.

Jonas viename mūšyje prie Kalniškės miško buvo sužeistas, gydėsi Virbalų kaime Rudaminos vlsč. Pas Stanulį, bunkeryje. 1945.09.06. į bunkerį, kur gulėjo sužeistas Jonas, įsiveržė stribai su rusais. Jonas dar nepajėgė atsišaudyti. Jį paėmė gyvą. Stanulis išėjo į stribus.

Ilgą laiką Jono likimą dengė paslaptis. Tardomasis dingo be pėdsakų. Žmonės  kalbėjo įvairiai. Roglytė- Paplauskienė Magdalena, kurią kartu vežė į Vilnių, o paskui į lagerius, Jono  seseriai Onutei pasakojo , kad Jonuką mačiusi Pečioroje, kai vežė etapu kalinius. Deja, jokios žinelės. Sesuo net per Raudonąjį  Kryžių ieškojo – veltui. Tik Atgimimo vėjams papūtus, kaip buvo masiškai ieškoma žuvusiųjų Laisvės kovotojų palaikų ir atrasta Tuskulėnų kapavietė Vilniuje, tarp daugiau kaip 700 šimtų nukankintų ir sušaudytų ilsisi ir Jonuko palaikai.

Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus vedėjos A. Vilutienė 2000 metais kreipėsi į LGGRTC , kad būtų greta kitų, kankintų ir sušaudytų Vilniaus KGB rūsiuose, pavardžių iškalta pastato sienoje ir Jono Čėplos pavardė. Prašymas patenkintas.

Skaityti daugiau: Čėpla Jonas

Steponas Gerdžiūnas-Gegužis (1907 12 21–1945 09 06)

STEPAS GERDŽIŪNAS- GEGUŽIS

1907 12 21–1945 09 06

Stepas Gerdžiūnas, Stepo, gimė 1907 m. gruodžio 21 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Kleboniškių vnk. Baigė du Mokytojų seminarijos kursus, Švietimo ministerijos buhalterijos ir kooperacijos kursus. 1924 m. balandžio 20 d. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS).

1929 m. lapkričio 23 d. baigė Kariūnų-aspirantų kursus (IV laida) ir įgijo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. Nuo 1930 m. vasario 1 d. ėjo LŠS XIV šaulių rinktinės vado padėjėjo pareigas. Gyveno Marijampolėje. 1933 m. lapkričio 19 d. įsteigus Atsargos karininkų sąjungos Marijampolės skyrių, S. Gerdžiūnas tapo jo valdybos nariu ir buvo išrinktas sekretoriumi-iždininku.

1934 m. naktį iš birželio 6 į 7 d. S. Gerdžiūnas dalyvavo ginkluotame sukilime siekiant nuversti esamą valdžią (atvykęs iš Marijampolės į šarvuočių rinktinę ir iš anksto su kitais susitaręs prasidėjus sukilimui su tanku nuvyko prie vyriausiojo štabo). Už dalyvavimą sukilime buvo suimtas. 1934 m. birželio 20 d. kartu su kaltinamuoju VRM Saugumo policijos valdininku Vytautu Druskiu-Kostu Karo lauko teismo nuteistas mirties bausme. Bausmė po penkių dienų, t. y. birželio 25 d., LR Prezidento pakeista 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimu. S. Gerdžiūnas kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

1935 m. vasario 16 d. LR Prezidentas Antanas Smetona Aktu Nr. 120 bausmę S. Gerdžiūnui sumažino iki 5 metų. Nuteistasis buvo perkeltas į Ukmergės kalėjimą. 1937 m. kovo 20 d. LR Prezidento A. Smetonos Malonės aktu Nr. 342 likusi bausmės dalis S. Gerdžiūnui buvo dovanota.

Skaityti daugiau: Steponas Gerdžiūnas-Gegužis (1907 12 21–1945 09 06)

JUOZAS ALBINAS LUKŠA - VYTIS, KAZIMIERAS, SKIRMANTAS, ARMINAS, SKRAJŪNAS, MYKOLAITIS, DAUMANTAS

1921 08 10–1951 09 04

Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Juodbūdžio k. ūkininkų Onos ir Simono Lukšų šeimoje. 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. 1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausė Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, išsilaisvino. Vokiečių okupacijos metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete Architektūros fakultete. Dalyvavo antinacinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui.

Nuo 1944 m. kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo rezistenciniame judėjime.

Vilniuje pradėjo lankyti Meno akademiją.

Nuo 1945 m. Geležinio Vilko rinktinės partizanas, vadinęsis slapyvardžiu Vytis.

1946 m. birželio 1 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 18 buvo paskirtas „Laisvės Žvalgo“ vyriausiuoju redaktoriumi. Po 1946 m. birželio 5 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Žaliuko įsakymu Nr. 12 pasirašė kaip šios rinktinės vado pavaduotojas. Iki tų pačių metų rugsėjo 10 d. ėjo rinktinės Propagandos skyriaus viršininko pareigas. Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) adjutantas, vadinęsis slapyvardžiu Kazimieras.

Skaityti daugiau: JUOZAS ALBINAS LUKŠA - VYTIS, KAZIMIERAS, SKIRMANTAS, ARMINAS, SKRAJŪNAS, MYKOLAITIS, DAUMANTAS

Eleonora Lazauskaitė ir Mykolas Žilionis – Plunksna

Eleonora Lazauskaitė gimė 1926m. Cykakalnio k.,Marijampolės vls.  Baigė Marijampolės  Rygiškių  Jono gimnaziją. Tai santūri, rami, pagrindinį dėmesį skirianti mokslui bei knygoms. Mokėsi labai gerai.Nuo vaikystės domėjosi medicina ir, 1945m. baigusi gimnaziją, pasirinko studijas Kauno Medicinos institute.. Tačiau įgyvendinti nuo vaikystės puoselėtą svajonę- tapti diplomuota gydytoja Leonorai nebuvo lemta. Broliui pradėjus slapstytis, saugumas pradėjo persekioti ir Leonorą.  Teko palikti studijas ir grįžti į tėviškę.  

Lazauskų sodyboje buvo įrengta slėptuvė, kurioje slėpėsi ne tik brolis, bet ir kiti partizanai, Eleonora tapo jų ryšininke. Namai buvo nuolat sekami, daromos dažnos kratos ir susišaudymas su okupantu, po kurio Lazauskų šeimą ištiko tūkstančių lietuvių likimas;  liko be pastogės, teko slapstytis. Eleonora tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizane – Ramune, tauro apygardos   štabo darbuotoja – mašininke.. Žuvo išduota kartu su apygardos štabo viršininku Mykolu Žilioniu – Plunksna,Avikilų k. pas Leonavičių štabo bunkeryje.

Mykolas  Žilionis – Plunksna g. 1918m. Šilavoto k. Liudvinavo vls.  Išsilavinimas aukštasis. Buvęs šaulių būrio vadas . Dėl šios priežasties  Lietuvą okupavus bolševikams teko slapstytis. Vytauto rinktinės partizanu tapo 1946m. pradžioje. Rinktinės adjutantas, Ūkio skyriaus viršininkas, o nuo balandžio 28d. paskirtas rinktinės štabo viršininku Brolių teismo pirmininkas. Nuo 1947 08 20 apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas.

1947m. rugsėjo 3 –sios vėlai naktį grįžęs iš žygio pavalgęs nuėjo į slėptuvę pailsėti. O kagėbistai, išdaviko pėdomis sekė ir apsupo štabo bunkerį įrengtą Avikilų k. pas ūkininkus Leonavičius Slėptuvėje buvo ir štabo mašininkė  Eleonora  Lazauskaitė -  Ramunė. Abu nelygioje kovoje žuvo.

Aldona Vilutienė

Rugsėjo 2 d. žuvę partizanai

Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas Vaclovas Rudnickas-Birštonas. Apie 1951 m.
(Šiaulių „Aušros" muziejus)

Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas Juozas Rimeika-Tautietis. Apie 1951 m.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)

Rudnickas Vaclovas-Birštonas gimė 1932 m. Šiaulių apskrities Žagarės valsčiaus Juodeikių kaime (?). Nuo 1950 m. - Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio partizanas. Žuvo 1952 m. rugsėjo 2 d. Žagarės rajono Mantoriškių miške kartu su dar trimis bendražygiais - J. Rimeika-Tautiečiu, E. Trinka-Briedžiu ir A. Virbicku-Bijūnu

Rimeika Juozas-Tautietis gimė 1914 m. Šiaulių apskrities Skaistgirio valsčiaus Alsių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Genio rinktinės Klevo būriui. 1946 m. vasario mėn. kautynėse prie Milvydžių kaimo buvo sužeistas. Gyveno nelegaliai. Nuo 1950 m. birželio — Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio štabo organizacinio skyriaus viršininkas. Žuvo 1952 m. rugsėjo 2 d. Žagarės rajono Mantoriškių miške kartu su dar trimis bendražygiais — E. Trinka-Briedžiu, V. Rudnicku-Birštonu ir A. Verbicku-Bijūnu.

Skaityti daugiau: Rugsėjo 2 d. žuvę partizanai

Leonavičius Algirdas – Vytis

Leonavičius Algirdas – Vytis gimė 1926m. Šilosėduose, Šėtos vls., Kėdainių aps.

Vytauto Didžiojo universiteto studentas. Bestudijuodamas įsijungė į pogrindinę veiklą.

Kad išvengtų arešto pabaigoje   1945m. pasitraukė į mišką. Tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanu Vyčiu. 1946m. paskirtas būrio vadu, o 1947m. – kuopos vadu. Balandžio mėn. greta einamų pareigų dar paskirtas Vytauto rinktinės apginklavimo ir susisiekimo  poskyrio viršininku. Tai labai gabus, sumanus, pasižymėjąs kautynėse greita orientacija ir  narsumu. Jam žuvus, kuopa jo garbei pavadinta Vyčio vardu.

Žuvo 1948 09 01 Vaisbūnišių k.  Keturvalakių vls. Vilkaviškio aps. Kartu žuvo  Juozas Karasevičius – Erškėtis. g.1928m. Trampinių k.Liubavo vls.

Nuotraukoje iš kairės: Juozas Bubnys – Valius, Karasevičius Juozas – Erškėtis,  Helmutas Greseris- Garnys ir Algirdas Leonavičius - Vytis

 Aldona Vilutienė

Laisvė nemirė… žuvo karžygiai

Apie partizanę Ireną Petkutę – poetę Neringą ir Vilnelę

Prof. Ona VOVERIENĖ

Jai buvo tik dvidešimt vieneri. Vos pražydusi. Pabudusi, kaip Lietuva pavasarį, apie kurios pabudimą mergaitė rašė savo gyvenimo paskutiniąją vasarą.

Ne, niekad, Žeme, nemačiau
Tavęs tokios nubudusios,
Su upėm išsiliejusiom…
Su dirvomis pajuodusiom…

Ir kaip tada tas žemės nubudimas disonavo su jos tėviškės krauju „gelsvom kasom sumirkusiom“, su jos kančia ir daugybe vargo „kloniuose ir kalnuos“, su „skausmo upėmis“.

Pavasaris ir jaunystė – tai tapačios sąvokos, labai dažnai literatūroje viena kitą pakeičiančios kaip metaforos. Tai - Viltis, Tikėjimas ir begalinis jauno žmogaus noras įprasminti savo gyvenimą, padaryti jį ryškų ir nepakartojamą, „kančioj atrasti laimę“, aukojantis už didelį ir šventą tikslą.

Pokario vaikams, mačiusiems, kaip „raudonas kraujas iš Rytų nudažė mėlyną padangę, kaip po okupanto durtuvais suklupę lietuviai „meldėsi kuždesiu, tyliu“, kaip motinų krūtinėse vėrėsi „žaizdos gilios“, kai į jų širdis smigo skausmo „smailios strėlės“ dėl prarastų sūnų, mylimųjų, tėvų; kai net obelys ir javai drebėjo, kai „akyse rūstūs ežerai“ buvo „vilnim audringa išsiplaikstę“, ir tryško „perlų kaskadomis“ dėl Lietuvos nelaimės ir kančios. Ir tada kiekvienas kaimo vaikas, kaip ir jaunutė poetė, jautė pareigą savo kenčiančiai Tėvynei, troško ją apginti, dėl jos aukotis.

O žydraake Lietuva,
Tu prisikelsi tartum saulė.
Žydėsi žiede obelies,
Tavęs jokia ranka nelies.
Tu man nemirštanti, gyva,
Šviesesnė ir už šviesią saulę.
                     (Vilnelė. Lietuvai // Kovos keliu žengiant.
                     V., 1991. P. 22-23.)

Jausdama jau visiškai šalia esančios mirties kvėpavimą jaunutė partizanė ryžtasi įgyvendinti šventą visos Lietuvos partizanų priesaką: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ ir rašo eilėraštį – testamentą „Tėviškei brangiai“:

Su saule kilk žydėjiman,
Su saule krauki žiedą naują.
Mes Tau gyvent atėjome,
Ir mūsų kraujas – Tavo kraujas!
                     (Neringa. Lietuva pavasarį. 1953. // Ten pat, p. 37.)

Skaityti daugiau: Laisvė nemirė… žuvo karžygiai

Izidorius Pucevičius - Radvila

IZIDORIUS PUCEVIČIUS-

RADVILA

1901 12 22–1945 08 26

Didvyriai nemiršta: Izidorius Pucevičius-Radvila

Povilas Gaidelis.

„Laisvė ne išmalda, kurią gali kas nors duoti. Laisvė – tai garbė, teisė būti savarankišku. Ją reikia iškovoti.“ Taip rašė kapitonas Izidorius Pucevičius 1941 m. birželio 25 d.

Žaliosios partizanų rinktinės įkūrėjas I.Pucevičius gimė 1901 m. gruodžio 22 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Naujasodžio kaime pasiturinčio ūkininko Juozo Pucevičiaus šeimoje, kurioje augo keturi vaikai – du sūnūs ir dvi dukterys. 1922 m. I.Pucevičius baigė Šeduvos progimnaziją. Tais pačiais metais lapkričio 15 dieną jis pradėjo mokytojauti Panevėžio aps. Troškūnų vls. Pelyšėlių pradžios mokykloje. Vėliau nutarė pratęsti mokslus, todėl 1923 – 1924 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tačiau pedagogika jaunuolį, matyt, nelabai traukė, todėl 1924 metų rudenį jis įstojo į karo mokyklą Kaune, kurią baigė 1927 m. rugsėjo 7 d. (IX laida).

Kapitonas I. Pucevičius

Jam buvo suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis. Jauną karininką paskyrė į Karo aviacijos mokomąją eskadrilę mokiniu žvalgu. Tarnybos metu I.Pucevičius atliko daugiau nei 200 skrydžių. 1928 metais, Lietuvos 10 – mečio proga I.Pucevičius buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, o 1933 m. – Šaulių žvaidės ordinu. 1929 m. balandžio 11 d. karinė vadovybė I.Pucevičių perkėlė į šarvuočių rinktinę ir gegužės 2 d. paskyrė šarvuoto traukinio „Gediminas,“ kuris dislokavosi Radviliškyje, kulkosvaidžių vagono vadu.

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Izidorius Pucevičius-Radvila

Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas

Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)

Vladas Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime, Šilalės rajone. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje dar augo dvi seserys ir vienas brolis. Baigęs Poežerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. V. Montvydas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas. 1938 m. susituokė su Bronislava Ralyte ir tapo ūkio, esančio Varnių valsčiuje, šeimininku. Netrukus suremontavo pastatus, pasistatė kalvę, ėmėsi bričkučių gamybos ir apleistas ūkis suklestėjo.

Artėjant antrajai rusų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir traukti į Vakarus. V. Montvydas pasirinko kitą kelią – tėvynę nuo okupantų ginti gimtajame krašte. 1944 m. pradžioje jis Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose. Į jo namus slapčia buvo vežami ginklai. 1944 m. liepos mėn. su bendražygiu Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais mokymui iškeliavo į Platelių miškus.

Skaityti daugiau: Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas

ŽEMAIČIŲ PRIESAIKA: PARTIZANŲ VADAS VLADAS MONTVYDAS - ŽEMAITIS IR JO KARIAI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

VAKARŲ LIETUVA

Irena Montvydaitė-Giedraitienė

GYVENIMO PRADŽIA

Vladas Montvydas gimė 1911 m. Šilalės r. Gatautiškės kaime. Kaimas prigludęs prie Lūksto ežero, o netoliese dunkso, apipintas legendom, Medvėgalio kalnas. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Nepriklausomybės metais, kaip daugelis, gavo iš dvaro 8 ha pelkėtos žemės, ūkininkavo.

Sunkus buvo šio šimtmečio pradžioje bežemio žemdirbio gyvenimas -tebeslėgė Rusijos priespauda, skurdas, vargas, ligos, daug gyvybių nusinešdavo į kapus. Tarp trijų Kazimiero Montvydo žmonų, išėjusių Amžinybėn gyvenimui neįpusėjus, buvo ir Vlado mama - Petronėlė Siutelaitė-Montvydienė, palikusi tėvo ir pamotės globai keturis mažamečius vaikus: dvi dukras ir du sūnus.

Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ PRIESAIKA: PARTIZANŲ VADAS VLADAS MONTVYDAS - ŽEMAITIS IR JO KARIAI

Žuvę rugpjūčio 19 d.

1950 m. rugpjūčio 18–19 d. Joniškio r. Daunoravos miške buvo surengtas Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo pareigūnų pasitarimas. Gavę apie tai agento pranešimą, MGB vidaus kariuomenės 137-ojo ir 25-ojo šaulių pulkų kareiviai miške vykdė karinę čekistų operaciją. Rugpjūčio 18 d. vakare miškas buvo apsuptas kareivių. Rugpjūčio 19 d. naktį buvo nukauti mėginę iš apsupties išsiveržti Prisikėlimo apygardos vado pavaduotojas ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas Kazys Mikėnas-Balandis, Gegužis, šios rinktinės štabo viršininkas Bonifacas Leveika-Komaras, Partizano Tautvydo tėvūnijos vadas Jonas Kilčiauskas-Merkuras, Dėdė, šios tėvūnijos štabo viršininkas Karolis Galiauskas-Mėnulis ir Bendrojo skyriaus viršininkas Anicetas Lukšys-Polka, Nevėžis.

Žuvusių partizanų užkasimo vieta neišaiškinta.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,

Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 126,

Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės būrių sąskrydis. 1949 m. Pirmoje eilėje iš dešinės pirmas – Jonas Lukšys-Nemunas. Antroje eilėje iš dešinės pirmas – Anicetas Lukšys-Polka.

Moteris centre – Janina Lukšytė.

Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai. 1949 m. liepa. Penktas iš kairės (priklaupęs) – Anicetas Lukšys-Polka, šeštas – Jonas Lukšys-Nemunas. Stovi: septintas iš kairės – apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, aštuntas – apygardos vado adjutantas Viktoras Šniuolis-Vitvytis, devintas – rinktinės štabo viršininkas Kazys Mikėnas-Balandis, dešimtas – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis, dvylikta – Janina Lukšytė. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Žuvę rugpjūčio 19 d.

NULAUŽTI ĄŽUOLAI...

VAKARŲ LIETUVA

Janina Vytautė Januškienė

Ona Lukšienė, mūsų Mama, buvo šviesi kaimo moteris: mokėjo skaityti ir leido mokytis savo vaikus. Jau vien tai liudija jos gerumą, jog turėjo apie 13-15 krikšto vaikų.

□ Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. Prisikėlimo apygardos vado Leono Grigonio vizitacija 1949 m. vasarą. III eilėje stovi: 6.Kazys Grebliauskas-Norma, 7.Leonas Grigonis-Užpalis, 8.Viktoras Šniuolis-Vitvytis, 10.Pranas Muningis-Žvelgaitis. Sėdi iš dešinės: 1 .Jonas Lukšys-Nemunas, 2.Anicetas Lukšys-Polka; virš jų stovi: Jono dukra Janina Lukšytė, Stasys Bunga-Jūra

Ištekėjo už Lietuvos savanorio Jono Lukšio. Sunkiai dirbo. Savo sodybą puošė gražiu darželiu, kuriuo stebino ypač miesto žmones-valdininkus. 1935 m. seną bakūžę perstatė į gražų, šviesiais langais namą, kuriame ant sienos kabojo Vytis, Vytauto Didžiojo ir Birutės paveikslai. Tėvas nupirko radiją. Nuo mažens tėvai ugdė Tėvynės meilę. Tėvas, kaip savanoris, kiekvieną Vasario 16-ąją važiuodavo į Joniškį (Šiaulių aps.) ir žuvusiems pagerbti prie Nepriklausomybės paminklo padėdavo vainiką.

... Atėjo 1940 m. Prigužėjo rusų kariuomenės. 1941 m. Tausėnų kaimą sukrėtė žinia: ištrėmė pulkininką Dundulį su šeima, mažamečiais vaikais (pulkininko vaikai žuvo gaudydami žuvį Laptevų jūros lediniame vandenyje). Neramu buvo ir mums. Naktimis miegodavome pasislėpę rugiuose.

Skaityti daugiau: NULAUŽTI ĄŽUOLAI...