Žuvusiojo palaikai atvežti į Pagirių miestelį ir numesti kolūkio daržinėje. Užkasimo vieta neišaiškinta, tačiau manoma, kad ji yra Pagiriuose.
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 181.
Mykolas Šemežys, Jono, gimė 1918 m. Ukmergės aps. Pagirių vls. Steponavos k.
Partizanas nuo 1944 m. rudens. Nuo 1946 m. pabaigos Vyčio apygardos partizanų būrio, veikusio Ukmergės aps. Pagirių ir Panevėžio aps. Ramygalos valsčiuose, vadas. Nuo 1948 m. lapkričio mėn. šios apygardos rajono, veikusio Ukmergės apskrityje, vadas.
1949 m. balandžio 20 d. Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos - Žygaudo įsakymu Nr. 12 paskirtas Briedžio rinktinės, vienos iš dviejų apygardoje suformuotų rinktinių, vadu.
1950 m. liepos 5 d. žuvus apygardos vadui A. Smetonai-Žygaudui, tų pačių metų rugpjūčio 17 d. M. Šemežys-Putinas perėmė apygardos vado pareigas. 1951 m. sausio mėn. jis iš Panevėžio ir Ukmergės apskrityse veikusių rinktinių įkūrė Gedimino rinktinę, o iš Biržų apskrityje veikusių partizanų būrių – Pilėnų tėvūniją.
1999 m. gegužės 12 d. M. Šemežiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Res pub li kos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), o 1999 m. gegužės 27 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Skaityti daugiau: Mykolas Šemežys-Putinas
Vytauto ir Algimanto apygardų partizanai Ramuldavos girioje. 1950 09 16.
I eilėje iš kairės: Albertas Pakenis-Jūreivis, Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Antanas Matuliauskas-Adaska.
II eilėje iš kairės: Kazimieras Ivanauskas-Aras, Povilas Budreika-Debesis, Algirdas Varnas-Gaidelis, Povilas Jankauskas-Alksnis, Teodoras Kviklys-Klajūnas, Povilas Tunkevičius-Kastantas, neatpažintas.
III eilėje iš kairės: Bronius Puodžiūnas-Garsas, Balys Žukauskas-Žaibas, Vytautas Guobužas-Viesulas, Jonas Baltakys-Prancūzas, Teofilis Limba-Sakalas, Janina Valevičiūtė-Astra, Bronius Morkūnas-Diemedis, Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Antanas Morkūnas-Jaunutis, Vladas Matuliauskas-Riešutas, Vytautas Pačinskas-Audra, neatpažintas (GAM)
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanų šeima: Ona Talantaitė-Katinienė-Jonukas ir Juozas Katinas-Šernas (VŽM)
Algimanto apygardos partizanai Šimonių girioje 1947 m.
I eilėje sėdi iš kairės: Juozas Katinas-Šernas, Antanas Matuliauskas-Adaska, Vytautas Česnakavičius-Daujotas.
II eilėje stovi iš kairės: Balys Žukauskas-Princas, Birutė Kiaulevičiūtė-Neužmirštuolė, Ona Talantaitė-Jonukas, Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, Balys Ramanauskas-Narutis,
III eilėje stovi iš kairės: Antanas Starkus-Montė, Antanas Slučka-Šarūnas, Pranas Levandavičius-Vyturys, neatpažintas (GAM)
BALTAKYS Jonas, Jurgio-Vilkas, Prancūzas, gim. 1920 m. Zabelynės k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 12 ha žemės. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
KATINAS Juozas-Šernas, gim. Sedeikių k., Šimonių vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti netoli Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
KIAULEVIČIŪTĖ Birutė, Vlado-Neužmirštuolė, gim. 1927 m. Andrioniškio mstl., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 25 ha žemės, tėvas buvo pašto tarnautojas. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Zliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
RAILAITĖ Zuzana, Antano-Lakštingala, gim. 1927 m. Čerelių k., Pagirių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 30 ha žemės. Baigė gimnaziją, buvo Sedeikių pradžios m-klos mokytoja. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
TALANTAITĖ-KATINIENĖ Ona, Kazio-Jonu-kas, gim. Kaupiniškių k., Troškūnų vls., mokytoja. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Balandžio 25-27 d. žuvę partizanai
Balys Vaičėnas gimė 1915 m. gražiame Šiaurės Rytų Lietuvos Vaičėnų kaime Obelių vls. Rokiškio aps., Joanos ir Norberto Vaičėnų šeimoje.
Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje baigė puskarininkių mokyklą. Grįžęs tarnavo Lietuvos-Vokietijos pasienio policijoje. Prasidėjus karui, 1941 m. grįžo į tėviškę. Baigė karininkų kursus.
Kai 1944 m. sovietų armija antrą kartą okupavo Lietuvą, raudonoji imperija parodė brutaliausią jėgą prieš taikingą, niekam negrasinančią mažą valstybę. Nuo deginamų sodybų paraudo Lietuvos dangus, žudomų niekuo nekaltų žmonių krauju mirko žemė. Daugelis ir dabar negali nesijaudindami prisiminti tų tragiškų įvykių, negali pamiršti tų siaubo ir netekties akimirkų.
Tačiau drąsi ir garbinga tauta, šimtmečiais gynusi savo valstybingumą, išdrįso nenusilenkti. Lietuvos vyrai, susiorganizavę į partizanų
□ Paskutinysis Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Liubartas, Lordas, Pavasaris
būrius, nepabūgo. Menkai ginkluoti žmonės tik su Dievo ir Tėvynės vardu širdyje ir lūpose kovėsi su iki dantų ginkluotais, specialiai paruoštais kariuomenės daliniais, kurių tikslas buvo žiauriausiomis priemonėmis ir metodais kankinti, žudyti, naikinti viską, kas brangu lietuviui. Pasiryžimas ginti laisvę ir nepriklausomybę pasirodė esąs stipresnis už okupanto ginklus.
□ Petras Araminas-Žalvarnis, Vincas Araminas-Šermukšnis, Balys Vaičėnas-Lordas, Liubartas, Pavasaris, Alfredas Garnelis-Čigonas ir Vytautas Dručkus-Šernas
Balys Vaičėnas su broliu Broniumi, dviem pusbroliais - Edvardu ir Vincu - bei kitais kaimo vyrais -Baliu ir Vytautu Dručkais - suorganizavo partizanų būrį, kuris išaugo į 100 partizanų Vyties kuopą. Vėliau Vyties kuopa priklausė Lokio rinktinei (Vytauto apygarda).
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Balys Vaičėnas-Liubartas
Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai. Iš kairės: Petras Araminas-Juodvarnis, Vincas Araminas Šermukšnis, B.Vaičėnas-Liubartas-Pavasaris, Alfredas Garnelis-Čigonas, Vytautas Dručkus-Šernas. 1948 m. /Andriaus Dručkaus archyvo, LYA, GAM ir Utenos kraštotyros muziejaus nuotraukos
Aras LUKŠAS
Paskutinysis Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Lordas, Liubartas, Pavasaris retai minimas spaudoje ar istorikų darbuose. Nedaug trūko, kad šis žymus laisvės kovotojas būtų taip ir likęs nežinomas plačiajai visuomenei ir prisimenamas tik jo artimųjų. Tuo metu B.Vaičėnas, gyvenimo pabaigoje ėjęs Rytų Lietuvos (Kalnų) partizanų srities vado pavaduotojo pareigas, nusipelno nė kiek ne mažiau dėmesio nei tokie žymūs partizanų vadai kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas ar Juozas Lukša-Daumantas, kurių vardai tapo legendomis, iš lūpų į lūpas ėjusiomis per visus sovietinės okupacijos dešimtmečius.
B.Vaičėno likimas buvo kiek kitoks. Šis kovotojas žuvo mūšyje. Taigi, jam nebuvo iškelta baudžiamoji byla, iš kurios šiandien būtų galima susidaryti bent kiek išsamesnį vaizdą apie partizano kovas. Lietuvos ypatingajame archyve išlikusiose jo krašto partizanų ryšininkų bylose galima užtikti nebent vieną kitą jo laišką ar NKVD pažymą, kur minima B.Vaičėno pavardė.
Ilgą laiką niekas nė nenumanė, kad B.Vaičėno archyvas vis dėlto išliko - jį sovietmečiu, smarkiai rizikuodamas savo laisve, išsaugojo jauniausias būrio partizanas ir B.Vaičėno patikėtinis Andrius Dručkus, šiandien gyvenantis Kaune. Archyve išliko ir partizano dienoraštis, atskleidžiantis daug Vytauto apygardos Lokio rinktinės kovų ir kasdienio gyvenimo puslapių. Tiesa, šiame dienoraštyje konspiracijos sumetimais neminimos arba užšifruotos žmonių pavardės ir net vietovių pavadinimai, todėl iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, ką turėjo galvoje jo autorius. Šis be galo įdomus ir vertingas dokumentas dar laukia išsamaus tyrimo. Na, o mes, remdamiesi šiais užrašais ir negausiais dar gyvų tų dienų įvykių liudytojų prisiminimais, pamėginkime atkurti kai kuriuos B.Vaičėno gyvenimo ir kovos epizodus.
B.Vaičėnas Lietuvos kariuomenėje. 1937 m.
Skaityti daugiau: Kovotojas, netroškęs keršto
Mūsų dienų Nijolė Sadūnaitė yra reta išimtis, nes jos vardas pasaulyje yra plačiai žinomas. Jos niekas nereklamavo. Pasaulis pats ją surado ir pažino. Nijolę išgarsino ne jos vėliau parašytieji atsiminimai, o jos laikysena teisme, lageryje ir tremtyje. Teismo metu ji atsisakiusi nuo advokatų paslaugos, savo teisėjams taip kalbėjo:
„Noriu jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti jums į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir kreipiuosi į jus...”
Nijolės paskutinysis žodis teisme visame pasaulyje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą jos asmenybe. Toji jos kalba netrukus buvo spausdinama net Japonijos mokyklų vadovėliuose.
— Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime, — kalbėjo teisiamoji. — Aš esu teisiama už LKB Kroniką,2 kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę. Meilė žmonėms — visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises — gražiausioji meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis — ne tik kovoti už Žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos — Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti!” Kaip nesidžiaugti, kad visagalis Dievas garantavo jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa — klaidą ir melą! O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti...
Skaityti daugiau: Gyvoji mūsų tautos legenda...
Šiaurės Rytų srities vadovybė 1948-1949 m. žiemą.
I eilėje iš kairės: Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Žaliosios rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas, neatpažintas.
II eilėje iš kairės: srities vado pavaduotojas Vincas Kaulinis-Miškinis, neatpažintas, Žaliosios rinktinės vado adjutantas Algirdas Meškauskas-Vanagaitis (VŽM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos partizanai. Iš kairės: Bronius Morkūnas-Strausas, Albertas Guobužas-Šamas (VZM)
KAULINIS Vincas, Vinco-Miškinis, gim. 1912 m. Biliūnų k., Vyžuonų vls., mokėsi Utenos gimnazijoje. Policijos vachmistras, šaulys. Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadas, nuo 1947 m. gegužės — Vytauto apygardos vadas. Žuvo 1949 m. kovo 24 d., išdavus bunkerį Šimonėlio sodyboje, Nolėnų k., Utenos vls. Palaikai buvo užkasti prie Dauniškio ežero, Utenos mst.
GUOBUŽAS Albertas, Kazio-Šamas, gim. 1928 m. Gaspariškių k., Vyžuonų vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 30 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos Aušros būrio partizanas. Žuvo 1949 m. kovo 24 d. Nolėnų k., Utenos vls. Palaikai buvo užkasti prie Dauniškio ežero, Utenos mst
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
1949 m. kovo 24 d. Utenos aps. ir vls. Nolėnų k. (dabar - Utenos r. sav.) MGB kariuomenės kareiviai kaimo gyventojo partizanų rėmėjo Jono Šimonėlio sodyboje aptiko Vytauto apygardos Liūto rinktinės bunkerį. Susišaudymo metu sudegė namas. Žuvo Šiaurės rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vado pavaduotojas ir Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, Utenis, apygardos vado adjutantas Albertas Guobužas-Šamas, Liūto rinktinės partizanai Alponsas Bivainis-Klimašauskas, Bronius Bivainis-Laputė, Vytautas Pakalnis-Pagirys, Napoleonas Valančiūnas-Elnias ir partizanų ryšininkas Vincas Dominykas Sirutis-Vergas.
Vytauto apygardos partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės: pirmas - apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, Utenis, antras - Bronius Keblys-Ūsas. Antroje eilėje iš kairės: penktas - Vincentas Laucius-Kirvis. Kiti neatpažinti. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Kovo 24-25 d. žuvę partizanai
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono H. Ruškulio-Liūto būrio partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas. 1953 07 31 (J. Šyvokienės asmeninė kolekcija)
KRAUJELIS Antanas-Siaubūnas, gim. 1928 m. Kaniūkų k., Alantos vls. Mokėsi Alantos progimnazijoje. Partizanų ryšininkas nuo 1944 m. Į partizanų gretas įstojo 1948 m. rudenį. Priklausė Vytauto apygardos Mykolo Urbono-Liepos būriui. 1950 m. priklausė Žė-ručio rajono Henriko Ruškulio-Liūto būriui, buvo rajono štabo narys. Žuvo 1965 m. kovo 17 d. Utenos raj., Papiškių k. — nenorėdamas pasiduoti, nusišovė. 1998 m. (po mirties) buvo apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu kaip vienas paskutinių Aukštaitijos partizanų.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Antanas Kraujelis gimė 1928 m. spalio 28 d. Utenos aps. Alantos vls. Kaniūkų k. Stepono Kraujelio ir Anelės Pagalytės-Kraujelienės šeimoje. Kartu augo seserys ir broliai: Ona (g. 1926 m.), Vitalija (g. 1930 m.), Alfonsas ir Konstancija (g. 1932 m.), Bronius (g. 1934 m.), Anelė (g. 1936 m.), Bronė (g. 1938 m.), Janina (g. 1943 m.) ir Stefanija (g. 1945 m.). Antanas mokėsi Kaniūkų pradžios mokykloje, 1945 m. baigė šešias Alantos progimnazijos klases.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai Kraujelių sodyboje vietinės valdžios nurodymu buvo klubas-skaitykla, kurios vedėju buvo paskirtas A. Kraujelis. Namuose dažnai vykdavo kaimo jaunimo susibūrimai, gegužinės, vakaronės, kuriose lankydavosi ir partizanai. Jie pavesdavo A. Kraujeliui įvairias užduotis, pargabenti ginklų ir šaudmenų.
1947 m. sodyboje buvo įrengti ir partizanų bunkeriai. Visa šeima globojo ir rūpinosi juose gyvenančiais ir dirbančiais Vytauto apygardos partizanais. Antanas, seserys Ona ir Vitalija tapo Vytauto apygardos partizanų ryšininkais. Ona pasirinko Ramunėlės, o Vitalija – Saulutės slapyvardžius. Jiems teko pavogti žuvusių partizanų Jono Vyžinto-Svirplio ir Broniaus Steiblio-Marso palaikus ir slapta palaidoti juos Kaniūkų k. kapinėse.
Skaityti daugiau: Antanas Kraujelis-Siaubūnas
Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai apie 1947-1948 m. Iš kairės: Jonas Pavilonis-Tarzanas, Jonas Kemeklis-Tauras, Antanas Bagočiūnas-Dūmas (GAM)
KEMEKLIS Jonas, Juozo-Tauras, gim. 1923 m. Leliūnų k., Debeikių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 19 ha žemės, baigė Kauno universiteto Statybos fakulteto 2 kursus. Nuo 1946 m. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Tauro būrio vadas, vėliau Vytauto apygardos štabo narys. Žuvo 1949 m. kovo 16 d. Aknysčių k., Debeikių vls. Palaikai buvo užkasti Debeikių mstl. kapinėse.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, Šiaurės Rytų srities štabo ryšių įgaliotinis Vytautas Magyla-Vairas, Sakalas iš Mogylų k., Andrioniškio vls., žuvo 1950 m. kovo 16 d.;(VŽM)
Skaityti daugiau: Kovo 15-16 d. žuvę partizanai