Partizanai: istorija ir dabartis

Staniškis Sergijus-Litas, Viltis

Dainavos ir Tauro apygardų partizanų susitikimas.
Stovi iš kairės: Vaclovas Voveris-Žaibas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, neatpažintas,
 Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Sergijus Staniškis-Litas ir Jonas Kučinskas-Spyruoklis.
Klūpo (dešinėje) Motiejus Jaruševičius-Lakštingala. Kiti neatpažinti. 1948 m. vasara.
(Genocido aukų muziejus)

Staniškis Sergijus-Litas, Viltis gimė 1899 m. rugsėjo 17 d. Marijampolės apskrities Padovinio valsčiaus Geležinių kaime. Baigė Kauno karo mokyklą, dalyvavo Klaipėdos sukilime. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, slapstėsi Buktos miške ir Žuvinto Paliose. Čia subūrė pirmuosius partizanus ir jiems vadovavo Palių kautynėse 1945 m. vasarą. 1945 m. buvo A, vėliau Dainavos apygardos vadas. 1946-ųjų sausį susijungus Tauro ir Dainavos apygardoms, buvo įkurta Pietų Lietuvos sritis. S. Staniškis vadovavo šios srities štabui. 1947 m. rugsėjį buvo paskirtas Dainavos apygardos štabo viršininku, tų pačių metų gruodį - Dzūkų rinktinės vadu. 1949 m. gegužės 19 d. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas į vyriausiąją vadovybę, tapo LLKS tarybos nariu. 1950 m. sausio 19 d. iš A. Ramanausko-Vanago perėmė Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vado pareigas, kurias ėjo iki žūties. Nuo 1950 m. birželio pagal LLKS statutą skyrė ir tvirtino apygardų vadus. Iki 1952 m. vasaros dar kontroliavo padėtį srityje, per Tauro apygardą palaikė ryšius su Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadovybe, gaudavo korespondenciją iš LLKS vadovybės. 1952 m. sausio 29 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas paskyrė S. Staniškį savo antruoju pavaduotoju. Vėliau dėl MGB agentų veiklos nutrūko ryšiai ne tik su LLKS vadovybe, bet ir srities viduje. 1953 m. vasario 3 d. okupantų kariams apsupus bunkerį Prienų šile ties Neravų kaimu ir pareikalavus pasiduoti, S. Staniškis sunaikino dokumentus, ryšių aparatūrą ir gyvas nepasidavė - nusišovė. 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu S. Staniškiui-Litui suteiktas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas (po mirties)
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Sergijus Staniškis gimė 1900 m. vasario 10 d. Marijampolės aps. Padovinio vls. Geležinių k. pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Baigė Liudvinavo pradžios mokyklą, keturias Marijampolės gimnazijos klases. 1920 m. spalio 25 d. priimtas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo eiliniu Karo mokykloje, nuo 1921 m. kovo 9 d. – 12-ajame pėstininkų Kauno pulke. 1921 m. lapkričio 12 d. priimtas į Karo mokyklą. 1923 m. sausio 9–20 d. būdamas kariūnas dalyvavo Klaipėdos sukilime, buvo apdovanotas medaliu, kurį gavo Karo mokyklos baigimo (1923 m. spalio 15 d.) proga. Baigus mokyklą jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Paskirtas 2-ojo ulonų pulko 4-ojo eskadrono Vilkaviškyje jaunesniuoju karininku. Gabus karininkas sparčiai kilo tarnybos laiptais. 1928 m. vasario 16 d. pakeltas į vyr. leitenantus. 1935 m. spalio 15 d. perkeltas į 1-ąjį husarų pulką, dislokuotą Kaune, 4-ojo eskadrono vadu. Tų pačių metų lapkričio 23 d. pakeltas į kapitonus. Mėgo jį bičiuliai ir valdiniai, nepeikė viršininkai.

Skaityti daugiau: Staniškis Sergijus-Litas, Viltis

Vasario 1-2 d. žuvę partizanai

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai apie 1947—1948 m.
I    eilėje iš kairės: Albinas Milčiukas-Tigras, Juozas Šilaika-Šviedrys, Liuda Kaminskaitė-Kuosa, Juozas Valonis-Merkys.
II    eilėje iš kairės: Jonas Darela-Dieduška, Jonas Butkus-Karklas, Antanas Karvelis-Vachmistras, Simonas Dailidėnas-Vėtyklė, Petras Šakėnas-Šauksmas.
III    eilėje iš kairės: Aleksas Velanis-Tigras, Jonas Dagelis-Gintaras, Antanas Jogėla-Ąžuolas,Vytautas Jonelis-Vilkas, Antanas Blauzdys-Konkurentas, Anicetas Simanonis-Sigitas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)

ŠAKĖNAS Petras, Antano-Šauksmas, gim. Girelės k., Traupio vls., mažažemių šeimoje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos, vėliau Vyčio apygardos Kuprio būrio partizanas. Žuvo 1948 m. vasario 2 d. 

https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Iš kairės į dešinę:

1) Tigras- Feliksas Žindžius, Žalgirio rinktinės vadas. Žuvo 1950 09 26 Ardzijauskų km. Jankų valse. Šakių apskr.

2) Riešutas- Aleksandras Povilaitis, Žalgirio rinktinės Šturmo tėvonijos 1 grandies vadas. Žuvo 1950 11 24, Jančių km. Lekėčių valse. Šakių apskr.

3) Rūta- Bronė Valytė. Žalgirio rinktinės 36-tos kuopos partizanė. Žuvo 1949 11 11 bunkeryje Agurkiškės miške, Lukšių valsč. Šakių apskr.

4) Dūmas- Pranas Bastys. Žalgirio rinktinės Ūkio dalies viršininkas. Žuvo 1951 02 02. Endrikių km. Šakių raj.

5) Galvojama kad tai Vaidilutė- Stasė Mačiūtaitė, Žalgirio rinktinės 36-tos kuopos partizanė. Žuvo 1950 02 06, Pūdimų km. Lukšių valsč. Šakių apskr.

6) Saidokas, Karijotas- Viktoras Vitkauskas, Tauro apygardos vadas. Žuvo 1951 02 02. Endrikių km. Šakių raj

7) Žilvitis- Petras Vengraitis. Tauro apygardos štabo pareigūnas. Paimtas į nelaisvę 1950 05 20. Altoniškių km. Kauno raj., miško bunkeryje. 1952 02 21 nuteistas mirties bausme ir 1952 06 20 sušaudytas.

https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-12-1994.pdf

Skaityti daugiau: Vasario 1-2 d. žuvę partizanai

Jurgis Urbonas -Lakštutis

Algimanto apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininkas, apygardos leidinių redaktorius, partizanų poetas Jurgis Urbonas - Lakštutis. Žuvo 1948 m. vasario 2 d. A. Šimėno asmeninis archyvas 
https://partizanai.org/failai/html/algimanto-apygarda.htm

1948 m. vasario 2 d. Panevėžio aps. Andrioniškio vls. Paandrioniškio k. Duobulės vnk. žuvo Algimanto apygardos vado pavaduotojas Jurgis Urbonas-Lakštutis.

Viktoras Vitkauskas- Saidokas

Viktoras Vitkauskas- Saidokas, Karijotas,  gimė 1920 m. rugpjūčio 1 d. Kauno aps. Čekiškės vls. Vencloviškių k. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš pradžių mokėsi gimnazijoje, vėliau Belvėderio pienininkystės-gyvulininkystės mokykloje ir buhalterių kursuose. 1943 m. vedė Eleną Žukaitę iš Kauno. 1944 m., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, dirbo Kauno galanterijos fabrike „Kaspinas“ buhalteriu. 1946 m. saugumiečiai pradėjo jį verbuoti dirbti agentu ir kalbino stoti į SSKP, todėl buvo priverstas pasitraukti iš miesto. Beliko vienas kelias – pas tuo metu aktyviai veikiančius Tauro apygardos partizanus. 1946 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo -Šarūno suorganizuotą ir dr. Vinco Kudirkos vardu pavadintą partizanų kuopą, kuri veikė Šakių apskrityje. Kaip liudija buvę bendražygiai, kuopoje kitų kovotojų buvo mėgstamas ir gerbiamas. 1947 m. gegužės 12 d. paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu, jam suteiktas grandinio laipsnis.

1948 m. balandžio 28 d., žuvus apygardos štabo viršininkui ir Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui, paskirtas Žalgirio rinktinės vadu. Iki 1948 m. spalio 8 d. laikinai ėjo ir Tauro apygardos vado pareigas. Vėliau jas perdavė Aleksandrui Grybinui-Faustui.

1949 m. spalio 25 d. Pietų Lietuvos partizanų srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu ltn. Saidokas buvo paskirtas nuo lapkričio 1 d. laikinai eiti Tauro apygardos vado pareigas, o 1950 m. sausio 25 d. Tauro apygardos vadu, jo slapyvardis Saidokas pakeistas į Karijotą. Nors partizaninis judėjimas tuo metu buvo jau priblėsęs, V. Vitkauskas aktyviai ėmėsi darbo. Jausdamas, kad partizaninis judėjimas artėja prie pabaigos, jis peržiūrėjo apygardos archyvą, žuvusių partizanų bylas ir apie juos surinktas žinias. 

Skaityti daugiau: Viktoras Vitkauskas- Saidokas

Antanas Baltūsis-Žvejys

ANTANAS BALTŪSIS- ŽVEJYS

1915 04 08–1948 02 01

Gen. Povilas Plechavičius

GEN. POVILAS PLECHAVIČIUS labai veikliai reiškėsi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jau 19l8 Žemaitijoje organizavo savo dalinius, partizanus. Tik jo dideliu ryžtu Žemaitija buvo apvalyta nuo banditų, plėšikų, buvo išvyti įsiskverbę bolševikai. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir sėkmingai kariavo lenkų, bolševikų frontuose, prieš bermontininkus. Po nepriklausomybės karų, būdamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas, organizavo ir tobulino Lietuvos kavaleriją, buvo gen. štabo viršininku. 1927 gruodžio 17 perversmo vykdytojas ir vadas. Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, jis buvo Vietinės Rinktinės vadas, sugebėjęs pasipriešinti vokiečių dideliam spaudimui. Vietinė Rinktinė nepateko į frontą, bet generolą ir jo štabą vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos lageryje. Pokario metais gyveno Vokietijoje. Paskui atvyko į Ameriką. Čia įkūrė Lietuvių Veteranų Sąjungą Ramovę ir ilgai jai vadovavo. Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu. Ši knyga ir skiriama jam pagerbti.

GEN. POVILAS PLECHAVIČIUS labai veikliai reiškėsi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jau 19l8 Žemaitijoje organizavo savo dalinius, partizanus. Tik jo dideliu ryžtu Žemaitija buvo apvalyta nuo banditų, plėšikų, buvo išvyti įsiskverbę bolševikai. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir sėkmingai kariavo lenkų, bolševikų frontuose, prieš bermontininkus.

Po nepriklausomybės karų, būdamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas, organizavo ir tobulino Lietuvos kavaleriją, buvo gen. štabo viršininku. 1927 gruodžio 17 perversmo vykdytojas ir vadas.    

Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, jis buvo Vietinės Rinktinės vadas, sugebėjęs pasipriešinti vokiečių dideliam spaudimui. Vietinė Rinktinė nepateko į frontą, bet generolą ir jo štabą vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos lageryje.

Pokario metais gyveno Vokietijoje. Paskui atvyko į Ameriką. Čia įkūrė Lietuvių Veteranų Sąjungą Ramovę ir ilgai jai vadovavo.

Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu. Ši knyga ir skiriama jam pagerbti.

Aplanko nuotrauka —Vytauto Maželio

Knygos fotografinė kopija    Knyga Pdf    Knyga internete 

Skaityti daugiau: Gen. Povilas Plechavičius

Sausio 31 d. žuvę partizanai

Geležinio Vilko rinktinės partizanai.
Iš kairės: Algimantas Gumauskas-Balandis, Kazimieras Popiera-Gegužis, Antanas Karpauskas-Kurtas ir Antanas Gudynas-Speigas.
Apie 1950-1951 m. (A. Vilutienės asmeninė kolekcija)

Popiera Kazimieras-Gegužis gimė 1931 m. Marijampolės apskrities Dambaukos kaime. Į] partizanų gretas įstojo 1948 m. (kitur 1950 m.), priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Dešinio tėvūnijai. Žuvo 1952 m. sausio 31d. kartu su bendražygiais broliu Broniumi Popiera-Meška, Kazimieru Kurtiniu-Ąžuolu ir Leonu Vokietaičiu-Žveju apsupti priešų kareivių Marijampolės rajono Varnabūdės miške 
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Geležinio Vilko rinktinės Ąžuolo tėvūnijos 1952 01 31. Varnabudės miške nukauti partizanai.
Iš kairės: P. Gumauskas-Pipiras (gyvas), B. Popiera-Meška, K. Kurtinys-Ąžuolas,
K. Popiera-Gegužis ir L. Vokietaitis-Žvejys.
https://partizanai.org/failai/html/kovojanti_lietuva.htm

Albinas Tindžiulis gimė 1910 m. rugsėjo 11d. Rokiškio aps. Pandėlio vis. Gineišių k. Baigė Pandėlio, Skapiškio mokyklas, Rokiškio gimnaziją, Karo mokyklą Kaune. Karo lakūnas. Lietuvos kariuomenės kapitonas. Nuo 1943 m. Lietuvos fronto Kęstučio organizacijos narys.

1944 m. iš Alizavos apylinkių kaimų vyrų sudarė partizanų būrį, kuriam ir vadovavo. 1945-1949 m. Dariaus ir Girėno rinktinės partizanų būrio, veikusio Biržų ir Vabalninko vis. Alizavos, Kupreliškio ir Salamiesčio apylinkėse, vadas.

Žuvo 1949 m. sausio 31 d. Kupiškio aps. Aukštupėnų vis. Ožkinių k. partizanų rėmėjo Prano Rudžio sodyboje esančiame bunkeryje per MGB karinę operaciją.

Palaikai niekinti Kupiškio milicijos kieme esančiame tvartuke. Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta.

2013 m. kovo 5 d. A. Tindžiuliui suteiktas kario savanorio statusas (po mirties).

Šaltinis:  http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2019/201901_tindziulis_biog.pdf

Skaityti daugiau: Sausio 31 d. žuvę partizanai

Sausio 29-30 d. žuvę partizanai

Prisikėlimo apygardos partizanai Stasys Vaitkus-Gediminas (kairėje) -
vilki savadarbe uniforma, ginkluotos 1940 m. modelio Tokarevo automatiniu šautuvu,
ir Viktoras Bakanauskas-Vytautas - vilki ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos kariuomenės puskarininkio uniforma,
ant kurios užrištas Lietuvos laisvės armijos -Vanagų raištis, ginkluotas 1940 m. modelio Dekteriovo pistoletu-kulkosvaidžiu.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)

Bakanauskas Viktoras-Vytautas gimė Šilavote. Partizanas nuo 1944 m. Partizanavo Kęstučio, vėliau Prisikėlimo apygardose. Nuo 1948 m. — Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Nemuno būrio, saugojusio rinktinės štabą, vadas, nuo 1949 m. — Maironio rinktinės štabo viršininkas. 1949 m. leido partizanų Maironio rinktinės Mindaugo tėvūnijos laikraštį „Kova dėl laisvės". Žuvo 1950 m. sausio 30 d. Grinkiškio valsčiuje netoli Pašušvio kaimo kartu su bendražygiais Zigmu Zakarka ir Stefanija Martišiūte

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

BAKAS Antanas, Antano, g. 1929 Nedolėje, Betygalos v., ūkininkų šeimoje. Palaikė ryšį su partizanais. Nuo 1949 perėjo į aktyvų pasipriešinimą. Žuvo 1949 01 29 Lenčių miške, Kėdainių r. Iš viso žuvo 7 partizanai. 

 

DAUKŠA Stasys, Vytolio — Tautvydas, g. 1913 Martynaičiuose, Grinkiškio v. Žuvo 1949 01 29 mūšyje Lenčių miške. Iš viso žuvo septyni partizanai.

Skaityti daugiau: Sausio 29-30 d. žuvę partizanai

Nuoširdžiai sveikiname Algimanto apygardos partizaną Joną Kadžionį-Bėdą,

Nuoširdžiai sveikiname Algimanto apygardos partizaną Joną Kadžionį-Bėdą, šiandien, 2025 m. sausio 29-ąją švenčiantį savo 97-ąjį gimtadienį.
Paskutiniojo šių dienų sulaukusio Lietuvos partizano mintys:

„Žemėje yra keliai, kuriais važiuoja Lietuvos ir visų tautų žmonės. Ir yra dar kitas kelias – gyvenimo kelias. Gyvenimo kelio ženklai irgi labai tiksliai nurodo, bet ten jau yra įsakymai, ne rekomendacijos. Ir jeigu žmogus nori gyventi garbingai, jis negali gyventi kitaip, tik pagal dešimt Dievo įsakymų – ir nevok, ir nežudyk, ir gerbk tėvą ir motiną, ir mylėk savo artimą kaip pats save… Tai yra amžinieji dalykai. Ir kai tik atsitraukiama nuo amžinųjų dalykų, prasideda revoliucijos, prasideda žydynės, prasideda degradacija. Kol mes nesugrįšim prie šitos amžinojo gyvenimo versmės, prie dešimties Dievo įsakymų, kurių niekas nepakeitė iki šiol ir nepakeis, tol mes ir blaškysimės, tol mes neturėsime ramybės ir palaimos gyvenime.

Partizanai žuvo, partizananinis judėjimas buvo palaužtas, sunaikintas, bet tikrumoje jie laimėjo karą. Ir jų idealai, už kuriuos buvo kovojama, nežuvo. Jeigu Lietuva nebūtų priešinusis, kaip dabar priešinasi Ukraina, tai žmonės visvien būtų išmirę visi, o padėtis tikrai būtų kitokia.

Aš manyčiau, kad partizaninis judėjimas ir buvo toji didžioji auka, kuri Viešpačiui patiko ir atėjus tam tikram laikotarpiui buvo padarytas stebuklas. Iš žmonių buvo atimta baimė, žmonės pradėjo kalbėti tiesą, o tiesa padarė mus laisvus.

Ir dabar labai svarbu tiesą skelbti, tiesą ginti, dėl tiesos aukotis ir nesuabejoti tiesos pergale. O tiesa mus padarys laisvus. Kito kelio neturime…

Taigi, Dieve, padėk mūsų Lietuvos žmonėms, ypač Lietuvos jaunimui, eiti tiesos ir gėrio keliu. Juo eidami atliksime pareigą Dievui ir Tėvynei, susikursime asmeninę laimę gyvenime ir laimingai pasieksime amžinybės uostą.”

Nuotraukoje: Jonas Kadžionis Mordovijos lageryje, 1961 m.
Šaltinis: Dekalogas ir partizanų auka. Jono Kadžionio mintys. 2022-11-01.

KANIŪKŲ kaimo tragedija

Lietuvos žemėlapis su jame pažymėtu Kaniūkų kaimu Šalčininkų rajone

1944 metais raudonieji partizanai nužudė keliasdešimt Eišiškių aps. Jašiūnų vls. Kaniūkų k. (dabar Šalčininkų r.) gyventojų, o kaimą sudegino.

Kodėl įvyko ši tragedija? Atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti partizanų ir vietinių gyventojų priešpriešoje, kuri Pietryčių Lietuvoje buvo ypač aštri.

Kaniūkų k. buvo įsikūręs Rūdninkų girios pakraštyje. Šiame miškų masyve nuo 1943 m. rudens bazavosi gausios sovietų partizanų pajėgos: čia veikė LKP (b) Pietų srities pogrindžio komitetas, vadovaujamas Genriko Zimano, Lietuvos partizaninio judėjimo štabo būriai, Raudonosios armijos Generalinio štabo Žvalgybos valdybai pavaldus būrys N-14, būriai, kuriuos sudarė iš geto pabėgę žydai, užklysdavo partizanai, kurie buvo įsikūrę gretimuose Gudijos rajonuose. 1944 m. pavasarį girioje buvo apie 2 tūkst. partizanų ir besislapstančių žmonių.

Sovietų partizanai 1944 m. liepa

Sovietų partizanai pagal vadovybės nurodymus vykdė diversijas ir teroro išpuolius vokiečių kariuomenės užnugaryje: sprogdino arba gadino geležinkelius, nutraukdavo telegrafo laidus, rengė pasalas keliuose ir t. t. Jų veiksmai sukeldavo vokiečių keršto akcijas, kurios buvo nukreiptos prieš civilius gyventojus: buvo deginami kaimai, jų gyventojai išvežami darbams ar net žudomi. Be to, vietiniai gyventojai ypač kentėjo nuo partizanų terorizavimo ir plėšikavimų, kurie vadinti „paruošų operacijomis“.

Esant tokioms aplinkybėms, 1943 m. rudenį, siekiant apsiginti nuo stiprėjančių sovietinio ginkluotojo pogrindžio puldinėjimų, kūrėsi vietiniai ginkluoti savisaugos būriai. Pagrindinis kaimų savisaugininkų tikslas – ginti savo ir kaimynų turtą nuo raudonųjų partizanų plėšikavimo. Tais pačiais metais Kaniūkų k. buvo suformuotas savisaugos būrys, kuriam vadovavo Vladislavas Voronis. Iš pradžių būriui priklausė 5 ar 6 žmonės, vėliau šis skaičius padidėjo iki 30 žmonių. Padedant lietuvių policijai, būrys buvo suorganizuotas iš Kaniūkų k. valstiečių. Jis turėjo daugiau kaip 20 šautuvų, nupjautavamzdžių šautuvų, pistoletų ir kitos karinės amunicijos. Ilgainiui suformuotas dar vienas savisaugos būrys, kuriam vadovavo Adolfas Radikovskis.

Skaityti daugiau: KANIŪKŲ kaimo tragedija

Sausio 27 - 28 d. žuvę partizanai

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai 1947 m.
I    eilėje iš kairės: Jonas Staškevičius-Aušra, Juozas Valonis-Merkys.
II    eilėje iš dešinės: Jonas Stasiukaitis-Ežys, kiti neatpažinti.
III    eilėje iš kairės: Jonas Šimėnas-Berželis, Albinas Milčiukas-Tigras, Povilas Jonelis-Tūzas (GAM)

STASKEVIČIUS Jonas, Mykolo-Aušra, gim. 1921 m. Eglėkalnio k., Anykščių vls. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, nuo 1948 m. šio būrio vadas, vėliau Vytauto apygardos Užugirio būrio vadas. Žuvo 1949 m. sausio 27 d. bunkeryje, Kirkų k., Anykščių vls. Palaidotas slapta Anykščių mst. kapinėse po svetimu antkapiniu paminklu.

https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

A. Maceina LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ

LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ 
1. Pamiršta tiesa

      Bolševikiškų žiaurybių akivaizdoje kai kas pamiršo, kas yra tikrieji jų autoriai. Kai kam ėmė atrodyti, kad bolševizmas esąs grynai rusiškosios revoliucijos padaras, neturįs savo šaknų ankstesniuose sąjūdžiuose, pagrįstas tiktai rusiškojo žmogaus dvasine maišatimi, tąja karamazoviškąja jėga piktam, turinčia tokio pat žavesio kaip ir Amžinasis Gėris. Kai kas pradėjo teigti, kad bolševizmą maitinanti versmė glūdinti tiktai Rytuose ir kad ją užtvenkus ši žmonijos rykštė pati pasvirtų žemyn. Todėl daugeliui buvo suprantamas Vinco Ramono „Kryžių" Giružis, tarnaująs NKVD, suiminėjąs savo tautiečius ir galop net išduodąs mirčiai savo paties tėvą. Tačiau ne vienas kraipė galvą, patyręs, kad šitas Giružis, atkaklus bolševikas, yra Kreivėno, seno ir ištikimo liberalo, sūnus. Ne vienas klausė: kas yra šitas personažas - jaunystės įkarščių vaisius ar giliausių tėvo polinkių išsivystymas ir įsikūnijimas? atsitiktinė gyvenimo apraiška, pasitaikanti visur ir visados, ar simbolis kelio, savaime vedančio į bolševizmą? Ir atsakymai persiskyrė.

      Lietuviškojo liberalizmo ( kairiojo, nes liberalizmas, kaip netrukus matysime, yra daugiaprasmis) atstovai mėgino Giružį aiškinti kaip atsitiktinę apraišką, net kaip liberalinių idėjų išdaviką, primindami, kad tokių išdavikų yra turėję visi - net katalikai (Gira, Nėris, Pakarklis ir kt.). Giružis, jų pažiūra, esąs neteisėtas Kreivėno vaikas ne tik teisine, bet ir esmine prasme. Tėviškasis Kreivėno ryšys su Giružiu esąs visiškai atsitiktinis, negalįs būti taikomas visam liberalizmo santykiui su bolševizmu. Todėl mūsų kairieji beveik įsižeidė, skaitydami tokius V. Ramono posakius: „kelias po kairei - į bolševizmą" (p. 147), „kiekvieno kairiojo nuoseklus kelias eina į bolševizmą" (p. 157), „arba su bolševizmu arba su Dievu. Vidurio kelio nėra" (p. 158), teigdami, kad šitokia dilema esanti tik Ramono išgalvota ir kad jie patys esą anas tikrasis vidurio kelias, neinąs nei į Maskvą, nei į Romą, bet pasiliekąs saugus šalia šių kraštutinių polių.

      Tačiau gindamiesi nuo savo kūno ir kraujo giminystės su bolševizmu, mūsų kairieji pamiršo vidurinę jungtį, stovinčią tarp liberalizmo ir bolševizmo, būtent socializmą. Iš tikro paviršutiniškai akiai lyginant liberalizmą su komunizmu, atrodo, kad juodu nėra ir negali būti broliai. Taip, broliai jie nėra. Užtat jie yra senelis ir anūkas, tarp kurių stovi socializmas, kaip liberalizmo vaikas ir bolševizmo tėvas. Socializmas yra liberalizmo išvada, ir bolševizmas yra socializmo užbaiga. Comte-Marxas-Leninas yra nareliai vienos ir tos pačios grandinės. Ir jeigu šiandien mūsų liaudininkai ir socialdemokratai liūdėdami žiūri į lietuviškųjų bolševikų darbus, tai jie čia apverkia ne savo išdavikus, kaip katalikai, bet tiktai savo vaikaičius ir sūnus, kurie turėjo drąsos įvykdyti savo senelių bei tėvų idėjas, reikalaujančias kartais prikryžiuoti ir pačius šių idėjų kūrėjus bei skleidėjus, nepaslankius žygiuoti su jaunąja karta.

Skaityti daugiau: A. Maceina LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ

Sausio 26 d. žuvę partizanai

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanai. 1950 08 29. Sėdi iš kairės: Vladas Matuliauskas-Riešutas, Povilas Budreika-Debesis, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Alfonsas Augutis-Vėjas, Juozas Banys-Šūvis. Stovi iš kairės: Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Bronius Puodžiūnas-Garsas, Antanas Bagočiūnas-Dūmas (VŽM)

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas Alfonsas Augutis-Vėjas, žuvęs 1951 m. (GAM)

AUGUTIS Alfonsas, Prano-Vėjas, Šeškas, Audra, gim. 1922 m. Pavarių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas. Žuvo 1951 m. sausio 26 d. Rašimėlių k., Debeikių vls. Palaikai buvo užkasti Anykščių stribų būstinės kieme, J. Biliūno g. 86, Anykščių mst.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Skaityti daugiau: Sausio 26 d. žuvę partizanai

Karbočius Bronius - Bitė, Algimantas

BRONIUS KARBOČIUS - BITĖ, SKRAJŪNAS, NEPTŪNAS, ALGIMANTAS

1922 01 14–1953 01 26

Sausio 25 d. žuvę partizanai

1949 m. sausio 25 d. Panevėžio aps. Smilgių vls. Padaugyvenės k. (dabar – Radviliškio r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu gyventojo Antano Meškausko sodyboje aptiktas Prisikėlimo apygardos Lietuvos žaliosios rinktinės štabo bunkeris. Per susišaudymą žuvo 7 jame slėpęsi kovotojai: rinktinės vadas Petras Masilaitis-Virpša, Giria, jo asmens sargybinis Mečislovas Baltramiejūnas-Tadas, rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Antanas Brazauskas-Žaibas ir partizanai Ona Brazauskaitė-Vaikutis, Juozas Montvilas-Apuokas, Petras Paluckas-Žukas, Kazimieras Venclovas-Dėdė.

Žuvusiųjų palaikai niekinti ir užkasti Šeduvoje (Radviliškio r.). Prasidėjus Atgimimui rasti ir palaidoti naujosiose Šeduvos mstl. kapinėse.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas. V., 2010, LGGRTC, p. 114, 274.

Sausio 24 d. žuvę partizanai

Kęstučio apygardos partizanai broliai Stanislovas Milkintas-Riteris (kairėje) ir Juozas Milkintas-Maršalis, ginkluoti vokiškais automatais MP-43/44 (Sturmgewehr 44). (L Laurinsko asmeninė kolekcija)

Milkintas Stanislovas-Riteris gimė 1921 m. sausio 14 d. Raseinių apskrities Nemakščių valsčiaus Smulkių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Kęstučio apygardai. Liepos būrio vadas. Žuvo 1950 m. sausio 24 d. Milžuvėnų kaime kartu su bendražygiu A. Šliažu. Kūnai buvo išniekinti Nemakščiuose 

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Jurgis Kučinskas - Apuokas gimė 1924 m. Kalvarijos valsčiaus Rūdelės kaime. Kaip papasakojo Danutė Miškinytė -Rimavičienė, šeimoje jis augo vienas. Kai 1945 metais tvėrėsi Ąžuolo kuopa - išėjo į partizanus, nors galėjo pasidaryti dokumentus. Tėvas pasakė: “Eik, sūnau, ir kovok už Tėvynę.” Deja, kovojo neilgai. 1946 m. sausio 24 d. žuvo Rudelės kaime pas Vinicką. Kartu su juo buvę Vincas Šiupšinskas ir Jonas Vinickas - Pilypas buvo suimti. Rusai su stribais, supdami Vinicko sodybą, matė, kad partizanai subėgo į klojimą. Ilgai nelaukdami, klojimą padegė. Apuokas šoko iš liepsnojančio kluono ir bėgo tėviškės link. Tai matė jo tėvai, tuo metu buvę pas kaimyną Ignatavičių. Bėgantis buvo sunkiai sužeistas į šoną. Dar kiek pabėgėjo ir sukniubo. Tėvą ištiko insultas - paraližavo, atėmė kalbą... Po poros mėnesių jis mirė.

https://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm

Pranas Petronis-Alksnis, Viešintų vls., Laičių k., Traidenio b. Ž.1949 01 24.

https://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm

VALANČIŪNAS BRONIUS - Kerštas, g.1926 m. Tirmūnų k., Leliūnų vls. Partizanaut išėjo, kai nušovė čekistai jo brolį Mykolą: norėjo atkeršyti priešui. Žuvo Nolėnų kaime 1949 01 24.

https://partizanai.org/failai/html/laisves-kaina.htm

Buteikis Vytautas, Stasio, Pinavijos brolis, g. 1924 Obelių k., Deltuvos vlsč., gyv. Šalnų k., Taujėnų vlsč. 1944-1945 Šalnų pradinės mokyklos mokytojas. B rinktinės Pakalnio grupės partizanas slapukas, spausdino ir daugino atsišaukimus. Suimtas 1945 06 25, Karo tribunolo 1946 02 15 nuteistas 8 m. lagerio. Kalėjo Nachodkos lageryje, Primorjės kr. Žuvo (mirė) 1947 01 24 Čiukotkos lageryje, Magadano sr.

https://partizanai.org/failai/html/didziosios_kovos.htm

Pukinskas Aloyzas, 1928-1948 01 24;

Prišmontas Alfonsas-Bėglys, 1919-1948 01 24;

https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-24-1998.pdf

1951 m. Sausio 24 d. Daugų r. (dabar - Alytaus r. sav.) Plikionių miške MGB Daugų r. skyriaus grupė aptiko Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos Biliūno būrio bunkerį, kuriame slėpėsi 3 partizanai. Per susišaudymą jie visi žuvo. Tai Vytautas Bakūnas-Širvintas, Zigmas Česnulis-Liepa ir Juozas Šarkus-Žalgiris.

Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. p. 77

1949 m. Sausio 24 d. į Tauragės aps. Šilalės vls. Kamščių ir Vilkų Lauko k. apylinkes (dabar - Šilalės r. sav.) atvyko MGB vidaus kariuomenės 273-iojo šaulių pulko kareiviai. Vilkų Lauko k. buvo aptikti 2 partizanai, kurių vienas per susišaudymą nukautas. Ieškoti antrojo partizano buvo atsiųsta papildoma kareivių grupė. Persekiojamas 7 km, partizanas buvo nušautas Pagramančio vls. Pažiuržmočio k. upėje.
Tęsdama operaciją, karinė grupė Kamščių k. gyventojo Jono Špečkausko sodyboje aptiko bunkerį, kuriame tą pačią dieną žuvo trečiasis partizanas. Nukauti Aukuro rinktinės Marso rajono partizanai: Antanas Kinsgaila-Strazdas (rajono vado pavaduotojas; žuvo Pažiuržmočio k.), Juozas Marozas-Nemunas (rajono vadas; žuvo pirmasis) ir Vincas Pokvytis.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. p. 61

1949 m. Sausio 24 d. Telšių aps. Varnių, Žarėnų ir Janapolės vis. sandūroje esančiame Šaltupių k. (dabar - Telšių r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę-čekistinę operaciją. Jos metu bunkeryje žuvo 3 Šatrijos rinktinės Žarėnų kuopos partizanai: Česlovas Grybauskas, Urbonas (?) ir Alfonsas Vaičekauskas-Spurga.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. p. 195

Sausio 23 d. žuvę partizanai

Šatrijos rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės - Juozas Gudliauskas-Ežys, antros - Jonas Griguola-Ažuolas, trečias - neatpažintas. Antroje eilėje iš kairės pirma - Jadvyga Rekašiūtė, antras - Jonas Laucevičius-Girėnas, trečia - Leontina Platakytė-Žibutė, ketvirtas - Mykolas Kleiba-Dagys, penkta - Aniceta Vainoraitė-Severiutė, šeštas - Vladas Montvydas-Žemaitis, septintas - Zigmantas Vainoras, aštunta - Kazimiera Vaičekauskaitė, devintas - neatpažintos, dešimtas - Viktoras Bubliauskas-Būras, vienuoliktas - neatpažintas, dvyliktas - Jonas Vaičekauskas-Kovarnis.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)

Kleiba Mykolas-Dagys gimė 1927 m. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Žuvo 1951 m. sausio 23 d.

Vainoraitė Aniceta-Severiutė gimė 1928 m. Telšių apskrities Plungės valsčiaus Gomantlaukio kaime. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanė. Žuvo 1951 m. sausio 23 d. Rietavo rajono Želaičių kaime kartu su broliu Zigmantu ir M. Kleiba-Dagiu

Vainoras Zigmantas gimė 1931 m. Telšių apskrities Plungės valsčiaus Gomantlaukio kaime. 1949 m. įstojo į Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų gretas. Žuvo 1951 m. sausio 23 d. Rietavo rajono Želaičių kaime kartu su seserimi Aniceta-Severiute ir M. Kleiba-Dagiu

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

 

Dar tragiškesnis Dzūkijos partizanų ryšininkės Monikos Plytnikaitės-Turskienės likimas. 1951 01 23 suimant bandė nusišauti, bet nesėkmingai kulka sužeidė galvą, bet žaizda nebuvo mirtina. Paguldyta į Alytaus ligoninę atgavusi sąmonę drąsioji partizanė įvykdė priesaiką iki galo. Kai sargyba nusisuko, ji suvalgė termometrą ir mirė.

https://partizanai.org/failai/html/lietuvos_partizanai.htm

Skaityti daugiau: Sausio 23 d. žuvę partizanai

Jonas Savičius – Uranas

Jonas  Savičius, Antano g.1926m. spalio 27d. Marijampolės  vlsč., Naujamiesčio k.

1946m. suėmus brolį Kazimierą, Jonas išvažiavo į Kauną ir ten pasisekė įstoti mokytis amatų mokykloje, bet ir ten pradėjo jį sekti,  todėl teko grįžti į Marijampolę ir 1947m. pabaigoj, gal spalio mėnesį įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 54 kuopos  l būrį.

Gerai atsimenu, kai vieną 1947m. rudenio vėlų  vakarą, pas mus užėjo 4 partizanai Vienas nepažystamas. Gintaras pristatė: Jonas  Žukauskas – Uranas. Atėjom  pasitikti ir vedamės į būrį. Naujokas  buvo liūdnas, mažai kalbėjo, sakė, kad jo brolis suimtas, o artimieji ištremti  1946 vasario 18 d.  Motina tuoj tremtyje mirė. Pavakarieniavę vyrai išėjo.  Uranas labai slėpė savo pavardę. Jis buvo ne Žukauskas, o Jonas  Savičius.

 Žuvo 1948 01 23 vakarą Geležinių k. ties Žolynais. Kazimieras grįžęs iš lagerių brolio nerado. Išeidamas Uranas kovoti už  Tėvynės laisvę parašė artimiesiems į Sibirą laišką, kuriame rašo, kad   kitos išeities nėra ir jis perima (išeina partizanaut)  brolio Kazimiero tarnybą. Slapyvardį pasirinko, taip pat, brolio Uranas.

Skaityti daugiau: Jonas Savičius – Uranas

Sausio 21-22 d. žuvę partizanai

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Vytenio būrio partizanai 1947 m. vasarą. Sėdi iš kairės: Vytautas Greičiūnas-Daktaras, Mykolas Kairys-Naujakurys, Juozas Vasylius-Dainius. Stovi iš kairės: neatpažintas, Albertas Apšėga-Raišys, Teofilis Gudas-Eskimas, Petras Apšėga-Vilkas (VŽM)

GREIČIŪNAS Vytautas-Daktaras, gim. 1915 m. Grauželiškių k., Kupiškio vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Vytenio būrio partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 21d. Vidugirių miške netoli Sineliškių k, Kupiškio vls.

https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Musteikis Antanas-Kiškis gimė 1913 m. lapkričio 24 d. Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiaus Lukošiškio kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Algimanto apygardos V. Greičiūno-Daktaro vadovaujamam būriui. Žuvo 1949 m. sausio 21d. kartu su būrio vadu V. Greičiūnu-Daktaru Kupiškio valsčiaus Vidugirių miške. Kūnai buvo išniekinti Kupiškio aikštėje

Vaičekauskas Juozas-Kovarnis. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 21 d.

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Sausio 21-22 d. žuvę partizanai

Romas Kaunietis. Biografija

Į  Ž  A  N  G  A

Atskirą savo praėjusio gyvenimo apybraižą pradėjau rašyti 1976 m. gruodžio 26 d., o užbaigiau 1982 m. sausio 21 d., ją išleidau savilaidos būdu, atspausdinęs rašomąja mašinėle trijų egzempliorių tiražu. Tai sudarė 4-o rašymo formato 214 puslapių. Jie buvo įrišti į tris atskiras knygas ir pavadinti „Mano atsiminimai“.  

Baigiamajame žodyje tada buvo išguldyta ir tokia mintis: „...Tai tegu jums, mano brangieji, ir liks ilgam prisiminimui ši mano rankų, minties ir sielos vargo kukli dovanėlė.“ Šią apybraižą skyriau tėvelių šviesiam atminimui.

Šiandien, po 30-ies metų, kai buvo rašomąja mašinėle atspausdinta ir savilaidos būdu išleista anoji „Mano atsiminimų“ knyga, per tą laiką susikaupė papildomai gana nemaža šūsnis įvairiausių užrašų dienoraščių forma, atskirų lapų su naujai užrašytais išgyvenimais, patirtais nuotykiais, kelionėmis...  

Ypatingai daug visko teko patirti užrašinėjant pokario laisvės kovotojų prisiminimus ir juos publikuojant knygų serijoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, kas neleido sąžinei visa tai palikti užmarštyje, o kasdien vis kalė ir kalė į galvą – ruošti spaudai naujus atsiminimus, pasitelkiant ir šiokią tokią rašymo patirtį, įgytą per daugelį metų tik vien per savo juodą darbą.  

Dabar jau aiškiai pastebėjau didžiulę rašymo kultūros prarają tarp anų „Mano atsiminimų“ ir šių. Jeigu anie atsiminimai buvo skirti tik patiems artimiausiems mano giminės palikuonims, tai šituos jau galėčiau pateikti ir truputį platesniam skaitytojų ratui. Nors, manau, jog jie bus įdomesni skaityti tik mane pažinojusiems, mano tėvynainiams, kraštiečiams, mano išleistų knygų skaitytojams, buvusiems mokslo draugams, bendradarbiams, o tiems, kurie manęs nepažinojo – beprasmis balastas.

Į šiuos atsiminimus klojau viską, ką maniau esant įdomesnio iš savo gyvenimo patirties, stengiausi nors trumpai paminėti artimiau pažinotus žmones, su kuriais teko kažkada bendrauti, dirbti, mokytis, kurie išliko atmintyje ir kuriuos šiandien dažnai prisimenu tik geru žodžiu.  

Tegu atleidžia man Dievulis, kad šiuose prisiminimuose drįsau įsiterpti ir į kai kurių kitų žmonių gyvenimus, beveik nesusijusius su mano asmeniu, bet palikusius neišdildomus pėdsakus mano atmintyje, kadangi per daugelio jų likimus aš perėjau savo sudarytose ir išleistose knygose „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“, „Laisvės kovotojų prisiminimai“, „Miškiniai“, atskirose publikacijose periodinėje spaudoje...

Gimiau ir užaugau kaime, kaimas formavo mano būdą, kaime aš patyriau pirmuosius vaikystės įspūdžius. Aš dar ir šiandien jaučiuosi esąs kaimietis, nors mieste pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Todėl negalėjau atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, apie jo žmones, kaimo papročius... Čia rado sau vietą ir kai kurios ištraukos iš mano 1980–1986 m. sudarytos dokumentinės apybraižos „Buivydžių kaimo etnografija“. Šiuose atsiminimuose norėjau parodyti, kokioje aplinkoje aš atėjau į šį pasaulį, kokie žmonės buvo šalia manęs ir kur likimas mane nuvedė tolimesniais gimtojo Buivydžių kaimo takeliais. Todėl dalį anų pasakojimų perkėliau ir į šią knygą.

Gyvenime ne kartą teko pastovėti ant trapaus likimo slenksčio, patirti tris ypatingai lemtingus apsisprendimus. Pirmuoju – likau amžinai dėkingas pačiam likimui, kad jis mane pastatė ant tiesaus kelio, antruoju – teko pasikliauti gana protingu ir savalaikiu visai pašalinio žmogaus patarimu, kuriam amžinai, kol gyvas, liksiu dėkingas ir kartais pagalvoju: visgi šiame pasaulyje yra nuostabių žmonių... Trečiuoju – išgelbėjo tik atsitiktinumas, kad neįkritau į tamsią bedugnę... Neminėsiu ir neviešinsiu aš jų, kadangi tai sieja ne vien mano paties likimo gijas, tegu tai išlieka užmarštyje iki karsto lentos, bet po tokio kiekvieno prabudimo tada pasakydavau sau ir kitiems, kad Dievas yra...

Skaityti daugiau: Romas Kaunietis. Biografija