Tai priesakas mums, niekaip lig šiol neįsisąmoninantiems okupacijos esmės.
Kai buvo suteiktas paskutinis žodis – vienas paskutinių Lietuvos partizanų Juozas Streikus kalbėdamas neneigė net akivaizdžiai išgalvotų kaltinimų, nesigynė, o kaltino.
Į teisėjo klausimą „Už ką žudėte tarybinius piliečius?“,
Juozas atsakė:
– Aš nieko nežudžiau. Mes baudėme mirties bausme, remdamiesi mūsų karo lauko įstatymais ir ne tarybinius piliečius baudėme, o išdavikus. Nė vieno nenušovėm, kas netarnavo saugumui, neišdavė partizanų, nežudė jų šeimų, nedegino mūsų namų ir netrėmė į Sibirą savo tėvynainių. Jūs drįstate mus kaltinti? - klausė teisiamasis.
– Už ką? Ar tai aš su savo vyrais įsibroviau į Rusijos platybes, gal mes, lietuviai, trėmėme rusus į negyvenamus šiaurės ledynus? Gal mes jus užpuolėme, jūsų namus plėšėme? Tai jūs atėjot į mūsų žemę, užgrobėt mūsų sodybas, pelenais pavertėt daugybę namų, tai jūs šaudėt į mus. Mes tik priešinomės, gynėme savo kraštą, savo laisvę, mes buvome priversti imtis ginklo. O ko jūs tikėjotės?
Jūs mus žudysite, o mes privalom tylėti kaip avinėliai? Mes savo rankomis užsidirbam duoną, neatimame jos iš silpnesnių. O kol mes dirbame, nugarų neištiesdami,- jūs gaminate ginklus, grobiate ištisas valstybes, atimate iš žmonių jų sukurtas gėrybes.
Taip, jūs mus pavergėt, kurių nespėjote nužudyti ir ištremti į Sibirą, mes likome su broliu paskutinieji... miške. Kiti jau nužudyti, net jų kūnai išniekinti...
Ir jūs dar drįstate mus teisti? Kokia teise? Sakykite, kas jums suteikė teisę pasmerkti mirčiai už tai, kad mes gynėme savo namus, tautos papročius? Žinau, susidorosite su manimi, bet sakau jums - Lietuva bus laisva. Mūsų aukos, mūsų kova nebus veltui ir Lenino paveikslai nekabės per amžius ant Lietuvos namų sienų. Ir mūsų trispalvė dar suplevėsuos.
Skaityti daugiau: Partizano baigiamoji kalba Troikos teisme
Povilas Gaidelis.
Juozas Strekus gimė 1923 m. Antano Streikaus ir Marcelės-Davainytės Streikienės šeimoje Pailgės kaime, Antazavės valsčiuje, tuometinėje Zarasų apskrityje. Šeimoje dar buvo du broliai - Izidorius ir Petras bei dvi seserys-Ona ir Valerija. Jų tėvas Antanas Streikus buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1919 m. birželio 15 d. jis įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 2-ame pėstininkų pulke. Tais pačiais metais jam teko dalyvauti kautynėse su bolševikais Zarasų krašte, o 1920 m. Antanas kovėsi su Želigovskininkais Kruonio, Kaišiadorių r., Druskininkų ir Krosnos apylinkėse Lazdijų r. Buvo sužeistas, todėl 1921 m. gruodžio 24 d. po sužeidimo išleistas į atsargą. A.Streikus buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.
Prasidėjus antrai sovietų okupacijai, 1944 m. rugpjūčio mėn. Antanas Streikus-Tamošiukas įkūrė Žalgirio partizanų būrį ir jam vadovavo. Visa Streikų šeima buvo savotiška partizanų dinastija. Antano ir Marcelės vaikai pasekė jų pėdomis. Pagal tėvo slapyvardę jo sūnūs buvo vadinami Tamošiukais. Antano žmona Marcelė Streikienė (1896-1964) buvo partizanų rėmėja. 1944 m.lapkričio 1 d. MGB-istai ją suėmė, nuteisė ir išvežė į Sevželdorlagą Komijoje. Į Lietuvą grįžo 1954 m. 1998 m. vasario 10 d. jai pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Sūnus Petras Streikus (g. 1925 m.) taip pat buvo suimtas 1944 m. lapkričio 1 d., nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje. Ten jis 1947 m. birželio 28 d. mirė. 1998 m. vasario 10 d. jam buvo pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Duktė Ona Streikutė-Nera, Gėlė, Rūta (g. 1929 m.) buvo suimta 1944 m.lapkričio 1 d., tačiau gruodžio 25 d. buvo paleista ir gyveno pas giminaičius. Nuo 1949 m. Onutė buvo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos, kuriai vadovavo jos brolis Juozas Streikus- Stumbras, partizanė. Dėl sunkių partizaniško-bunkerinio gyvenimo sąlygų ji susirgo. 1949 m. spalio 12 d. Mickutės pavarde ji buvo paguldyta į Rokiškio ligoninę. Deja, MGB-istai ją susekė ir 1949 m. gruodžio 9 d. suėmė. Kalėjo Rokiškyje. 1950 m. sausio 7 d. dėl pablogėjusios sveikatos jos tardymas buvo nutraukatas.
Onutė mirė 1950 m. sausio 20 d. 1998 m. vasario 10 d. O.Streikutei pripažintas kario savanorio statusas (po mirties). Jauniausioji Streikų dukra Valerija Streikutė-Piemenaitė buvo partizanų ryšininkė.
J.Streikus-Stumbras –Žalgirio būrio ir Vyties kuopos vadas.
Mykolo Kazano-Mutkos ir Antano Streikaus-Tamošiuko vadovaujami partizanai dalyvavo daugelyje kautynių. 1945 m. gegužės mėnesį stribai pastebėjo Tamošiukus, žygiujančius per Dervinių kaimą ir pradėjo šaudyti. Po 3 valandas trukusio mūšio partizanai pasitraukė į Kūdrų mišką. 1944 m. gruodžio 26-ąją gerai įrengtame bunkeryje partizanai (jų buvo apie 80-100) šventė Šv. Kalėdas. Šalia buvo sukrauti ginklai ir apranga, o bunkerio viršuje-išdėstyti keturi užmaskuoti kulkosvaidžiai, paruošti kryžminei ugniai.
Vladas Kuzma-Užburtuolis su vokiečiu H.Hove išėjo žvalgybon. Paėję keletą šimtų metrų link Ilgašilio tankumyno, jie išgirdo rusiškas komandas. Tekini (lengvai sužeisti) parbėgo į stovyklą ir perspėjo vyrus. Laisvės gynėjai užėmė pozicijas ir, prisiglaudę prie bunkerio užtvaros, ėmė laukti priešo. Netrukus pasigirdo sausų šakelių traškesys ir pro medžių kamienus pasirodė apie pora šimtų kareivių ir stribų. Partizanai laukė. Kreipimasis pasiduoti liko be atsako.
Tuomet septyni rusų žvalgai ėmė kopti į kalnelį, kur buvo įsitvirtinę partizanai. Jiems priartėjus Mykolas Kazanas-Mutka sukomandavo: „Ugnis!“
Salvė sunaikino priešus. Netrukus prasidėjo tikras pragaras. Įsitvirtinusius partizanus puolė kur kas gausesni priešai. Banga po bangos. Visi puolimai buvo sėkmingai atremti. Organizuojant gynybą daug padėjo vokiečių karininkas Henrikas Hove, kuris partizanams perteikė savo frontinę patirtį. Po kurio laiko šūviai nutilo.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Streikus-Stumbras
Suvalkijoje pirmieji partizanų būriai pradėjo veikti 1944m. vasarą, vos praėjus frontui. Iš atskirų grupių ir grupelių greitai susidarė kovotojų junginiai, pajėgūs pasipriešinti okupanto kariuomenės daliniams.
Plečiantis ginkluotai kovai, prireikė derinti atskirų grupių veikimą, jungtis į Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu besitvarkančią karinę organizaciją.
Išlikę dokumentai atspindi Tauro apygardos kūrimąsi ir veiklą, o taip pat pastangas sudaryti visos Lietuvos partizanus vienijančią aukščiausią vadovybę.
1945m. liepos 19 dienos posėdyje Skardupių parapijos klebonijoje, kunigo Antano Yliaus iniciatyva, dalyvaujant partizanams kūrėjams, buvo įsteigtas partizanų štabas. Jo viršininku buvo išrinktas kpt. Leonas Taunys – Kovas. 1945m. vasarą buvo sudaryta laikina partizanų vadovybė, parengtas laikinas partizanų statutas, užmegsti ryšiai su partizanų daliniais.
Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas įvyko 1945m. rugpiūčio 15 dieną, aukščiau minėtoje Skardupių klebonijoje. Inicatorius Skardupių parapijos klebonas kun. Antanas Ylius. Susirinkimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė. Jos vadu paskirtas kpt. Leonas. Taunys – Kovas. Apygardos ribos: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalys, esančios kairiajame Nemuno krante. Partizanų daliniai buvo suskirstyti į 5-as rinktines. Buvo apibrėžtos rinktinių ribos, paskirti vadai, numatyti ryšių punktai. Apygarda buvo pavadinta Tauro partizanų apygarda.
Tauro apygardos partizanai leido laikraščius “Laisvės žvalgas” ir “Girios balsas”.
Skaityti daugiau: Tauro partizanų apygardos įkūrimas
O Dieve! Kiek jau praėjo dienų, kai žiūrėdamas į besileidžiančios saulės spindulius dėkoju Tau, kad leidai ją išgyventi ir su nerimu galvoju apie ateinančią dieną. Daug jų praslinko, vargingai ir skurdžiai praleistų, daug per jas grėsė pavojų trumpą šio pasaulio kelionę netikėtai baigti, bet juo tolyn, tuo sunkesnės darėsi dienos ir dažniau vaizduotėje praslenka mirties šmėkla. Kiek daug jau mes esam netekę laisvės idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis jiems pastojo kelią.
Jeigu ir man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai, turėdamas laiko, rašau testamentą. Gal tai ir juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas - ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia.
Bet... tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa - Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi.
Skaityti daugiau: PARTIZANO TESTAMENTAS
Bartkus Petras (slap. Dargis, Rimgaila, Vargietis, Dainius, Sąžinė, Mažrimas, Žadgaila) 1925 05 30 Pakapurnis (Raseinių vlsč.) 1949 08 13 Užpelkių miškas (Kelmės vlsč.), vienas Lietuvos antisovietinių partizanų vadų. Partizanų majoras (1949), pulkininkas (1997, po mirties). Karys savanoris (1997, po mirties). Partizanų poetas (pasirašinėjo Alkupėno slapyvardžiu).
Veikla
1941–44 studijavo Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. 1941 dalyvavo Lietuvos antisovietiniame, nuo 1941 pabaigos antinaciniame pasipriešinime. 1942 rudenį įstojo į Lietuvos laisvės armiją. Vienas pirmųjų Raseinių apskrityje pradėjo telkti antisovietinius partizanus. 1946 vadovavo Žebenkšties rinktinės štabo organizaciniam skyriui. Vienas Jungtinės Kęstučio apygardos (Kęstučio apygarda) organizatorių, apygardos laikraščio Laisvės varpas leidybos iniciatorių. Nuo 1946 rudens šios apygardos štabo organizacinio skyriaus, vėliau – štabo viršininkas. Palaikė ryšį tarp Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų vadovybių, vienijo Šiaulių kr. partizanus.
Skaityti daugiau: Petras Bartkus
Tęsiame pasakojimų ciklą apie 1949 m. vasario 16-osios partizanų vadų Deklaracijos signatarus. Šiame pasakojime – Broniaus Liesio-Nakties gyvenimo bei kovų istorija.
Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis.
Kovos Broliui
Kai, Tėviškei šaukiant, palikę namus,
Kovon pasiryžom ne vienas,
Kautynės ir vargas užgrūdino mus
Kiečiau, negu patrankų plienas
Juk laisvės keliu mūsų žingsnius pirmus
Įprasmino kritę karžygiai,
Ir meilė šalies veda pergalėn mus...
Aukščiausias palaimins šį žygį.
Tad tęskime kovą suglaudę gretas
Prieš smurtą ir šlykščią apgaulę.
Be baimės pirmyn, jei ir žūsim katras, -
Kitiems patekės laisvės saulė.
Ėglis
Bronius Liesys – būsimas partizanas „Naktis“ studijų metais
Bronius Liesys-Naktis gimė 1922 m. balandžio 16 d. Ramygaloje kartu su broliu-dvyniu Antanu, progimnazijos direktoriaus šeimoje. Baigę gimnaziją broliai Liesiai pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Antanas studijavo mediciną, Bronius – žurnalistiką.
1941-aisiais tėvai ir jaunesnė sesuo Danutė buvo išvežti į Sibirą.
Skaityti daugiau: LAISVĖS KRYŽKELĖS. BRONIUI LIESIUI-NAKČIAI ATMINTI
Jonas Vytautas Šniuolis gimė 1924 m. sausio 1 d. Šiaulių aps. Radviliškio vls. Miežaičių k. Vincento Šniuolio ir Veronikos Plungytės-Šniuolienės šeimoje.
Mokėsi Radviliškio gimnazijoje, 1941 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1942 m. tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) kariu.
Nuo 1944 m. rugsėjo mėn. Žaliosios rinktinės Geležinio Vilko kuopos (vadas Juozo Mingėlas-Vilkas) partizanas, vėliau – Jungtinės Kęstučio apygardos Atžalyno rinktinės štabo narys.
1948 m. balandžio mėn. įkūrus Prisikėlimo apygardą, paskirtas jos štabo Informacijos ir spaudos skyriaus viršininku. Po 1949 m. vasario 10–20 d. vykusio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo paskirtas apygardos štabo viršininku. Bendradarbiavo leidžiant spaudą, rašė eilėraščius Vytenio slapyvardžiu.
Žuvo J. V. Šniuolis 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio aps. Grinkiškio vls. Užpelkių miške įrengtoje partizanų stovykloje per kautynes su MGB kariuomenės kareiviais. Kartu žuvo mjr. P. Bartkus-Žadgaila (LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius), kpt. B. Liesis (LLKS Tarybos prezidiumo narys) ir du neatpažinti partizanai.
Po žuvimo kovos draugai išleido jo eilėraščių rinkinį „Nevystančios sielos rožės”.
Skaityti daugiau: Jonas Vytautas Šniuolis-Svajūnas
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai. Iš kairės:
pirmas - neatpažintas, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Juozas Kumpis-Arnas. 1950 m.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)
Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas gimė 1917 m. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Raubaičių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Genio (Voverės) rinktinės partizanas, vėliau Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Zvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio vadas. Suimtas, panaudojus specialų preparatą, 1951 m. spalio 28 d. Gir-kančių miške, sušaudytas 1952 m. rugpjūčio 13 d. Maskvos Butyrkų kalėjime
Skaityti daugiau: Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas
Kardo rinktinės Narimanto kuopos partizanas Steponas Skersys-Kovas.
(Skuodo muziejus)
Skersys Steponas-Kovas gimė 1927 m. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Lazdininkų kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 m. Priklausė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Narimanto kuopai. Ėjo kuopos vado A. Grabio-Vaidylos pavaduotojo pareigas. Po A. Grabio žūties nuo 1947 m. balandžio - Narimanto kuopos vadas. Vėliau paskirtas Kardo rinktinės organizacinio skyriaus viršininku. 1949 m. per kautynes buvo sunkiai sužeistas į galvą ir paimtas į nelaisvę. Gydomas ir tardomas Kretingos ligoninėje 1949 m. rugpjūčio 13 d. mirė.
Skaityti daugiau: Skersys Steponas-Kovas
DOMINYKAS JĖČYS - ĄŽUOLIS
1896 10 20–1947 08 11
Dominykas Jėčys gimė 1896 m. spalio 20 d. Biržų aps. Vabalninko vls. Medžiūnų k. 1914 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Netoli Vilniaus pateko į lenkų nelaisvę, tačiau pabėgo ir perėjęs fronto liniją grįžo į Lietuvos kariuomenę.
1920 m. spalio 17 d. D. Jėčys baigė Karo mokyklą (III laida). Jam suteiktas leitenanto laipsnis. Tarnavo 12-ajame pėstininkų, nuo 1923 m. gruodžio 31 d. – 1-ajame pėstininkų pulke. 1925 m. sausio 8 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1925 m. liepos 15 d. D. Jėčys baigė Aukštųjų karininkų kursų Bendrąjį skyrių (V laida) ir tų pačių metų gruodžio 12 d. buvo perkeltas į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS). Ėjo Tauragės, vėliau – Zarasų šaulių rinktinių vado pareigas. 1926 m. vedė Veroniką Dambrauskaitę. 1928 m. šeimai gimė sūnus Algirdas. 1928 m. lapkričio 23 d. D. Jėčiui suteiktas kapitono laipsnis. Tais pačiais metais jam įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis, 1931 m. apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu, 1932 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, tais pačiais metais jam įteiktas ugniagesių „Artimui pagalbon“ 3-ojo laipsnio garbės ženklas.
1932 m. D. Jėčys buvo Utenos brandmajoras (miesto ugniagesių komandos viršininkas), 1933 m. – Utenos ir Zarasų brandmajoras. 1933 m. jis apdovanotas Estijos ugniagesių 2-ojo laipsnio Aukso kryžiumi. 1935 m. rugsėjo 28 d. perkeltas į Utenos komendantūrą ir paskirtas Utenos 2-osios šaulių rinktinės vado padėjėju, 1936 m. vasario 24 d. – į Alytaus komendantūrą karininku šaulių reikalams. Buvo 19-osios šaulių rinktinės vado pavaduotoju, kartu ėjo intendanto-raštvedžio pareigas. 1939 m. D. Jėčiui įteiktas Šaulių žvaigždės ordino medalis.
Skaityti daugiau: Dominykas Jėčys-Ąžuolis
Minint Juozo Lukšos - Skirmanto (Lietuvoje Daumantu vadinosi jo draugas Kazimieras Varkala) gimimo metines būtų nusikaltimas neprisiminti jo pagrindinės ryšininkės Mortos Linkaitės - Jūros.
Morta Linkaitė gimė 1927m. Pributkio km. Skriaudžių apyl. Marijampolės apskr., gausioje 7-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo 15ha. žemės pavyzdingą ūkelį. Vaikai buvo auklėjami patriotine dvasia. Sūnus Kajetonas Lietuvos kariuomenės karininkas. Morta mokėsi Marijampolės Mokytojų seminarijoje. 1946m. už antitarybinių atsišaukimų platinimą iš Seminarijos buvo pašalinta.
Grįžusi į tėviškę Morta įsitraukė į pogrindinę veiklą, juo lab, kad čia veikentys Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai buvo savi, pažįstami nuo vaikystės savo ir aplinkinių kaimų vyrai. Netrukus Linkų sodyboje buvo įrengta štabo slėptuvė. Morta tapo asmenine Juozo Lukšos – Skirmanto ryšininke tarp rinktinės ir apygardos štabo. Davė priesaiką, pasirinko slapyvardį “ Jūra”, nors Skirmantas ir jo bendražygiai vadindavo ją Gėlele, Mortele.
Morta visą savo gyvenimą pašventė kovai dėl Lietuvos Laisvės. Jos gyvenimas, kova ir kančia – žygdarbis Lietuvai. Kiek kartų buvus suimta, kankinama, tardoma, laikoma lediniame vandenyje, nė karto neišdavė, ne palūžo. Jų namuose nuolat rasdavo prieglobstį partizanai. Čia jie gydėsi žaizdas, ilsėjosi po mūšių, o Skirmantas – Juozas Lukša gaudavo visas jam reikalingas žinias ir užsitarnavo jos meilę, kuri iškerojo į gražų abipusį džiaugsmą, ilgesį, laukimą, ir tikslą, kuriam,deja, išsipildyti nebuvo lemta.
Mortelę suėmė 1949m. prie Skriaudžių kapinių, skubančią su ryšiu, iš Skirmanto gautomis direktyvomis. Ir šį kartą kankinama liko ištikima priesaikai ir kovos draugams.
Skaityti daugiau: Morta Linkaitė - Jūra
Jonas, Petras Aleščikas g. 1916 m. birželio 4 d. Seinų aps., Lazdijų vls., Miškinių k. ūkininko šeimoje. Be jo, šeimoje augo dar keturi broliai ir keturios seserys.
Baigęs Miškinių kaimo pradinę mokyklą, 1928–1936 m. mokėsi Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose, kurią baigęs 1936 m. rugsėjo 27 d. įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigė 1939 m. Tų pačių metų rugsėjo 16 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Buvo paskirtas tarnauti mokomojo būrio instruktoriumi (būrio vado teisėmis) priešlėktuvinėje apsaugos rinktinėje.Tarnauti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje J. Aleščikui teko neilgai. 1940 m. atėjus sovietams, tarnavo sovietų kariuomenėje Pabradėje. 1941 m. birželio mėn. traukiantis daliniui į rytus, paliko dalinio teritoriją ir perėjęs fronto liniją sugrįžo į Lietuvą, į gimtuosius Miškinius. 1941 m. vedė Stasę Mačėnaitę. 1943 m. buvo išsiųstas į vokiečių frontą, kariavo su rusais prie Ladogos ežero. Gavęs atostogų, į frontą negrįžo, bet pasitraukė į žmonos gimtinę – Ignalinos rajono Juodgalvių kaimą ir pradėjo slapstytis.
1944 m. slenkant frontui kartu su šeima grįžo į savo tėviškę, Miškinių kaimą. Rusams grįžus vėl slapstėsi. Pasidarė dvi slėptuves: vieną troboje prie krosnies, kitą – sode. Kartą į sodybą užėjus rusams, teko bėgti. Bėgdamas J. Aleščikas buvo sužeistas, laimė, nesunkiai. Į tėviškę daugiau negrįžo. Įstojo į ltn. Gončio-Alseikos kuriamą Šarūno rinktinę.
Skaityti daugiau: Jonas Petras Aleščikas
PALIŲ MŪŠIS vyko 1945 08 5 –15 (Marijampolės aps.) 1944m. rudenį Paliose, Buktos (Žaliosios) miške ir Žuvinto ežero salose veikė keletas partizanų būrių. Juos visus ( apie 150 vyrų) į bendrą dalinį apjungė ir jam vadovavo Lietuvos kariuomenės maj. S. Staniškis (slap. Antanaitis, Litas).
Vykdydami SSRS NKGB liaudies komisaro L. Berijos įsakymą „per dvi savaites baigti su „banditizmu“ NKVD suruošė Palių ir Žuvinto ežero „valymą“. 1945 08 05 prasidėjo Palių - Žuvinto ežero mūšis. Šis mūšis yra unikalus partizaninio pasipriešinimo istorijoje, nes jis vyko didžiuliame (5428 ha) pelkių ir vandens masyve ir truko visą savaitę.
Rugpiūčio 5d. rytą Palias ir Žuvinto ežerą apsupo Trečio Baltarusijos fronto Minsko Raudonosios žvaigždės ordino 132-ojo pasienio NKVD pulkas, ir spec. junginio pasienio būrio pajėgos. Į pagalbą buvo iškviesta reguliarios sausumos kariuomenės daliniai, šarvuočiai, aviacija. Žvalgybiniai lėktuvai raketų šūviais nurodydavo įtartinas vietas. Dalinio vadas S. Staniškis , matydamas tokią ginkluotės ir kariuomenės gausą, nusprendęs mūšyje išvengti tiesioginio susidūrimo, dalinį išskirstė į būrius. Dzūkų būriui įsakė nepastebimai trauktis link Buktos (Žaliosios) miško ir ten užėmus atatinkamas pozicijas, pasiruošti sutikti priešą. Šarūno būrys užsimaskavo ir pasiruošė gynybai Didžioje Žuvinto ežero saloje, likusieji partizanų būriai- užėmė pozicijas Paliose ir keliose kitose ežero salose , kad galėtų veikti staigiai, ir, nepastebimai plaukiojančių salų (kinių) priedangoje, pasitraukti.
Skaityti daugiau: PALIŲ MŪŠIS
Gęstant ginkluotai pasipriešinimo kovai 1953 m. rugpjūčio 5 d. Jurbarko rajone žuvo paskutinis Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės vadas EDVARDAS PRANCKEVIČIUS-VASARIS
1953 m. rugpjūčio 5 d. Jurbarko r. Paslauskinės miške (dabar – Jurbarko r. sav.) MGB agentai, prieš tai per suimtus partizanus užmezgę ryšį su Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės vadovybe ir iškvietę ją į susitikimą, surengė partizanams pasalą. Į susitikimo vietą atėjo partizanai Benediktas Kregždė-Bijūnas (būrio vadas) ir Edvardas Pranckevičius-Vasaris (Vaidoto rinktinės vadas). Per susišaudymą abu jie žuvo.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
V., LGGRTC, 2010, p. 101
Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanai. Stovi antras iš kairės Juozas Palubeckas, toliau – Petras Stankus, Juozas Žagaras, Eimutis (slapyvardis). Priekyje sėdi Juozas Kisielius, Antanas Bakšys, Vladas Mišeikis ir Edvardas Pranckevičius. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius: LGGRTC, 2005, p. 297.
Edvardas Pranckevičius gimė 1924 m. Papiškių kaime, Vilkijos rajone, ūkininkų šeimoje.
Skaityti daugiau: EDVARDAS PRANCKEVIČIUS-VASARIS
Kryželis, rastas palaikų ekshumacijos metu. Asmeninio autoriaus archyvo nuotraukos.
Albertas RUGINIS, Mažeikiai, www.voruta.lt
Žemaičių partizanų apygardos Alkos rinktinė veikė Mažeikių apskrities ribose. Rinktinė, vadovaujama Stasio Badaukio (žuvo 1952 m.), pradėjo kurtis 1945 metais. Nuo tų metų spalio 18 d. rinktinei vadovavo Žemaičių apygardos vadas Juozas Vygandas – Ivanauskas, Lietuvos kariuomenės karininkas, 1940 m. pasitraukęs į Vokietiją. Vokietmečiu buvo Vilniaus policijos skyriaus viršininku. LLA Žemaičių legiono narys.
Partizanas Liudas Raudonis prisimena, jog kartu su Ivanausku buvusi jo žmona ir trys štabo nariai. Jie laikėsi Laumių kaimo sodybose ir Užbradumės eiguvoje. Vėliau persikėlė į Rumšaičių kaimą Ylakių vlsč.
Ivanauskas leido laikraštėlį be pavadinimo. Rašomąja mašinėle jį spausdino Jonas Paulauskas.
Alkos rinktinė buvo patekusi į Vilniuje MGB sukurtos organizacijos, vadovaujamos Markulio, įtakon. 1947 m. balandžio mėn. Markulis iškvietė Ivanauską su žmona iš bunkerio Šarnelės kaime į Vilnių ir ten jo vardu leido fiktyvius įsakymus apygardai ir Alkos rinktinei. Vėliau MGB paleido gandą, jog traukinyje Ivanauską atpažinusi kažkokia komunistė ir kad bandant partizaną suimti, jisai nusižudęs.
Skaityti daugiau: Alkos rinktinės žūtis
Kęstučio apygardos partizanai Kazimieras Levickas-Dagys (kairėje) ir Petras Levickas,
ginkluoti vokišku automatu MP-43/44 (Sturmgewehr 44) ir 1928 m. modelio Dekteriovo kulkosvaidžiu (padėtas ant žemės).
(L. Laurinsko asmeninė kolekcija)
Levickas Kazimieras-Dagys gimė 1925 m. Tauragės apskrities Skaudvilės valsčiaus Klevinių kaime. Kęstučio apygardos partizanas. Žuvo 1951 m. liepos 31d. Tauragės rajone, Obelynės miške kautynėse su MGB pajėgomis kartu su bendražygiais K. Beržiniu-Algirdu, A. Atkočaičiu-Žilvičiu ir A. Marinu-Broniumi
Eglinskas Boleslovas-Saulius gimė 1926 m. Ukmergės apskrityje. Vyčio apygardos Kecioriaus būrio vado pavaduotojas. Žuvo 1946 m. liepos 30 d. Ukmergės apskrities Lėno kaimo apylinkėse
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Iš dėšinės pirmas - J.Levickas-Dagys
Liepsna-Pranas Aglinskas, g.l918m. Girininkų km, Prienų valsč, Marijampolės apskr. Lietuvos kariuomenėje tarnavo artilerijos pulke.
1945m pavasarį stojo į partizanų gretas. Buvo paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 4 kuopos II būrio vada 1946m. pabaigoje jam buvo suteiktas grandinio laipsnis, apdovanotas juostele už narsumą. 1947m. vasarą paskirtas laikinai eiti 4 kuopos vado pareigas, bet už nusižengimą Drausmės Statuto nuostatams, rudenį buvo iš šių pareigų atleistas.
Žuvo išduotas 1948 07 26 Pamoterio km, Pakuonio valsč, Prienų apskr.
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/kai-zuvom-del-tevynes.htm
Skaityti daugiau: Liepos 28-31 d. žuvę Partizanai
Mūšis įvyko 1947 m. liepos 30 d. Raišupio kaime, Karčiauskų sodyboje. Jo metu mūriniame tvarte įsitvirtinę septyni Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai, pastebėję, kad yra apsupti gausių NKVD pajėgų ir supratę savo beviltišką padėtį didvyriškai priešinosi ir sugebėjo nukauti net 67 vidaus kariuomenės karius. Tarp jų ir kelis aukšto rango karininkus.
Brėkštanti diena buvo tikrai baisi. Partizanai jau 3 dienas vaikomi enkavėdistų, nutarė užsukti į kairėje dunksančią Karčiauskų sodybą su mūriniais tvartais.
Apie pietus partizanai pastebėjo keliasdešimt bolševikų grupę, artėjančią prie Karčiauskų sodybos. Būrio vadas Liūtas skubiai davė komandą trauktis priešinga kryptimi. Partizanai manė, kad dengiantis trobesiais pavyks laimingai, nepastebėtiems pasitraukti, nes norėjo išvengti kautynių. Tačiau, atsitolinę nuo sodybos per keliasdešimt metrų, pastebėjo, kad ir kitoj pusėj jau esama išsidėsčiusių bolševikų. Buvo aišku, kad jie jau apsupti. Partizanai pasitraukė atgal į sodybą ir susimetė į mūrinį tvartą. Pasidalinę barais, prie langų pasiruošė kautynėms.
Jų neapykanta priešui buvo be ribų, kaip lygiai besaikis buvo jų užsidegimas karžygiškai kovoti šiomis paskutinėmis gyvenimo valandomis, nes gyviems išlikti jau jokios vilties nebuvo. Kraujas virė gyslose paleisti ugnį, akyliais žvilgsniais sekant kiekvieną bolševikų judėjimą. Bolševikai gi nesiskubino jų pulti, bet laukė, kol pritraukė kelis šimtus kareivių ir sudarė kelis apsupimo žiedus.
Skaityti daugiau: Raišupio mūšis
1957 m. liepos 27 d. Šakių r. (dabar – Šakių r. sav.) Elizavos k. gyventojo Jono Račiūno namuose KGB Šakių r. skyriaus ir rajono milicijos darbuotojų grupė vykdė karinę čekistų operaciją, kurios metu žuvo paskutinis Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas Justinas Balčius-Plutonas.
Justinas Balčius gimė 1931 m. lapkričio 22 d. Šakių aps. Gelgaudiškio vls. Mozūriškių k. Mokėsi Gelgaudiškio vidurinėje mokykloje. Dar joje besimokydamas priklausė pogrindinei moksleivių organizacijai. Didelę įtaką Justinui darė motinos brolis Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Balčius – didelis eruditas ir patriotas, tarnavęs ulonų pulke Alytuje. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai tarnavo Pabradėje, iš kurios su kitais buvo išvežtas į Červenę (Baltarusija). Vokiečių lėktuvų antskrydžio metu jam pasisekė pabėgti, bet per antrąją sovietų okupaciją kalėjimo neišvengė.
Nuo 1947 m. J. Balčius partizanams pranešdavo apie kaime pasirodžiusius stribus arba sovietinės įgulos kareivius. Pradėtas persekioti stribų, kai dviese su draugu iš Valenčiūnų rinkimų budėtojo atėmė šautuvą ir išnešė balsadėžę. Suimtas, kai neištvėręs kankinimų draugas pasakė, kad tai padarė su J. Balčiumi. Patyrė tardytojų žiaurumą: buvo kankintas ir išvežtas gydyti į Zyplių ligoninę, esančią šalia Lukšių miestelio. Tik rūpestingos motinos prižiūrimas, jis pradėjo kalbėti ir vaikščioti.
Skaityti daugiau: Partizanas Justinas Balčius-Plutonas
Paminklas toje vietoje buvusioje Juzikių sodyboje 1949 m. liepos 27 d. žuvusiems Vaidoto rinktinės vadui A. Tamošaičiui-Neptūnui, Treniotai, Rubinui, štabo viršininkui V. Bitvinskui-Žaibui, štabo apsaugos būrio vadui L. Kruliui-Aušriniui, partizanams P. Laurinavičiui-Reinidui, J. Malinauskui-Lakūnui ir Šamui (slapyv.) atminti. Raseinių r. sav. Kalnujų sen. Žagarės k. Pastatytas 1991 m. Atidengtas 1993 m. liepos 25 d. Fotogr. V. Almonaitis, 1998 m.
1949 m. liepos 27 d. Raseinių aps. Raseinių vls. Žagarės k. (dabar – Raseinių r. sav.) MGB kariuomenės 237-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo sunaikintas Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabas. Žuvo rinktinės vadas Antanas Tamošaitis-Neptūnas, Treniota, Rubinas, rinktinės štabo viršininkas Vytautas Bitvinskas-Žaibas, štabo apsaugos būrio vadas Leonas Krulius-Aušrinis ir partizanai Pranas Laurinavičius-Reinidas, Juozas Malinauskas-Lakūnas, partizanas slapyvardžiu Šamas (kitais duomenimis – Juozas Dirmeikis-Diemedis).
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas.
V., 2010, LGGRTC, p. 66, 260.
Skaityti daugiau: Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo žūtis
Tai nuostabi, kilni, patikėjusio okupanto žodžiu legalizuotis Lietuvos partizano – Juozapo STREIKAUS - Stumbro baigiamoji kalba – jo sulikvidavimo KGB Troikos teisme.
