Mūšis įvyko 1947 m. liepos 30 d. Raišupio kaime, Karčiauskų sodyboje. Jo metu mūriniame tvarte įsitvirtinę septyni Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai, pastebėję, kad yra apsupti gausių NKVD pajėgų ir supratę savo beviltišką padėtį didvyriškai priešinosi ir sugebėjo nukauti net 67 vidaus kariuomenės karius. Tarp jų ir kelis aukšto rango karininkus.
Brėkštanti diena buvo tikrai baisi. Partizanai jau 3 dienas vaikomi enkavėdistų, nutarė užsukti į kairėje dunksančią Karčiauskų sodybą su mūriniais tvartais.
Apie pietus partizanai pastebėjo keliasdešimt bolševikų grupę, artėjančią prie Karčiauskų sodybos. Būrio vadas Liūtas skubiai davė komandą trauktis priešinga kryptimi. Partizanai manė, kad dengiantis trobesiais pavyks laimingai, nepastebėtiems pasitraukti, nes norėjo išvengti kautynių. Tačiau, atsitolinę nuo sodybos per keliasdešimt metrų, pastebėjo, kad ir kitoj pusėj jau esama išsidėsčiusių bolševikų. Buvo aišku, kad jie jau apsupti. Partizanai pasitraukė atgal į sodybą ir susimetė į mūrinį tvartą. Pasidalinę barais, prie langų pasiruošė kautynėms.
Jų neapykanta priešui buvo be ribų, kaip lygiai besaikis buvo jų užsidegimas karžygiškai kovoti šiomis paskutinėmis gyvenimo valandomis, nes gyviems išlikti jau jokios vilties nebuvo. Kraujas virė gyslose paleisti ugnį, akyliais žvilgsniais sekant kiekvieną bolševikų judėjimą. Bolševikai gi nesiskubino jų pulti, bet laukė, kol pritraukė kelis šimtus kareivių ir sudarė kelis apsupimo žiedus.
1957 m. liepos 27 d. Šakių r. (dabar – Šakių r. sav.) Elizavos k. gyventojo Jono Račiūno namuose KGB Šakių r. skyriaus ir rajono milicijos darbuotojų grupė vykdė karinę čekistų operaciją, kurios metu žuvo paskutinis Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas Justinas Balčius-Plutonas.
Justinas Balčius gimė 1931 m. lapkričio 22 d. Šakių aps. Gelgaudiškio vls. Mozūriškių k. Mokėsi Gelgaudiškio vidurinėje mokykloje. Dar joje besimokydamas priklausė pogrindinei moksleivių organizacijai. Didelę įtaką Justinui darė motinos brolis Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Balčius – didelis eruditas ir patriotas, tarnavęs ulonų pulke Alytuje. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai tarnavo Pabradėje, iš kurios su kitais buvo išvežtas į Červenę (Baltarusija). Vokiečių lėktuvų antskrydžio metu jam pasisekė pabėgti, bet per antrąją sovietų okupaciją kalėjimo neišvengė.
Nuo 1947 m. J. Balčius partizanams pranešdavo apie kaime pasirodžiusius stribus arba sovietinės įgulos kareivius. Pradėtas persekioti stribų, kai dviese su draugu iš Valenčiūnų rinkimų budėtojo atėmė šautuvą ir išnešė balsadėžę. Suimtas, kai neištvėręs kankinimų draugas pasakė, kad tai padarė su J. Balčiumi. Patyrė tardytojų žiaurumą: buvo kankintas ir išvežtas gydyti į Zyplių ligoninę, esančią šalia Lukšių miestelio. Tik rūpestingos motinos prižiūrimas, jis pradėjo kalbėti ir vaikščioti.
Paminklas toje vietoje buvusioje Juzikių sodyboje 1949 m. liepos 27 d. žuvusiems Vaidoto rinktinės vadui A. Tamošaičiui-Neptūnui, Treniotai, Rubinui, štabo viršininkui V. Bitvinskui-Žaibui, štabo apsaugos būrio vadui L. Kruliui-Aušriniui, partizanams P. Laurinavičiui-Reinidui, J. Malinauskui-Lakūnui ir Šamui (slapyv.) atminti. Raseinių r. sav. Kalnujų sen. Žagarės k. Pastatytas 1991 m. Atidengtas 1993 m. liepos 25 d. Fotogr. V. Almonaitis, 1998 m.
1949 m. liepos 27 d. Raseinių aps. Raseinių vls. Žagarės k. (dabar – Raseinių r. sav.) MGB kariuomenės 237-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo sunaikintas Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabas. Žuvo rinktinės vadas Antanas Tamošaitis-Neptūnas, Treniota, Rubinas, rinktinės štabo viršininkas Vytautas Bitvinskas-Žaibas, štabo apsaugos būrio vadas Leonas Krulius-Aušrinis ir partizanai Pranas Laurinavičius-Reinidas, Juozas Malinauskas-Lakūnas, partizanas slapyvardžiu Šamas (kitais duomenimis – Juozas Dirmeikis-Diemedis).
Žuve Žemaičiu apygardos partizanai. Pagal KGB sužymėjima pirmas — Antanas Markevičius-Tonis, antra - Zofija Skuodaitė-Bendikienė-Ponia, trečias - Benediktas Dausynas-Vainutas, ketvirtas - Antanas Šateikis-Dargis. Kūnai išniekinti 1950 m. liepos 28 d. Endriejave.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Skuodaitė-Bendikienė Zofija-Ponia gimė 1919 m. Telšių apskrities Plungės valsčiaus Bubėnų kaime. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Tonio būrio, veikusio Endriejavo apylinkėse, partizanė. Žuvo 1950 m. liepos 27 d. išduota buvusio bendražygio, MGB kariuomenės 32-ojo šaulių pulko pajėgoms apsupus partizanus šalia Jankaičių kaimo rugių lauke. Kartu žuvo likę būrio partizanai - būrio vadas A. Markevičius-Tonis, A. Šateikis-Dargis ir B. Dausynas-Vainutas. Kūnai buvo išniekinti Endriejavo miestelio aikštėje
Šateikis Antanas-Dargis gimė 1925 m. Telšių apskrities Rietavo valsčiaus Pivorų kaime. Partizanų ryšininkas nuo 1945 m. Į partizanų gretas įstojo 1949 m. kovo 26 d., po to, kai buvo ištremta Šateikių šeima. Priklausė Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Andriejavo apylinkėse Pivorų-Jankaičių miškuose veikusiam Tonio būriui, vadovaujamam A. Markevičiaus-Tonio. Žuvo 1950 m. liepos 27 d. išduotas buvusio bendražygio, MGB kariuomenės 32-ojo šaulių pulko pajėgoms (iš viso 80 žmonių) apsupus partizanus šalia Jankaičių kaimo rugių lauke. Kar-I tu žuvo likę būrio partizanai - būrio vadas A. Markevičius-Tonis, Z. Skuodaitė-Bendikienė-Ponia ir B. Dausynas-Vainutas. Kūnai buvo išniekinti Endriejavo miestelio aikštėje
Dausynas Benediktas-Vainutas gimė 1932 m. Telšių apskrities Endriejavo valsčiuje. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Tonio būrio, veikusio Endriejavo apylinkėse, partizanas. Žuvo 1950 m. liepos 27 d. išduotas buvusio bendražygio, MGB kariuomenės pajėgoms apsupus partizanus šalia Jankaičių kaimo rugių lauke. Kartu žuvo likę būrio partizanai — būrio vadas A. Markevičius-Tonis, Z. Skuodaitė-Bendikienė ir A. Šateikis-Dargis. Kūnai buvo išniekinti Endriejavo miestelio aikštėje
Markevičius (kitur Markauskas) Antanas-Tonis (kitur Gangsteris) gimė 1921 m. Rietavo valsčiaus Pivorų kaime. Vadovavo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Tonio būriui, veikusiam Endriejavo apylinkėse, Pivorų-Jankaičių miškuose. Žuvo 1950 m. liepos 27 d. išduotas buvusio bendražygio, MGB kariuomenės 32-ojo šaulių pulko pajėgoms apsupus partizanus šalia Jankaičių kaimo rugių lauke. Kartu žuvo likę būrio partizanai A. Šateikis-Dargis, Z. Skuodaitė-Bendikienė-Ponia ir B. Dausynas-Vainutas. Kūnai buvo išniekinti Endriejavo miestelio aikštėje
Kęstučio apygordos partizanai - broliai Kybartai ir Kmitos.
Iš kairės: Andrius Kmita-Aušra, Jonas Bartkus-Jonyla, Ignas Kybartas, Eugenijus Kybartas-Vasaris ir Edmundas Kmita-Evaldas.
(L Laurinsko asmeninė kolekcija)
Kybartas Ignas gimė 1929 m. Raseinių apskrities Kelmės valsčiaus Kaspariškės kaime. Nuo 1951 m. — Kęstučio apygardos Raudgirio būrio partizanas. 1954 m., įsigijęs fiktyvius dokumentus, iš aktyvios partizaninės veiklos pasitraukė. Suimtas 1955 m. lapkričio 16 d. Pasirašęs pasižadėjimą bendradarbiauti su MGB, 1955 m. gruodžio mėn. išleistas į laisvę, kad padėtų surasti dar partizanaujantį vyresnįjį brolį Vytautą, E. Kmitą-Evaldą ir buvusį Kęstučio apygardos vadą K. Labanauską-Justą. 1956 m. birželį, lygiai taip pat išleidus į laisvę jo brolį Eugenijų, broliai kartu susitiko minėtus partizanus ir iš karto pasakė apie MGB pinkles, nė nemanydami bendradarbiauti su minėta struktūra. Žuvo kartu su broliu Eugenijumi 1956 m. liepos 26 d. nuo buvusio bendražygio, prieš tai MGB organams savo noru pasidavusio ir tapusio agentu smogiku K. Labanausko rankos
Vyčio apygardos Algio būrio partizanai (iš kairės) Vytautas Reklickas-Liočys, ginkluotas čekoslovakišku kulkosvaidžiu ZB-26,
būrio vadas Benediktas Narkevičius-Algis, ginkluotas 1940 m. modelio Dekteriovo pistoletu-kulkosvaidžiu,
ant kurio dėtuvės išpieštas Jogailaičių kryžius, ir Adolfas Bareiika-Hitleris, ginkluotas čekoslovakišku kulkosvaidžiu ZB-26.
Genocido aukų muziejus
Bareika Adolfas-Hitleris. Vyčio apygardos Algio būrio partizanas. Žuvo 1947 m. liepos 23 d. Deltuvos apylinkėse Viliuku miške kartu su būrio vadu Benediktu Narkevičiumi-Algiu - peršautomis kojomis nenorėdami pasiduoti gyvi nusišovė
Narkevičius Benediktas-Aigis gimė 1923 m. Ukmergės apskrities Siesikų valsčiaus Šiliūnų kaime. Partizanas nuo 1944 m. Vyčio apygardos Algio būrio vadas. Žuvo 1947 m. liepos 23 d. Deltuvos apylinkėse Viliuku miške kartu su bendražygiu A. Bareika-Hitleriu -peršautomis kojomis nenorėdami pasiduoti gyvi nusišovė
Dar vienas epizodas iš teroro ir melo pasaulio. Šie Nijolės Sadūnaitės prisiminimai jau buvo spausdinti (kad ir ne ištisai) periodinėje spaudoje. Tiek čia tremtyje, tiek okupuotoje Lietuvoje buvo pageidavimų išleisti atskiru leidiniu.
Spaudė „Draugo” spaustuvė 4545 W. 63rd St., Chicago, IL 60629
LEIDĖJŲ ŽODIS
Motto:
Jūs, kenčiantys kratas ir areštus, ir ištrėmimo taigų šaltį,
Jūs, atgailojantys be nuodėmės ir mirštantys kalti be nuodėmės,
Jūs, bausmę nešantys už Dievo vardą velniui nusikaltę, —
Kalbėkite, kalbėkite pasauliui, tartum balsas Dievo ateities Giesmės!
Bernardas Brazdžionis
Dar vienas epizodas iš teroro ir melo pasaulio. Šie Nijolės Sadūnaitės prisiminimai jau buvo spausdinti (kad ir ne ištisai) periodinėje spaudoje. Tiek čia tremtyje, tiek okupuotoje Lietuvoje buvo pageidavimų išleisti atskiru leidiniu. (O ir KGB brangiai apmokamiems pareigūnams nemažas palengvinimas!).
Nors Nijolė leido taisyti, bet palikome viską kaip jos rašyta. Tik kalba buvo peržiūrėta. Atskirų straipsnių pavadinimai uždėti leidėjų nuožiūra. Taip pat pilnesniam vaizdui atsiminimai papildyti Nijolės kalba teisme ir jos brolio Jono Sadūno teroro pradžia (paimta iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikų).
Nuoširdi padėka visiems, kurie savo patarimais prisidėjo redaguojant šį leidinį. Ypač širdingas ačiū Lietuvių Informacijos Centrui už rankraščius ir nuotraukas, dail. Adai Sutkuvienei už viršelio iliustraciją, Juozui Masilioniui už kalbos priežiūrą ir „Draugo” spaustuvės štabui už technišką darbą.
Ateities leidykla
Į PERSEKIOJAMŲJŲ SĄRAŠĄ
1970 už vaikų katekizavimą buvo iškelta kun. Antanui Šeškevičiui baudžiamoji byla. Pasamdžiau jam advokatą. Užjausti ar padėti KGB nekaltai persekiojamiems reiškia ir pačiam patekti į persekiojamųjų sąrašą — į KGB objektyvą.
Kun. A. Šeškevičiaus teismas vyko Molėtuose 1970.IX.7-8 d. Kai pirmą teismo dieną suėjome į salę, pamatėme, jog visos sėdimos vietos jau užimtos. Salėje sėdėjo sveikata trykštantys KGB agentai, civiliai persirengę milicininkai ir keletas ryškiai išsidažiusių moterų. Liudininkai, kunigo draugai bei pažįstami, kurių tik maža dalis pateko į salę, turėjo per visą teismo procesą stovėti. Teismas vyko nuo 9 iki 18 val. Liudininkų tarpe buvo pagyvenusių, kolūkyje išvargusių daugiavaikių motinų, viena po skrandžio operacijos 4 vaikų motina, vienas karo invalidas — be kojos, kuriems taip ilgai stovėti buvo labai sunku. Man priminus sėdintiem jauniems vyrams, kad tiktų leisti kiek pasėdėti pavargusioms moterims ir invalidui, jie piktai atkirto:
„Jei pavargo — tesinešdina lauk!.. Niekas jų čia nelaiko!.." Jie vargšai nesuprato, kad visus tuos žmones čia atvedė ir laikė meilė ir pagarba kunigui. Patys gi jie nuobodžiavo, vartė laikraščius, kalbėjosi tarpusavyje, ciniškai šaipėsi iš nuliūdusių ir susirūpinusių kunigo likimu tikinčiųjų, visai nesidomėdami teismu.
1945 m. liepos 22 d. netoli Lyduvėnų geležinkelio stoties esančiame miške įvyko garsusis Virtukų mūšis tarp Žebenkšties rinktinės vyrų ir NKVD dalinių.
Žebenkšties rinktinei (iki 1945 liepos mėn. – Vėgėlės rinktinė) – maždaug šešių dešimčių kovotojų būriui – nuo jos sukūrimo vadovavo LLA karys, kapitonas Juozas Čeponis-Budrys. Rinktinės štabo viršininku 1945 m. tapo Jonas Žemaitis-Darius. 1945 metų vasarą vadai J. Čeponis, J. Žemaitis ir Petras Bartkus nusprendė suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityse veikusius partizanų junginius. Tuo tikslu persikėlė iš Bedančių miško į Virtukų pušyną Kelmės valsčiuje ir ten įrengė stovyklą. Stovykla buvo gerai įtvirtinta: stovyklos žiedinei gynybai įrengti viso profilio apkasai su bunkeriais ir ugnies taškais. Tik nebuvo pasirūpinta naują partizanų buvimo vietą rūpestingiau užmaskuoti.
Jau nuo 1945 m. gegužės mėnesio NKGB sekė Žebenkšties rinktinę. Sovietiniam saugumui pavyko į rinktinės ryšių tinklą infiltruoti savo seną agentą, slapyvardžiu Vytulis. Jis sugebėjo įgyti vieno iš vadų Algimanto Zaskevičiaus-Šalnos pasitikėjimą. Agentas, gavęs ryšininko įgaliojimus, išsiaiškino LLA rėmėjus, rinktinės štabo dislokaciją Virtukų miške. Iš agento pranešimų sovietinis saugumas suprato, kad užčiuopė labai svarbią LLA organizacijos grandį, todėl būsimai operacijai labai kruopščiai rengėsi. Remdamiesi agentūrinės bylos „Sbrod“ operatyviniais duomenimis, NKGB operatyvininkai liepos 22 d. karinės čekistinės operacijos metu Raseinių apskrityje suėmė 24-ių asmenų grupę, įtariamą bendradarbiavimu su partizanais ir priklausymu LLA. Tą pačią liepos 22 d. apie 1500 NKVD karių ir stribų apsupo partizanų stovyklą. Sumanių vadų J. Čeponio, J. Žemaičio ir A. Zaskevičiaus vadovaujami kovotojai automatinių ginklų ugnimi drąsiai atmušinėjo priešo atakas.
Juozas Baltrušaitis gimė 1926 n. liepos 21 d. Marijampolės aps. Klebiškio vls. Mikalinės kaime Vinco ir Marcelės Baltrušaičių daugiavaikėje šeimoje. Jis turėjo brolius: Motiejų, Antaną, Povilą, Klemensą ir Vincą be seseris: Moniką, Konstanciją ir Antaniną.
Juozas mokėsi Šilavoto pradžios mokykloje. Vėliau – Prienų ir Kauno gimnazijoje.
Antrosios sovietinės okupacijos metu, 1945 m. vasario mėnesį kartu su broliais Motiejumi, Klemensu ir Antanu, o taip seserimi Konstancija, jie tapo Geležinio Vilko pulko laisvės kovotojais.
Klemensas Baltrušaitis – Skirgaila, Kurtas (1924 – 1947 12 26) baigė Kauno pramonės technikumą. Nuo 1945 m. pavasario jis buvo Geležinio Vilko partizanų pulko kovotojas. 1946 m. pradžioje Klemensą paskyrė Algirdo grupės vadu. Nuo gegužės mėn jis ėjo Geležinio Vilko rinktinės ryšių skyriaus viršininko pareigas, o metų gale – dar ir ūkio skyriaus viršininko pareigas. Su žvalgybos sksyriaus viršininku S.Lukša – Tautvydu jis surado ir įvykdė partizanų Karo lauko teismo paskirtą mirties bausmę buvusiam Tauro apygardos vado pavaduotojui išdavikui Feliksui Kutkaičiui – Žalgiriui.
J.Baltrušaitis-Tigras
Kitas brolis Antanas – Erelis pateko į enkavedistų nelaisvę ir buvo išsiųstas į Sibiro mirties lagerius. Toks pat likimas teko ir Juozo seseriai Konstancijai.
Kitas brolis Povilas buvo ilgametis Kaniūkų mokyklos (Šakių r) muzikos mkytojas. Jis slapstė savo motiną, kuri pabėgo iš Sibiro tremties ir jų šeimoje išgyveno iki pat savo mirties 1954 m. Motiejus Baltušaitis (g. 1916 m. Braziūkuose) partizanavo drauge su broliais nuo 1944 m. Tačiau 1945 m. okupantams paskelbus „amnestiją“, jis patikėjo jų pažadais ir legalizavosi.
Deja, netrukus buvo suimtas, nuteistas ir ištremtas į Norilską šiaurės Sibire. Į Tėvynę jis grįžo 1959 metais.
Pats J.Baltrušaitis – Tigras, pagrindinis šios apybraižos herojus, pasakojo, kad pirmomis partizanavimo dienomis jie jautėsi drąsiai ir pakankamai saugiai.
Paskutinieji Geležinio Vilko rinktinės partizanai, žuvę 1955 07 21. Iš kairės: Bronius Petkevičius-Pipiras ir Klemensas Uleckas-Vakaras.
Apie partizanų žuvimą
Pagaliau jau minėtas Ėglis iš Klebiškiu pranešė, kad Pipiras ir Vakaras lankosi pas jo kaimyną Juozą Krūvelį (g. 1916 m.). Pasinaudodami šia žinia, 1955 m. pradžioje Vacius ir Petryla pas Krūvelį palieka Pipirui ir Vakarui laišką. Partizanai neatsiliepė. Krūvelis pasitiki savo kaimynu Ėgliu, ir šis netrunka išsiaiškinti, kad partizanai įtaria Šermukšnį ir išvyko į Panemunės rajoną ieškoti prieš jį įkalčių. Jų neradę, per Krūvelį perdavė Žilvinui - Vaciui laišką, kuriame rašė sutinką susitikti. Atsakomajame laiške saugumiečiai pranešė siūlomą susitikimo laiką - liepos 20 - 21 naktį ir vietą - prie malūno, netoli Krūvelio namų.
Susitikimo vietą apsupo kariuomenė.
Sutartu laiku 1955 07 21 1 val. 15 min. partizanai atėjo į susitikimą. Po penkių minučių abu buvo negyvi.
Josyfas Slipyj ir Alfonsas Svarinskas – dvasinėsdraugystės ir krikščioniško liudijimo totalitarinio persekiojimo sąlygomis pavyzdys
(Pranešimas padarytas konferencijoje 2024 m. liepos 14 dieną Laisvės kovotojų atminimo šventės metu, Didžiosios kovos apygardos partizanų parke)
Jūsų Ekscelencijos Vyskupai, mieli Kunigai, Gerbiamieji Ukmergės vadovai ir visi šios šventės dalyviai. Ačiū už galimybę būti šiame gražiame Partizanų parke ir pasidalinti savo mintimis apie Jums ir mums ukrainiečiams labai brangius monsinjorą kunigą Alfonsą Svarinską ir kardinolą Josyp Slipyj.
Šiemet minime 10 metų nuo Alfonso Svarinsko mirties ir 40 metų nuo Josyfo Slipyj mirties. Šios dvi didžios istorinės asmenybės yra ištvermingos kovos su bedieviška represine sovietine sistema simboliai. Patyrę persekiojimus ir kančias jie abu išėjo nugalėtojai. Ir šiandien, Josyfo Slipyj garbei skirto paminklinio kryžiaus Didžiosios kovos apygardos partizanų parke pašventinimo dieną, dera pagerbti jųdviejų atminimą ir priminti dviejų didžių asmenybių ir Dievo tarnų draugystės ryšį.
Šatrijos rinktinės partizanai.
Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Zigmantas Vainoras, antras - Mykolas Kleiba-Dagys,
trečias - Juozas Vaičekauskas-Kovarnis, ketvirtas - Jonas Laucevičius-Girėnas,
penktas neatpažintas, šeštas - Jonas Griguola-Ąžuolas. (Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Griguola Jonas-Ąžuolas gimė Telšių apskrities Tverų valsčiaus Užpelių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1948 m. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Nuo 1949 m. - būrio vadas. Žuvo 1950 m. liepos 18 d.
KYBARTAS Vytautas, Boleslovo - Budrys, g. 1922 Kaspariškės k., Liolių apyl. Žuvo 1956 07 17 netoli nuo Kelmės prie Gutmano sodybos. Apdovanotas Laisvės kovotojo kryžiumi.
KISNIERIUS Andrius - Sakalas, Rolando būrio partizanas. Veikė Tauragės apylinkėse. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės v. Kartu žuvo būrio vadas S. Stonys ir J. Liorančas.
LIORANČAS Juozas, Jurgio - Aidas, g. 1927 Ridikiškėje, Tauragės v., ūkininkų šeimoje. Partizanas nuo 1947. Kovojo Rolando, Eimučio, Aluntos, Lelijos būriuose. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės v. Kartu žuvo būrio vadas S. Stonys ir A. Kisnierius.
STONYS Stasys - Alunta, kilęs iš Burbiškiu Gaurės apyl., Tauragės r. Lelijos partizanu būrio vadas. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės apyl
PAULAUSKAS Juozas - Bėgūnas, g. Jonikuose, Švėkšnos v. Dariaus rajono Pušies rinktinės Rambyno būrio partizanas. Žuvo 1952 07 18 Kerynės miške. Kartu žuvo B. Venskus.
VENSKUS Bonaventūras, g. 1928. Žuvo 1952 07 18 Kerynės miške Kartu žuvo Juozas Paulauskas.
Nors Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 1009 metais ir nors Lietuvos valstybės kūrimo ir egzistavimo laikotarpis tyrinėtojų žymimas nuo 1226 iki 1236-ųjų metų, tačiau tarptautinis jos pripažinimas, jos tapimas pilnateise krikščioniškų Europos šalių bendrijos nare yra sietinas su 1253-jų metų liepos 6-ąją, kai valstybės gimdytojas— kunigaikštis Mindaugas iškilmingai karūnavosi Lietuvos karaliumi ir padovanojo jai katalikiškąją valstybingumo kilmę. Mindaugo epocha nepaprastai sudėtinga, sunkaus ir audringo valstybės kūrimo bei įtvirtinimo epocha. Jos metu išryškėjo titaniškos valdovo pastangos bei ryžtas sujungti, suvienyti, sutelkti visos Lietuvos jėgas mirtino pavojaus akivaizdoje. Štai tuomet išryškėja ir akivaizdžiausiai atsiskleidžia Mindaugo žmogiškosios ir patriotinės savybės. Jo aštrus protas, jo genijus anksčiau už kitus suvokė grėsmę, pakibusią virš susiskaldžiusios Lietuvos. Mindaugas it uola iškilęs virš kitų metė istorinį žvilgsnį į ateitį. Jo patriotizmas buvo kuriantis, jungiantis, vienijantis. Mindaugo siekis, troškimas ir tikslas buvo vienintelis, o būtent — sukurti naują Lietuvą, išmokyti žmones ją mylėti, ginti ir jai aukotis. Ir vykdė šią misiją Mindaugas savo pavyzdžiu ir savais darbais...
Tiesa, Mindaugo kuriamas valstybingumas daugeliui Lietuvos didikų buvo ir nesuprantamas, ir neįvertintas. Mat pastarieji patys troško tokios valdžios, jam pavydėjo, organizavo visokius sąmokslus. Jie siekė nuversti jį nuo sosto ne tik patys telkdamiesi Lietuvoje, bet kviesdamiesi į talką ir užsienio jėgas. Kurį laiką, Mindaugui pavykdavo tuos sąmokslus išardyti, bet jis matė ir įžvalgiausiai suprato, kad reikia dar kažkokios naujos priemonės savo sukurtam valstybingumui sutvirtinti.
Kazimieras Pinkvarta – Dešinys, gimė 1919m. Liepalotų (Giniūnų) k., Prienų vlsč. vidutinių ūkininkų šeimoje. 1938m. pašauktas į karinę tarnybą tarnavo Kaune, Šančiuose,5 pėstininkų pulko mokomoje kuopoje. Baigus apmokymo kursą ,jam buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės puskarininkio laipsnis. Sovietų Rusijos daliniams įžengus į Lietuvą, iš tarnybos kariuomenėje pasitraukė. Pasilikęs gimtinėje iki rudens slapstėsi. Rinko ir kaupė likusius praėjus frontui vokiečių ir sovietų paliktus ginklus, ruošėsi kovai su okupantu. Iš besislapstančių aplinkinių Liepalotų, Mčiūnų,Strielčių, Šakališkių kaimų vyrų. Pinkvarta subūrė pirmųjų partizanų grupę. Tapo jos vadu. Mokė jaunuosius kovotojus patikimai naudoti ginklus. K. Pinkvarta - Dešinys vienas iš Lietuvos Laisvės kovotojų , gana ryškų pėdsaką palikęs Lietuvos istorijoje, kovojant su raudonuoju okupantu. Dalyvavo daugelyje kautynių. Nekartą iš keblios, beviltiškos padėties, sugebėjo išvesti vyrus be nuostolių. Keletą kartų sužeistas Būdninkų kautynėse, po sužeidimo, neteko dešiniosios akies. Bet tai po išgijimo, netrukdė dar ryžtingiau kovoti. Vienas iš Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kūrėjų. 1945m.rudenį Geležinio Vilko pulko Kęstučio kuopos vadas.1946m. vasarą – rinktinės Rikiuotės skyriaus viršininkas, po metų – 53 – iosios kuopos vadas. 1948m vasario mėn.. 53 – iąją kuopą išformavus, paskirtas 54 – osios kuopos vadu, o kuopą performavus į tėvūniją – tėvūnijos vadu.
Žuvo 1949m. birželio 6 dieną Skirptiškės k., Naujosios Ūtos vls. Prie Janulio sodybos. Po jo žūties 54 –oji kuopa pavadinta Dešinio tėvūnija.
1945m. gruodžio 28 d. suteiktas viršilos laipsnis. 1950m. vasarą apdovanotas (po mirties) ll laipsnio Laisvės kovos kryžiumi ( su kardais). 1998 m. suteiktas majoro laipsnis.
Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai Sušlaukio miške. 1950 m. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: pirmas – Valerijonas Paulauskas-Margis, trečias – Juozas Paulauskas-Bočius, ketvirtas – Antanas Baužys-Vingėla. Antroje eilėje priklaupę iš kairės: pirmas – Justinas Rimkus-Ąžuolas, antras – Vytautas Aloyzas Zeleckis-Vaivoras, trečia – Leonora Viluckaitė-Širšynė, ketvirtas – Kazimieras Martinkus-Saga, penktas – Vincas Drąsutis-Pilėnas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1950 m. birželio 3 d. Kretingos aps. Darbėnų vls. Nausėdų apylinkių miške (dabar – Kretingos r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu žuvo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Juozas Paulauskas-Bočius, rinktinės štabo viršininkas Kazimieras Martinkus-Saga, partizanai Justinas Rimkus-Ąžuolas, Leonora Viluckaitė-Širšynė ir Vytautas Aloyzas Zeleckis-Vaivoras.
Žuvusiųjų palaikai buvo atvežti į Darbėnų miestelį. Užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 208–209, 299.
Vaclovas Dereškevičius-Vanagas iš Krūvelių k., Jonas Kvedaras-Povas iš Ėgliniškių k., Vytautas Oleka-Žvalgas iš Girnupių k. ir Andrius Čibirka-Tėvukas, Dobilas partizanų žvalgas iš Krūvelių k., Kazlų Rūdos vls.
Švito trumpos gegužės 31-os nakties rytas. Į Beržovinės kaimo Gruzinsko sodybą nuo Antanavo pusės atėjo keturi Žalgirio rinktinės Vyčio kuopos Girininko būrio partizanai. Pavargę vyrai, nepalikę sargybos, netrukus sumigo. Apylinkėje pasalavę Pilviškiuose dislokuotos 6040 rezervinės užkardos enkavedistai, matyt, aptikę papievių rasoje partizanų paliktos brydės žymę, pėdsekio šuns atvesti apsupo sodybą. Bandydami prasiveržti susišaudyme žuvo: Vaclovas Dereškevičius-Vanagas iš Krūvelių kaimo, Jonas Kvedaras-Povas, g.1925 m., iš Egliniškių kaimo, Vytautas Oleka-Žvalgas, g.1926 m., iš Girnupių kaimo ir Andrius Čibirka-Tėvukas, Dobilas, patyręs partizanų žvalgas iš Krūvelių k., Kazlų Rūdos valsčiaus.
Iš kairės: Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Lengvenio būrio partizanas Jonas Marcinkevičius-Jokeris ir Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas Vytautas Pačinskas-Audra (VŽM)
Gimimo data: 1921 m.
Gimimo vietovė: Zabelynės k. (Anykščių r.)
Tėvas Pranas Marcinkevičius – žemdirbys ūkininkas.
Pokario metais J. Marcinkevičius išėjo partizanauti, buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos, vėliau – Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Lengvenio būrio partizanas. Lengvenio būrys veikė Andrioniškio, Latavėnų, Migdoliškio ir Zabelynės kaimų apylinkėse.
1947–1950 m. J. Marcinkevičius-Jokeris buvo paskutinis Lengvenio būrio vadas. Nuo 1949 m. pabaigos Lengvenio būrys priklausė Algimanto apygardos Laisvės rajonui ir veikė Andrioniškio, Viešintų ir Troškūnų apylinkėse. Paskutiniai 6 būrio partizanai žuvo 1950 m. rugsėjo 30 d. prie Margavonės kaimo, kai būrys buvo kariuomenės apsuptas Juozo Marmoko sodyboje ir sunaikintas.
J. Marcinkevičius-Jokeris liko gyvas ir pasitraukė į Algimanto apygardos Deimanto rajoną, buvo Tigro būrio partizanas. Tigro būrys, kuriam vadovavo Juozas Banys-Šūvis, veikė Duobulės, Lašinių, Smalinos, Mogylų, Inkūnų kaimų apylinkėse.
Ši tema gana subtili todėl aš kalbėsiu ne apie šiandieninį Laisvės kovų sąjūdį, nes negalėčiau ir net neturiu teisės kalbėti apie tuos, kurie šiandien dar gana aktyviai reiškiasi ir visada sugeba pastovėti už save. Šiandien švęsdami partizanų, kariuomenės ir visuomenės dieną su gilia pagarba širdyse prisiminkime tuos mūsų brolius ir seses, kurie Motinos – Tėvynės laisvės vardan paaukojo savo jaunystę - gražiausius gyvenimo metus ir brangiausią turtą - gyvybę. Niekada neužmirškime, kad garbinga kraujo auka, atvedė mus į Lietuvos laisvės vieškelį.
Laisvė nemirė – žuvo Karžygiai. Dėka jų aukos ir yra šiandieninis gyvenimas. Būkime drąsūs ir sakykime – be jų be partizanų aukos nebūtų šiandienos. Ji būtų kitokia. Jie ir šiandien, tie kurie gyvi išlikę, praėję sovietinio pragaro kančias , paimti sužeisti, neišdavę partizanų priesaikos, tylūs ramūs, niekieno nepastebėti, nieko nereikalaudami, dirba,aukoja tėvynei savo paskutines jėgas, paskutines santaupas, nors neretai jų, pradingusių apsišaukėlių jūroje, tėvynė ir nepastebi . Jie dirba, jie laimingi paaukoję pensiją partizanų paminklui, suradę kovos draugo užkasimo vietą ir ją paženklinę atminimo ženklu, sukalbėję maldą už jį, prižiūrėdami bolševikų sunaikinto kaimo vietoje atminimui pastatytą kryžių, jausdami atsakomybę prieš Tėvynę už renkamą jai valdžią, perteikdami, aplankiusiems juos mokiniams, žinias apie jų ir kitų nueitą kovos kelią,bei okupantų žiaurumus.
Gegužės 25 dieną visus kviečiame atvykti į Lietuvos partizanų memorialą Kryžkalnyje ir dalyvauti renginyje, skirtame Lietuvos laisvės kovotojų, tremtinių, politinių kalinių ir partizanų atminimui.
Renginys organizuojamas minint iškilaus Lietuvos dvasininko, disidento, politinio veikėjo, karo kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko dešimtąsias mirties metines.
Renginio organizatoriai ir iniciatoriai – Raseinių rajono savivaldybė, Raseinių rajono kultūros centras ir kompozitorius Algirdas Martinaitis.
Programa
12 val. šv. Mišios Stulgių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje (Mišioms vadovaus vyskupas Eugenijus Bartulis)
13.30 val. Iškilmingas minėjimas
14 val. Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorija „Tikėjimo ir vilties invokacijos”
Atlikėjai:
Skaitovas aktorius Dainius Svobonas
Valstybinis choras „Vilnius”, vadovas Artūras Dambrauskas
Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovas Egidijus Ališauskas
Dirigentas Artūras Dambrauskas
Lietuvos partizanų memorialo lankytojų centre veiks nuotraukų paroda „Ukraina. Kova už laisvę”
Visus kviečiame atvykti ir pakviesti savo bičiulius.
1951 m. balandžio 29 d. Ramygalos r. Steponavos k. apylinkių miške MGB Ramygalos r. skyriaus karinė grupė nukovė Vyčio apygardos vadą Mykolą Šemežį-Putiną.
Žuvusiojo palaikai atvežti į Pagirių miestelį ir numesti kolūkio daržinėje. Užkasimo vieta neišaiškinta, tačiau manoma, kad ji yra Pagiriuose.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 181.
Mykolas Šemežys, Jono, gimė 1918 m. Ukmergės aps. Pagirių vls. Steponavos k.
Partizanas nuo 1944 m. rudens. Nuo 1946 m. pabaigos Vyčio apygardos partizanų būrio, veikusio Ukmergės aps. Pagirių ir Panevėžio aps. Ramygalos valsčiuose, vadas. Nuo 1948 m. lapkričio mėn. šios apygardos rajono, veikusio Ukmergės apskrityje, vadas.
1949 m. balandžio 20 d. Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos - Žygaudo įsakymu Nr. 12 paskirtas Briedžio rinktinės, vienos iš dviejų apygardoje suformuotų rinktinių, vadu.
1950 m. liepos 5 d. žuvus apygardos vadui A. Smetonai-Žygaudui, tų pačių metų rugpjūčio 17 d. M. Šemežys-Putinas perėmė apygardos vado pareigas. 1951 m. sausio mėn. jis iš Panevėžio ir Ukmergės apskrityse veikusių rinktinių įkūrė Gedimino rinktinę, o iš Biržų apskrityje veikusių partizanų būrių – Pilėnų tėvūniją.
1999 m. gegužės 12 d. M. Šemežiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Res pub li kos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), o 1999 m. gegužės 27 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Vytauto ir Algimanto apygardų partizanai Ramuldavos girioje. 1950 09 16.
I eilėje iš kairės: Albertas Pakenis-Jūreivis, Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Antanas Matuliauskas-Adaska.
II eilėje iš kairės: Kazimieras Ivanauskas-Aras, Povilas Budreika-Debesis, Algirdas Varnas-Gaidelis, Povilas Jankauskas-Alksnis, Teodoras Kviklys-Klajūnas, Povilas Tunkevičius-Kastantas, neatpažintas.
III eilėje iš kairės: Bronius Puodžiūnas-Garsas, Balys Žukauskas-Žaibas, Vytautas Guobužas-Viesulas, Jonas Baltakys-Prancūzas, Teofilis Limba-Sakalas,Janina Valevičiūtė-Astra, Bronius Morkūnas-Diemedis, Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Antanas Morkūnas-Jaunutis, Vladas Matuliauskas-Riešutas, Vytautas Pačinskas-Audra, neatpažintas (GAM)
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanų šeima: Ona Talantaitė-Katinienė-Jonukas ir Juozas Katinas-Šernas (VŽM)
Algimanto apygardos partizanai Šimonių girioje 1947 m.
I eilėje sėdi iš kairės: Juozas Katinas-Šernas, Antanas Matuliauskas-Adaska, Vytautas Česnakavičius-Daujotas.
II eilėje stovi iš kairės: Balys Žukauskas-Princas, Birutė Kiaulevičiūtė-Neužmirštuolė, Ona Talantaitė-Jonukas, Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, Balys Ramanauskas-Narutis,
III eilėje stovi iš kairės: Antanas Starkus-Montė, Antanas Slučka-Šarūnas, Pranas Levandavičius-Vyturys, neatpažintas (GAM)
BALTAKYS Jonas, Jurgio-Vilkas, Prancūzas, gim. 1920 m. Zabelynės k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 12 ha žemės. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
KATINAS Juozas-Šernas, gim. Sedeikių k., Šimonių vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti netoli Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
KIAULEVIČIŪTĖ Birutė, Vlado-Neužmirštuolė, gim. 1927 m. Andrioniškio mstl., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 25 ha žemės, tėvas buvo pašto tarnautojas. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Zliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
RAILAITĖ Zuzana, Antano-Lakštingala, gim. 1927 m. Čerelių k., Pagirių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 30 ha žemės. Baigė gimnaziją, buvo Sedeikių pradžios m-klos mokytoja. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
TALANTAITĖ-KATINIENĖOna, Kazio-Jonu-kas, gim. Kaupiniškių k., Troškūnų vls., mokytoja. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
1957 m. liepos 27 d. Šakių r. (dabar – Šakių r. sav.) Elizavos k. gyventojo Jono Račiūno namuose KGB Šakių r. skyriaus ir rajono milicijos darbuotojų grupė vykdė karinę čekistų operaciją, kurios metu žuvo paskutinis Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas Justinas Balčius-Plutonas.
J.Baltrušaitis-Tigras 
Kazimieras Pinkvarta – Dešinys, gimė 1919m. Liepalotų (Giniūnų) k., Prienų vlsč. vidutinių ūkininkų šeimoje. 1938m. pašauktas į karinę tarnybą tarnavo Kaune, Šančiuose,5 pėstininkų pulko mokomoje kuopoje. Baigus apmokymo kursą ,jam buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės puskarininkio laipsnis. Sovietų Rusijos daliniams įžengus į Lietuvą, iš tarnybos kariuomenėje pasitraukė. Pasilikęs gimtinėje iki rudens slapstėsi. Rinko ir kaupė likusius praėjus frontui vokiečių ir sovietų paliktus ginklus, ruošėsi kovai su okupantu. Iš besislapstančių aplinkinių Liepalotų, Mčiūnų,Strielčių, Šakališkių kaimų vyrų. Pinkvarta subūrė pirmųjų partizanų grupę. Tapo jos vadu. Mokė jaunuosius kovotojus patikimai naudoti ginklus. K. Pinkvarta - Dešinys vienas iš Lietuvos Laisvės kovotojų , gana ryškų pėdsaką palikęs Lietuvos istorijoje, kovojant su raudonuoju okupantu. Dalyvavo daugelyje kautynių. Nekartą iš keblios, beviltiškos padėties, sugebėjo išvesti vyrus be nuostolių. Keletą kartų sužeistas Būdninkų kautynėse, po sužeidimo, neteko dešiniosios akies. Bet tai po išgijimo, netrukdė dar ryžtingiau kovoti. Vienas iš Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kūrėjų. 1945m.rudenį Geležinio Vilko pulko Kęstučio kuopos vadas.1946m. vasarą – rinktinės Rikiuotės skyriaus viršininkas, po metų – 53 – iosios kuopos vadas. 1948m vasario mėn.. 53 – iąją kuopą išformavus, paskirtas 54 – osios kuopos vadu, o kuopą performavus į tėvūniją – tėvūnijos vadu.
Ši tema gana subtili todėl aš kalbėsiu ne apie šiandieninį Laisvės kovų sąjūdį, nes negalėčiau ir net neturiu teisės kalbėti apie tuos, kurie šiandien dar gana aktyviai reiškiasi ir visada sugeba pastovėti už save. Šiandien švęsdami partizanų, kariuomenės ir visuomenės dieną su gilia pagarba širdyse prisiminkime tuos mūsų brolius ir seses, kurie Motinos – Tėvynės laisvės vardan paaukojo savo jaunystę - gražiausius gyvenimo metus ir brangiausią turtą - gyvybę. Niekada neužmirškime, kad garbinga kraujo auka, atvedė mus į Lietuvos laisvės vieškelį.
Mykolas Šemežys, Jono, gimė 1918 m. Ukmergės aps. Pagirių vls. Steponavos k.
