DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
PIETŲ LIETUVA
Bonifacas Ulevičius
Mūsų tautos partizaninių kovų istorijoje aukso raidėmis Įrašytas ne vienas Lietuvos moterų ir merginų vardas. Petys į petį su partizanais jos ėmėsi sunkios pasipriešinimo kovų naštos, rizikuodamos savo laisve, gyvybe. Tai jos buvo pagrindinės ryšininkės, padėjėjos, gydytojos ir sanitarės, kovotojų maitintojos, skalbėjos, slėpėjos ir guodėjos, o susiklosčius aplinkybėms, nesant kitos išeities, stodavo į partizanų gretas ir su ginklu rankose kovėsi su priešu. Jų didvyriškumas buvo stebinantis ir neretai pranokdavo vyrų drąsą. Ne vienas partizanas jų dėka yra išvengęs mirties ar suėmimo, ne vienas išgydytas, išgelbėtas.
Jos tai darė, žinodamos, kad anksčiau ar vėliau bus išaiškintos, susektos, išduotos ir suimtos, ištremtos Į Sibirą ar nuteistos katorgon. O kur dar baisiausios tardymo kančios! Tačiau Tėvynės meilės ir pareigos jausmas buvo stipresnis už baimę, ir jos pasiaukodamos vykdė savo šventą pareigą - padėti partizanams kovoti už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Šiandien čia pateikiama dviejų kaimo mergaičių istorija. Pasipriešinimo kovoje jos paaukojo gyvybes - buvo nuteistos mirties bausme ir sušaudytos.
Tauro apygardos istorijoje kol kas išaiškinti du tokie atvejai, kai okupantų suimtos ir sušaudytos moterys.
Albina Bunevičiūtė, g.1929 m. Bučiūnų k., Birštono vls, Alytaus aps. Mokydamasi gimnazijoje, ji visokeriopai padėjo partizanams. Vėliau, mokydamasi Kaune, mokytojų seminarijoje, pirko ir gabeno kovotojams medikamentus, medžiagą uniformoms ir kita. Ji dirbo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio grupės ryšininke, slapyvardžiu Gražuolė. 1948 m. pavasarį jos iniciatyva iš seminarijos slapta buvo išgabentas partizanams taip reikalingas rotatorius.
Pajutusi, kad yra sekama, 1948 12 01 iš trečio seminarijos kurso pasitraukė, grįžo į kaimą ir čia tęsė pogrindinę veiklą. Susisiekė su Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos vadu Jonu Šiugždiniu-Anupru ir vykdė įvairias kuopos štabo užduotis. 1949 m. pavasarį kuopos štabe buvo nutarta likviduoti aršų komunistą, Prienų vls. ispolkomo pirmininko pavaduotoją Praną Kazlauską. Užduotį atlikti buvo pavesta pirmo būrio vadui Jonui Valatkai-Kardui, į kurio veikimo teritoriją įėjo Prienų miestas. Operacija buvo numatyta sekmadienį, kai mieste daugiau žmonių, tada lengviau veikti neatkreipiant dėmesio ir pasitraukti. Partizanui mieste pavojinga, ypač dieną. Reikalinga "moteriška priedanga". Albina Bunevičiūtė sutiko ne tik lydėti Kardą, bet ir dalyvauti operacijoje. 1949 06 26, 12 valandą, jie atvyko į Prienus ir po pamaldų, vaidindami mylimųjų porelę, vakštinėjo po miestą. Kazlauską jie sutiko miesto sode. Jis ėjo su savo žmona. Su jais prasilenkę Kardas ir Albina grįžo atgal, tada Kardas kelis kartus iššovė. Kazlauskui parkritus, paėmė jo pistoletą, ir abu laimingai pasitraukė.
□ Albina Bunevičiūtė-Aušrelė
Bijodama, kad operacijos metu ją kas nors galėjo atpažinti, Albina liepos septintą dieną iš legalaus gyvenimo pasitraukė ir įstojo į 51 kuopos pirmą partizanų būrį. Jai buvo suteiktas partizanės laipsnis ir duotas Aušrelės slapyvardis. Taip prasidėjo jos, partizanės, kelias, kuris, deja, truko labai neilgai. Vėlų rudenį ji susirgo pleuritu ir pasitraukusi iš partizanų gretų, gydėsi.
Skaityti daugiau: JOS MYLĖJO TĖVYNĘ
STASYS ŽYMANTAS
Jūs kritote kniūpsti ir kaip pakliuvo,
Gimtinės žemę kūnais dengdami.
Tai įsikūnijo šventa lietuvio
Svajonė, amžių amžiais nerami.
J. Aistis
Ryžtas mirti
Anomis kovingomis ir lemtingomis 1941 metų birželio dienomis Kauno kapinėse prie Vytauto prospekto buvo supilti 85 Birželio sukilime žuvusių laisvės kovotojų kapai. Atsisveikindamas su jais Laikinosios vyriausybės vardu ministro pirmininko pareigas ėjęs švietimo ministras prof. J. Ambrazevičius - Brazaitis kalbėjo apie tą nuostabiai stiprią tėvynės meilę, išaugusią jos vaikų širdyse, kad “ištisi būriai, šimtai, tūkstančiai — savo noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti”.
Tų naujai supiltų kapų tarpe buvo vieno man artimo, visad mielo ir guvaus bičiulio, “Aušros” gimnazijos 1927 m. laidos bendraklasio, Belgijoje aukštuosius mokslus baigusio inžinieriaus Kazio Matulio kapas. O kažkur Dzūkijos panemunėj išdygo kitas laisvės kovotojo kapas — Vilniaus universiteto teisės mokslų fakulteto 8 semestro studento neolituano Antano Blekaičio. Karštas dzūkas patriotas, veiklus Lietuvių Aktyvistų Fronto narys, su kuriuo ypač suartėjau bendram pogrindžio darbe, NKVD areštui gresiant, man patarus, kuriam laikui iš Vilniaus buvo išvykęs tėviškėn. Kilus sukilimui, tuoj į jį įsijungė ir krito kovoj su raudonarmiečių raitelių būriu.
Kažin ar kas šiandien begalėtų nurodyti dar vieno laisvės kovotojo kapą, —tai vilniečio Mykolo Gudėno, nuoširdaus ir ramaus, bet ryžtingo patrioto lietuvio.
Skaityti daugiau: BIRŽELIO TESTAMENTAS
„RŪPINTOJĖLIS" - KAS TAI?
Tai - ne mūsų mylima liaudies skulptūrėlė, o pogrindinis, 13 metų (1977-1990) gyvavęs žurnalas. Jis nebuvo toks garsus kaip „Kronika" ar „Aušra", į tokj garsą net nepretendavo. „Rūpintojėlio" misija buvo prabilti į žmogų - ypač jauną, alkstantį, besiblaškantį, ieškantį - tiesos žodžiu apie Dievą ir Tėvynę; didžiųjų asmenybių pavyzdžiu, poezijos galia, filosofijos išmintimi apie tikrąją gyvenimo paskirtį...
„Rūpintojėlis" kalbėjo, kad tikėjimas - ne žmogų suvaržanti schema, bet tikrosios laisvės sąlyga ir išsigelbėjimas nuo bedvasio materializmo (ir filosofine, ir buitine prasme), socialistinio gyvenimo stereotipų, nuo nevilties ir beprasmybės.
Jis liudijo, kad yra Lietuva - Tėvynė, ne vienas iš penkiolikos Sąjungos kampelių, o savita tauta, turinti didingą praeitį, skaudžią vergijos ir pasipriešinimo patirtį, tauta, nei carizmo priespaudoje, nei nacių apgultyje, nei socializmo „rojuje" nepraradusi nacionalinio orumo ir laisvės troškimo, tauta, kenčianti ir kovojanti. Žurnalo tikslą ugdyti žmogų -krikščionį ir Lietuvos pilietį - atspindėjo jo struktūra, publikacijų pobūdis Ir tematika, o tai nulėmė autorių pasirinkimą ir literatūros šaltinius. Jo turinį sudarė keleriopos tematikos publikacijos:
1) Bažnyčios ir istoriniai dokumentai;
2) originalūs lietuvių autorių straipsniai, parašyti Lietuvoje ir emigracijoje;
3) įvairūs verstiniai rašiniai, dažniausiai skirti meditacijoms.
Skaityti daugiau: EPILOGAS
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.
Kovojančios Katalikų Bažnyčios pogrindinė spauda kovojančioje Lietuvoje neatsirado savaime. Totalitarinė ateizmo-sovietizacijos mašina daugeliui tada atrodė nenugalima, bet kantrios pasipriešinimo akcijos vis tiek nuolatos vyko. Pogrindinė katalikiška spauda buvo lyg Dievo malonės ženklas, rodęs, kad, nepaisant gresiančio persekiojimo, yra pasirengusių kentėti už Tiesą.
Skaityti daugiau: ŽODIS DABARTIES SKAITYTOJUI
Popiežius Jonas Paulius II ir kardinolas Vincentas Sladkevičius.
Kaunas. Arkivyskupo rūmai. 1993 09 06
PRO MEMORIA
Kardinolas Vincentas Sladkevičius yra pusę šimtmečio trukusio Lietuvos Katalikų Bažnyčios teisių pažeidinėjimo, sekuliarizuotos ir ateizuotos visuomenės lūkesčių ir laimėjimų atspindys.
Skaityti daugiau: PRO MEMORIA
Ses.BENVENUTA ADA URBONAITĖ OSF
Gimė 1921 m. rugsėjo 3 d. Minaičių k., Pašušvio parap., Kėdainių apskr. Igno ir Izabelės Urbonų šeimoje. 16-metė įstojo į Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių vienuoliją Padvariuose, netoli Kretingos. 1939 08 28 davė vienuolės įžadus ir buvo išsiųsta dirbti pranciškonių montesoriškame vaikų darželyje Kaune.
1948 m. turėjo palikti pedagoginį darbą. Lankė 1-erių metų bibliotekininkystės kursus Respublikinėje bibliotekoje ir liko čia dirbti. 1951 m. perėjo dirbti į profsąjungų biblioteką. 1958 m. išmoko rašyti mašinėle ir laisvalaikiais ėmė persi rašinėti užsienyje gyvenančių autorių - Antano Maceinos, Juozo Girniaus ir kt. - raštus; sekretoriavo, talkino kun. Juozui Šalčiui; „leido" Felicijos Kasputytės rankraščius; perrašinėjo, redagavo Vynmedžio Šakelės - Onos Galdikaitės iš užsienio kalbų verčiamus teologinius, dogminius bei asketinius veikalus (1998 m. JUDEX spaustuvės 2000 egzempliorių tiražu išleista jos išversta Šv. Jėzaus Teresės Avilietės knyga „Gyvenimas, jos pačios aprašytas"). Parengė šiuos leidinius: „Marijos žemė. Stebuklingos Marijos šventovės Lietuvoje" (1982); „Palaimintasis Mykolas Giedraitis" (1983); „Arkivyskupas Mečislovas Reinys" (1984); „Prelatas Mykolas Krupavičius" (1985); „Profesorius Pranas Dovydaitis" (1986); „Palaimintasis Jurgis Matulaitis - Lietuvos Krikšto jubiliejaus vainikas" (1987).
1977 m. pradėjo ir iki 1990 m. leido periodinį religinės minties žurnalą „Rūpintojėlis". Darbas su knyga iki šiolei yra pagrindinis jos užsiėmimas.
KAZIMIERAS ŠAPALAS (1903-1982)
Gimė 1903 m. Vartų k., Mykoliškių valsč. (Prienų r.). 1923 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Studijavo istoriją, sociologiją ir pedagogiką-psichologiją. Dirbo „Židinio" redakcijoje. Universitetą baigė 1927 m. ir tais pačiais metais išrinktas ateitininkų generaliniu sekretoriumi. 1928 m. išvyko į Kražių gimnaziją mokytojauti. 1929 m. rudenį paskirtas Šakių „Žiburio" gimnazijos direktoriumi. Bolševikams okupavus Lietuvą, 1940 m. Kazimieras Šapalas atleistas iš direktoriaus pareigų ir nukeltas mokytoju į Alytų. 1941 m. paskirtas Kauno 6-osios gimnazijos direktoriumi. 1944 m. atleistas iš direktoriaus pareigų, paliktas istorijos mokytoju. Čia dirbo iki išėjimo į pensiją. 1982 m. rugsėjo 14 d. Kazimieras Šapalas staiga mirė. Paliko žmoną Moniką, du sūnus ir dvi dukteris. (Plačiau žr. „Rūpintojėlyje", Nr. 26.)
Kazimieras Šapalas davė žurnalui vardą „Rūpintojėlis", jį redagavo (Nr. 1-10) ir turtino jį savo straipsniais, pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais.
Skaityti daugiau: „RŪPINTOJĖLIO" LEIDĖJAI
Viliamės, kad kunigą Alfonsą Svarinską pažįstame. Vieni mano, kad jis drąsus ir ryžtingas - kiti, kad agresyvus ir piktas, vieniems jis atrodo patriotas - kitiems, kad jis radikalas, nacionalistas.. Jo pasisakymų interpretacijos gali būti įvairios, tačiau niekas nėra suabejojęs šio žmogaus dvasios stiprybe, nepalaužiama valia ir begaline meile Dievui ir Tėvynei.
,, Kas jūs, kunige Svarinskai?- šaukė vienas sovietinis filmas. Klausė, bet net nesistengė atsakyti, o tik vykdė kažkieno įsakymą šį dvasiškį sutrypti. Šiandien tie įsakinėtojai vėl sėdi patogiose, kėdėse, gerai apmokamuose postuose ir toliau tyčiojasi iš tautos. Kas yra kunigas A. Svarinskas jiems jau neberūpi. Jiems kur kas aktualiau fondai su jų neskaidriai skirstomomis lėšomis, žemės, namai, prabangūs automobiliai, sąskaitos bankuose... Šiandien jau 50 metu, kai Alfonsas Svarinskas kunigystėje. Pabandykime bent keletu štrichais atsakyti i klausimą:
Kas Jūs, kunige Alfonsai Svarinskai?
Alfonsas Svarinskas gimė 1925 m. Ukmergės apskrityje, Kadrėnų kaime. Mokėsi Ukmergės gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje, vėliau įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.
Skaityti daugiau: "Kas jūs, kunige Svarinskai?.." (1987 m.)
SIGITAS TAMKEVIČIUS, S.J.
Emauso mokiniai bėgo nuo kryžiaus, ant kurio buvo prikaltas Kristus. Tai buvo jų klaida ir nelaimė. Galima bėgti tik nuo tokio kryžiaus, and kurio nėra Nukryžiuotojo. Ir man atrodo, jog labai dėsninga, kad Vakarų pasaulyje bėgama nuo šitokio kryžiaus. Aš nesu labai gerai susipažinęs, bet mačiau Bažnyčios gyvenimą Vakarų Vokietijoje, Kanadoje. Trūksta pašaukimų į kunigystę, į vienuolynus. Atrodo, gerokai sunykusi aukos dvasia. O kaip gali išsilaikyti aukos dvasia, jeigu nuolatos prieš akis nestovi Nukryžiuotasis? Savo gyvenime sutikau labai daug žmonių, kurie nešė kryžių. Ypatingai daug jų sutikau kalėjimuose, lageriuose — tūkstančius žmonių. Beveik visi šitie žmonės kryžių keikė. Savos kančios jie nesuprato. Daugeliui atrodė ji beprasmiška. Kaip dabar prisimenu, Permės kalėjime vienas žmogžudys ant savo nugaros buvo įsitatuiravęs kryžių, and kurio prikaltas dryžiuotais drabužiais aprengtas kalinys, kuris šaukia: — Laisvės!
Baisus yra žmogaus gyvenimas, kada yra kryžius, kurį jis keikia, kurio jis nesupranta. Ir šitaip yra ne tiktai tų žmonių tarpe, kurie neturi tikėjimo, kurie nėra krikščionys, bet galima sutikti ir save vadinančių krikščionimis, kurie kryžiaus nesupranta, kurie kiek galėdami nuo kryžiaus bėga, ir tai yra jų tragedija. Sunkiais pokario metais Lietuvoje buvo
Kenčiantis Kristus Diureris
labai daug žmonių, kurie nuo kryžiaus bėgo. Buvo net kunigų, kurie bėgo nuo savo kryžiaus: bijojo nemalonumų, persekiojimų. Jie save pateisindavo. Prisimenu, vienas aukštai stovintis dvasiškis man kalbėjo: “Su kakta sienos nepramuši”. Žmogus, kai nenori kryžiaus, kai nuo jo bėga, save pateisindamas visada suranda argumentų. Nuo kryžiaus bėgo labai daugelis mūsų tautiečių. Tas bėgimas kartais buvo labai negarbingas, surištas su daugeliu klaidų, nusikaltimų prieš savo tautą ir savo sąžinę.
Skaityti daugiau: KRYŽIUS IR AUKOS DVASIA
Šaltinis: "Laiškai lietuviams" 1988 m. 9 Spalis
KUN. SIGITAS TAMKEVIČIUS
Redakcijos pastaba. Iš Lietuvos gavome Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pamokslą, pasakytą apaštalų Petro ir Pauliaus šventės proga, dar prieš jo areštavimą. Manome, kad pamokslo mintys padės skaitytojams geriau suprasti, už ką Lietuvoje yra baudžiami kunigai.
* * *
Šv. Petras ir Paulius buvo beveik tuo pačiu metu nukankinti už Kristų. Apaštalų gyvenimas, o ypač mirtis, mums atskleidžia labai svarbią tiesą, kad Bažnyčios, parapijos ir tautos gyvenime labai svarbią reikšmę turi auka. Kol yra žmonių, galinčių aukotis už Bažnyčią ar už ką nors kita, tol mūsų gyvenimas bus geras, tol tikėjimas turės ateitį. Didžiausia žmonių gyvenimo nelaimė — kai išnyksta aukos supratimas.
Šie du apaštalai paguldė galvą už Kristų. Tada, kai jie buvo nužudyti, jie buvo labai reikalingi. Jeigu dabar kokį nors kunigą ar vyskupą nužudytų arba visam gyvenimui uždarytų į kalėjimą, tai sakyčiau, jog tai yra smulkmena, nes ir pasaulyje, ir Lietuvoje yra daug kunigų. O tada, kai gyveno apaštalai, jų tebuvo dvylika. Tada tikrai buvo brangi kiekvieno apaštalo gyvybė. Ypač tai galima pasakyti apie Petrą, kuris buvo pirmasis Bažnyčios popiežius, pirmoji Bažnyčios galva. Bet vis tiek jis drąsiai paaukojo savo gyvybę.
O kaip tada buvo reikalingas apaštalas Paulius! Būdamas pilnas energijos, jis apkeliavo daugelį kraštų, visur kurdamas religines bendruomenes. Atrodė, kad šio apaštalo niekas negalėjo pavaduoti. Bet jis nesuabejojo palenkti galvą po budelio kardu. Ar galima sakyti, kad šie apaštalai pralaimėjo? Ne, jie nepralaimėjo! Priešingai, kai jie sugebėjo aukotis, tai ant jų kančios išaugo Bažnyčia. Jeigu šios aukos nebūtų buvę, šiandien turbūt mes neturėtume tokios milžiniškos Dievo tautos — Katalikų Bažnyčios.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJI NELAIMĖ — SUNYKĘS AUKOS SUPRATIMAS
Zoocentristinė Hitlerio ir Stalino praktika žmonijai kainavo 50 mln. gyvybių. Ši "filosofija" atgimusi Rusijoje bei Lietuvos politiniame gyvenime - "liberalų" bei prorusiškose partijose. Pateikiame Antano Maceinos straipsnį iš knygos "Kultūros filosofijos įvadas", Kaunas 1936 m.
Antra kultūrinio natūralizmo srovė, kuri mūsų dienomis kas kartą darosi vis stipresnė, yra
k u l t ū r i n i s v i t a l i z m a s.
Kiek kultūrinis materijalizmas kultūros kūrimo veiksniais laiko medžiaginius ekonominius dalykus, tiek kultūrinis vitalizmas vieninteliu tikru ir pirmaeiliu kultūros kūrėju laiko vitalinį arba gyvybinį žmogaus pradą. Šitas kultūros tipas dar yra gana jaunas. Bet paskutiniais metais jis jau susiformavo rasizmo pavidalu. Rasistinei kultūros filosofijai kultūrinio žmonijos gyvenimo apsprendėjas yra rasė. Kiek kultūrinis ekonomizmas kultūros veiksmų jieško šalia žmogaus, tiek kultūrinis vitalizmas šituos veiksnius perkelia į patį žmogų, į vitalinį jojo pradą. Jeigu rasiniai arba vitaliniai žmogaus elementai yra stiprūs ir gryni, jie kuria aukštą kultūrą. Kultūros krizė atsirandanti dėl nelygios kraujomaišos, kultūros galas ateinąs tada, kai įsigali menkaverčiai bijologiniai pradai. Viso pasaulio istorija esanti ne kas kita, kaip šitų bijologinių elementų maišymasis arba. kaip Gobineau yra pasakęs, rasių chemija. Kultūrinės kūrybos motyvai šitai pažiūrai taip pat yra ne idėjos, bet kraujo balsas. Šiandien šitas nusistatymas apima vis platesnes gyvenimo sritis taip, kad galima visai neperdedant kalbėti apie besiartinantįzoocentrizmo tarpsnį.
Zoocentrizmo daigų randame jau pačioje renesanso pradžioje. Macchiavelli savo veikale „II principe“ paskelbė jėgos etiką ir tuo pačiu pirmoje eilėje pastatė ne dvasią, bet gyvybę. „Macchiavelli, gražiu S. Behno pasakymu, visados lieka tiraniškojo idealo dainiumi“.2 Jo Principe yra jėgos atstovas, kuris priespauda, gudrumu ir klasta įtvirtina savo pirmenybę ir siekia išsilaikyti ir išsivystyti. Stiprus ir miklus kūnas, galinga kumštis ir nepalaužiama kovos valia jam yra idealas. Macchiavelli į etikos pagrindus padėjo tai, kas ligi tol buvo laikoma žvėries atpalaidavimu žmoguje. Nevisados šitoji etika yra ginama viešai: jos dažnai net išsižadama. Bet tikrumoje ji vyrauja. Macchiavelli išdrįso ją formuluoti ir paslėptą praktiką paversti teoriniu principu.
Skaityti daugiau: A.Maceina Zoocentrizmas
Apie filmą:
2008 m. Latvija. Rusijoje uždraustas rodyti dokumentinis filmas Sovietų pasaka. Tuo metu, kai Sovietų Sąjunga visam pasauliui kūrė pasaką apie kovą prieš fašizmą, nacių SS ir Sovietų NKVD bendradarbiavo su naciais ir dalijosi žudymo patirtimi. Tai latvių režisierius Edvino Snorės sukurtas skandalingas dokumentinis filmas, pasakojantis kraupią milijonų žmonių kančių ir 20 amžiaus baisiausių Europos totalitarinių režimų bendradarbiavimo istoriją. Sovietinės istorijos juodosios dėmės: badmetis Ukrainoje, Katynės skerdynės, masiniai trėmimai, medicinos eksperimentai Gulage - iki šiol buvo tabu. Rež. Edvins Snore.
{mp4}Sovietu-pasaka{/mp4}
