Dvasininko ir kovotojo kelias

1909 metų balandžio 21d., Ariogalos vls. Panigėvio k. gimė vienas iš Tauro partizanų apygardos ir Lietuvos išlaisvinimo komiteto įkūrėjų  Antanas Ylius. Šeima anksti liko be maitintojo – tėvas Matas Ylius – Ylevičius nuskendo Nemune. Našlaičiais liko 6 vaikai., Antanukui tada buvo dveji metai. Vargo ragauti teko pakankamai. Nuo aštuonerių  vasarom ganė pas ūkininkus, o žiemom lankė mokyklą. Keturis skyrius baigė Žąsinų mokykloje, kur mokytojavo  marijampolietis  Vincas Bendaravičius. Matydamas Antanuko gabumus ir žinodamas sunkią jo šeimos  materialinę padėtį, mokytojas patarė  kreiptis į Marijampolės marijonų vienuolyną. Padedamas vienuolių  A. Ylius  baigė Marijampolės marijonų gimnaziją ir 1928m. rudenį pasiųstas į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos – filosofijos fakulteto teologijos skyrių..1934m. Kaune įšventintas į kunigus.  1935m. baigė universitetą ir buvo paskirtas į Marijampolę vikaru ir pradžios mokyklos mokytoju – kapelionu.

1940m. bolševikams okupavus Lietuvą marijonų vienuolynas buvo uždarytas,  kun. A. Ylius paskirtas į Skardupius . Čia jis įkūrė parapiją ir užsiėmė bažnyčios statyba.

Nors bolševikai visaip trukdė, bet bažnyčią pastatė. Tai buvo laimėjimas - vienintelė Lietuvoje  bažnyčia pastatyta bolševikmečiu.  Vokiečių okupacijos metais  kun. A. Ylius  su parapiečių pagalba  baigė įrengti bažnyčią, pastatė dviejų aukštų kleboniją – Marijonų naujokyną, parapijos  namus su salę ir ūkinį  pastatą.   Išgelbėjo  4 žydus nuo mirties, kurie vėliau išvyko į Izraelį.

Prasidėjus antrajai bolševikiniai okupacijai  daug jaunų vyrų , nenorėdami stoti į  okupantų kariuomenę ar būti suimti, išėjo į miškus... Prasidėjo netikrumo laikotarpis. Kun. A. Yliui teko nugirsti apylinkėse kelis nužudymus. Jam parūpo, kas ir  kokiu tikslu ir kokia teise  tai daro.  Kun,  A. Ylius susirišo su    miško broliais Gavėnais ir kitais būrių vadais  ir tokius veiksmus pasmerkė kaip  tautinę savižudybę.  Nutarta imtis rimtesnių žygių. 1945m. liepos 19 d.  kun. A. Yliaus iniciatyva, Skardupių klebonijoje įvyko slaptas pasitarimas, kurio metu buvo įkurtas apylinkės štabas. O tų pačių metų rugpjūčio 15d. Tauro partizanų apygarda, apimanti visą kairįjį Nemuno kraštą. Buvo paskirta štabui paruošti veiklos statutą. Kun. A. Ylius pareikalavo, kad į  Statutą būtų įdėtas toks  punktas:

-  Be  Vyriausios štabo vadovybės raštu duoto  leidimo nevalia nieko nužudyti... Jis pareikalavo visų ten susirinkusių duoti priesaiką ir tik po šio prisaikdinimo sutiko pilnai su jais bendradarbiauti. Davė priesaiką, pasirinko slapyvardį „Vilkas“.  Tai ne plėšrusis vilkas, o DLK Gedimino Vilkas, keliantis pavergtuosius į kovą dėl laisvės...“ aiškino kunigas psiaudonimo prasmę

Kun. A. Yliaus  vienintelis tikslas – laisva , nepriklausoma, demokratinė  Lietuva, kad tai pasiekti  jo iniciatyva 1945 m rugsėjo 16d. buvo įkurtas Lietuvos Išlaisvinimo  Komitetas (LIK), kurio tikslas – sutelkti visą Lietuvą kovai prieš tarybų valdžią. Pirmininku paskirtas  pulkininkas L. Butkevičius. A. Ylius Komitete ėjo antro pirmininko pavaduotojo pareigas, štabe-  Sanitarinio ir ūkio skyriaus viršininkas.  LIK neįtikėtinai energingai išplėtė savo veiklą.  Tačiau siekiai liko neįgyvendinti prasidėjus areštams.  1945m.spalio naktį iš 21 į 22d. suimtas ir 1946 m. liepos 14d.nuteistas 10 m. lagerio ir 5m. tremties. 1956m. vasarą grįžęs į Lietuvą  kunigavo  Leščiuose, Šiupyliuose, Šiauliuose. Dėl jo patriotinių pamokslų ir asmeninio pavyzdžio įtakos žmonėms, ypač jaunimui, buvo ištisai persekiojamas, kuriam laikui atimta teisė dirbti kunigu. Tada  įsidarbino  girininkijoje darbininku, bet nenutraukė ganytojiškos veiklos. Spaudoje ir toliau  buvo skleidžiami įvairūs prasimanymai, sukurtas šmeižikiškas filmas  „Kryžiaus šešėlyje“ kuriame rodoma kaip kun. A. Ylius dirbdamas darbininku  Ariogalos  girininkijoje  Bersėnų eiguvoje kerta medžių šakas, filme pavaizduota,, kad jis kerta žmonėms galvas. A. Ylius vadinamas vaikų žudiku. Filmas buvo išplatintas mokyklose ir priverstinai rodomas mokiniams ir mokytojams. Visa tai pripildė kunigo kantrybės taurę. Jis 1974m. vasario pradžioje kreipėsi LTSR prokurorą  reikalaudamas stabdyti tą šmeižtą, - kitaip susideginsiąs. Žinodami koloborantai, kad kunigas nejuokauja – liovėsi šmeižti.

Kun. A. Ylius buvo paprastas, energingas, puikus organizatorius, oratorius, nepaprastai gabus, mokėjo rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų, graikų ir hebrajų kalbas. 1946m. rugpjūčio 15d.  Tauro partizanų apygardos įkūrimo metinių proga apdovanotas juostele „Už uolumą“.

Kun. Antanas Ylius  save laikė laimingu žmogumi, jau vien dėl to, kad sulaukė savo svajonės išsipildymo – Lietuvos  nepriklausomybės paskelbimo.   Veiklos nenutraukė iki mirties.   Nepaprastai laimingas buvo, mano kvietimu, atvykęs 1992m. žiemą  į Skardupius, ir parodęs  kur paslėpti pirmieji Tauro partizanų apygardos steigimo dokumentai. Su pasididžiavimu iškėlęs pasakė „ štai pataikūnai, melo skleidėjai  dar vienas jūsų melo demaskavimas. Juk spaudoje eskalavote , kad šiuos dokumentus ir ginklų sandėlį radote vos mus areštavę ...“  Būtumėt matę Jo nuotaiką, jo švytinčias akis, liečiant šiuos brangius dokumentus,  po kuriais yra ir Jo parašas. Originalus paliko saugoti Tauro partizanų ir tremties  muziejuje. Kaip tada  pasakiau, kad norime  siūlyti  savivaldybei gatvę prie bažnyčios pavadinti kun. Antano Yliaus vardu,    gana rimtai atsakė – „ Aš sovietmečiu tiek koloborantų   „išgarbintas...“ - Statykite paminklus žuvusiesiems įamžinti...“

Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Šiauliuose ten 1994m. liepos 8 d mirė. Palaidotas Marijampolės  vienuolių marijonų kapinėse. Laidotuves pagal Lietuvos kariuomenės  protokolą organizavo šviesios atminties monsinjoras kun. Alfonsas Svarinskas.

 A.Yliaus karstas  pridengtas Trispalve, ant šarvuočio su karine palyda 12 val. sustojo Marijampolėje prie Mykolo  Arkangelo bazilikos  šventoriaus vartų. Gedulingas Mišias aukojo mons. kun. A. Svarinskas ir Marijampolės parapijos kunigai. Po pamaldų kariai karstą  uždėję ant šarvuočio išlydėjo į Marijampolės marijonų kapines.   Tai gal vienintelės  tokios  laidotuvės  Lietuvoje. Daug kas buvo šokiruotas...   Kapas su kukliu kryžiumi, (taip reikalaujama vienuolių marijonų nuostatuose) ir užrašu primenančiu,   čia amžinam poilsiui atgulusį dvasininką, laisvės kovotoją.  A. Ylius. Lietuvos prezidento dekretu 1998m. Lietuvos kariuomenės dienos proga apdovanotas Vyčio kryžiaus  ll laipsnio ordinu (po mirties) O svarbiausia tai, kad jo atminimas ir darbų prasmingumas yra  neužmirštas nei Skardupių parapijos žmonių su dabartiniu klebonu,   nei istorija besidominančių lietuvių. Tačiau skaudu, kad šis istorinis pastatas, turintis unikalią istoriją (yra vienintelis Lietuvoje bažnytinis pastatas, kuriame šventiko iniciatyva įkurta partizanų apygarda,  LIK, pradėta organizuoti kova su okupantu), niekieno neprižiūrimas, paliktas likimo valiai ir dabartinio klebono P. Kanapkos  rūpesčiui...

Aldona Vilutienė