Jo septyniasdešimties metų sukakties proga
A. NOVICKIS
Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpis šiandien jau yra istorinė praeitis. To laikotarpio vadovaujantieji dalyviai yra istorijos kūrėjai. Jų vardai bus minimi ir jų vaidmuo vis labjau ryškės, juo toliau tas laikotarpis grims istorijos praeitin. Nevisi vienodu ryškumu, žiūrint nuveiktų darbų ir individualinių savybių, kiekvienas aiškės kitoniškomis spalvomis.
Ryškiųjų asmenybių eilėse, manau, bus Kazys Škirpa, gen. štabo pulkininkas, politikas, diplomatas.
Neseniai jis pasitraukė iš JAV tarnybos, kai jam suėjo 70 metų amžiaus. Tačiau, jis dar darbingas kaip buvo, ir dabar, būdamas laisvesnis, yra pasiryžęs rašyti savo turiningo gyvenimo atsiminimus, kad paliktų neišdildomus pėdsakus, kad žmogumi buvęs.
Šia proga, linkėdami sukaktuvininkui sveikatos ir sėkmės jojo naujame gyvenimo kelio etape, norime prisiminti bent ryškiausius jo išgyventus momentus.
K. Škirpą pažįstu nuo 1913 metų. Tuo laiku mokėmės Mintaujoje. Čia buvo garsi klasikinė gimnazija, realinė mokykla ir mergaičių gimnazija. Vyresniųjų klasių gimnazistai ir negausūs realistai bei gimnazistės spietėsi draudžiamoje lietuvių moksleivių kuopelėje, kur mokėsi lietuvių kalbos, gramatikos, istorijos, literatūros, leido savo laikraštėlį, organizuodavo iškylas, susirinkdavo ir šiaip linksmavakariams. Kuopelė atlikdavo, palyginant, panašų vaidmenį, kaip dabar šeštadieninė mokykla. K. Škirpa dalyvavo toje kuopelėje. Jis čia nusižiūrėjo ir savo gyvenimo draugę neskaitlingų lietuvaičių gimnazisčių tarpe. Škirpai, gimusiam gryniausioje lietuviškoje šeimoje, Saločių valsč., Biržų apskr., lietuvybės išlaikymo klausimo niekada nėra buvę. Nenuostabu, kad atvykęs studijoms į Petrapilį, jis tuojau įsijungia į lietuvių studentų veiklą. 1916 m. mobilizuotas, būdamas studentas, patenka į Peterhofo karo mokyklą, kurią baigęs, gauna paskyrimą į Sibiro šaulių pulką Omske. Čia jis visiems žinomas, kaip lietuvis karininkas (Su juo Sibire buvo susitikęs velionis Karolis Žalkauskas). Plačiame Sibire Škirpai, tačiau, siaura veikimo dirva: maža lietuvių. Todėl, po 1917 m. vasario revoliucijos, jis važiuoja į Petrapilį, kur telkiasi lietuviai. Čia jis įsijungia į organizacinį lietuvių karinių dalinių kūrimo darbą; skiriamas lietuvių karių įgaliotiniu prie
Ukrainos vyriausybės Kieve; 1918 m. pradžioje išrenkamas į Vyriausią Lietuvių Karių Komitetą, o vasario mėn. jis atvyksta į vokiečių okupuotą Vilnių, kad painformuotų Lietuvos Tarybą apie karių sąjūdį Rusijoje ir kad pajieškotų galimybės, kaip perkelti iš Rusijos į Lietuvą organizuotus karinius vienetus. Iš to užsimojimo, kaip žinoma, nieko neišėjo, nes vokiečiams nerūpėjo Lietuvos reikalai. Užmezgęs sąlytį su Lietuvos Taryba, jis nuo jos nebenutolo, nors buvo nepatenkintas, matydamas Tarybos bejėgiškumą ir mažą aktyvumą. Apie tai jis rašė man 1918 m. vasarą į kaimą.
Kai 1918 m. balandžio mėn. L. Taryba pradėjo registruoti inteligentus valstybiniam darbui, pagal specialybes, tai Škirpa užsirašė pirmuoju į Lietuvos kariuomenę (S. Butkus, “Vyrai Gedimino Kalne”, 76 psl.). Tuo remiantis, Lietuvos Savanorių Sąjunga pripažino Škirpą pirmuoju savanoriu. Prezidentas Smetona dėl to buvo nepatenkintas, nes tikėjosi, kad savanorystės pirmenybė atiteks jam (žiūr. Raštikis, “Kovose dėl Lietuvos”, 478 psl.).
Valstybės Taryba buvo sudariusi Karinę Komisiją, kurios pavedimu Škirpa paruošė savanoriams šaukti projektą (Karo Archyvas, III, 1926 m.).
Vokiečiai trukdė V. Tarybai veikti, kol pas juos pačius neįvyko revoliucija. O po revoliucijos jie turėjo trauktis iš rytų, o paskui juos, pridūrom, sekė bolševikai. Vilniuje organizavosi lenkai. Mūsų pirmoji vyriausybė buvo sudaryta 1918 m. lapkričio 11 d. Kariuomenės pirmieji pulkai laikomi oficialiai pradėję formuotis lapkričio 23 d., nors iki savanorių pašaukimo, kuris įvyko jau antrajam koaliciniam ministerių kabinetui susidarius, gruodžio 26 d., nedaug buvo padaryta. Vilniaus komendantūra buvo pradėta formuoti gruodžio 27 d. Komendantu buvo paskirtas Liudas Gira, jo padėjėju kar. K. Škirpa, kuris faktinai ėjo komendanto pareigas (S. Butkus, “Vyrai Gedimino Kalne”, 95-96 psl.). Reikėjo veikti galvotrūkčiais, nes vokiečiai rengėsi palikti Vilnių, į kurį taikėsi ne tik atslenkantieji rusai-bolševikai, bet ir lenkai legionininkai.
Pirmuoju reikšmingu Škirpos veiksmu reikia skaityti atsišaukimą į Vilniaus piliečius, kurį jis redagavo drauge su J. Pajaujiu. Štai kelios ištraukos iš to istorinio dokumento:
“Su visa Lietuva, su jos liaudimi jungia mus nenutraukiami ryšiai. Ta pati žemelė mus maitina, drauge per šimtus metų tempėme vergijos jungą, drauge kovojome dėl laisvės.
Piliečiai! Šiandien sušvito mums laisvės spindulys! Mūsų tėvynė tampa nepriklausoma demokratinė valstybė, kurioje visi piliečiai, be tautų skirtumo, turės laisvę ir lygybę. Lietuvos nepriklausomybė neša mums visiems, ligi šiol pavergtiems, laisvę ir laimingesnę būtį. Vienybėje, kaip broliai padavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas stokime už Tėvynę. Lietuva Pavojuje!. . .
Skaityti daugiau: GENERALINIO ŠTABO PULKININKAS KAZYS ŠKIRPA