Partizanai: Istorija ir dabartis

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS KARIŲ TEATRAS

Apybraiža iš atsiminimų

VLADAS BRAZIULIS

(Tęsinys)

Lietuvių kalba dar nebuvo išlyginta. Nei scenoje, nei spaudoje. Dažnai reikalingoms sąvokoms trūko žodžių. Svetimų žodžių, posakių, samplaikų gausybės žeidė ausį. Kalbos gryninimas ir žargonų šalinimas kėlė jos lygį iki pat Antrojo karo. Taisėme, kiek įmanydami. Sunkiau buvo nugalimos tarmybės scenoje. Savotiškas tarimas ir bendrinė tartis nuolat buvo kantriai sekami ir įvairiausiais metodais gerinami. Labai sunkus buvo nenusistovėjęs kirčiavimas. Ne tik pas mus, bet vėliau ir Valstybės teatre kirčiavimo dėsniai keletą kartų kito.

Vėlavimo liga atrodė nepagydoma. Glinskio trupė ir mes pradėdavome vaidinimus punktualiai, nekreipdami dėmesio į vėluojančius, nors jie ir trugdydavo jieškodami savo vietų. Kai klube jau liko tiktai mūsų kuopelė, vieną dieną nutarėme pabandyti didesnį griežtumą: vaidinimą pradėjome, septyneriems asmenims esant salėje, o už durų išlaikėme visą minią iki pertraukos. Tasai faktas Kaune šauniai praskambėjo. Sveikintinos pasekmės įtikino visus, kad mandagumas yra privalomas punktualių svečių atžvilgiu, bet ne vėluojančių. Visados sveikomis idėjomis vedinas plk. K. Žukas, vėliau Krašto apsaugos ministras, paveikė savo bičiulį solistą Kiprą Petrauską, tasai paveikė Valstybės teatro administraciją, ir ... ten taip pat įsitvirtino tikslus punktualumas.

Tais pačiais metais kuopelė drauge su visu klubu persikėlė į patogesnį ir erdvesnį namą: Laisvės alėjos ir Mickevičiaus gatvės kampe, kur iki tada veikė lenkų draugija Liutnia. Čia karių švietimas ir poilsis atrodė smagiau akinami, nors scena ir nebuvo teatrinė.

Netrukus kuopelė pasirodė tiek subrendusi ir gyvinga, kad jau 1921 m. tapo oficialiai pavadinta Karių Teatru.

Šitaip gaivinome karius dar porą metų iki perleidžiant patalpas 1922 m. XI. 19 d. įsteigtam Karininkų Klubui, 1924 m. IV. 30 d. pavadintam Karininkų Klubui, 1924 m. IV 30 d. pavadintas priklausė Ekonominei Karių Bendrovei, kol Ramovė pasistatydino iš Mickevičiaus gatvės pusės — Nr. 13 — atskirus prabangius rūmus, ir visas likusis Laisvės alėjos pusėje namas atiteko E. K. Bendrovei.

Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS KARIŲ TEATRAS

ATSIMINIMAI APIE KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJOS ORGANIZAVIMOSI PRADŽIĄ 1918-1919 M.

PLK. R. LIORMONAS

Įstojęs Lietuvos kariuomenėn savanoriu 1918 m. gruodžio 1 d., buvau paskirtas Apsaugos tarybos sekretoriumi (Įsak. Kr. aps. Min. 4 Nr. 1918 m.). Tuo metu Krašto Apsaugos ministeriu buvo prof. A. Voldemaras, štabo viršininku — karin. J. Kubilius.

Tais pačiais metais gruodžio 24 d. buvau paskirtas Krašto Aps. min-jos adjutantu, vėliau, 1919 m. gegužės 6 d., Kr. Aps. min. kanceliarijos viršininku ir tose pareigose išbuvau iki 1920 m. rugp. 8 d. (tada buvau perkeltas Vietinės kariuomenės brigados vado žinion). Per tuos du metus teko, ne t’k artimai stebėti Krašto Aps. ministerijos skyrių organizavimosi pradžią, bet ir dalyvauti tame organizavimosi darbe, kadangi ministerio tais reikalais įsakymai ėjo per mano rankas.

Jau senokai man buvo kilusi mintis parašyti apie anuos Vilniaus ir Kauno laikus, bet dabar pulkininkų P. Žibaus ir K. Ališausko, L.V.S. Ramovė centro valdybos sudarytos, knygai “Laisvės kovų istorijos bruožai” parašyti komisijos narių prašomas, ryžausi tą mano mintį įvykdyti. Rašau tą, ką pats mačiau, išgyvenau ir atsimenu. Gaila tik, kad smulkesnių datų nebeprisimenu, todėl jų ir neminėsiu.

Antras motyvas, kuris pastūmėjo mane tuos atsiminimus surašyti, yra tas, kad iš buvusių Kr. Aps. min-jos štabo Vilniuje karininkų, gyvųjų tarpe likausi, rodos, tik aš vienas.

VILNIUJE — 1918 M. GRUODIS

1918 m. lapkr. 11 d., Tautos Tarybos nutarimu, Vilniuje buvo sudaryta pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė, kurios pirmininku buvo prof. Augustinas Voldemaras. Jis kartu buvo ir pirmuoju Krašto Apsaugos ministeriu.

Tuo metu Vilniuje jau buvo keliolika iš Rusijos grįžusių lietuvių karininkų ir keletas gudų ar rusų tautybės, kurie sudarė užuomazgą Kr. Aps. min-jos štabui ir kariuomenei organizuoti. 1918 m. lapkr. 23 d. Vilniuje buvo išleistas pirmas įsakymas kariuomenei organizuoti, pasirašytas min. prof. A. Voldemaro ir štabo v-ko karin. J. Kubiliaus.

Skaityti daugiau: ATSIMINIMAI APIE KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJOS ORGANIZAVIMOSI PRADŽIĄ 1918-1919 M.

KARO MOKYKLOS XVI LAIDA

V.

1934 metų rugsėjo 15 dieną, Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos Karo mokykla A. Panemunėje, išleido šešioliktą kadro karininkų laidą. Tie metai sutapo su Karo Mokyklos 15 metų gyvavimo sukaktimi. Penkiasdešimt aštuonis kartus valstybės prezidentas ištarė: “Be reikalo nepakelk. . .”, įteikdamas kardą kiekvienam iš jaunųjų vyrų, žengiančių per mokyklos slenkstį krašto gynybos ir jaunuomenės parengimo darban, kuriam buvo ruoštasi ištisi dveji metai.

1964 metų rugsėjo mėn. 15 dieną suėjo 30 metų nuo minėtos dienos. Jau geras pusmetis praėjo, neužsimenant apie šį įvykį, kuris mūsų tautos ir valstybės istorijoj yra vienas iš daugelio gyvavimo grandinės narelių, užimantis sau skirtą vietą ir vistik palikęs pėdsakų. Todėl, nors ir pavėluotai, tačiau trisdešimties metų sukaktis verta prisiminti, ypatingai mums, anų iškilmių, dar iki šiandien išlikusiems, dalyviams.

30 metų yra didelis laiko tarpas kiekvieno iš mūsų nueitam kely, kuris nebuvo paprastas, tartum lygumų upės rami tėkmė. Mūsų gyvenimo keliai buvo tartum gaivalingos kalnų upės veržimasis įsiutusioj gamtos stichijoj, su staigiais lūžiais, milžiniškais verpetais, šniokščiančiais vandenkričiais. Vieni iš mūsų buvom per greitai išmesti iš tėkmės amžinam poilsiui, kitus audros nubloškė į svetimą vagą, kur susiliejo su sveti-

Karo mokyklos pagrindiniai—šefo—vartai.

mais vandenimis, dar kitiems, neišsilaikius savuose krantuose, teko atsidurti tolimuose vandenynuose, ir gal tik keletui, išsilaikius savame baseine, tenka sunki ir garbinga pareiga išlaikyti amžių nužymėtą tėkmę.

Kaip ekrane prabėga taip mielai prisimintinų valandų vaizdai. A. Panemunės Karo mokykloje nuo pat 1932 metų rudens, kai pirmą kartą išsirikiavom apsirengę visokiausiomis “uniformomis” — gimnazistų, eilutėmis su kaklaraiščiais ir atlapu kalnieriumi, ar, pagaliau, ulonų ar pionierių karine uniforma. Kas paketėlį po pažaste pasispaudęs, kas odinį portfelį rankoje, ar čemodaną, arba visai nieko neturėdamas... Aš nuo Panevėžio, ... aš iš Prienų, ... aš tai kauniškis, ... iš Biržų. . . Marijampolės, Plungės, Ukmergės, Raseinių, Alytaus . . . Kažin kodėl, pradžioje buvo smalsu sužinoti, iš kur kiekvienas? Vienos, gi, savaitės bėgyje visi jau buvome — iš Karo mokyklos.

Skaityti daugiau: KARO MOKYKLOS XVI LAIDA