PER DEGANČIUS “JONINIŲ LAUŽUS” Į MIRTĮ
O. ŽADVYDAS
Išaušo 1941 metų birželio 24 dienos rytas,— ne Tėvynėje, bet tremtyje, Minsko kalėjime. Gudijoje. Ši diena tai dvidešimt antroji Šaulių Sąjungos metinė šventė — Joninės.
Kameroje niūru, visų kalinių nuotaika prislėgta. Joje nėra nei narų, nei suolų, nėra net vandens troškuliui nuraminti. Čia enkavedistai sugrūdo apie šimtą lietuvių vyrų, ką tik atvežtų iš Kauno kalėjimo, išskyrus Vandą Novalinskaitė - Pranckonienę, kuri kalinių kolonoje buvo vienintelė moteris. Ji — nuteista mirti.
Tarp kalinių buvo ir šaulių: plk. Juozas Šarauskas, buv. LŠS-gos Tarybos narys, Vincas Daudzvardas, buv. LŠS-gos kultūros ir švietimo viršininkas, av. kpt. Albertas Švarplaitis, buv. Sintautų šaulių būrio šaulys, atsižymėjęs sportininkas, ir kt.
1940 metų gruodžio 13 dieną enkavedistai ties Vokietijos siena peršovė per kojas av. kpt. A. Švarnlaitį. Jo negydomos žaizdos pūliavo, per kelius kojas nebelankstė. Kameroje prie sienos ant cementinių grindų jis atsigulė, nes per žiaurius tardymus buvo nustojęs fizinių jėgų. Av. kpt. A. Švarplaitis buvo nuteistas mirties bausme. Jo kančios — nebeilgos . . .
Koridoriuje pasigirdo raktų žvangesys ir kameros durų rakinamų užraktų girgždesys. Pro pravertas duris pasigirdo kalėjimo prižiūrėtojo balsas. Iš sąrašo jis šaukė kalinius:
— Rusteika Steponas išeik!
— Švarplaitis Albertas. . ., Raupys, išeik!
Užtrenkė ir užrakino kameros duris. Koridoriuje tolo žingsniai ir silpnėjo išvedamųjų garsai. Iššauktieji visi buvo jau Kaune nubausti mirties bausmėmis. Jie išėjo. Išėjo ir niekuomet nebesugrįžo. . . Enkavedistų šūviai nuskynė jų gyvybes.
Mieste pasigirdo sirenų kaukimas, o netrukus, šūviai iš priešlėktuvinės artilerijos pabūklų, bei kalėjimo sargybos bokšteliuose išstatytų kulkosvaidžių. Virš miesto į taikinius svaidė bombas vokiečių bombonešiai. Užvirė ugnies pragaras. Pirmoji vokiečių lėktuvų užskridimo banga uždegė “Joninių laužą”, dūmai ir ugnis kilo bombarduotose vietose. Kameroje kaliniai glaudėsi prie sienų, kitos gelbėjimosi priemenės nebuvo.
Toje grupėje buvo du broliai kunigai, Pranas ir Antanas Petraičiai. Kunigas Pranas, stovėjęs kameros viduryje, prie atramos stulpo, prabilo:
— Vyrai, mes nežinome, kas mūsų laukia, mirtis, ar kančios svetimame krašte. Aš patarčiau šia valandą atlikti išpažintį ir pasimelsti. Išpažintį atliksime, kas norime, ne kiekvienas atskirai, bet visi bendrai. Dabar susikaupkite, apmąstykite savo nuodėmes. Aš duodu nuodėmių atleidimą, — ir pusbalsiu kunigas Pranas tarė lotyniškai išrišimo žodžius.
Vyrai, lyg karinę komandą vykdydami, suklaupė ant kelių, susikaupę, tyliai meldėsi, bet toji jų malda buvo iš gilios širdies, su ašaromis akyse. Kunigui Pranui kalbant nuodėmių atleidimo maldą, taip pat ašaros per skruostus riedėjo. Tą valandą kaliniai kito gelbėtojo neturėjo, kaip tik vieną Dievą — jų vienintelį Gelbėtoją ir Tvirtybę.
Keista, tačiau, vienas nesiklaupė ir nesimeldė. Tas nežinomasis asmuo stovėjo prie durų. Jis buvo užsimovęs ant galvos avies kailio kepurę. Vėliau, kalinių kalbinamas, jis tylėjo. Perkėlus po bombardavimo į kitas kalėjimo patalpas, jo tarp lietuvių daugiau nebebuvo. Tai buvo enkavedistų šnipas patalpintas sekti kalinius.
J. Juodis — Brolis Tėvynėje (tempera)
Po bendros išpažinties, netrukus užskrido kita bombonešių banga. Šį kartą bombos krito kalėjimo kieme ir viena pataikė į kalėjimo raštinę, už kameros sienos, užmušdama kalėjimo viršininko padėjėją ir keletą ten buvusių enkavedistų. Kameroje, kur buvo lietuviai, nuo lubų krito dideli gabalai tinko, trūko siena ties raštine, prie durų įlūžo lubos, durys iškrypo ir per plyšį matėsi laukas. Iš koridoriaus mūro griuvėsiai užvertė kameros duris. Lietuviai kaliniai išliko nepaliesti. Tik pavakariais, pašalinus griuvėsius, kalinius perkėlė į kitą, dar nesubombarduotą pastatą.
Tamsi naktis. Virš miesto švietė parašiutinės lempos, — vokiečių karo lakūnų paženklinimai. Minskas skendo liepsnose. Vidurnaktyje prasidėjo viso kalėjimo evakuacija. Kaliniai, vejami ir apsupti enkavedistų, bėgo užgriautomis gatvėmis, šokinėdami per lavonus, bombų išmuštas duobes ir degančius “Joninių laužus”.
Nužygiuotas kelias Minskas - Červenė, liko nuženklintas šimtais sušaudytų kalinių lavonų, kurie žuvo nuo enkavedistų šūvių. Už ką? Vien tik, kad fiziniai nepajėgė žygio tęsti ... Žygio į mirtį.
1941 metų, birželio 26-27 naktį, enkavedistai įvykdė masines kalinių žudynes miške, netoli Červenės. Šiose žudynėse žuvo ir buv. LŠS-gos augštieji pareigūnai šauliai: plk. J. Šarauskas, V. Daudzvardas.
Enkavedistams pasitraukus po žudynių, kalinių lavonai liko vietoje, tik birželio 29 dienos ankstų rytą, vietos gudai pradėjo lavonus rinkti ir vežti į kapines. Červenės kapinės gana didelės ir padalintos į dvi dalis: naujosios ir senkapiai. Jos arti kalėjimo, kitoje pusėje kelio. Senkapiai arčiau kalėjimo, apaugę erškėtynais, apleisti ir neprižiūrimi. Šioje dalyje gudai iškasė plačias, gilias duobes ir masiniai laidojo kalinių lavonus. Laidojimą nebeprižiūrėjo nei enkavedistai, nei vietos milicija, o taip pat jomis nesiildomavo nė gyventojai.
Šias liūdnas pakasynas stebėjo, erškėtynuose lindėdami, penki pabėgę iš kalėjimo kaliniai, išvengę žudynių. Tai nebuvo įprastos laidotuvės. Lavonai buvo metami į duobes, lyg medžių pagaliai, vienas ant kito. Vaizdas kėlė pasibaisėjimą.
Nuo tos tragiškos žudynių nakties prabėgo dešimtmečiai, užžėlę kapai, palengva užuomarštin dingsta ir paskutiniai pėdsakai. Tačiau įvykęs faktas, pralietas kraujas — neišdils. Tik dar labiau stiprins mūsų dvasią Lietuvos laisvės kovose.
J. Juodis — Brolis Sibire (aliejus)
