1-jo GUSARŲ PULKO PASKUTINIŲJŲ DIENŲ NUOTRUPOS

A. ŽILVYTIS

Gražusis birželio mėn. pavakaris. Diena baigėsi. Saulė nors dar šildė ir švietė, bet po truputį jau rengėsi savo nakties poilsiui. Visais keliais, vedančiais į Kauną, raudonoji armija veržėsi. Tankai užplūdo Ukmergės ir Radvilėnų plentus. Važiuoja ir važiuoja. Atvažiuoja, pravažiuoja miestą, apsuka ratą, užvažiuoja iš kitos pusės ir vėl ta pačia gatve atvažiuoja. Mulkina mums akis ir vaizduoja begalinei didelę raudonąją armiją.

Prie 1-jo gusarų pulko štabo, aikštelėje netoli Radvilėnų plento, stovi susimetęs būrelis pulko karininkų ir stebi tą nesibaigiančią ir vis dar riedančią tankų vilkstinę. Veiduose baimė ir rūpestis. Kas bus toliau? Ko mes susilauksime?

Pasikinkęs kumelaitę važiuoja plentu ūkininkas. Valdantis tanką šoferis, tyčiomis ar atsitiktinai, sulaiko vieno šono tanko vikšrus. Tankas, staiga, čiuožia į vieną pusę ir sulamdo tam ūkininkui ir taip jau menką jo vežimėlį. Tankistas, dėmesio neatkreipdamas į sulaužytą ūkininko vežimėlį, išlygina tanką ir nurieda toliau. Šiaip taip ūkininkas susiraišioja sudaužytą savo vežimėlį ir dingsta iš tos gatvės.

Pirmąjį sekmadienį raudonajai armijai esant Kaune, 1-sis gusarų pulkas dar nepalūžta ir surengia Nemuno pusiasalyje, už Karmelitų bažnyčios žirginio sporto rungtynes. Rungtynėse stebėtojais dalyvauja daug augšto rango rusų karininkų ir ten, šalia mūsų trispalvės, jau plevėsuoja ir bolševikų raudonoji vėliava. Ar taip įsakyta, ar pagerbiant “svečius” tas buvo padaryta, nežinau. Rungtynės praėjo labai gražiai ir tvarkingai ir jų rezultatai buvo labai gražūs ir puikūs, nežiūrint, kad okupantas jau sėdėjo šalia.

Eskadronai stovi išblaškyti ir išmėtyti po kiemus ir kluonus. Pulko štabo tarnautojai susimetę kokiame tai name. Sėdime ir laukiame, ko — ir patys nežinome. Ilgiausias traukinys 1-jo gusarų pulko amunicijos, mundiruotės, inventoriaus ir viso kito turto stovi Vilkaviškio geležinkelio stotyje ir laukia, kad kas jį iškrautų. Gaila, mes jau okupuoti ir iškrauti ir tam turtui padėti nebeturime vietos. Stoties pareigūnų pasakymu Vilkaviškio geležinkelio stotyje dar niekuomet nestovėjo toks ilgas traukinys, kaip kad šis 1-jo gusarų pulko turtą vežantysis.

Kariuomenės vadovybė šiaip taip susitvarkė su 9-ju pėst. pulku, jį išblaškydama ir išmėtydama, ir parengia mums patalpas Marijampolėje. Pulkas apsigyvena Marijampolėje ir pradeda savo darbą. Bet tas darbas, nežinau net kaip jį ir pavadinti, buvo daugiau netvarka ir sąmyšis, negu koks rimtas darbas.

Atvyksta pulkan paskirtas politiniu vadovu Bieliauskas ir čia pat iš eskadrono kareivių ir puskarininkių parenka ir paskiria politinius vadovus eskadronams. Pulko politinis vadovas Bieliauskas turėjo pulko vado teises, o paskirtieji į eskadronus politvadovai — eskadronų vadų teises.

Visi politiniai vadovai, nežiūrint, kas jie buvo, turėjo karininkų teises ir jie visi gavo tokias pat pinigų sumas rūbams įsigyti, kaip kad karininkai, baigę Karo mokyklą. Visi jie buvo kariuomenės įsakyme pravesti ir paskirti į dalinius, nežiūrint, kad juos tik pulko politinis vadovas parinko ir paskyrė.

Pulke vyksta šios naujovės: plėšiame ir pjauname mundirų antpečius ir segame ar siuvame kario laipsnius prie mundiro kalnieriaus. Atleidžiama nuo vyresniųjų nuolatinio sveikinimo. Įsakoma sveikinti tik vieną sykį dienoje, tik pirmą sykį vyresnįjį susitikus. Kitus kartus jį sutikus, sveikinimas jau nėra būtinas. Nevedami kariai ir į bažnyčią. Jei kas nori sekmadieniais eiti į bažnyčią, gali tai padaryti nueidami pavieniai. Įsteigiamas pulke pulko laikraštukas “Gusaras”.

Dėl pulko karių drausmingumo ir gero išauklėjimo 1-me gusarų pulke per daug kokios netvarkos ar nedrausmingumo nebuvo. Kariai beveik visi buvo paklusnūs ir vykdė savo viršininkų įsakymus. Tik šiokia tokia trintis ar nesklandumai vyko dėl tų politinių vadovų lygių teisių.

Vieną dieną, pulko vadas iš Marijampolės vyksta į pulką ir pakelyje sutinka savo pulką puskarininkio vedamą į Marijampolės miesto aikštėje rengiamą mitingą. Puskarininkis — politinis vadovas tai darė pulko politinio vadovo įsakymu. O pulko politinis vadovas tai tas pats, kas ir pulko vadas. Kaip ten buvo, nežinau, bet, rodos, pulko vadas tuo reikalu su politiniu vadovu susitvarkė ir politinis vadovas, jei ne atsiklausti, tai nors pranešti apie tokius įvykius ateityje turėjo.

Dauguma pulko puskarininkių pristatoma prezidentui pakelti į leitenantus, bet nežinau kaž kodėl nei vienas iš pristatytųjų nebuvo pakeltas. Kalbėjo, kad ir tos pačios atestacijos, kuriomis buvo pristatoma pakelti į karininkus, pro vienas duris išvažiavo, o pro kitas grįžo.

Bet kartą ir politinis vadovas puskarininkiams pasakė: nemanykite, kad jūs esate kitokie ir geresni negu karininkai. Tiek karininkai, tiek ir jūs tarnavote buržuazinei Lietuvos kariuomenei ir mes komunistai, jus ir karininkus, vienodai traktuojame.

Bet pulkas visą laiką buvo tvarkingas ir viskas jame gerai vyko. Ir čia, būdamas Marijampolėje ant Šešupės krantų, pulkas surengė žirginio sporto rungtynes. Tai buvo pirmas ir paskutinis Marijampolės visuomenei platesnio masto pulko pasirodymas. Tuo syk Lietuvos kariuomenė, jau buvo pavadinta Liaudies kariuomene ir jai jau vadovavo bolševikų paskirtas kariuomenės vadas — bolševikas, komunistas, rusų kariuomenės lietuvis karininkas, generolas majoras Baltušis - Žemaitis, kuris irgi buvo pakviestas į rungtynes. Jis stebėjosi gusarų pulko karių geru išlavinimu ir tokiomis augšto lygio surengtonis rungtynėmis.

Komunistų partija neturėjo Lietuvos kariuomenėje karininkų komunistų. Gal tik vieną kitą parsidavėlį ar išdaviką, kaip kad gen. Vitkauską. Tada jie karininkus, daugiau karių mylimus ir mėgstamus, skyrė į augštesnes vietas. Labai populiarus ir karių mėgiamas 1-jo gusarų pulko vadas plk. I. Kraunaitis buvo paskirtas augštesnėms pareigoms, o gusarų pulko vadu buvo atkeltas iš ulonų pulko majoras J. Šeblovinskas. J. Šeblovinskas nebuvo mūsų pulkui svetimas. Jis, prieš išeinant į ulonų pulką, dirbo ir tarnavo 1-me gusarų pulke, eidamas įvairias pareigas: pulko ginklininko, maisto tiekėjo, krautuvės prižiūrėtojo ir kitokias. Pulke tarnaudamas, iki neturėjo Lietuvos pilietybės, jokio laipsnio neturėjo. Buvo tik karininkas. Ištarnavęs 10 metų, gavo Lietuvos pilietybę ir tuo pačiu leitenanto laipsnį. Vėliau buvo pakeltas į kapitonus ir Liaudies kariuomenėje —į majoro laipsnį. Jis buvo rusų armijos gudas karininkas. Revoliucijos laikais, ar vėliau, pabėgęs iš to krašto ir visa širdimi įsijungęs į lietuvių eiles su meile ir dideliu rūpestingumu tarnavo Lietuvai. Bet likimo taip buvo jau lemta, kad tie, nuo kurių jis bėgo, jį rado čia, iš pradžių dar paaugštino ir pulko vadu paskyrė, o vėliau, kaip žinoma, išvežė ir nukankino. Jis buvo puikus žmogus ir labai būtų sunku surasti jam prilygstantį. Visuomet būdavo linksmas ir patenkintas. Ar tu būsi eilinis, grandinis, puskarininkis ar karininkas, su visais jis būdavo vienodas ir visus vienodai gerbė ir mylėjo.

Teko ilgą laiką man su juo dirbti. Jis buvo man kaip tėvas, o ne viršininkas. Mėgo jis labai medžioti. Nors aš ir nebuvau medžiotojas, bet dažnai ir mane pasikviesdavo. Kartą, pavasarį, J. Šeblovinskas, aš ir menininkas Z. Kolba (dabar gyvenantis Čikagoje) nuvykome į Kleboniškių mišką slankų medžioti. Laukiame, laukiame mes tų slankų. O jos kaip neatskrenda, taip neatskrenda. Pradėjome į taikinius šaudyti iš nuobodumo. “Vyručiai”, sako jis, “jūs man visas slankas išbaidėte, ir aš nieko šį kartą nelaimėjau”. Bet jokio pykčio jo balse, jokio užmetinėjimo ar blogesnio žodžio mes iš jo nebegirdėjome. Toks buvo majoras J. Šeblovinskas tada 1-jo gusarų pulko vadas.

Žinoma, neapsiėjo pulkas ir be išdaigų. Vieną rytą, iš po nakties, buvo rasta visur išlipintų, ranka rašytų, tokio turinio raštelių: “Po kareivinėmis yra paslėpta bomba, ji sprogs (buvo net ir data nurodyta) pasisaugokite! Smetonos karys”.

Gal būt tie lapeliai buvo juoko tikslu išlipinti, bet, reikia pasakyti, kad daug baimės jie visiems įvarė. Kareiviai tą naktį bijojo kareivinėse miegoti. Kad nekiltų panika ir kareiviams drąsiau būtų, kareivinėse tą naktį turėjo nakvoti karininkai. Be to, buvo pranešta ir rusams. Kiek jie čia vargo, kiek darbo padėjo, bejieškodami tos bombos. Bomba nebuvo surasta ir ji, žinoma, nesprogo.

Visur rašau 1-sis gusarų pulkas; man taip gražiau skamba ir aš prie tokio pavadinimo esu pripratęs. Faktinai, kai aš pradėjau tarnauti pulke, jis vadinosi 1-sis Gusarų Didžiojo Lietuvos Etmano Kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas, bet vėliau, 1939 m. spalių mėn. 7 d. Respublikos prezidento aktu, įsakymu pulkui Nr. 306, str. 1 ir įsakymu kariuomenei Nr. 81 str. 1 jis buvo perkrikštytas ir pavadintas 1-sis Husarų Kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas, o 1940 m. liepos 25 d. įsakymu Liaudies kariuomenei Nr. 89 str. 9 1-sis pulkas buvo pavadintas tik 1-ju husarų pulku.

1940 m. rugsėjo 12 d. 1-sis husarų pulkas įjungtas į 29 ŠTK ir pavadintas 26 katalerijos pulku (įsak. pulk. 275 Nr., 12 str.).

Bet 1-jo gusarų pulko gyvenimas tuo dar nepasibaigė. Jo likvidacinė komisija persikėlusi, dar ir Kaune, ilgą laiką dirbo ir jos baigto darbo datos nežinau ir nieko apie ją negaliu pasakyti.