Kronika
Referentas P. Adomaitis, S. Jakubickas, B. Macianskas ir solistas A. Brazis
V. Reivyčio nuotr.
Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio valdybos, Seniūnų Tarybos suvažiavimo proga, Čikagoje, Jaunimo centre, balandžio 11 d. vyko žuvusiųjų ir mirusiųjų kūrėjų ir pirmūnų pagerbimas. Pagerbimas buvo pradėtas 11 val. ryto Tėvų Jėzuitų koplyčioje, kur pamaldų metu solo giedojo Operos solistas Algirdas Brazis, o vargonavo muz. Manigirdas Motekaitis. 12 val. sodelyje prie paminklo žuvusiems, dalyvaujant dideliai miniai žmonių, buvo uždegtas aukuras, pasakyta audringa kalba ir padėtas vainikas. Aukurą uždegė LAV vietininkijos vadas Jonas Balčiūnas, asistuojant LAS atstovėms: Stefanijai Radvilienei ir Aldonai Kačinskienei; kalbą pasakė LAS pirmūnas inž. Alfonsas Rimas; vainiką padėjo prie paminklo LAS Vydūno skyriaus pirmininkas pirmūnas savanoris-kūrėjas Povilas Dirkis, asistuojant LAS Vydūno skyriaus narėms: Birutei Šileikienei ir Viktorijai Beniušienei. Asistentės buvo pasipuošusios tautiniais rūbais. Be to, prie paminklo buvo sugiedota “Marija, Marija”. Nuleistos vėliavos pusiau stiebo pagerbė mirusį Čikagos kardinolą Mejerį. Iškilmes prie paminklo pravedė nuolatinis iškilmių vadovas mjr. Šeštakauskas.
Po to, Jaunimo namų didžiojoje salėje vyko pagerbimo akademija, kurią pradėjo gražiais, įspūdingais žodžiais LAS valdybos pirmininkas inž. Kazys Oželis, pakviesdamas LAS vyr. tarybos vicepirmininką Stepą Jakubicką paskaityti Atgimimo Sąjūdžio deklaraciją, o mirusiųjų ir žuvusiųjų kūrėjų ir pirmūnų pavardes perskaitė LAS tarybos nariai Bronius Macianskas ir Povilas Adomaitis.
Scena buvo papuošta ir paruošta labai įspūdingai: tamsiame fone stovėjo augštas stulpas, ant kurio buvo įrašytos aukso raidėmis pagerbiamų pavardės: Bačkus Juozas — sav. -kūr., gen. št. plk. ltn. — suimtas ir ištremtas, Sibire mirė kankinio mirtimi; Daukantas Teodoras — gen. LAS vyr. valdybos narys, miręs 1960 m.; Dženkaitis Jonas — ltn., žuvęs 1941 m. kovoje su bolševikais Kaune; Gaušas Antanas — sav. - kūr., gen. št. plk. GV ir LNP vadovybių narys, miręs 1964 m.; Girdžiūnas Stepas — GV ir LNP veikėjas 1941 m., 1944 m. parašiutu išmestas ir vadovavęs part. iki 1945 m. Vilniuje pakartas; Grigas Bronius — sav. - kūr., mjr., nacių nukankintas Stutthofo ka-cete 1943 m.; Gudynas Pranas, GV pirmūnas, žuvęs 1929 m. nuo teroristų kulkos, gindamas min. p-ko prof. A. Voldemaro gyvybę; Ivanauskas Vladas — sav. - kūr. kpt., LNP tarybos narys, 1952 m. miręs; Kai-riūkštienė Ona — LAS vyr. valdybos narė, žurnalistė, mirusi 1959 m.; Karutis Jonas — sav. kūr., buvęs LNP pirmininkas, mirė kalinio mirtimi 1943 m.; Kažukauskas Andrius— sav. - kūr., LNP Tarybos narys, žuvo 1940 m.; Kubiliūnas Petras -— gen., bolševikų pagrobtas iš V. Vokietijos 1945 m.; Kurklietis Izidorius— teisin., vokiečių nacių nukankintas Bayreutho kalėjime 1945 m.; Mačiuika Antanas — sav. - kūr., LNP Tarybos narys, teisin., aviac. plk. ltn., miręs 1940 m.; Matulevičius Kazys — sav. - kūr., ltn., pirmas LNP pirmininkas, miręs Sibiro tremtyje; Mašiotas Jonas — pedag., vyr. v-bos narys, miręs 1963 m.; Matulevičius Juozas — mjr., žuvęs kovoje su bolševikais 1944 m. prie Prienų; Puodžius Stasys — mjr., teisin., nacių nukankintas Stutthofo kacete 1943 m.; Ragaišis Liudas — agron., tragiškai miręs 1931 m.; Šerys Petras — 1929 GV pasiųstas į okupuotų Vilnių, sužeistas pateko lenkams, baudžiamas mirtimi, kalėjime išlaikytas iki 1939 m., žuvo gindamas Vilnių 1944 m.; Tomkus Juozas — mjr., teisin., bolševikų nužudytas Kauno kalėjime 1940 m.; Tyrulis Povilas — sav. - kūr., ltn. LAS vyr. valdybos narys, miręs 1965 m. ir Voldemaras Augustinas — profesorius, pirmasis min. p-kas ir Kr. ap. m-ris, užsienių r. m-ris, ištremtas į Rusiją, mirė nežinioje.
Skaitant deklaraciją ir pavardes, tarpais, solistas Alg. Brazis sudainavo keletą graudingų dalykėlių, pritariant pianu muz. Motiekaičiui.
St. Jakubickui įspūdingai perskaičius LAS deklaraciją, buvo pereita prie prof. Aug. Voldemaro biografijos. Gavosi įspūdis, kad akademija buvo suruošta daugiau prisiminti mokslininką prof. A. Voldemarą. Kalbėtojas įrodė, kad prof. A. Voldemaras nebuvo sekėjas asmeniškos garbės, bet norėjo savo tautai garbės ir gerovės, ir ta kryptimi dirbo. Po to, svarų žodį tarė Laisvosios Lietuvos redaktorius teisininkas ir LAS vyr. tarybos narys Alg. Kaulėnas, kuris užakcentavo, kad tik taikiu ir vieningu keliu žygiuodami pajėgsime atkovoti Lietuvai nepriklausomybę ir laisvę. Sąjūdžio valdybos pirmininkas inž. K. Oželis, užbaigdamas akademijos minėjimo programą, visiems dalyviams padėkojo ir paprašė sugiedoti Tautos Himną.
Akademija ir visas prisiminimas mirusių ir žuvusių pirmūnų tikrai padarė didelį spūdį ir tuo parodė kitoms organizacijoms, kaip reikia gerbti ir mylėti savus kovotojus, kritusius nelygioje kovoje už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.
Šventės iškilmėse dalyvavo Lietuvos gen. konsulas Čikagoje dr. Daužvardis, Vliko, Alto ir organizacijų atstovai bei Čikagos bendruomenė.
P. Erdvys
Prie paminklo, iš k.: V. Benešienė, J. Balčiūnas, A. Kačinskienė, S. Radvilienė, P. Dirkis ir B. Šileikienė
V. Reivyčio nuotr.
Plk. Ith. KAZIUI PAŽEMINUI švenčiant deimantinę sukaktį
Š. m. kovo 4 dieną plk. ltn. K. Pažemėnui sukako 75 metai amžiaus. Savo ilgą ir turiningą gyvenimą jis neveltui praleido. Sukaktuvininkas yra kovose patyręs ir užgrūdintas karys, mokytojas, diplomuotas ekonomistas, visuomenės veikėjas.
Plk. ltn. K. Pažemėnas yra gimęs 1890 m. kovo 4 dieną, Telšių k., Saločių vls., Biržų aps. 1908 m. baigė Saulės mokytojų seminariją ir mokytojavo Rozalimo pradinėje mokykloje. I Pasauliniam karui prasidėjus buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę ir paskirtas į Kauno tvirtovę. Vokiečiams užimant tvirtovę 1915 metais, jis pasitraukė iš jos paskutinis. 1917 m. baigė Aleksiejaus karo mokyklą Maskvoje ir buvo paskirtas
į Sibiro šaulių brigadą Novonikolajevske. Ten dalyvavo lietuvių veikloje, vaidinimuose ir kt., drauge su ten buvusiais dar dviem karininkais: P. Kregžde ir V. Jonynu.
Sužinojęs, kad Lietuva paskelbta nepriklausoma valstybe, neberimo svetimame krašte ir tų pačių metų vasarą patraukė Lietuvon, tiesiai per Sibirą ir Rusiją. Tuo metu vyko mūšiai prie Volgos tarp Kolčako ir bolševikų kariuomenių. Per frontą perėjo sėkmingai, bet Penzoje bolševikai jį suėmė ir uždarė kalėjiman, kaip įtariamą kontrrevoliucionierių. Po mėnesio iš kalėjimo buvo paleistas ir pabaigoje lapkričio pasiekė Lietuvą.
Grįžęs pradėjo mokytojauti toje pačioje Rozalimo mokykloje. Nors ir girdėjo, kad kuriasi Lietuvos kariuomenė, bet bolševikų gaujoms atsiritus iki Šiaulių, iš Panevėžio aps. nebuvo saugu vykti į neužimtą Lietuvos dalį.
Atstumus bolševikus iki Panevėžio, K. Pažemėnas drauge su J. Danausku ir V. Janušausku išvyko į Kauną, kur savanoriu įstojo Lietuvos kariuomenėn ir buvo paskirtas į 1 pėst. pulko III batalioną, vėliau išsivysčiusį į 10 pėst. pulką, čia jis buvo kuopos vado pareigose, o vėliau ūkio viršininku.
1923 m. buvo komandiruotas į augštuosius karininkų kursus, kuriuos sėkmingai baigė ir 1924 m. buvo perkeltas į 5 pėst. pulką A. Panemunėm 1927 m. buvo perkeltas į Karo Butų skyrių, vėliau į Kariuomenės Intendantūrą ir Tiekimo Valdybą, kur ėjo Mobilizacijos dalies vedėjo pareigas iki bolševikų okupacijos.
Plk. ltn. K. Pažemėnas nemėgo leisti laisvą laiką be naudos. Atliekamą nuo tarnybos laisvalaikį jis skirdavo mokslui. Kruopštaus ir įtempto darbo išdava buvo apvainikuota diplomu. 1930 metais baigė Vytauto Didžiojo universiteto ekonomijos skyrių.
Pasitraukęs į Vokietiją, 1946 m. Nuertingene, drauge su J. Danilevičium, suorganizavo Lietuvių gimnaziją, kuri vėliau tapo perkelta į Schwaebisch Gmuendą. Gimnazijoje dėstė matematiką ir ėjo ūkio inspektoriaus pareigas.
1949 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Baltimorėje. Čia jam teko penkiolika metų dirbti lietuvių visuomeninėje veikloje. Plk. ltn. K. Pažemėno ir plk. ltn. M. Karašos iniciatyva, 1952 m. sausio 13 d. Baltimorėje buvo sušauktas atsargos karių susirinkimas, kuriame buvo svarstyta įsteigti LVS Ramovės skyrių. Tų pačių metų sausio 20 dieną įvyko steigiamasis skyriaus susirinkimas, kurį įsteigus K. Pažemėnas buvo išrinktas skyriaus pirmininku. Per visą Baltimorėje gyventą laiką jis aktyviai reiškėsi ramovėnų veikloje ir buvo renkamas į skyriaus valdomuosius organus. Eilę metų buvo šeštadieninės mokyklos vedėjas ir mokytojas, LB apylinkės v-bos narys, Amerikos lietuvių tautinės s-gos sk. pirmininkas. Baltimores lietuvių kolonijoje K. Pažemėnas paliko visuomeninėje veikloje pėdsakus, tačiau nebuvo lemta jam ten atšvęsti savo deimantinę sukaktį. Pereitų metų pavasarį K. Pažemėnas persikėlė į Los Angeles sritį pas savo vaikus, kur ir tikisi praleisti savo gyvenimo saulėlydžio dienas. Čia, naujoje vietovėje, jis baigia įsikurti ir mano kiek pailsėjęs, griebtis lietuviškos veiklos. Praeitais metais sukaktuvininkas ramovėnų rengtame Lietuvos kariuomenės atkūrimo sukakties minėjime skaitė paskaitą, tai buvo jo pirmas susipažinimas su Los Angeles visuomene. Nežiūrint į garbingą amžių, K. Pažemėnas yra pilnas sveikatos ir energijos su įvairiais ateities planais galvoje.
K. Pažemėnui nesvetima ir spaudos sritis. Jis nepriklausomoje Lietuvoje paskelbė eilę straipsnių Mūsų Žinyne: Skysto kuro naudojimas automobiliams, 1934; Karo finansavimas, 1935; Karo meto žemės ūkis, 1936 ir kt.
Gyvenime jam teko daug nugalėti sunkumų. Vokietijoje ištiko šeimą nelaimė — mirė gyvenimo palydovė-žmona Marija Petruškaitė- Pažemėnienė. čia, prieš porą metų jis vedė našlę Gražiną Valavičienę, kurios pirmas vyras žuvo bolševikiškame pragare Vorkutoje.
Ilgiausių ir skaidrių metų sukaktuvininkui!
O. Žadvydas
Savanoriui - Kūrėjui LEONUI VASILIŪNUI 65 metai
Leonas Vasiliūnas gimė ūkininko šeimoje 1900 m. gegužės 22 d. Grušlaukės miestelyje, Kretingos apskrityje. Pradžios mokyklą baigė Darbėnuose.
1919 m. vasario 22 d. įstojo į Lietuvos kariuomenę savanoriu, ir tarnavo 2 p.p. kulkosvaidžių kuopoje, o taip pat baigė to pulko mokomąją kuopą. Jis dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Už drąsą, sumanumą, ir narsumą mūšiuose su bolševikais 1919 m. buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi su kardais ir pakeltas j puskarininkio laipsnį. 1922 m. gruodžio 15 d. pasiliuosavo iš kariuomenės viršilos ląipsnyje.
1922 m. gruodžio 19 d. įstojo į viešąją policiją Platelių valsčiuje, Kretingos apskrityje. Vos porą savaičių čia pabuvus teko išvykti, nes suorganizavęs būrį iš 25 šaulių įsijungė į Klaipėdos krašto sukilėlių eiles.
Atvadavus Klaipėdos kraštą, vėl grįžo į policijos tarnybą. Tarnaudamas Klaipėdos pasienio policijoj, ir norėdamas daugiau prasilavinti, 1926 m. baigė gimnazijos keturių klasių suaugusiųjų kursus prie Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos. Pasienio ir viešojoj policijoj ėjo įvairias pareigas ir avansavo pasiekdamas policijos valdininko vietą. Tarnavo Klaipėdos krašte ir Žemaitijoj. 1933 m. buvo komandiruotas į Augštesniąją Policijos mokyklą, kurią baigė pirmuoju. 1939 m. buvo perkeltas į Vilniaus kraštą nuovados viršininku.
L. Vasiliūnas neapsiribojo vien tik tarnybos pareigomis, bet įsijungė įL. š. Sąjungą, kurioje jis pasireiškė kaip pareigingas, aktyvus šaulys ir sumanus šaulių dalinių organizatorius bei steigėjas. 1930 m. baigė šaulių būrių ir kuopų vadų kursus prie 7. p.p. Klaipėdoje, šaulių daliniuose ėjo instruktoriaus, būrio ir kuopos vado pareigas. Už nuopelnus L. Š. S-gai 1931 metais buvo apdovanotas šaulių žvaigžde, o 1937 m. — Vytauto Didžiojo Ordeno medaliu.
Be anksčiau paminėtų garbės ženklų, L. Vasiliūnas dar buvo apdovanotas Savanorių-Kūrėjų, Klaipėdos Kr. Atvadavimo ir Nepriklausomybės 10 m. sukakties medaliais.
Bolševikams okupavus Lietuvą, 1940 m. lapkričio mėn. buvo suimtas ir patalpintas Lukiškio kalėjime Vilniuje. Išėjęs iš kalėjimo, susiradęs Rumšiškėse savo šeimą ir kiek pasigydęs, vėl grįžo į policijos tarnybą. Tarnavo Rumšiškėse, Garliavoje, Mariampolėje (policijos vadu (1943 m.) ir Kaune (apskrities policijos vadu 1943 m.).
Bolševikams antrą kartą okupuojant Lietuvą, L. Vasiliūnas buvo priverstas palikti tėvynę ir išvykti į Vokietiją. Gyveno Mattenbergo stovykloje ir buvo vienas iš Savanorių-Kūrėjų skyriaus steigėjų.
1949 m. jis su žmona ir sūnumi paliko Vokietiją ir išvyko į Australiją. Nelabai laimingas buvo gyvenimas naujojoje tėvynėje, žmona 1954 m. žuvo eismo nelaimėje, o be to ir patį L. Vasiliūną ištiko eismo nelaimė, dėl kurios 9 mėnesius išgulėjo ligoninėjeir 28 mėnesius negalėjo dirbti. Nežiūrint sukrėtimų ir silpnos sveikatos, jis sugebėjo pavyzdingai išauginti lietuviškoje dvasioje sūnų ir jį išmokslinti, taip kad yra susipratęs lietuvis ir dalyvauja keliose lietuviškose jaunimo organizacijose. Nors ir sunkiose gyvenimo sąlygose būdamas, jis nenutolo nuo lietuviškos visuomenės, bet liko aktyvus jos narys.
Jo 65 m. sukakties proga sveikiname ir linkime ištvermės nešti tremtinio naštą naujojoje tėvynėje, nors ir svetimoje žemėje. Ramovėnas
L V S Ramovės Čikagos sk. 1965 m. valdyba. Iš k. sėdi: A. Juškevičius— pirm., A. Maslauskas—vicepirm., stovi: K. Leknickas—ižd., E. Vengians-kas—kult. r. vadovas ir K. Juškaitis —sekretorius.
Valdyba rodo sveikos iniciatyvos skyriaus veiklai pagyvinti. Metų pradžioj sudarė realų veiklos planą, kurį nuosekliai pradėjo vykdyti. Valdybai pasiūlius, pirmas š. m. skyriaus narių visuotinas susirinkimas paskyrė $100 Lituanistikos Pedagoginiam Institutui paremti. Nuotr. V. Noreikos
A. PLK. LTN. PETRĄ TRAŠKEVIČIŲ PALAIDOJUS
Ir vėl supiltas naujas kapas. Jis supiltas tolimoje Kanados žemėje, toli nuo Baltijos krantų, kad priglaustų nuo ilgų kelionių ir sielvartingos nostalgijos pavargusią lietuvio širdį ir kūną.
Vienas po kito traukiasi iš mūsų tarpo, ypač vyresnio amžiaus mūsiškiai veikėjai, kariuomenės vadai ir kitų sričių veiklos atstovai, kurie mums dar taip labai reikalingi buvo ir kurių ateityje labai pasigesime.
1965 m. gegužės 8 dieną 1 val. 30 min. p.p. Toronto Šv. Juozapo ligoninėje tyliai užgęso gyvybė šios lietuvių kolonijos garbingo atstovo plk. ltn. Petro Traškevičiaus.
Gegužės 7 d., pasijutęs blogiau, P. Traškevičius buvo nuvežtas ligoninėn tyrimams. Būnant ligoninėj, sekančią dieną, gavo stiprų širdies smūgį ir nebepajėgė jo išgelbėti medicinos priemonės. Aprūpintas šv. Sakramentais — jis atsiskyrė su šiuo pasauliu.
Plk. Itn. Petras Traškevičius buvo gimęs 1892 m. kovo 5 d. Medinių km., Pasvalio vlsč., Biržų-Pasvalio apskr. Realinę gimnaziją baigė Mintaujoje, Karo mokyklą — Rusijoje ir tarnavo caro armijoj. Grįžęs tėvynėn, dalyvavo Laisvės kovose ir pasiliko tolesnei tarnybai Lietuvos kariuomenės eilėse. 1923 m. Kaune baigė pakartotinius karininkų kursus, 1929 m. ten pat baigė Augštųjų karininkų kursų artilerijos šaką. Po to visą laiką ištarnavo karininku - artileristu. Vėliau kurį laiką ėjo Gaižiūnų poligono viršininko pareigas.
Į leitenantus buvo pakeltas 1916 m., į kapitono laipsnį — 1920 m. ir paskirtas baterijos vadu. Majoro laipsni gavo 1926 metais, o į plk. Itn. laipsnį pakeltas 1929 m.
Iš pasižymėjimo ženklų turėjo Vyties Kryžių, 1928 m. apdovanotas Gedimino ordinu, o 1931 m. — Lietuvos 10 m. Nepriklausomybės medaliu. Kitų kraštų apdovanojimo ženklų velionis turėjo: Rusijos caro armijos
šv. Jurgio kryžių ir Latvijos Nepriklausomybės medalį. Iš kariuomenės į atsargą paleistas 1940 m. ir nuo to laiko iki kelionės tremtin gyveno prie Alytaus ūkyje ir ūkininkavo. Lietuvišką žemelę ir darbą prie jos velionis labai mėgo.
Tremtyje, Vokietijoj, gyveno Drezdene, paskui, miestą katastrofiškai subombardavus, išsikėlė į Tiuringiją — Gotha miestan. Kai amerikiečiai Tiuringiją užleido bolševikams, persikėlė į Wiurcburgą, o iš ten — į Šweinfurtą, gi iš Šweinfurto — įDornštadtą ir iš ten — į Kanadą. Šį kraštą pasiekė 1949 metais ir apsistojo Kingstone, kur turėjo vienerius metus (pagal sutartį) atidirbti ligoninėj. 1950 m. atvyko į Torontą ir čia dirbo iki išeisiant į pensiją (1958 m.). Po to, gana triukšmingoj eismo atžvilgiu, Annette gatvėj (nr. 187) nusipirko seną namelį, nors pats triukšmo labai nemėgo ir nuolat ilgėjosi idiliškai ramios Lietuvos kaimo aplinkumos. Apie tai nuolat kalbėdavo savo žmonai, dukterims ir bičiuliams.
Rašantysis šiuos žodžius Toronte buvo netolimas velionies kaimynas. Savaitgaliais dažnai mums tekdavo susitikti. Praeidavau pro jo namus ir, kartkartėmis, užtikęs jį verandoj, pasikalbėdavau. Pasirodė, nors triukšmingoj gatvėj gyvendamas, velionis savo nameliu buvo patenkintas, svarbiausia, dėl jo didoko, gražiai žaliuojančio ir gėlėmis apsodinto, giliai nusitęsiančio, kiemo. Tame kieme, pagal šio krašto madą — vadinamam yarde — velionis labai mėgo dirbti, tvarkytis, triūstis, nes iš prigimties buvo labai tvarkingas ir darbštus.
Be kita ko, jis labai mėgo visokią lietuvišką (ypač karišką) spaudą. Kartą-kitą, įsivedęs mane į kambarį, rodė iš kažkur gautus senus “Kario” numerius, leistus dar Lietuvoj. Vartėme abu pageltusius tų žurnalų lapus, kalbėjomės, komentavome jų rašinių temas.
Dar tik gal pusantros savaitės prieš mirtį buvau sutikęs a.a. Pulkininką prie Šv. Jono parapijos bažnyčios, išėjus po sekmadienio pamaldų. Juokaudamas — tariau:
— Pulkininkas — vis pulkininkas. Nei jis sensta, nei linksta, visad tiesus — kaip žvakė . ..
Ir jis šypsojosi iš tokio mano komplimento . ..
Velionis plk. Itn. Petras Traškevičius buvo didis lietuvis patriotas. Savo šeimoj ir tarp artimųjų bei pažįstamų — nuolat ir nuolat kalbėdavo apie Lietuvą, sielodavosi jos vargais ir nelaimėmis, troško jon grįžti, todėl labai akylai ir aktyviai sekė pasaulinę politinę padėtį iš spaudos, radijo ir visuomet buvo dalykų eigoje.
Šiaip jau — buvo giliai religingas, pamaldus, nors savo tikybinių jausmų nemėgo demonstruoti. Taip lygiai — buvo itin kuklus, nors ir turėjo nuopelnų, bet jų nenorėjo skirti sau, geriau kitiems juos priskirdamas.
Nežiūrint jo, palyginti, gana gražaus amžiaus (73 m.), taip pat neatsižvelgiant nė į tai, kad velionis, ypač paskutiniuosius amžiaus metus, sveikata negalėjo perdaug džiaugtis, nes prieš porą metų turėjo tulžies operaciją ir po to — dažnai negaluodavo; jis buvo labai kantrus, darbštus, judrus ir kariškai energingas. Priklausė Liet. B-nei ir Liet. Karių išeivijoj org-jai. Nežiūrint, kad šioj organizacijoj buvo jaunesnių amžiumi karių, jis, pareigingumo verčiamas, sutiko būti išrenkamas pirmininku ir labai stropiai eilę metų pirmininkavo, rūpindamasis, kad būtų vėliavos tvarkoj ir kita organizacinė tvarka, kad vystytųsi pavyzdingai.
Velionis paliko liūdinčią žmoną Mariją ir dvi dukras — Aldoną ir Ireną su šeimomis. Gegužės 11 d. iš Šv. Jono par. bažnyčios palaidotas Lietuvių kapinėse. Laidotuvėse dalyvavo daug žmonių. Prie kapo atsisveikinimo kalbas pasakė Lietuvių B-nės pirm. Aug. Kuolas ir karių vardu — ats. kpt. A. Saulis. Bažnyčioje pamokslinio turinio žodį tarė kleb. kun. P. Ažubalis.
Nuoširdi mano užuojauta velionio šeimai. Pr. Alšėnas
JONĄ MOTIEJŪNĄ-VALEVIČIŲ PRISIMENANT
A. a. Jonas Motiejūnas - Valevičius, Juozo ir Domicėlės sūnus, gimė 1894 m. Galvydžių kaime, Svėdasų valsčiuje. Baigęs Svėdasų pradinę mokyklą, įstojo Liepojos gimnazijon. 1914 m. Jonas Motiejūnas - Valevičius iš VI klasės buvo mobilizuotas ir pasiųstas karo mokyklon. Karo mokyklą baigęs, pasiųstas frontan. Bekariaujant pakeltas į poručiko laipsnį; vėliau pateko į vokiečių nelaisvę.
1918 m. grįžo iš vokiečių nelaisvės ir įstojo savanoriu į 2 pėstininkų pulką. 1919 m. pulko vadas karininkas Glovackis Motiejūną - Valevičių paskyrė Marijampolės komendantu. Tuomet Marijampolėje ir apylinkėje siautė plėšikai, tačiau Motiejūnas - Valevičius greit atstatė tvarką ir ramybę. Po to pulko vadas Motiejūną - Valevičių grąžino pulkan ir paskyrė III bn. vadu.
Tais pat metais gegužės 5-tą dieną jo batalionas gavo pulko vado įsakymą pasirengti išvykti į frontą. Gegužės 10-tą dieną pulko orkestras batalioną palydėjo Kauno geležinkelio stotin; čia jis pasikrovė į traukinį ir išvyko į Kėdainius, nes Kėdainiai buvo bataliono išeities taškas.
Gegužės 17-tą dieną III bn. gavo įsakymą kitą dieną auštant pradėti priešo puolimą, kuris tuomet laikė užėmęs Panevėžį, o jo priekiniai daliniai buvo Ramygalos apylinkėse. Gegužės 20-tą dieną Panevėžys jau buvo užimtas. Bolševikai atsiuntė Panevėžio frontan 6-tą latvių bolševikų pulką. Latviai bolševikai buvo aršesni nei rusai bolševikai, ir Panevėžį vėl užėmė. Antrą kartą išmušus bolševikus iš Panevėžio, mūsiškiai varė juos tol, kol pasiekė Dauguvą. Išvarius bolševikus už Dauguvos, 2-ras pulkas buvo nukeltas į Šeduvą. Čia Motiejūnas - Valevičius buvo paskirtas I bn. vadu. Puolant bermontininkus, Motiejūnui - Valevičiui teko atlikti sunkiausias uždavinys: užimti
Radviliškį. Čia priešas laikėsi rusų kapinėse, kurios buvo aptvertos stora mūro siena. Antrą kartą priešą atakuojant, Motiejūnas - Valevičius buvo sunkiai sužeistas į kairiąją ranką.
Pasveikus, jis kurį laiką tarnavo Vidaus Reikalų ministerijoje. Kai aš jį pažinau, jis jau buvo Utenoje apskrities viršininkas. Tuomet jo kairės rankos plaštaka buvo deformuota ir jis nebegalėjo laisvai valdyti dviejų pirštų. Septynetą metų tarnaudamas Utenoje turėjau progos Joną Motiejūną - Valevičių gerai pažinti. Jis buvo ramaus būdo, neišdidus, didelis tėvynės mylėtojas, su pavaldiniais teisingas ir nelaimėje užjaučiąs. Atsitiko, kad vieno valsčiaus raštvedys pasisavino nemažą sumą valsčiaus pinigų. Minimas raštvedys buvo vienos parapijos klebono giminaitis. Apie ištikusią raštvedį nelaimę Motiejūnas - Valevičius pranešė raštvedžio giminaičiui klebonui. Klebonas pasisavintą sumą padengė. Motiejūnas - Valevičius raštvedžio nebaudė, o tik nukėlė kitan valsčiun toms pat pareigoms eiti. Be savo tiesioginių pareigų Motiejūnas - Valevičius rūpinosi ir švietimo reikalais. Jo rūpesčiu Utenoje buvo pastatytos dvi mūrinės dviejų augštų pradžios mokyklos. Be to, jis pastatė Utenoje valsčiaus savivaldybei mūro namą ir tame pat name įrengė bibliotekai patalpą.
Jis daug gera padarė ir teisingai tvarkė apskričio reikalus, bet atsirado žmonių, kuriems jis nepatiko ir jie ėmė skųsti jį Vidaus Reikalų ministeriui. Skundų pasėkoje buvo iškeltas į Kėdainiusapskrities viršininku. Kėdainių apskrityje kiek patarnavęs, savo noru nusikėlė į Švenčionėlių apskritį, nes ten turėjo savo ūkį.
Jau vokiečiams esant Lietuvoje, vieną kartą buvo nuvykęs į Svėdasų valsčių savo tėviškėn. Grįždamas iš tėviškės, trumpam buvo užėjęs pas mane. Truputį pasikalbėjome. Aš jam pasakiau, kad vokiečiai bus visiškai sumušti. Jis į tai man atsakė klausdamas: “Tai viskas bus sunaikinta?”
Paskutinę dieną prieš išvykstant iš Lietuvos, paskambinau į Uteną Jonui Jasučiui ir paklausiau, ar Motiejūnas - Valevičius išvažiavo? Jasutis atsakė, kad matęs jį pravažiuojant pro Uteną su pora arklių ir dideliu vežimu. Tikėjausi jį sutikti kur nors Vokietijoje, bet mano viltys nepasitvirtino.
Bolševikų ištremtas ir iškankintas, jis grįžo Lietuvon ir gyveno Vilniuje, kur buvo apsigyvenusi ir jo žmona su įsūnyta dukrele. Sunkios gyvenimo ir maitinimosi sąlygos, rūpesčiai ir nervinimasis privedė prie kraujo išsiliejimo į smegenis ir Motiejūnas - Valevičius mirė 1959-tais metais lapkričio mėnesio 13-tą dieną, eidamas 65-tus metus.
J. Namikas
Rabinas Wise pasakė (New York Times, 1917 m. kovo 24 d.): “Esu tikras, kad iš visų mano tautos įvykdytų žygių, nė vienas nebuvo kilnesnis už tą, kuriame dalyvavo Izraelio sūnūs ir dukros, ir kuris baigėsi Rusijos išlaisvinimu” (komunistine revoliucija Rusijoje). Tą jis pasakė 1917 m. kovo 23 d. masiniame mitinge New Yorke, švenčiant revoliu cijos Rusijoje pasisekimą.
C. F.
M. Šimkuvienė ir J. Šimkus priima šaulių dovaną — dail. Vyt. Ogilvio tapytą aliejinį sukaktuvininko portretą. įteikia šauliai: F. Motuzas ir Alb. Mateika.
SAVANORIS KŪRĖJAS NUO TILŽĖS
Pasikalbėjimas su mjr. J. Šimkum, jo 75 m. proga
VLADAS MINGĖLA
Detroite, gegužės 2 d. Lietuvių namuose įvyko J. Šimkaus šventė, šis vyras buvo pagerbtas ne vien už gražų amžių, bet daugiausia už jo laisvės kovas, už jo pasiaukojimų tėvynei. Suruošė pagerbimų malonūs ir neišdidūs Detroito Stasio Butkaus kuopos šauliai, šventiškas vieno žmogaus pagerbimas buvo ir didingas ir gražus ir šviesiu pavyzdžiu dvelkiąs.
Į pagerbimo salę pakviesti atsilankė apie 140 lietuvių. Buvo atvykusių net iš tolimų Kanados vietovių tautiečių, solenizanto kovos draugų, ir šiaip bičiulių. Dalyvavo gen. J. Černius, gen. št. plk. J. Šepetys, dr. M. Anysas, J. Pakalnis su poniomis ir daug kitų.
Itin tenka pagirti šauliai už jų rūpestingumą, kurie, karts nuo karto, atranda kuklius, nuopelnų turinčius žymūnus ir atitinkamai juos pristato visuomenei. Gera, kad neužmirštame visą savo jaunystę paaukojusių Lietuvai, jos prisikėlimui. Ačiū jiem! Detroitiečiai buvo ypatingai nustebinti tautodailės ir liaudies meno paroda, nes knygomis plačiai buvo išdėlioti stalai. Buvo ir naujų knygų, bet labiausiai viliojo akį senosios — net 100 metų senumo (1858 - 1861 m.). Įdomūs buvo medžio drožiniai, visus žavėjo neskaitlingi audiniai, staltiesės. Knygos daugumoje buvo paskolintos iš F. Motuzo, seno lietuvių veikėjo. Nustebome radę begaliniai vertingą lietuviškų ženklų kolekciją, kuri yra kun. V. Kriščiunevičiaus nuosavybė. Ne tik savo, bet ir kultūringosios visuomenės vardu šiltas, lietuviškas ačiū priklauso rengėjams ir skolintojams! Parodą apžiūrėjo daugiau kaip 300 žm.
Panašūs pagerbimai mūsuose nėra dažni įvykiai. Užtat KARIO korespondentas ryžosi po visų sveikinimų ir vaišių prašyti pokalbio apie mjr. Jono Šimkaus gimtinę Mažojoje Lietuvoje, prie pat Tilžės, o taip pat šį tą paklausti ir iš jo praeities.
— Ar sutiksite, majore, atskleisti Jūsų praeities skrynelę?
— Kodėl ne .. . kodėl ne. .. jeigu tik atsiminčiu, — šypsodamasis atsakė.
— Aš esu KARIO reporteris. Jūs be abejo skaitote savo žurnalą?
— Daug metų — koks aš būčiau karys, jeigu KARIO neskaityčiau! — pajuokavo.
— Jūsų amžius? — Jūsų gimtinė? — Man tai rūpi.
— Gimiau 1889.II.1 d. Vydutaičių km., Kulminų v., prie pat Tilžės.
— Įdomu, labai įdomu bus skaitytojams. Norėčiau sužinoti, ar XIXa. pabaigoje Tilžės ap. buvo lietuviškai kalbančių ir lietuviškai giedančių bažnyčiose ?
— Aišku, kad buvo. Paimkim, pavyzdžiui, Vydutaičių km. — kuriame esu gimęs, — ten gyveno 42 šeimos; iš to skaičiaus tik 2 šeimos buvo vokiškos kilmės, šiaip visi namie tarpusavy kalbėjo lietuviškai, bažnyčioje meldėsi ir giedojo lietuviškai.
— Kiek buvo gyventojų Tilžėje XIX a. pabaigoje? Ar gražus miestas?
— Daug nesuklysiu, jeigu tarsiu, jog 60,000. Pats miestas buvo modernios architektūros, daug medžių, centras urbanistiškai tvarkytais gėlynais papuoštas, labai švarus.
— Ar XIX a. gale Tilžės m. ir kt. apylinkės miesteliuose galima buvo lietuviškai susikalbėti?
O kaip gi ne! Aišku!. .. Dar gerai atsimenu, kad krautuvių savininkai samdydavosi pardavėjus tik abi kalbas mokančius. Tikite, ar ne, bet kaimiečiai, bent jų dauguma, kalbėjo vokiškai negeriau, kaip girdime senus lietuvius šiame krašte kalbant angliškai.
— Šiuo metu ir Tilžės ir Klaipėdos miestai surusinti. Karaliaučius pakrikštytas Kaliningradu. Visi kaimeliai rusiškai pavadinti. Bet jau ir Hitlerio valdymo laikais miestelių, kaimų vietovardžiai buvo pagrindinai suvokietinti, nors seniau tik lietuviškai buvo rašomi ir geografijoj dėstomi. O kaip buvo Jūsų jaunystėje?
— Vokiškų aš beveik neatsimenu. Pavyzdžiui: Gumbinė, Piliakalniai, Piktupėnai, Kulminiai, Garšvai, Kantriai, Ropkojai, Nakiškiai, Kupeliai, Eistraviškiai, Montvilaičiai, Guldkaimiai r t.t. Jeigu pažvelgtume į Klaipėdos vietovardžius — irgi tas pats.
—Prieš kokius metus Jūs man pasakojote apie kažkokį akmenį visai netoli Tilžės — ant ribos bestovintį, lyg kokį sargybinį ... Kuo jis Lietuvai svarbus?
— Jūsų minimas akmuo yra įdomus ne vien tuo, kad jis buvo gražiai nušlifuotas, augštas, ir kad vokiškasis erelis ant jo išdidžiai snapą rietė, ne! Šio akmens svarba tame, kad tik 20 km. nuo Tilžės — Eitnų ir Įsručio pusėn einant, (ant to akmens vokiškai buvo paaiškinta) nuo akmens stovimos vietos, į rytus, jau visa žemė priklausė Lietuvai, ir akmenyje vokiškasis užrašas taip bylojo. To akmens nuotraukų galima buvo visur gauti pirkti. Vokiečių k. senovės geografijos knygose šį akmenį man irgi teko matyti, nors aš ir šiaip mėgdavau prie jo nueiti ir “pasigrožėti”.
— Kada gi labiausiai ėmė vokietėti tilžiečiai ir klaipėdiečiai ?
— Na, gi, prieš pat I Pas. karą — prieš 1914 m. Tai padarė kaizerinė kariuomenė, puikiai pasitarnavusi vokietėjimui, mokykla, pagaliau ir bažnyčioje (liuteronų) ėmė pūsti vokiški vėjai. Vokiečių valdžia daugiau gudrumu, o ne žiauria priespauda priėjo prie kaimiečių. Pasijuto daugiau laisvės miražų, ūkininkams duodavo palengvintomis sąlygomis paskolas statyboms ir pan.
— Majore, ar teko tarnauti vokiečių armijoje?
— Taip; į atsargą buvau paleistas leitenanto laipsniu.
— Kokiu būdu patekote į laisvos Lietuvos savanorius kūrėjus?
— Paprastai. Su keliais savo draugais nuėjome į Tauragę 1919.III 19 d. į 1 pėst. žemaičių bat. Tų pat metų IV.16 d. šis bat. buvo išformuojamas. Aš su 30 tilžiečių lietuvių perėjau į kitą dalinį ten pat, Tauragėje, kur ėjau instruktoriaus pareigas (J. Šimkus 1919.IV.24 d. pakeliamas į Lietuvos kariuomenės leitenanto laipsnį. Po to perkeliamas artilerijos tarnybon). 1920.IV.27 d. su savo daliniu ir artilerijos pabūklais išvykome prie Vilniaus kovoti prieš lenkų Želigovskio armiją. Jie veržėsi visais keliais Lietuvos gilumon. Dalyvavau kautynėse ties Skietuvais, Vyčiūnais, Musnikais, Tiesaruliais (netoli Giedraičių) ir kt. Lenkų priešpuoliai prie Giedraičių buvo sugniuždyti. Taip pat teko kovoti su savo artilerijos daliniu prieš Lietuvon besiveržiančią raudonąją armiją prie Ylakių, Roselinof, Amenhoff, Neugruendvald, Kahariškių dv., Ylukšto m. prie Daugpilio ir Jadvygos dv., 1919.V.29 - 1920.1.5 d. laikotarpyje
19 ordinų ir medalių
Jau paminėtoje parodoje specialioje spintelėje buvo iškabinta net 19 mjr. J. Šimkaus ordinų bei medalių. Paminėtini bent svarbiausieji: 1 rūš. Vyties kryžius (5-to laipsnio), D.L. K. Gedimino IV laipsnio ordinas, Lietuvos Kūrėjų - Sav. medalis, Lietuvos Neprikl. medalis, Latvijos Nepriklausomybės medalis ir daug kitų.
Mjr. J. Šimkus karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje baigė ir išėjo atsargon 1932.1.1 d. majoro laipsniu. Po to, ėjo Kaimo brandmajoro pareigas.
Kaip ir dauguma mūsų, taip ir mjr. J. Šimkus gyvybę saugodamas nuo beprasmės mirties atsidūrė JAV. Jis yra veiklus dar ir šiuo metu. Priklauso beveik visom karių (Ramovės, Savanorių - Kūrėjų, šaulių) organizacijoms.
GEN. ŠTABO PLK. KAZYS GRINIUS MIRĖ
Nelauktai — netikėtai iš gyvųjų tarpo pasitraukė Kazys Grinius, Lietuvos gen. štabo pulkininkas, ilgametis Voice of America vienas redaktorių. Daug žmonių kasdien miršta. Ne visų mirtį plačioji visuomenė vienodai pastebi ir išgyvena. Velionio K. Griniaus netikėta mirtis visų buvo sutikta jautriai, su dideliu apgailestavimu. Ką ir bekalbėti apie jaunystės draugus ir ypač šeimos skaudžius išgyvenimus, jo netekus.
Kazys Grinius buvo Lietuvos prezidento dr. Kazio Griniaus sūnus. Gimė Pilviškiuose 1899 m. rugsėjo 8 d. Pirmojo Pasaulinio karo metu su tėvais tapo nublokštas į Kislovods-ką, Kaukaze, kur baigė gimnaziją. Čia dr. Griniaus šeimą ištiko šiurpi tragedija: bolševikų revoliucijos ir banditizmo pasėkoje, Kazio Griniaus motina ir sesuo Gražina buvo namuose nužudytos. To žiauraus įvykio paveiktas, jis įsijungė į antikomu-nistų kovotojų eiles. Už pasižymėjimą tose kovose jis buvo pakeltas į pirmąjį karininko laipsnį.
Grįžęs su tėvu į Lietuvą, 1919 metų gale įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas į Pirmąjį raitelių (vėliau gusarų) pulką.
Kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės pasibaigus, kariuomenės štabo vadovybė, kurios priešakyje atsistojo darbštus ir sumanus gen. Radus - Zenkavičius, susirūpino būsimu kariuomenės vadovybės prieaugliu. Tokį prieauglį galėjo paruošti tik senos Europos karo mokyklos, leitenantas K. Grinius buvo vienas pirmųjų, kuris 1921 m. buvo parinktas ir pasiųstas į Prancūzijos garsiąją Saint Cyr’o karo mokyklą (kaip Amerikos West Point’as). Sekančiais, 1922 metais, Prancūzi-jon į Saint Cyr’o mokyklą buvo komandiruoti J. Lanskoronskis, V. Kairiūkštis, A. Pabedinskas; į Fontainebleau Artilerijos mokyklą — M. Pečiulionis, P. Dočkus, J. Vėbra ir į Versailles Inžinerijos mokyklą— A.Novickis. K. Grinius, kaip besimokąs Prancūzijoje antruosius metus, buvo naujai atvykusiems labai rūpestingas vadovas.
Užbaigęs mokyklą 1923 m., jis grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Augštųjų Karininkų kursų instruktorium.
1924 m., kaip gerai pasiruošęs karininkas Prancūzijos mokykloje, mokąs prancūzų kalbą, buvo pasiųstas į Belgijos Generalinio štabo Akademiją Briuselyje, kurią baigė 1927 m. Grįžęs iš Belgijos, Grinius tarnavo Gen. štabo Operacijų skyriuje, vėliau atliko rikiuotės stažą 5 pėst. D. L. K. Kęstučio pulke; lygiagrečiai dėstė taktiką, karo istoriją ir ryšių tarnybą Karo mokykloje ir Augštuosiuo-se Karininkų kursuose.
Atsimintini specialūs kursai, kurie buvo suorganizuoti divizijų ir pulkų vadams. Tada, ir man, rašančiam šias eilutes, teko tuose kursuose dėstyti ir vadovauti Karo Inžinerijos pratimams. Mudu su mjr. Grinium, būdami jaunesni, nei kursantai, turėjome stengtis, kad tiek paskaitos, tiek pratimai būtų tinkamai paruošti ir atlikti. Prisimenu velionį K. Grinių; drauge ruošėmės paskaitoms ir pratimams, viens kitą atitinkamose specialybėse papildydami: jis — generalinio štabo tarnybos srityje, aš — karo inžinerijos klausimais. Tada patyriau jo darbštumą, tvarkingumą ir sistematingumą darbe, taip būdingą geram generalinio štabo karininkui.
Nuo 1935 m. iki 1937 m. K. Grinius buvo trečios divizijos štabo viršininkas Šiauliuose.
Tarnaudamas kariuomenėje. K. Grinius neslėpė savo noro pereiti į diplomatinę tarnybą. Jis tam turėjo visus duomenis. Buvo išsimokslinęs, inteligentiškas, žinąs svetimas kalbas, malonaus būdo, gražios išvaizdos. Užsienių reikalų tarnybai tokių žmonių trūko. Nenuostabu, kad 1937 m. jis buvo paskirtas į Berlyną, karo atstovo postan.
šeimos nariai, bičiuliai ir bendradarbiai prie kapo atsisveikina su a. a. plk. Kaziu Grinium.
Kai rusai — bolševikai okupavo Lietuvą, plk. Griniui buvo įsakyta grįžti iš Berlyno. Velionis nepakluso, pasirinkdamas politinio tremtinio kelią.
1941 m. plk. K. Grinius su šeima pasiekė JAV, kur netrukus įsijungė 5 Amerikos Lietuvių Tarybos veikl1. Jam pasiūlius, ALT įsteigė New Yorke Amerikos Lietuvių Informacinį Centrą. Tame Centre jis buvo vienas vadovaujančių direktorių. Mes, atsidūrę tremtyje, Vokietijoje, sužinoję apie K. Griniaus veiklą Amerikoje, džiaugėmės ir dėjome daug vilčių dėl Lietuvos ateities. Ta žinia skatino ir mus nenuleisti rankų, būnant nepavydėtinoje būklėje. Nuo 1947 m. iki 1951 m. plk. K. Grinius dėstė rusų kalbą Syracuse universitete. 1951 m. jis perėjo dirbti į Amerikos Balsą. Dirbo Muenchene, Vokietijoje, o pastaraisiais metais — Vašingtone. D. C, kur jį ir užklupo nelaukta mirtis.
Dirbdamas “Voice of America”, jis buvo suvaržytas tarnybinėmis pareigomis ir drausme, todėl, viešai mažai reiškėsi. Tačiau tie kurie su juo dažniau susitikdavo, žinojo, kokį atsakingą ir svarbų darbą velionis dirbo.
Lietuvoje plk. Grinius bendradarbiavo ‘‘Mūsų žinyne”, “Karde”, “Karyje”. Rašė karo strategijos, taktikos ir ryšių tarnybos klausimais. Jo svarbesnieji išspausdinti rašiniai — “Pagrindiniai sprendimo elementai” ir “Kavalerijos lauko tarnybos pagrindai”. Atvykęs į Ameriką, jis rašė karines apžvalgas lietuvių laikraščiuose.
Plk. Kazys Grinius užgęso staigiai, tačiau pėdsakai jo pereito gyvenimo kelio paliks neišdildomi mūsų kariuomenės istorijoje; jis buvo vienas tų, kurie savo darbu, pavyzdžiu ir raštais iškėlė mūsų kariuomenę į europinių kariuomenių lygį.
Velionis, būdamas demokratiniai nusiteikęs ir laikydamasis savo tėvo politinio nusistatymo, visuomet buvo pakantus kitokių pažiūrų žmonėms, malonaus būdo, su visais draugiškas, gamtos mėgėjas — meškeriotojas; jo draugystė būdavo įdomi — mėgdavo pajuokauti. Todėl jis buvo visur pageidaujamas. Jį mėgo visi bendradarbiai lietuviai ir svetimtaučiai.
Atsisveikinime ir paskutinėje kelionėje dalyvavo visa Vašingtono kolonija su Lietuvos Atstovu J. Kajecku priešakyje; taipgi “Voice of America” bendradarbiai. Plk. K. Grinius palaidotas birželio 2 d. Park Greek kapinėse. Negalėdamas asmeniškai atsisveikinti su velioniu Kaziu, su kuriuo mūsų šeimą riša 45 metų draugystė, įsipareigojau bent šiuo trumpu nekrologu atiduoti paskutinę pagarbą amžinybėn išvykusiam bičiuliui. Reiškiu gilią užuojautą velionies mylimai žmonai Gražinai, broliui Liūtui sūnui Algiui ir visiems artimiesiems.
Antanas Novickis
MIRĖ BUVĘS GUSARAS
Gautomis iš Lietuvos žiniomis, š. m. gegužės mėn. 12 d. Kaune atsiskyrė su šiuo pasauliu dar jaunas, vos tik pusamžį sulaukęs buvęs 1-jo gusarų pulko puskarininkis Kazimieras Sakalauskas.
Kazimieras Sakalauskas karo tarnybą atliko 2-me ulonų pulke, kur baigė ir mokomąjį eskadroną.
Įsteigus 1-me gusarų pulke veislinį žirgyną, psk. K. Sakalauskas buvo perkeltas į 1-jį gusarų pulką ir priskirtas prie žirgyno. Vėliau, žirgyną perdavus +emės Ūkio ministerijai, K. Sakalauskas ėjo įvairias kitas pareigas. Tarnaudamas pulke, baigė kavalerijos štabo suruoštus augštesniuosius puskarininkams kursus.
1940 metais okupavus Lietuvą rusams, K. Sakalauskas dirbo 1-jo gusarų pulko likvidaciniame štabe ūkio skyriuje iki galutinai ten viską sutvarkė ir perdavė. Baigęs štabe darbą ir pats išėjo atsargon.
Vokiečių okupacijos metais K. Sakalauskas dirbo Ragučio alaus fabrike, kaip ekspeditorius, o vėliau vienoje amatų mokykloje buvo ūkio vedėjas.
Kazimieras nesitraukė niekur bolševikams okupuojant antrą kartą Lietuvą. Likęs dirbo viename vaistų sandėlyje buhalteriu.
Kazimieras buvo labai malonaus ir linksmo būdo. Mokėjo gražiai su visais sugyventi. Buvo darbštus ir taupus. Varge ir priespaudoj gyvendamas mokėjo brangiai uždirbtus skatikus taupyti. Turėjo Kaune nuosavą namuką ir prie jo gražiai ir puikiai sutvarkytą sodną. Mirė vėžio ligos iškankintas. Vėžys dabartiniu laiku Lietuvoje žmones pjauna, kaip su dalgiu šieną.
Palaidotas buvo savo gimtinėje Skaruliuose, netoli Jonavos. Liko našlė, žmona Felicija.
A. G.
A. A. Kav. Itn.
PETRAS POLEKAUSKAS
Š. m. balandžio mėn. 19 d. Hartford, Conn., buvo supiltas naujas kapas ramovėnui Petrui Polekauskui.
A. a. Petras buvo gimęs 1909 m. balandžio mėn. 19 d. Marijampolėje, kur ir baigė Rygiškių Jono gimnaziją, o 1933 m. baigė Karo mokyklos XV laidos kavalerijos skyrių. Iki sovietų okupacijos jis tarnavo gusarų pulke. Vokiečių okupacijos metu tarnavo Savisaugos daliniuose. Su kuopa buvo mėtomas po visą Baltgudiją ir šiaurės rytų Lietuvą. Čia patyrė įvairiausių išgyvenimų. Antrą kartą okupuojant kraštą bolševikams, Petras pasitraukė į vakarų Vokietiją, o iš ten į JAV. čia velionis sunkiai kūrėsi. Hartforde susirado gyvenimo draugę Aleną Levytę, su kuria sukūrė šeimą. Abu prieš penkeris metus įsigijo kavinę — užkandinę ir neblogai vertėsi.
A. a. Petras priklausė Hartfordo Liet. Pil. klubui, vietinei lietuvių parapijai ir ramovėnų skyriui. Buvo malonaus ir sugyvenamo būdo. Paliko žmoną Aleną Levytę - Polekauskienę ir Lietuvoje seserį Mariją Stalauskienę.
Petras nostalgiškai, nuolat ilgėdavosi savo gimtojo krašto, deja, priglaudo ją nors ir svetinga, tačiau svetima žemelė.
vn.
STASIO BUTKAUS ANTKAPIO PAŠVENTINIMAS
Gegužės 23 d., apie 3 vai. p. p. Šv. Karolio kapuose, Lond Island (Sec. 32, Row N) susirinko apie 40 ramovėnų su šeimomis ir svečiais dalyvauti a. a. Stasio Butkaus antkapio pašventinime. Kun. A. Račkauskas atliko apeigas, už ką jam RAMOVĖS skyrius yra labai dėkingas. Sk. p-kas V. Alksninis tarė žodį. Jis pabrėžė, jog S. Butkus pirmas iš Lietuvos vyrų stojo savanoriu kovoti už tautos laisvę, vos tik pirmajam šaukimui pasigirdus. Šis jo žygis ir tolesnės jo kovos visuose karo už Nepriklausomybę frontuose, padarė jį mūsų tautos didvyriu, pastatė jį greta mūsų kunigaikščių, karvedžių ir kitų didžiųjų vyrų. Neabejotina, kad jo palaikai šiuose kapuose yra tik laikinai. Jiems bus paruošta vieta Lietuvos Didvyrių Panteone, kai tik Lietuva vėl atgaus laisvę.
Po susikaupimo valandėlės ir po Tautos Himno trumpos iškilmės buvo baigtos.
Už geros valandos dalis dalyvių susitelkė p. p. Valaičių Arlingtono restorane. Ten buvo pasivaišinta ir pasikalbėta. Iškilmių dalyvių tarpe ir vaišėse buvo nesenai iš Lietuvos atvykęs plk. V. Grudzinskas su ponia.
Dalyvis
(Foto reportažas tilps sekančiame KARIO nr. Red.)
