ST. DIRMANTAS
Šiemet, 1964 metais, lietuviai gali minėti net kelioliką žymių karinių sukakčių. Čia paliesiu tik tris.
1. Net 1111 metų suėjo, kai 853 m. buvome priversti gintis Apuolės pilyje nuo mus užpuolusių, iš už jūrių-marių atvykusių- grobuoniškųjų danų.
2. 450 metų nuo, po Žalgirio ir Žirnajų-Pa-baisko, stambiausio mūsų senovės mūšio su maskoliais ir totoriais Padniepry ties Orša 1514.9.8.
3. 100 metų nuo pirmojo lietuvių karybos istoriko, senojo Vilniaus universiteto auklėtinio, “Philozophijos Magistro”, žemaičio Simano Daukanto mirties.
Įdomu ir net malonu skaityti mūsų Daukanto Būdą Senovės Lietuvių Kalnėnų ir Žemaičių ar jo Lietuvos Istoriją nuo seniausių gadynių iki Gediminui (I-ji kninga) ir “nuo Gedimino iki Liublino unijai” (II-ji kninga). Kasztu ir Spaustuvėje Juozo Paukszczio, Plymouth, Pa. 1893 ir 1897 m.). Čia randu tinkama pareikšti karišką padėką ats. majorui Ugianskiui, kuris savo iniciatyva man atsiuntė abu paminėtos Daukanto istorijos tomus ir tuo leido parašyti šį rašinį.
Prieš keliasdešimt metų, kai dar buvau mokinukas, pakilia nuotaika skaitydavau mūsų Simano veikalus; šimtu nuošimčių jam tikėjau, su jo visais teigimais noriai sutikdavau; nekritikavau; abejonių nekėliau; priešingų argumentų nejieškojau . . . Simanas Daukantas, greta Kraševskio ir kitų, mane padarė sąmoningu lietuviu. Ir esu jam dėkingas. Žinoma, dabar po tiek metų (kai pats esu tarnavęs raitojoje artilerijoje, bei dalyvavęs I-me Pasauliniame kare, taigi, ir sukaktis! 50 metų) nesu nusiteikęs per daug romantiškai ir prie geriausių norų, vėl skaitydamas, negaliu visur jam patikėti (cituoju pagal Talmanto redaguotą Būdą, Sakalas, 1935 — Morkūnas 1954):
1. Lietuviai ant žirgo “Sėdėjo apžarga, be balno ir be kilpų, bet taip stipriai, jog, galvą pačiam nukritus, dar arklys nunešė per kelius šimtus žingsnių sėdintį lig išvirto” . ..
2. Lietuvis, girdėdamas apie mokslinčių Pitagorą, nuėjo pas jį, pasisakė esąs mulkis ir norįs išmintingu tapti. Pamokintas, pargrįžęs namo ir mokęs svietą apie sielos nemarumą. “Tie žmonės, kurių karėje už savo liuosybę ir savo namus padedą gyvybę, nebesibengantys čia ant žeme su kūnais, bet einantys į dangų, kuriame randantys grakščias žmonas, baltus drabužius, skanius valgius, saldį gėralą. Vasarą jie linksmi vaikštinėja, o žiemą tyliai plačiose lovose miegantys; nesgi visų didžiausia garbė dievui Perou-nui — už liuosybę ir namus savo mirti” (p. 120- 121).
Skaityti daugiau: TRIGUBA SUKAKTIS
V. JONIKAS
Šiais metais sukanka šimtas metų nuo didžiojo Lietuvos garbės ir laisvės kovotojo Simono Daukanto mirties. Jis gimė 1793.X.28 Kalvių kaime, Skuodo valsčiuje, žemaičių ūkininkų šeimoje. Savo skaistų patriotizmą ir laisvės žavesį tiesiog paveldėjo iš gimdytojų, kurie abudu, tėvas Jurgis ir Kotrė Odinaitė - Daukantienė, turėdama jau Simuką, drauge su trimis Jurgio broliais, dalyvavo sukilėlių kautynėse 1795 m. ties Liepoja prieš rusus. Tada vyko paskutinis Lietuvos - Lenkijos padalinimas ir tikroji okupacija. Tos nelaimingos kovos atsiminimai buvo Simukui pirmas dvasinis maistas, teikiamas tėvų pasakojimais.
Simonas Daukantas yra nepaprastai spalvinga ir patraukli asmenybė, liekanti visiems laikams. Jis, augdamas tautiškoje kaimo aplinkoje ir sulenkintoje Žemaičių Kalvarijos gimnazijoje, suprato tautinio auklėjimo užmirštą svarbą, su penkiais rubliais kišenėje pėsčias nuėjo į sostinę Vilnių, kad baigtų tenai universitetą ir gerai pasiruoštų kovai už savo tautą. Šiuo žygiu jisai savo žmonėms įrodė, kad mokslas yra pasiekiamas ir be pinigų, ir taip savo keliu patraukė jaunimą daugiau žinoti, kad galėtų daugiau gero padaryti.
Dar jaunuoliu būdamas, jau pasireiškė raštais ir vėliau subrendo į rimtą istoriką, parodžiusį, kad savo tautos praeitį privalu rašyti savo kalba ir savo mintimi, nepasikliaunant aklai svetimų, mums priešiškų, tautų šaltiniais. Užtenka tik perskaityti jo “Būdą senovės kalnėnų ir žemaičių”, kad pajaustumėm jo tautiškos minties revoliucišką srovę: kas svetima — netikra, kas sava, lietuviška, — tai geriausia! Jo savumo supratimas buvo platus, apėmė visas aisčių tautas, todėl nenustembame, kada jis latvius, prūsus, jotvingius ir gudus vadina savais, tos pat kilmės lietuviais. Jo patriotinė filosofija nu-smaigstė gaires tvirtai tautinei valstybei, atremtai į prigimties jėgas, kurios tik vienos yra patikimos. Jo mintys turėjo sraunią įtaką ne tik to laiko kaimiečiams, bet ir pats vyskupas Valančius be Simono gal nebūtų tas, kas buvo ir gal nebūtų latvių patriotiškas poetas Janis Rainis vėliau dainavęs apie mūsų tautų brolystę ir prūsų veikėjai gal būtų neturėję Vydūno ir nebūtų buvę 1918 m. Lietuvos. Daukanto veikla buvo mūsų tautai tokia didelė, kad jos lig šiol užteko dvasiškai atsigaivinti ir dar ilgai mums jos reikės.
Skaityti daugiau: SIMONAS DAUKANTAS IR JO MIRTIES ŠIMTMETIS
