VIETINĖS RINKTINES SUNAIKINIMAS
POV. DIRKIS
Vienas iš mūsų tautos istorinių įvykių yra Vietinės Rinktinės galas. Nuo jos žlugimo jau sukako daugiau kaip 25 metai. Kai 1944 m. buvo aišku, kad vokiečiai pralaimės karą ir turės apleisti Lietuvą, kaikuriems lietuvių tautos žmonėms kilo mintis sudaryti ginkluotą lietuvių jėgą, kuri veiktų Lietuvos ribose jos laisvei ginti vokiečių pralaimėjimui ištikus, tiek nuo pačių vokiečių, tiek nuo visų tų, kurie mėgintų pažeisti Lietuvos nepriklausomybę, kurios atstatymo lietuviai trokšte troško.
Kiekvienas pageidavo, kad Lietuvos ginkluota jėga turi būti lietuviška ir nepriklausoma nuo vokiečių. Jos vadovybė turėjo būti lietuvių rankose. Ta kryptimi ir tuo reikalu su vokiečiais buvo pradėtos kalbos. Po ilgų sunkių derybų vokiečiai vis dėlto sutiko su lietuvių statomomis sąlygomis ir leidimą steigti Vietinę Rinktinę, vadovaujant gen. P. Plechavičiui, davė. Vokiečiai savo raštiškame leidime pasižadėjo Rinktinę visukuo aprūpinti ir leisti Rinktinei veikti Lietuvos teritorijos ribose.
Turėdamas leidimą, gen. Plechavičius, pirmiausiai, per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą, kviesdamas stoti savanoriais į steigiamą Vietinę Rinktinę. Po gen. Plechavičiaus kalbos su vokiečiais aptartas 5,000 vyrų batalioninis kontingentas buvo užpildytas per 3 dienas. Vokiečiai nustebo. Jie jau pradėjo siūlyti batalionų skaičių padidinti iki 20, su tuo buvo sutikta. Tačiau, buvo apsistota prie 13 batalionų, po 750 žmonių, plus atsargos batalionas iš 1,500 žmonių.
Atvykę pirmieji savanoriai buvo suskirstyti į batalionus. Jiems buvo numatytos apmokymo buveinės: Marijampolėje 2 batalionai ir Karo mokykla, Suvalkų Kalvarijoje 2 batalionai ir dalis Seredžiuje. Be to, kiekvienoje apskrityje vietos komendantūros organizavo dar po savo dalinį.
Tačiau, vokiečiams nepatiko gen. Plechavičiaus savarankiškas vadovavimas ir jo lietuviškas štabas bei vyraujanti lietuviška dvasia. Vokiečiai bandė savo pažadus keisti ir jau norėjo Vietinę Rinktinę pertvarkyti į atskirus dalinius ir išvežti į Vokietiją aerodromų apsaugai. Ypač vokiečiams nepatiko Karo mokykla, kurios auklėtinius jie pageidavo išsklaidyti po kitus batalionus. Be to, buvo statomi dar ir kiti reikalavimai. Su visais tais reikalavimais gen. Plechavičius nenorėjo sutikti, jie buvo nepriimtini.
Tarp vokiečių ir Rinktinės štabo prasidėjo trintis. Nežiūrint to, du batalionai, 306 ir 303, jau šiek tiek apmokyti, buvo pasiųsti į Rytinę Lietuvos dalį vietos apsaugai. Kadangi pasitarimai su vokiečiais teigiamų rezultatų nedavė, tai Rinktinės štabas, nieko nedelsdamas, išformavo Karo mokyklą ir laukė, kas bus toliau.
1944 m. gegužės 15 d. nešvarus vokiečių žaidimas ir užmačios atsistojo visame savo nuogume. Tą dieną vakarop Kaune Vietinės Rinktinės štabą ir komendantūrą apsupo vokeičių geštapininkai ir suėmė pareigūnus, suvarė juos į sunkvežimius ir išvežė nežinoma kryptimi.
Prieš suimant, Rinktinės štabo pareigūnai, atvykusių vok. policijos vadų —Jeckelio ir Hintze, buvo išplūsti pačiais bjauriausiais žodžiais, išvadinti sabotažininkais, banditais ir t.t.
Tuo pačiu metu prasidėjo Vietinės Rinktinės dalinių nuginklavimas. Gegužės 16 d., vos brėkštant, Marijampolėje vokiečių šarvuočiai su geštapininkais ir rudmarškiniais apsupo 202 bno, kurio pareigūnu buvau ir aš, kareivines bei likučius Karo mokyklos ir komendantūros dalinį. Įvyko susišaudymas. Buvo ir aukų. Kareivių didesnė dalis išbėgiojo, likusius vokiečiai suėmė ir išvežė.
Dar didesnį žiaurumą vokiečiai parodė, nuginkluodami Vietinės Rinktinės batalionus Vilniaus krašte. Nuginkluojant 303 bną, be jokios kaltės ir priežasties buvo sušaudyta 13 lietuvių vyrų: eiliniai Antanas Dirvelis, Juozas Kurelaitis, Jonas Šileika, Vytautas Kymantas, Vytautas Grybas, Stasys Bakanauskas, Alfonsas Bareiša, Antanas Juodis, Pranas Norušis; grandiniai Antanas Vasiliauskas, Jonas Sabaliauskas, Aleksas Stankevičius ir jaun. puskarininkis Ruseckas.
Gegužės 17 d. Paneriuose 306 bataliono buvo sušaudyta 17 karių; būtent: jaun. psk. Stasys Jasiūnas, Petrauskas, Ant. Lukošius, Kazys Bečys, grandiniai Kazys Linauskas, Stasys Venslauskas, Stepas Daujokas, Ipolitas Aramavičius ir Jonas Jonikas; eiliniai — Jonas Kryževičius, Jonas Jankauskas, Apolinaras Bugenis, Vincas Mačiukas, Stasys Vasiliauskas, Jonas Tamulevičius, Petras Padvalskis, Vladas Alekna. Vokiečiai, lyg vilkai kraujo ištroškę, šiuos karius šaudė tiesiog teatrališkai. Dar to negana, jie iš bataliono parinko 10 lietuvių karių, liudininkų, kuriuos nuvežė į šaudymo vietą ir vertė žiūrėti į tragišką savo draugų mirtį.
Gegužės 21 d. vokiečiai išrikiavo nuginkluotus batalionų karius, apie 800, Vilniaus vienų kareivinių kieme, iš jų atrinko 12 ir juos nuvežę į Panerius, sušaudė. Deja, jų pavardžių taip ir nepavyko sužinoti.
Taip pat buvo sušaudyti 41 karys, kurie prieš Vietinės Rinktinės nuginklavimą buvo savų vadų nubausti ir sėdėjo daboklėse už įvairius smulkius drausmės nusikaltimus.
Nežiūrint to nežmoniško teroro, vis dėlto, žymiai daliai Vietinės Rinktinės karių pavyko, šiokiu ar tokiu būdu, pabėgti nuo vokiškų teroristų ir pasislėpti miškuose. Viena grupė, apie 400 vyrų, vadovaujami kapitono, miškuose išsislapstė keletą mėnesių. Tačiau, 3,400 vyrų geštapininkai suėmė, išvežė Vokietijon, apvilko “Luftwaffe” uniformomis ir išskirstė po visą Vokietiją įvairiems darbams aerodromuose ir fabrikuose. Užtat jų, vokiečių karių uniformose, nemažas skaičius pakliuvo sąjungininkų nelaisvėn.
Tokiu būdu buvo nacių sunaikinti lietuvių daliniai, kurių vyrai nenorėjo paklusti jų interesams.
