ANGLAI SAKSAI IR AISČIŲ PABALTIJYS

Z. RAULINAITIS

Slavų pavojus, daugiau kaip kitos priežastys, skatino aisčių kiltis organizuotis, kurti valstybinius vienetus, jungtis. Tos nepaprastos veiklos pradžia yra taip sena (siekianti VI a.), kad ją dengia legendų ir pasakų rūkai.

Iš Vaidevučio ir Prutenio istorinės legendos matėme, kad Prūsuose buvo sukurta nors ir trumpalaikė, bet palyginti tvirta religinė ir valstybinė bendruomenė. Tokio organizavimosi į valstybinius vienetus pradų, galimas daiktas, jau būta įkuriant tą, pasakiškąjį, Gamali - Senpilio miestą, prie Vyslos žiočių, vėliau hunų užkariautą (žiūr. Z. R. Hunų Žygis į Prūsus).

Vaidevučio legendoje randame daugiau kaip vien tik Prūsų valstybės organizavimo pradžią. Ten ypač įdomu yra tas, kad tais senais laikais gimė mintis apsijungti visoms aisčių tautoms: Vaidevučio sūnus vyksta valdyti Lietuvos, tačiau klauso centrinės valdžios Rikajote. Aisčių didžiosios valstybės rėmai buvo pradėti brėžti jau VI a.!

Nevien tik slavai veržėsi VI a. i aisčių žemes. Iš vakarų, iš jūros pusės, įvairūs užkariautojai grasino Pabaltijui.

Turime žinią, siekiančią VI a. pradžią, iš anglų-saksų įstatymų. G. Lombardo išleistoje 1568 m. knygoje “Anglo-Saxon Laws”, arba Ar-xaionomia, Sive De Priscis anglorum Legibus Libri, kur kalbama apie legendinio karaliaus Artūro laikais Britų karūnai priklausančias žemes, yra minimi ir kai kurie Pabaltijo kraštai:

“Kada tai buvęs garsiausias Britanijos karalius Arturas, buvo galingas ir narsus vyras ir garsus karys. Ta karalija, tačiau, jam buvo per maža ir jo dvasia buvo nepatenkinta vien tik Britanija. Todėl jis narsiai užkariavo visą Skandiją, kuri dabar yra vadinama Norvegija, ir visas salas už Skanduos, būtent: Islandiam, Grenlandiam, kurios priklauso Norvegijai, toliau — Suechordam ir Hyberniam, ir Gutlandiam, ir Daciam, Semelandiam, Winlandiam, Curlandiam, Roe, Femeliandiam, Wirelandiam, Flandriam, Sherelam, Lappam ir visus kitus Baltijos kraštus ir salas ir taip net iki Rusijos (taigi į Lapius jis nukėlė Britų imperijos rytines sienas) ir dar daug kitų salų už Skandijos ir net žemiau Šiaurės poliaus, kurios priklauso Skandijai dabar Norvegija vadinamai . . .”.

Skaityti daugiau: ANGLAI SAKSAI IR AISČIŲ PABALTIJYS

VILNIUS SENOVĖS LIETUVIŲ POEZIJOJE IR DAINOSE

JONAS MIŠKINIS

Senovės laikais Vilniuje buvo jau susikoncentravę švietimo, mokslo ir meno rinktinės pajėgos. Nors tada vyraujantį vaidmenį vaidino nelietuviai, tačiau lietuviškoji idėja kažkaip savaime reiškėsi, kilo, plito, įkvėpdama nevienam kūrėjui, ypač poetui, lietuviškos dvasios idėjų. Anais laikais Vilnius buvo laikomas ir gerbiamas, ne vien kaip Lietuvos sostinė, o daug kas Vilnių vadino Troja arba Atėnais. Kai 1610 m. vasarą Vilnių ištiko ir sunaikino didžiulis gaisras, Jonas Eidmantas savo kūryboje štai kaip rašė:

Kame esant dingę, Lietuvos Atėnai?
Kaip turtus susekti, kurie jums pražuvo?
Niekas jų neįvertins: apverkti tegalim,
Nors ir širdies verksmas jau eina galop.
Ar gi gal užtekti, ašarų tam verksmui?

Vėliau atsirado vis daugiau ir daugiau Vilniaus gerbėjų. Iškilo visa eilė kūrėjų lietuviškos kilmės rašytojų, kuriems pirmavo Adomas Mickevičius, Kraševskis, Kondratavičius. Tai jau buvo Vilniaus universiteto metais, susijus su Vilniaus klasicizmu. Kraševskis davė plačius darbus, susijusius su Vilnium ir liečiančius jį. Mickevičius ir Kondratavičius padarė Vilnių Lietuvos Meka, kurios Aušros Vartuose šviečia Stebuklingoji Mergelė Marija. O jau 1858 m. Kondratavičius, garbindamas Aušros Vartų Mariją, taip rašo:

Marija Motina Dievo,
Kenčiančių vargšų Motute,
Kuri sargyboj Jogailos
Sostinės vartuose stojai,
Žvilgterk į klūpančią minią,
Prie šių sujaudintų vartų:
Motin! Nusižeminę Tavo Šaukiamės apgynimo . . .

Be to, šalia lenkiškųjų kūrėjų atsistojo Vilniaus garbintojai žemaičiai. Jųjų priešaky stovėjo Stanevičius, Daukantas, vysk. Valančius. Stanevičius buvo ypatingas Vilniaus gerbėjas, sukūręs ekspresingą “Žemaičių šlovę”, kupiną tautinės dinamikos, primenančią Mickevičiaus “Jaunystės Odę”. Čia poetas piešia šviesiomis spalvomis bundančią Jaunąją Lietuvą, pasikliovusią prikelti visus Lietuvos didvyrius, nuo Rimgaudo iki Kęstučio laikų. Stanevičius taip sako:

Mačiau Vilnių, šaunų miestą
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
Ir jų tikrą sutarimą.
Šlovė kožną privadino
Gerą tėviškei daryti,
Ir ką amžiai pagadino,
Čėsas yra sutaisyti.

Ši romantinės nuotaikos giesmė atitiko lietuvių tautos renesanso laikotarpį — Aušros metus.

Skaityti daugiau: VILNIUS SENOVĖS LIETUVIŲ POEZIJOJE IR DAINOSE

LIETUVIŠKI KARIAI KALBOTYROS ŠVIESOJE

ANTANAS VADOPALAS

Sekanti apžvalga apie lietuviškus karių luomus yra bandymas pažinti praeitį, panaudojant etimologinius davinius. Rašyti daviniai siekia tik labai trumpą praeities laikotarpį. Paskutiniu laiku praeities pažinimui imta naudoti archeologinius davinius ir yra pasiekta gerų rezultatų ištirti žymiai senesnius amžius. Žymiai žilesnius praeities amžius siekia kalbos paminklai, kurie iki šiol buvo naudojami kalbų santykiams ir kalbų istorijai pažinti.

Visuotinai ginkluotos vyrijos sistema

Visų ginkluotų vyrų kariuomenė praktikuojama arba primityviose kilties gyvenimo sąlygose, arba augštai išlavintoje sudėtingų santykių bendruomenėje.

Kilties sąlygose kiekvienas ginkluotas vyras yra karys. Ginklai primityvūs: tokie, kokius moka pasigaminti eilinis karys. Karinio apmokymo vieton yra įgudimas vartoti ginklą medžioklėje ir patyrimas ginkluotuose susirėmimuose su kaimynais.

Tik subrendusios bendruomenės turi atskiras karių organizacijas, o nuolatinę kariuomenę laiko tik augščiausio politinio laipsnio pasiekusi visuomenė — valstybė. Modernios valstybės sąlygos leidžia kiekvienam vyrui praeiti trumpalaikį kario apmokymą ir po apmokymo sudaryti kariuomenės rezervą, valstybės aprūpintą sudėtingais ginklais.

Abiem atvejais atskiro privilegijuoto karių luomo nėra. Kiltyje yra atskiri didesnio gabumo ir patyrimo kariai. Valstybėje yra samdytas karių specialistų kadras.

Sudėtingus ir augštai išvystytus socialinius senosios lietuvių bendruomenės santykius rodo gausūs, seni, paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, lietuviški karių vardai.

KARIAI

Karius apibūdina keturios pagrindinės sąvokos:

Karys yra patyręs kovotojas, žygio dalyvis, kareivis; Karas yra ginkluotos jėgos pavartojimas ginčo sprendimui tarp organizuotų vienetų; Kariuomenė yra krašto ginkluotosios jėgos, kovotojų visuma; Kariauti reiškia ginkluotų jėgų susirėmimą vykdyti.

Turime gausą žodžių išreikšti susietas su karu sąvokas: karė, kareiva, kareiviauti, kareiviavimas, kareivinės, kareivinis, kareivis, karei-vysta, kareiviškas, karas, kariauna, kariauninkas, kariausena, kariautojas, kariavimas, karingas, karingumas, karininkas, karininkija, karinis, karionė, kariškas, kariškis, kariuomenė, kariūnas, karpalaikis, karvedys, karžyginis, karžygys, karžygystė, karžygiškas, karžygiškai, karžygiškumas.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKI KARIAI KALBOTYROS ŠVIESOJE

ŽYGIS Į VILNIŲ

EUG. PETRAUSKAS

1939 metai visam pasauliui buvo istoriniai, ypatingai Lietuvos atžvilgiu. Šie metai apvertė visą pasaulio žemėlapį: vienos valstybės nyko, kitos praplėtė savo sienas. Europos žemyne pasireiškė agresija. Paslaptingi diplomatiniai pasitarimai bei konferencijos, nesutarimas tarp sąjungininkų ir politinės klaidos privedė visą pasaulį prie katastrofinio 1939 m. Antrojo Pasaulinio karo.

Šiais savo prisiminimais nenoriu liesti pasaulinės politikos, bet pasitenkinsiu vien tik į-vykiais, kurie užtiko nepriklausomą Lietuvą 1939 m. rugsėjo mėn. 1 dieną.

Toji diena yra pradžia II Pasaulinio karo tarp Vokietijos ir Lenkijos. Tą dieną, man esant Ryšių batalione, buvo vykdomi Kauno apylinkėse ryšių pratimai. Apie 7 val. ryto, nustatant radijo ryšius su manevruojančiais daliniais, netikėtai išgirdau vokiečių galingos radijo stoties “Sondermeldungą”, kad vokiečių kariuomenė peržengė Lenkijos sienas ir veržiasi Lenkijos gilumon. Apie tai tuoj pranešiau bataliono vadui, kuris pats įsitikino, pasiklausęs vokiečių radijo ypatingo pranešimo. Susirišus su Kariuomenės štabu, buvo gautas įsakymas nutraukti pratimus ir tuojau grįžti į savo įgulas.

Savotiškas nervuotumas pasireiškė ne tik karių tarpe, bet ir gyventojų sluogsniuose. Netikrumas dėl rytdienos slėgė visus. Klausydami radijo stočių iš Vokietijos ir Lenkijos, darėme išvadas, kad Lenkija yra sužlugdoma vokiečių žaibo smūgių, o lenkų desperatiškai narsus pasipriešinimas veda prie Lenkijos katastrofos.

Ir, štai, rugsėjo 10 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo karą su Lenkija, kitaip tariant, dūrė peiliu į nugarą jau demoralizuotai lenkų kariuomenei, kuri pradėjo trauktis nuo savų rytinių sienų.

Tada Lietuvos vyriausybė nutarė paskelbti dalinę mobilizaciją ir įsakė kariuomenės daliniams išsidėstyti kautynių tvarkoje paliai rytines Lietuvos - Lenkijos sienas. Lietuvos vyriausybė pasiskelbė esanti neutrali, o Lietuvos kariuomenė saugos ir gins savo sienas ir teritoriją.

Pagal mobilizacijos paskyrimą išvykau į Panevėžį, kur teko per 36 valandas sudaryti ryšių batalioną ir išvykti su I divizijos štabu į Ukmergės rajoną. Kiti apsaugos daliniai jau buvo prie Lietuvos - Lenkijos pasienio.

Apie rugsėjo 12 d. prie Porų pereinamojo punkto pasirodė lenkų kariuomenės išblaškyti daliniai ir kartu daugybė civilinių gyventojų, besitraukiančių iš Vilniaus ir kitų vietovių. Buvo duotas įsakymas visus karius su ginklais ir transporto priemonėmis praleisti, internuojant karius ir konfiskuojant ginklus bei transporto priemones.

Susipažinti su esama padėtimi prie Porų pereinamojo punkto, gen. št. plk. Sprangauskas pasikvietė mane į savo automobilį ir pranešė, kad vyksime į Porus patirti ir apklausti internuotus karius.

Stebint esamą padėtį, susidarė labai liūdnas ir kartu labai šiurpus vaizdas. Išvargę, išalkę, išsigandę, demoralizuoti kariai nebedarė šaunios lenkų kariuomenės didybės įspūdžio, jautėsi suniekinti ir sužlugdyti. Nesitikėjo iš lietuvių nuoširdumo bei užuojautos dėl padarytos Lietuvai skriaudos atplėšus Vilnių ir Vilniaus kraštą. Kaip vienas lenkų kapitonas iš Vilniaus įgulos pareiškė, kad “jei lietuvis peržengtų sieną, kiekvienas lenkas, kiek įmanydamas, keršytų vienokiu ar kitokiu būdu, gi dabar, lietuviai priima mus nuoširdžiai, be pagiežos ir keršto. Jūs esate tikri džentelmenai!”.

Ir taip daug karių, civilinių gyventojų bei transporto priemonių perėjo Lietuvos - Lenkijos sieną, kol pagaliau pasirodė pirmieji Sovietų kariniai daliniai. Kai kur jie peržengė ir mūsų sieną, bet kai tuoj buvo painformuoti, kad čia Lietuva, pasitraukė. Jokių incidentų neįvyko. Sovietai reikalavo grąžinti lenkų belaisvius bei turtą, kuris, jų nuomone, priklausė “nugalėtojams”, bet jokių rezultatų čia nepasiekė.

Stabilizavusis frontui, palikus priedangos dalinius pasienyje, rugsėjo mėn. 28 d. buvo duotas įsakymas mobilizuotiems daliniams sugrįžti į savo įgulas ir demobilizuotis.

Skaityti daugiau: ŽYGIS Į VILNIŲ

SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 - 1940 M. KARAS

P. ŽILYS

(Pradžia KARIO Nr. 1)

Kiek anksčiau min. pirm. Rytis turėjo pasikalbėjimą su kariuomenės vadu maršalu Mannerheimu, kuris apie būklę fronte pareiškė, kad kare, esą, niekuomet negalima pasakyti, kaip reikalai gali pakrypti ir baigtis, bet šiuo metu padėtis esanti nebloga. Dėl kariuomenės stovio ir aprūpinimo, marš. Mannerheimas pareiškė, kad jam esanti labai reikalinga sunkioji artilerija ir bent 25,000 vyrų papildymas.

Sausio 29 d. buvo gauta žinia iš Stockholmo, (per A. Kollontai ir Švedijos užs. reik. min. Guentherį), kad Sovietų Rusija principiniai sutiktų pasirašyti susitarimą su Suomijos vyriausybe, bet prieš pradedant pasitartus norėtų žinoti, kokias nuolaidas Suomijos vyriausybė linkusi padaryti. Kadangi buvo pralietas kraujas, tai dabar Sovietų Rusijos reikalavimai būsią didesni, negu Maskvos pasitarimuose.

Iš Molotovo telegramos, min. Guentheris spėjo, kad Sovietų Rusijos vyriausybė nori sueiti į tiesioginį kontaktą su Suomijos vyriausybe. Iš tos žinios paaiškėjo, kad Sovietų Rusija nustūmė į šalį Terijoki sudarytą Kuusineno vadovaujamą “demokratinę” Suomijos vyriausybę ir yra pasirengusi tartis su teisėta Suomijos vyriausybe, kurią anksčiau buvo atsisakiusi pripažinti ir su ja tartis.

Suomiams tai buvo džiuginanti žinia. Ponios Wuo-lijoki paaiškinimu, Sovietų Rusijos nuomone, tinkamiausia pasitarimams bazė galėtų būti Sovietų Rusijos sutartis su Kuusineno vyriausybe, kitaip sakant, reikėtų patenkinti visus Sovietų Rusijos reikalavimus.

Į tą pasiūlymą Suomijos vyriausybės atsakymas buvo trumpas ir bendras. Esą, ne dėl Suomijos kaltės buvo nutrauktos Maskvos derybos. Suomija nenorėjo ir nepradėjo karo. Karui prasidėjus Suomija jieškojo abiems pusėms priimtino susitarimo. Abiems pusėms priimtinas susitarimas galįs būti pasiektas tik kompromisu. Todėl geriausia pradėti pasitarimus nuo ten, kur jie buvo pertraukti Maskvoje. Suomija esanti nusistačiusi padaryti nuolaidų, kiek tai liečia Leningrado saugumą ir t.t. Kas liečia teritorijos — plotų perleidimą, tai gali būti padaryta tik pasikeitimų būdu. Privatiems asmenims turėtų būti atlyginta.

Tuo pačiu metu, kada buvo aiškinamasi, tarpininkaujant Švedijai, derybų su Maskva atnaujinimo reikalas, buvo gauta įdomių žinių iš Prancūzijos ir Anglijos. Suomijos pasiuntinys Paryžiuje Holma prisiuntė pranešimą, kad Prancūzija planuojanti ekspediciją į Murmanską, prie kurios turėtų prisidėti ir Suomija (Gen. Sikorskio planas). Dabar Suomija atsidūrė gana keblioje būklėje. Jeigu Suomija prisidėtų prie tos ekspedicijos, ji automatiškai įsijungtų į pasaulinį karą Sąjungininkų pusėje, kurie dabar jai teikia ginklus, šaudmenis ir įvairias priemones. Iš kitos pusės, Suomija jieškojo kelių, dėjo pastangas atnaujinti pasitarimus su Sovietų Rusija dėl karo užbaigimo. Suomija atsidūrė kryžkelėje. Jai buvo labai sunku apsispręsti ir nuspręsti. Tokia svyruojanti būklė truko keletą savaičių.

Kai reikalai taip vystėsi, Vokietijos pasiuntinys Stockholme paleido gandus, kad Švedijon yra atvykusi suomių grupė, kuri kviečia Švediją įsijungti į karą Suomijos pusėje. Tuojau po to Vokietijos karo atstovas Stockholme plk. Gutmannas pradėjo aiškinti, kad jei Vakarų S-kų kariuomenė eitų į pagalbą Suomijai, tai Vokietija pastotų jai kelią. Atseit, Vokietija taptų Sovietų Rusijos sąjungininke karo lauke.

Tokių priešingybių sūkuryje Erkko išreiškė pageidavimą, kad min. Tanneris atvyktų į Stockholmą, vietoje išsiaiškinti ir aptarti būklę. Vasario 3 d. iš p. Wuolijoki gauta žinia, kad tarp kitų nuolaidų, Hango turėtų būti perleistas Sovietų Rusijai.

Tą pačią dieną p. Wuolijoki vėl kalbėjosi su pasiunt. A. Kollontai ir telefonu pranešė min. Tanneriui, kad Kollontai siunčia jam širdingus linkėjimus ir mano, kad jo atvykimas į Stockholmą būtų svarbus ir reikalingas. Buvo nuspręsta, kad min. Tannerio slaptas susitikimas su A. Kollontai ir tiesioginis reikalo išsiaiškinimas būtų svarbus ir naudingas.

Skaityti daugiau: SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 - 1940 M. KARAS

Subkategorijos