JUOZAS MIKŠTAS
Gimto krašto laukais
Jūs žygiavot kadais,
Šaunūs, Laisvės Kovų kareivėliai.
Spinduliuojančio ryžto džiaugsmingais veidais
Kovon veržėtės, galvas iškėlę.
Kaip aušrinės žara,
Kaip ugnis, kaip audra,
Nemarios
Lietuvos
Kareivėliai,
Taikliu ginklu, drąsa ir širdim atvira
Tėviškėlę
Iš snaudulio kėlėt.
O šiandieną, kur jūs?
Kas belanko kapus,
Kuriais gimdėte laisvę Tėvynei? — — —
Ten ruduo jums dabar meta medžių lapus,
O mes liūdim, čia jus prisiminę ...
Bet kova
Dar gyva,
Kol gyva Lietuva,
Kol bus gyvas bent vienas lietuvis,
Kuris tiki, kad vėl Lietuva
Bus laisva;
Tiki ja,
Ir svetur jai nežuvęs.
ALGIRDAS BUDRECKIS
Kad Kosciuška jojo,
karalium pastojo:
palauk, palauk, pons Kosciuška,
atjoj Lenkų ponas.
(Sukilėlių daina)
Jieškant lietuvių tautos sukiliminės dvasios pradų, esame verčiami pažvelgti į 1794 metų sukilimą, vadinamą Kosciuškos sukilimu. Jame randame lietuvių tautinės rezistencijos prototipus: patriotizmą, norą atstatyti savąją valstybe, socialinį protestą, didvyriškumą ir net lietuvišką nacionalizmą. Viršminėtieji motyvai kartojasi 1812 m., 1830-31 m., 1863 m., 1905 m. ir 1918-1921 m., net ir vėliau, 1941 m., bei 1944-54 metais. Iš viso, mažai dėmesio kreipiame į pirmąją išsivadavimo pastangą.
Kosciuškiada buvo Lenkijos - Lietuvos bajorų ir dalies miestelėnų bei valstiečių bandymas nusikratyti Rusijos skverbimosi į Lenkijos-Lietuvos žemes, prarastas per 1772 m. ir 1793 m. padalinimus.
Tautos sukilimo prieš Rusiją idėja išsivystė 1792 m. lenkų-rusų karo metu, kai karalius Stanislovas Augustas ėmė nuolankauti imperatorei Kotrynai II ir Targovicos konfederacijai. Jaunas Lenkijos karvedys, kunigaikštis Juozapas Poniatovskis, tuomet rašė dėdei karaliui:
Jei Jūsų Didybė, kadangi šį karą kariauti nebuvome pasiruošę, būtų sėdęs į balną kartu su bajorija, apginklavęs miesčionis, paskelbęs valstiečius laisvus, tada būtume arba garbingai žuvę, arba Lenkija būtų tapus galybe.
Karaliui nusileidus Targovicos konfederacijai, sukilimo planas gimė Čartoriskių dvare, Pulavuose. Sukilimas buvo atidėtas, bet nepalaidotas; insurekcijos nauju vadu tapo lietuvis respublikininkas generolas Tadas Kosciuška.
Sąmokslas svarstė: jei revoliucinė Prancūzija susitaikytų su Prūsija, Lenkijos integralumas turėtų būti užtikrintas sutartyje. Tą užtikrinti, numatomas visuotinis tautinis sukilimas, pagrįstas respublikos kariuomene (apie 65,000 karių), apsišvietusią bajorija, miestiečių patriotizmu ir simpatija Prancūzijos revoliucijai, ir laisvės troškimu valstiečių tarpe. Pagal planą, karalius abdikuotų ir perduotų valdžią, panašiai į Prancūzijos, respublikinei santvarkai. Šiais reikalais 1793 m. sausio mėn. Kosciuška nuvyko Prancūzijon. Iš pradžių atrodė, kad jo misija ras pritarimo ir bus sėkminga.
Tačiau, revoliucijos laimės vėjai papūtė kita kryptimi. Sumušta ir priversta ginti savo teritoriją, Prancūzija nutraukė lenkams konspiratoriams pagalbą. Kosciuškos draugai, žirondistai, virto iš valdžios 1793 m. gegužės 31 d.; to pasėkoje, Kosciuškos įtaka Paryžiuje susilpnėjo. Naujieji prancūzų valdovai suvedžiojo Kosciušką; Jie buvo linkę leisti prūsams padalinti Lenkiją jei kiltų iš to rimtos derybos su Hohenzolernais. Jakobinai šaltai žiūrėjo į Kosciušką. Realistas Dantonas buvo priešingas betkokiai “brisotiadai”; jis palaikė “neužsiangažavimo” principą ir kietą politinį realizmą. Maratas švaistė komplimentus Kotrynai II. Net Robespieras nenorėjo įžeisti Rusų imperatorės. Tad, 1793 m. vasarą, Kosciuška grįžo Leipcigan, pas konspiratorius, be jokių laimėjimų.
Tuo tarpu sukiliminis sąmokslas Lenkijoje-Lietuvoje pribrendo. Šitą nusistatymą paskatino prūsų kariuomenės įžengimas į vakarinę Lenkiją 1793 m. rugpjūčio mėn., ko išdava buvo žečipospolitos vakarinių sričių pagrobimas. Pabrigadininkis Jonas Henrikas Dambrovskis stengėsi paveikti vakarinę diviziją, kad ji pasitraukdama prisijungtų prie Varšuvos įgulos. Kai rusų okupacinė kariuomenė užgniaužė šitą užmojį, patriotams tebeliko tik viena kryptis: visuotinis sukilimas. Ta kryptimi einant, keli kariškiai užsimojo Varšuvoje paruošti sukilimą. Jų tarpe buvo generolas Ignacas Dzialynskis (Vakarų Lenkijos masonijos vicedidmistras), plk. Jokūbas Jasinskis (lietuvis inžinierius) ir brigadininkas Antanas Madalinskis. Iš civilinių prie sąmokslo prisidėjo vengras bankininkas Kapostas (iliuminatų veikėjas), Elijas Aloe (masonų vadas), Stanislovas Soltykas (seimo atstovas), Juozas Paulikauskas (žurnalistas, vėliau Kosciuškos asmeninis sekretorius) ir Karolis Prozoras — jaunas Lietuvos didikas. Kaip matome, sukilimo pradininkai buvo karininkai bei farmazonai, jų tarpe žymų vaidmenį suvaidino ir lietuviai.
Jų pagrindinė mintis buvo staiga užpulti rusus ir prūsus okupantus. Smūgį duotų respublikos kariuomenė, jai talkininkautų ginkluoti civiliniai, kuriuos patrauktų asmens laisvės paskelbimas.
Sukilimo planas rėmėsi ant stiprios respublikos kariuomenės. Tačiau įvykiai bėgo sąmokslo nenaudai. Respublika neteko daugiau kaip 20,000 karių, nes rusai juos suėmė ir inkorporavo į rusų armiją. Iš likusiųjų 37,000 (1793 m. rudenį)
Kosciuška 1793 m.: “Viešpatie, leisk man dar kartą kovoti už tėvynę.”
maždaug pusė turėjo būti išformuoti, pagal pavergto seimo rezoliucijas.
Skaityti daugiau: KOSCIUŠKOS SUKILIMAS LIETUVOJE
