J. Juodis — Kęstutis ir Birutė (paveikslas)
J. Juodis — Kęstutis ir Birutė, aliejus
SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 - 1940 M. KARAS
P. ŽILYS
BENDROS ŽINIOS
Karą tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos, įvykusį 1939-1940 m., Sovietų rusai vadina “Sovietų Finų karu”, o suomiai — “žiemos karu”.
Man atrodo, kad yra tiksliau ir aiškiau tą karą vadinti “Suomių - Sovietų 1939 - 1940 m. karu”.
Kad skaitytojas susidarytų šiokį tokį vaizdą apie kariavusias valstybes, patiekiu truputį statistinių žinių, ypač apie Suomiją.
Suomija yra šiaurės šalis. Jos trečioji dalis yra anapus poliaračio. Suomijos žemės paviršius būdingas uolėtumu ir daugybe ežerų. Visur dar labai ryškūs buvusių ledynų pėdsakai: vienur išgraužti ledų slėniai, dažniausiai virtę ežerais, ir pasilikusios plikos uolos, o kitur, pietinėje dalyje, suverstos morenos; tačiau ir čia jos neapdengia ištisai granito uolų žemės paviršiuje.
Pietų Suomijoje dvigubu lanku tęsiasi didžiulis dvigubas galinių morenų pylimas Salpauselka, kurio ištyrimas daug padėjo ir kitų kraštų glaciomorfologinius klausimus išaiškinti. Išskyrus šiaurės vakarų pakraštį, ypač į Švedijos pasienį, kur yra augščiausias Suomijos kalnas Haltia Tunturi (1324 m.), retai kur sutinkama vietų, iškilesnių kaip 300 m. nuo jūros paviršiaus. Suomija yra vadinama tūkstančių ežerų kraštu. Viso yra priskaičiuojama arti 70,000 į-vairaus dydžio ežerų, iš kurių didžiausi yra Saima (4,400 kv. km.), Inari (1428 kv. km.), ir Paijanne (1,065 kv. km.). Daugumas pietų vidurio ežerų yra vienas su kitu susijungę ir dėl to sudaro per 6,000 km. (1962 m.) vandens kelių tinklą. Ežerai užima beveik 10 proc. viso Suomijos ploto.
Upės pasižymi smarkėtakomis ir kriokliais. Didžiausios upės yra: Vuoksa (su garsiuoju Imatros kriokliu ir Volinkoskio smarkėtaka), Kremi ir Oulu.
Suomijos klimatas yra nežymiai veikiamas Golfo srovės įtakos. Šilčiausio, liepos mėn., vidurkinė temperatūra pietų pakraštyje yra 16 laipsnių Celsijaus, o šiaurinėje dalyje — 15 lps. C. Pietų vakarų pajūryje yra minus 3 laipsniai Celsijaus, o šiaurinėje dalyje minus 15 laipsnių Celsijaus.
Pietų pajūryje ilgiausia vasaros diena tęsiasi 18 valandų, o šiauriausioje vietovėje Utsjoki saulė vasarą nenusileidžia 73 paras, o žiemą neužteka 51 parą.
Ilgos žiemos metu susikaupia storas sluoksnis sniego. Per gilų sniegą keliauti suomiai, nuo seniausių laikų, vartoja slides.
Dirbama žemė sudaro tik 8,1 proc. viso ploto, pievos bei ganyklos — 2,5 proc., miškai — 72 proc., o likusis plotas yra nenaudojamas. 1939 m. Suomijos plotas buvo 383,150 kv. km., dabar — 337,009 kv. km.
1936 m. Suomija turėjo 3,762.000 gyventojų.
9.8 gyventojai viename kv. km., 1960 m. — 4,448,575 gyventojus. 1936 m. valstybės sienos su Sovietų Rusija siekė apie 1300 km., su Norvegija 727 km., su Švedija 536 km. ir vandenų siena — Baltijos jūra ir šiaurės Ledinuotu Vandenynu — apie 1500 km.
Taikos metu Suomijos kariuomenėje buvo apie 31,000 vyrų.
1936 m. Sovietų Rusijos plotas siekė apie 21,176, 000 kv. km. žiemių siena, palei š. Ledinuotą vandenyną, buvo apie 10,000 km. ir jokios kariškos reikšmės neturėjo. Rytų sieną, apie 10,000 km., sudarė Ramusis vandenynas (nevardinant įvairių jūrų). Kadangi čia Sovietų Rusijos interesai susiduria su Japonijos interesais, tai toji siena, ypač jos pietinė dalis, turi žymią karinę reikšmę, ypatingai dėl įtakos Kinijoje. Pietų siena su Kinija, Afganistanu, Persija, Turkija siekė apie 13,000 km. Vakarų siena nuo Juodosios jūros ik š. Ledinuotojo vandenyno, su Rumunija, Lenkija Latvija, Estija ir Suomija — apie 4,000 km. — buvo viena iš svarbiausių. Lenkų užgrobtas Vilniaus kraštas skyrė Sovietus nuo Lietuvos.
Anais laikais Sovietų Rusija turėjo viso 170,000,000 gyventojų. Viename kvadratiniame kilometre buvo 7.9 gyventojai.
Taikos metu sovietų kariuomenėje buvo daugiau kaip 1,300,000 vyrų. Vien Leningrade ir jo artimoje apylinkėje buvo didesnė kaip 100,000 vyrų įgula.
Kadangi tarp Suomijos ir Skandinavijos valstybių — Švedijos ir Norvegijos — iš senų laikų buvo nusistovėję draugiški santykiai, tai valstybės saugumo prasme, sausumos siena su tomis valstybėmis suomiams nekėlė jokių rūpesčių.
Nepatikimiausias ir pavojingiausias kaimynas Suomijai buvo Sovietų Rusija.
Šaulė Tremtyje
PRADEDANT NAUJUS METUS
Vėl pradedame naujus metus, naują dienų ir mėnesių virtinę. Ką jos atneš? Gal ką nors gera, neabejotinai bus ir nuostolių bei skausmo. Pasiryžkime visa priimti tikra rimtimi ir išmintingai susikaupusios. Per daug nesididžiuokime laimėjimais ir nenusiminkime nesėkmėje. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera — sako lietuviška išmintis. Patyrimas geriausiojo mokykla. Taigi perkelkime senųjų metų patirtį į ateinančias naująsias dienas.
Naujuosius metus pradedame daugeliu naujovių visame pasaulyje. Tos visos naujovės dar žalios, kaip ir tie prasidėję naujieji metai. Iš jų gali išsirutulioti reikšmingesnių įvykių. Gal ir gerai, kad gyvenimas nestovi vietoje, kad jis banguoja. Toks jis greičiau išjudina žmones naujiems akiračiams ir rimtiems pasiryžimams.
Mūsų skyrius “Šaulė Tremtyje” pradeda naujus metus su dideliu nuostoliu, nes pasitraukė jo pirmoji ir ilgametė redaktorė. Sesė K. Kodatienė, būdama vyriausiąja šaulių moterų vade, suvažiavimo metu išrinkta ir į centro valdybą, mano, nebespėsianti eiti dar ir redaktorės pareigas, nors padėti ir toliau neatsisako. Redaktorės atsakomybė atiteko jos bendradarbei, kurį laiką jai šiame darbe jau talkininkavusiai.
Pradedant šį atsakomingą darbą, tenka susimąstyti — kaip seksis, ar bus galima ištesėti, ar sesės šaulės bus manimi patenkintos? Iš savo pusės darysiu, kas bus įmanoma. Tikiuosi, kad sesės šaulės mane supras ir atjaus, o atjausdamos padės, parems savo lakiomis mintimis bei raštais, naujais sumanymais bei patarimais, atsiųs žinių apie savųjų skyrių veiklą ir pasisekimus, apie šaulių gyvenimo įvykius ir jų narių pasižymėjimus. Labai pageidautinas jaunųjų sesių aktyvus prisidėjimas, išbandant savo kūrybines galias. Mūsų mielosios bičiulės birutininkės, kurios savo pirmininkės asmeny jau yra mums padėjusios, prašomos ir toliau savo parama mūsų skyriaus neužmiršti. Taip pat visos kitos lietuvės moterys, o taip pat ir vyrai, kuriuos mūsų pastangos įdomauja, yra mielai kviečiami ir laukiami bendradarbiai.
Juo labiau mes visos prie savo spausdinto žodžio prisidėsime, tuo jis bus tikslesnis ir išsamesnis mūsų gyvenimo ir šaulių siekimų atspindys. Atsiminkime, kad spausdintas žodis lieka byloti ilgus metus ir sekančios kartos, nebegirdėdamos savo pirmtakūnų gyvo žodžio, dažnai jo j ieško spaudoje. Begyvendamas žmogus negali viską išlaikyti savo atmintyje, daug ką gyvenimo audros nusineša užmarštin. Taip kartais labai svarbūs ir žinotini gyvenimo įvykiai, jei nebuvo užrašyti, tampa sunkiau beatsekami.
“Šaulės Tremtyje”skyriaus vardu dėkoju sesei K. Kodatienei už jos uolų ir reikšmingą darbą redaguojant šį skyrių nuo pat jo “užgimimo” dienos. Ji čia įdėjo ne vien savo gausias pastangas, bet taip pat ir dalį savo sielos. Mums, sesės šaulės, belieka tik šį darbą toliau tęsti ir visuotinai stengtis, kad jis ir toliau būtų gyvas ir gajus.
Em. Petrauskaitė
Tremties Trimitas
Redaguoja — š. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av., Racine, Wisc.
KARIUOMENĖS ATKŪRIMO MINĖJIMAS
DLP Kęstučio šaulių kuopa lapkričio mėn. 22 d. suruošė Lietuvos kariuomenės atkūrimo paminėjimą. Racine, Wise. 9:30 vai. šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje buvo laikomos pamaldos už žuvusius dėl Lietuvos laisvės, o 3 vai. po pietų svetainėje įvyko iškilmingas posėdis ir vakarienė.
Iškilmingąjį posėdį atidarė kuopos pirmininkas š. Vikt. Kažemėkaitis, trumpai apibūdindamas kariuomenės šventės reikšmę lietuvių tautai ir vėliau paprašė pagerbti tylos minute lygiai prieš metus nužudytą JAV prezidentą John F. Kennedy. Amerikos Himną sugiedojo Ida Tamulėnienė. Kun. B. Vaišnoras, MIC, šv. Kazimiero parapijos klebonas, perskaitė invokaciją".
Amerikos Lietuvių Tarybos valdybos narys ir Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, inž. Jonas Jurkūnas, savo įdomioje kalboje iškėlė naujų minčių bei samprotavimų apie lietuvių tautos praeitį. Jo manymu Vytauto Didžiojo laikų lietuviai neturėjo dabartinio tautiškumo supratimo, nes net valstybiniai raštai buvo rašomi kaimynų kalbomis, tačiau jie pilnai suprato ir vykdė valstybingumą, kovodami už savo bui tį, už savo žemes ir už Lietuvos valstybės gerovę bei nepriklausomumą. Kai buvo prarastas nepriklausomumas, valstybingumo idėja apmirė. 19-jo šimtmečio lietuvių tautos žadintojai skiepijo tautiškumą. Dar net per Petrapilio lietuvių seimą, kuris įvyko 1917 m. gegužės pabaigoje, jau II-jo Pasaulinio karo išvakarėse, valstybingumo klausimas suskaldė atstovus į du priešingus blokus. Valstybingumą ir tautiškumą įgyvendino Lietuvos kariuomenė, padedama savanorių ir partizanų. Kariuomenė buvo didžioji kaimo jaunimo švietimo ir auklėjimo mokykla, o kartu ir visos lietuvių tautos tautiškumo bei valstybingumo paruošėja. Tai aiškiai parodė 1941 m. sukilimas ir beveik dešimtmetį užsitęsusios kovos prieš okupantus pokario metais, kur jau kovojo tūkstančiai įvairių užsiėmimų lietuvių dėl tautos ir valstybės laisvės.
Iškilmingas posėdis užbaigtas Lietuvos Himnu, kurį sekė bendra vakarienė. Jos metu kalbėjo buvęs Lš ST centro valdybos pirmininkas, š. Jonas Giedrikas. Apgailestavo, kad nei vienas Amerikos lietuvių krepšininkų rinktinės dalyvis, kuri taip gražiai pasirodė Australijoje, negalėjo į minėjimą atvykti, š. Stasė Petrušaitienė ir Ida Tamulėnienė sudainavo “Tėvynės ilgesį” — St. Gailevičiaus, “Grėbėjų vakarienę” — Stankūno ir katutėms “Ramovėnų maršą”. Dainoms pianinu akompanavo Bronė Pliūraitė. Minėjimas buvo gerai organizuotas ir gražiai pravestas. Tai nuopelnas DL KKęstučio šaulių kuopos valdybos ir darbščių šeimininkių, o ypač š. M. Wedeikienės.
Sintautų šauliai gamtos prieglobstyje 1930 m. Iš k. į d.: Pr. Kažemėkaitytė- Naujokienė, Izd. Dėdinas, Marcelė Kamaitytė, kar. Alb. Švarplaitis (vėliau kpt., žuvęs Červenės žudynėse), Andrius Kutkaitis, J. Šakūnaitė, J. Švarplaitis, šaulių būrio vadas ir Ag. Kamaitytė.
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Dariaus Girėno poste Čikagoje
Neseniai išrinkta Amerikos legiono Dariaus - Girėno posto 271 vyr. valdyba. Nauju vadu 1965 m. yra išrinktas Raymondas J. Krasauskis, sūnus Prano Krasauskio, kuris drauge su kitais, savo tėvų žemę mylinčiais nariais, buvo vienas iš pirmųjų organizatorių šio 271 posto ir statytojų šių gražių, puikių rūmų prie 4416 S. Western Ave. Prano garbingas vardas yra įrašytas narių garbės tarpan ir rūmų statytojų lentoje.
Pranas Krasauskis tarnavo Pirmame Pasauliniame kare Prancūzijos fronte keletą metų. o sūnus R. J. Krasauskis, dabartinis posto 271 vadas, — II Pasauliniame kare Japonijoje jūrininku.
Stasys Zienius, karininkas, teisininkas, mokytojas, gimęs 1891.VIII. 19 Makrickų k., Marijampolės apskr., Mirė senelių prieglaudoje Bergentien, Kreis Moeln., Vak. Vokietijoje. Palaidotas š. m. spalio 19 d.
Adolfas Grigas, ūkininkaitis, buvęs karys, gimęs 1920.VIII. Kabelių bažnytkaimy, Marcinkonių v. Tragiškai žuvo š. m. spalio 24 d. Oldenburge, Vokietijoje.
Inž. Antanas M. Vaitiekūnas pakeltas į majorus. Jis yra Elenos ir Motiejaus Vaitiekūnų sūnus, gimęs ir augęs Brooklyne.
Rimas Marcinkus, Kazio ir Bronės Marcinkų sūnus, baigęs Čikagos augšt. lituanistinę mokyklą, išvyko į JAV armiją atlikti karinės tarnybos.
Navy ltn. Algimantas Balčiūnas, M. D., labai sėkmingai baigė Navy Aviat. Med. pusės metų mokyklą, gaudamas Sparnus (Wings) ir naują paskyrimą tarnybai Ramiajame Vandenyne, kaip Naval Flight Surgeon. Praleidęs Kalėdų šventes pas tėvus Newarke, N. J., Algimantas išvyko į paskyrimo vietą.
Daugiau įrašų...
Subkategorijos
- Rūpintojėlis
- Į Laisvę
-
Karys
1944 m. pabaigoje – 1945 m. keli „Kario“ numeriai išleisti Vokietijoje. Nuo 1950 m. leistas kaip Pasaulio lietuvių karių veteranų mėnesinis iliustruotas žurnalas, ėjęs nuo 1950 m. lapkričio iki 1991 m. Niujorke (JAV) kaip atgaivintas Nepriklausomoje Lietuvoje leistas leidinys. 1950–1951 m. leido Simas Urbonas, nuo 1954 m. leido Lietuvos karių veteranų sąjungos „Ramovė“ Niujorko skyrius, turėjo Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje skyrių „Tremties trimitas“. Be karinių dalykų, daug spausdino istorinės tematikos straipsnių, grožinės literatūros kūrinių. Tiražas 1983 m. – 1650 egz. Žurnalo redakcija išleido karo istorijos ir kitokios tematikos knygų.
Redaktoriai
- Petras Ruseckas – 1919 m. ir 1922–1925 m.;
- Vytautas Steponaitis – 1919–1920 m.;
- Jonas Martynas Laurinaitis – 1920–1921 m.;
- Kazys Kepalas – 1921–1922 m.
- Juozas Petrėnas – 1925 m.
- Zigmas Kuzmickis – 1925 m.
- Antanas Majus – 1925–1927 m.
- Leonas Gustaitis – 1928 m.;
- Stanislovas Kuizinas – 1928 m. kovo 1 d. – spalio 11 d.;
- Juozas Balčiūnas-Švaistas – 1928–1935 m.;
- Juozas Tomkus
- Romualdas Burokas
- Tadas Šakmanas
- Petras Jakštas
- Simas Urbonas – nuo 1936 m. kovo 19 d. iki 1940 m. liepos 5 d. ir nuo 1950 m. lapkričio 23 d. iki 1951 m. gruodžio mėn.;
- Domas Penikas – 1952–1954 m.
- Zigmantas Raulinaitis – 1954–1984 m.
- Balys Raugas – nuo 1985 m. sausio 9 d. iki 1991 m. Nr. 6.
Šaltinis: Wikipedija
