Partizanai: Istorija ir dabartis

Tremties Trimitas

Redaguoja — t. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av„ Racine, Wise.

ŠAULĮ MATĄ ŠALČIŲ PRISIMENANT

O. ŽADVYDAS

Mato Šalčiaus vardas yra neatskiriamai surištas su Lietuvos Šaulių s-gos įsikūrimu ir jos pirmojo dešimtmečio veiklos laikotarpiu, šiais metais gegužės 27 d. sukanka dvidešimt penki metai nuo jo mirties ir spalio 20 d. septyniasdešimt penki, nuo gimimo. Šių dviejų sukakčių proga, nors prabėgšmais, tenka peržvelgti jo nuveiktus darbus visuomeninėje veikloje ir literatūrinėje srityje.

Matas Šalčius — šakota asmenybė. Iš profesijos — mokytojas. Tačiau gyvenime jis pasireiškė ir kitose srityse. Jis yra žinomas kaip rašytojas, žurnalistas, redaktorius, keliauninkas, visuomenės veikėjas, kovotojas už lietuvybę, vienas iš Lietuvos Šaulių s-gos steigėjų ir aktyvus jos veikėjas.

Matas Šalčius buvo gimęs 1890 m., spalio 20 d., Čiudiškių k., Klebiškio vls., Marijampolės aps. Mokėsi Marijampolės gimn. ir Saulės mokytojų kursuose, kuriuos baigė 1908 m. Mokytojavo Žemaitijoje: Skuode, Sedoje ir vėliau Vytogaloje. Literatūroje pradėjo reikštis dar mokslo metais. Jo pirmoji apysakaitė buvo išspausdinta 1906 m. “Žarijoje”. Vėliau bendradarbiavo tuometinėje lietuvių spaudoje: Darbininke. N. Gadynėje, Lietuvos Ūkininke, Lietuvos žiniose, Vilniaus žiniose ir kt. Daugiausiai rašė auklėjimo klausimais. 1910-14 m. redagavo Lietuvių mokytojų s-gos organą Mokyklą, Lietuvos Ūkininko priedą. Jo darbas buvo netikėtai nutrauktas, į kurį vėl grįžo tik Lietuvai atsikovojus nepriklausomybę. 1914 m. dalyvavo Rusijos mokytojų suvažiavime, Petrapilyje, kur griežtai pasisakė prieš Lietuvos rusinimą per mokyklas. Už šį “nusikaltimą” rusai okupantai pašalino jį iš mokytojo pareigų ir ištrėmė iš Kauno gubernijos.

Netekęs tarnybos ir vengdamas karinės prievolės, išvyko kelionėn po pasaulį. Aplankė Japoniją, Kiniją ir kitus Tolimųjų Rytų kraštus. I-jo Pasaulinio karo metu, 1916 m. atvyko į JAV ir įsijungė į lietuvių visuomeninę veiklą. Dirbo sekretorium Lietuvių centriniame komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Jis daug prisidėjo organizuojant komiteto skyrius, kurių buvo daugiau kaip 400. Laisvalaikiu studijavo universitete žurnalistiką ir pedologiją (vaiko pažinimo mokslą). Nenutolo ir nuo spaudos. Bendradarbiavo Tėvynėje, Vienybėje ir Prūsuose leidžiamame Varpe. 1918 m. redagavo savaitraštį Ateitį, Bostone.

Atstatant nepriklausomą Lietuvą, 1919 metų pradžioje jis grįžo iš JAV. Tuo metu mūsų inteligentijos nebuvo gausu, todėl Matui Šalčiui vienu sykiu teko dirbti keliose įstaigose ir skirtingose srityse. Jis buvo paskirtas Švietimo Reikalų redakcijos sekretorium. Įsisteigus prie Užsienių Reikalų m-jos Lietuvos spaudos biurui, dirbo šioje įstaigoje. Drauge mokytojavo I-je Kauno vidurinėje mokykloje. 1919 m. gale, buvo vienas iš organizatorių Lietuvos mokytojų profesinės s-gos.

Vokiečių kariuomenei traukiantis iš Lietuvos ir bolševikų gaujoms artėjant prie Kauno, Spaudos biure kilo mintis organizuoti Kauno gynybą. Matas Šalčius su savo bendradarbiais Faustu Kirša, Adolfu Klimu, Baliu Sruoga ir A. Vienuoliu - Žukausku pradėjo rūpintis organizuoti ginkluotą pasipriešinimą prieš bolševikus. Šią mintį jis paskelbė savo redaguojamame Saulėtekyje, nr. 5.

1919 m. birželio 27 d. Matas Šalčius tuo reikalu sušaukė Kaune valstybės įstaigų tarnautojų susirinkimą ir įsteigė partizanų būrį, į kurį įstojo ir V. Putvinskis. Įsteigtasis vienetas buvo vietinės paskirties, nesudaręs atskiros organizacijos, bet įterptas kaip skyrius į ką tik įsteigtą Sporto s-gą.

V. Putvinskiui iškėlus mintį, organizuoti atskirą organizaciją, apimančią visą Lietuvos kraštą, buvo sušauktas Kauno šaulių steigiamasis susirinkimas, įvykęs 1919 m. rugpjūčio 8 d., kuriame Matas Šalčius dalyvavo ir buvo išrinktas būrio valdybon, sekretorium. Jis yra vienas iš Lietuvos Šaulių Sąjungos organizatorių. Steigiamajame susirinkime valdybos pirmininku išrinko V. Putvinskį, sekretorium Matą Šalčių. Jis drauge su V. Putvinskių ir kitais valdybos nariais paruošė LŠS įstatymus.

Partizanų kovoms prasidėjus prieš lenkus, 1919 m. rugsėjo 17 d., įsteigus Šaulių fronto štabą, M. Šalčius buvo paskirtas štabo viršininku. 1920 m. birželio 1 d., įsteigus sąjungos laikraštį “Trimitą”, suredagavo pirmąjį jo numerį, o 1925-26 m. buvo paskirtas “Trimito” atsakinguoju redaktorium. 1925 m. jis buvo prie “Trimito” suorganizuotų korespondencinių žurnalistikos kursų vedėjas. 1925-26 m. jis dirbo LŠS centro valdybos pirmininku, o 1926 m. suorganizavo šaulių savišalpą.

Iš aktyvios šaulių veiklos Matas Šalčius pasitraukė 1929 m., kai išvyko į ilgą kelionę po pasaulį. Šaulių Sąjungoje Matas Šalčius atliko daug įvairių uždavinių, ypatingai jos kūrimosi — sunkiuoju metu. Jo vardas ir nuveikti darbai liks įamžinti Šaulių sąjungos istorijoje.

Matas Šalčius šalia šaulių veiklos, daug nuveikė ir spaudos bei literatūros srityje. 1920-22 m. buvo Lietuvos dienraščio redaktoriaus pavaduotojas, 1922 m. kurį laiką ėjo Eltos direktoriaus pareigas, 1923-24 m. jis nuolatinis Lietuvos bendradarbis, 1924-25 m. Lietuvių rašytojų ir žurnalistų d-jos v. pirm., 1928-29 m. Lietuvos Aido redaktoriaus pavaduotojas.

1929-33 m. jis keliavo po pasaulį, o sugrįžęs parašė kelionės įspūdžius, kurių išspausdino 6 tomus. Už šį didžiulį veikalą, pavadintą Svečiuose pas 40 tautų, Spaudos Fondas paskyrė jam 1,000 litų premiją. Be šių knygų, Matas Šalčius yra išspausdinęs daugiau kaip 14 įvairaus turinio leidinių.

1936 m. vasario 20 d. M. Šalčius galutinai paliko Lietuvą, išvyko į Pietų Ameriką su misija, Draugijos užsienio lietuviams remti ir Lietuvos vyriausybės:    kultūriniai bei ekono

miniai stiprinti lietuvius ir juos organizuoti. Tam reikalui jis įsteigė savaitraštį Išvien, Buenos Aires, Argentinoje, kurį jis pats ir redagavo. 1938 m. jis pasitraukė iš redakcijos ir išvyko kelionėn po Pietų Amerikos valstybes. Tačiau, numatyto uždavinio pabaigos neįvykdė. Netikėtai mirė 1940 m. gegužės 27 dieną Bolivijoje.

Jo broliai irgi yra jau išsiskyrę iš gyvųjų tarpo. Ekonomistas, kooperatininkas Petras Šalčius, (Kauno šaulių būrio steigiamojo susirinkimo pirmininkas) mirė okupuotoje Lietuvoje 1958 m., balandžio 22 d. Kaune. O antrasis — kooperatininkas Povilas Šalčius, buvo 1948 m. bolševikų nužudytas netoli Plungės, Kretingos aps.

Mato Šalčiaus, žymiojo šaulio vardas, apnešamas laiko užmaršties dulkėmis. Šiais sukaktuviniais metais, plačiau paminėkime, suruošdami minėjimus šiam daug nusipelniusiam Šaulių sąjungai asmeniui. O taip pat, jei nėra pastatytas ant jo kapo paminklas, įamžinkime jo poilsio vietą kukliu, bet giliai prasmingu šaulio ženklo antkapiu, kuris praeiviui primintų, kur šaulys-keliauninkas, Lietuvos sūnus, užbaigė savo gyvenimo kelionę.

LOS ANGELES ŠAULIŲ KUOPA

Balandžio 24 d., Lietuvių Tautiniuose namuose šauliai suruošė literatūros - meno vakarą. Šaulės išpuošė salę, kurioje ant sienos kabojo didelis šaulių ženklas, padovanotas P. Yelich.

Vakarą atidarė kuopos valdybos pirm. O. Žadvydas. Programai vadovavo S. Paltus, kuris pristatė svečiams atskridus} iš Čikagos Alfonsą Nevardauską, “Pajūriais, Pamariais” knygos autorių ir CV narį.

Autorius savo žodyje palietė sunkumus, kuriuos teko nugalėti kuriant ir spausdinant leidinį. Dalyviai turėjo progos išgirsti apie gražųjį Lietuvos pajūrį ir pamatyti to krašto auksą — gintarą, kurį autorius ištraukė iš Baltijos, ties Juodkrante. Nuo to laiko praslinko trisdešimt penkeri metai. Šia proga A. Neverdauskas įteikė knygą “Pajūriais, Pamariais” Lietuvos garbės konsului dr. J. J. Bielskiui. Šios knygos apybraižas skaitė O. Razutienė ir V. Plukas.

Meninę dalį išpildė solistai Z. Kalvaitienė ir A. Pavasaris. Dainininkams akompanavo pianistė R. Apeikytė. Rašytojui A. Nevardauskui, solistam Z. Kalvaitienei, A. Pavasariui ir pianistei R. Apeikytei buvo įteiktos puokštės gėlių. Įteikė tautiniais rūbais apsirengusios lietuvaitės D. Razutytė ir B. Lazlauskaitė.

Po meninės dalies šaulės vaišino svečius. Maistą gamino ir šeimininkavo šaulės S. Žadvydienė, S. Puikūnienė, O. Orlovienė. Prie maisto gaminimo prisidėjo šaulės B. Šimkienė, D. Mitkienė ir A. Norbutienė. Vaišių metu įvyko staigmena: A. Neverdauskas pareiškė, kad turi atsivežęs gintaro karolius ir skiria juos jauniausiai amžiumi šaulei. Tačiau tas reikalas susikomplikavo, buvo dvi to paties amžiaus. Teko loterijos būdu išspręsti. Laimėjo Danutė Barauskaitė, Vasario 16-tos signataro, prof. M. Biržiškos anūkė.

Kultūringai praleistas vakaras svečiams suteikė malonumo, o šauliams moralinės ir materialinės paramos. Dabar šauliai ruošiasi Joninių laužui, kuris įvyks birželio 26 d. per kuopos metines prie Ramiojo vandenyno.

Žvalgas

Šaulių leidinio “Nepriklausomai Lietuvai” administratorius š. K. Žilėnas (k.) ir ekspeditorius š. J. Juodvalkis darbo metu.    Vyt. A. Račkausko nuotr.

Netarti žodžiai

š. P. Petrušaitis

Knygos “Nepriklausomai Lietuvai” redaktorius

Perijodinėje spaudoje jau buvo pakartotinai skelbta, kad ruošiama spaudai Didžiojo šaulio Vlado Pūtvio monografija, kurios išleidimu rūpinasi LŠST centro valdyba. Buvo galvojama ją išleisti LšS-gos 45-jų įkūrimo ir 10-ties metų išeivijos šaulių veikimo sukakties proga, t. y. 1964 m., tačiau pasirodžius, kad tai įvykdyti bus dar per anksti, centro valdyba, savo 1963 m. pirmoje pusėje įvykusiame posėdyje, nutarė tąja proga išleisti atskirą leidinį. Man buvo pavesta tuo reikalu rūpintis, nors dar neturėjome jokių planų bei lėšų tai įvykdyti.

Leidinys išvydo pasaulio šviesą kiek pavėluotai ir tai tik dėl kai kurių bendradarbių delsimo prisiųsti pažadėtus raštus. Per tą trumpą laiką pavyko surinkti apsčiai medžiagos, todėl leidinys išėjo žymiai didesnis, tačiau ne be trūkumų ir klaidų. Mūsų tikslas buvo gauti žinių iš gyvųjų liudininkų ir perduoti jas lietuviškai visuomenei, kaip knygos bendradarbiai suprato, kuo buvo LŠS-ga Lietuvos nepriklausomai valstybei ir kas ji buvo ir tebėra lietuvių tautai, valstybės suverenumą nutraukus.

“Nepriklausomai Lietuvai” leidinyje yra surinkta tik maža dalis plačios šaulių istorijos. Tai medžiaga dabarties svarstymui ir ateities lietuvių istorijai.

Knygą išleisti nebuvo taip lengva, nes visi žinome, kad neturime apmokamų tarnautojų, kaip nepriklausomais laikais. Teko aukoti savo laiką ir lėšas, ne vienam kuriam asmeniui, bet visiems, kurie vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie bendro darbo. Todėl “Nepriklausomai Lietuvai” knyga yra sutartinio šauliško darbo vaisius, skirtas lietuviškai visuomenei, be kurios paramos jis nebūtų pribrendęs.

Tebūnie “Nepriklausomai Lietuvai” leidinys nauja maža mozaikinė plytelė lietuvių kultūros lobyno paveikslui, kuris rodo plačiam pasauliui, kad Lietuva verta laisvės ir, kad jos vaikai nenuilstamai dėl jos kovos iki garbingos pergalės.

Neturėjau progos padėkoti viešai visiems, prisidėjusiems prie šio bendro darbo, kuriam man teko vadovauti, todėl dabar tariu nuoširdų padėkos žodį: antrajai ir trečiajai LŠST centro valdyboms in corpore, š. Alf. Valatkaičiui už korektūros taisymą, š. Ant. Gintneriui už rūpestingą medžiagos rinkimą, š. Kaziui Žilėnui už sėkmingą lėšų tiekimą, p. Vl. Vijeikiui už dailų knygos iliustravimą, bendradarbiams, mecenatams, garbės prenumeratoriams, prenumeratoriams ir visiems, kurie vienu ar kitu būdu talkino šį darbą atliekant.

Deja, nebegaliu padėkoti savo “paštininkui” a. a. prof. dr. inž. Jonui Šimoliūnui, LŠST garbės nariui, kuris iškeliavo į anapus beveik tuo pačiu laiku, kai knyga išėjo iš spaudos.

š. Jonas Giedrikas, buvęs LŠST Centro valdybos pirmininkas, D.L.K. Kęstučio š. kp. garbės šaulys ir jos p-kas, švenčia 65 metų amžiaus sukaktį.

ŠAULYS JONAS GIEDRIKAS — SUKAKTUVININKAS

Gimė 1900.VI.26 Kūkų km. Žeimelio vls. Šiaulių aps. pasiturinčių ūkininkų šeimoje, ketvirtasis iš vienuolikos vaikų.

Baigė Kūkų pradžios mokyklą, Žeimelio dviklasę ir 1915 m. Bauskės miesto mokyklos ketvirtąją klasę. 1916 m.pavasarį mirė tėvas, o vyresnysis brolis Juozas buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. Dėl tų priežasčių jaunam Jonukui teko apleisti mokyklos suolą ir padėti motinai ūkininkauti.

Pirmojo karo okupacijos metu apylinkių moksleiviai, padedami vietos kaimo jaunimo, įsteigė Lietuvių Jaunimo kuopą “Sūkurį” su būstine Kukuose. 1920 m. toji kuopa buvo užregistruota Vidaus Reikalų ministerijoje ir turėjo teisę steigti savo skyrius. Jos pirmuoju pirmininku buvo

išrinktas Jonas Giedrikas, juo likęs iki jos likvidavimosi 1930. Kuopa buvo apjungusi daug vietos jaunimo ir gana aktyviai veikė: ruošė paskaitas, vaidinimus, gegužines ir net turėjo dvi futbolo komandas.

1919 m. pabaigoje Žeimelyje įsisteigė šaulių būrys. Jonas buvo išrinktas pirmosios valdybos iždininku. Taigi, jis priklauso šaulių šeimai jau 46 metus, įskaitant ir tai, kada oficiali šaulių veikla buvo okupacijų, karo ir tremties nutraukta.

1921 m. dalyvavo Biržų - Pasvalio šaulių skyriaus (vėliau rinktinės) atstovų suvažiavime ir buvo išrinktas garbės teismo pirmininku.

1923.I.2 išvyko savanoriu į Klaipėdos sukilimą ir grįžo tų pačių metų II.28 atgal į savo ūkį.

1927 m. išrinktas į Žeimelio vls. ir Šiaulių aps. tarybas. Ilgesnį laiką dirbo apskrities nusausinimo darbų komisijoje. Veikė ūkinėse ir kooperatyvinėse organizacijose:    Žeimelio žemės ūkio dr-je, Žeimelio žemės Ūkio kooperatyve ir Lauksodžio Pieno Perdirbimo bendrovėje, eidamas įvairias pareigas tų organizacijų vadovybėse. Politikoje reiškėsi per Lietuvos Tautininkų s-gą.

1944 m., artėjant bolševikų frontui, pasitraukė į Žemaitiją ir įstojo į žemaičių rinktinę. Spalio 7 d. rinktinę kautynėse prie Sedos su bolševikais buvo išblaškyta. Jonas su kitais likimo draugais pakliuvo į Rytprūsius ir buvo įjungtas į vokiečių kariuomenę, kurioje išvargo iki kapituliacijos, patekdamas į amerikiečių nelaisvę. Už dviejų mėnesių paleistas iš belaisvių stovyklos, apsigyveno Rothenburgo lietuvių tremtinių stovykloje. Gyvendamas Rotheburge buvo LRK skyriaus sekretorium ir Lietuvos ūkininkų s-gos skyriaus pirmininku.

1949.11.7 atvyko į Amsterdamą, N. Y., o po poros metų persikėlė į Racine, Wise. JAV įsijungė į lietuviškąjį veikimą nuo pat atvykimo. Ypač aktyviai veikia šaulių eilėse. Pirmasis Wisconsino Šaulių klubo, dabar DLK Kęstučio š. kuopos, eilę metų ir dabartinis pirmininkas. Pirmininkavo Visuotinam Korespondenciniam atstovų suvažiavimui ir 1962-64 m. LŠST centro valdybai.

1957 m. sunkios ligos metu neteko kairės kojos, kuri buvo amputuota virš kelio. Dėl to nenusiminė ir nepasitraukė iš aktyviųjų šaulių gretų, todėl ir dabar reikia tikėtis, kad švęsdamas savo jubilėjų, kuris yra primintina pradžia fizinio poilsio, juo nesinaudos ir liks toliau aktyvus šauliškoje šeimoje ir kitose lietuviškose organizacijose.

LŠST garbės nariui š. Aeksandrui Mantautui 1965 m. kovo mėn. 19 d. suėjo 70 metų. Platesnis straipsnis apie garbingąjį sukaktuvininką ir gilų šauliškosios ideologijos puoselėtoją bei veikėją — visuomenininką tilps poatostoginiuose “T. T.” numeriuose.

“T. T.” red. nuoširdžiai sveikina brolį Mantautą, linkėdama sveikatos, laimės ir sėkmės tęsti pamiltą šaulio darbą.

Kas mes esame?

Iš anksto žinau, kad po tiek metų dėl tokio klausimo daug kas nusistebės. Juk visame laisvajame pasaulyje, kiekviename išeinančiame lietuviškame laikraštyje, ar žurnale, o ypatingai įvairiuose minėjimuose, neapsieinama be žodžių: “mes tremtiniai”, “mes čia tremtyje” ir t.t.

Kodėl tą tremtinio vardą sau prisikabinome mes patys, kaip man, taip ir niekam kitam turbūt neaišku. Daugumoje, neįprastą darbą dirbdami, tegalvojame tik apie savo kasdieninius reikalus: uždarbius, namus, ir t.t., net nepagalvodami, kaip mes čia atsidūrėme, kokios buvo to priežastys ?

Niekas iš Lietuvos mūsų netrėmė. Nuo besiartinančių maskolių bolševikų armijų, palikę visą turėtą turtą, kartais net nespėję parvykti iš darbovietės, kad pasiėmus su savim šeimą, išbėgome į Vakarus patys. Jei karo veiksmai per Lietuvą būtų ėję lėčiau, tai savo gimtuosius namus būtų apleidę beveik visi gyventojai. Nors karui pasibaigus ir Sovietų sąjungininkai mus ragino grįžti į tėvynę, mes negrįžome, apsispręsdami geriau laisvuose kraštuose vesti klajoklinį gyvenimą, išsisklaidžius po visus kontinentus, ne tik savo kailį gelbėti, bet laisvajam pasauliui skelbti teisybę apie komunistinį pavojų ir apie mūsų tautai padarytą ir tebedaromą skriaudą ir, pagal savo jėgas ir galimybes, prisidėti prie veiklos, kad mūsų Tėvynė Lietuva vėl būtų laisva ir nepriklausoma. Ar iš to mums neaišku, kad mes nesame nei tremtyje ir nei tremtiniai, bet politiniai pabėgėliai.

Kokiu būdu mes, politiniai pabėgėliai, kiekvienas asmeniškai tą laisvinimo darbą galime dirbti ? Ar veikiant neorganizuotai ką nors galima atlikti? Kiekvienas duodame sau atsakymą — ne! Tik organizacijos, su žymiais narių skaičiais, gali parodyti savo jėgą, energingai veikiant savo viduje ir viešuosiuose pasirodymuose. Visuose kontinentuose turime savo įvairias organizacijas. Svarbiausioji yra Amerikos Lietuvių Taryba, Lietuvių Bendruomenė ir kitos. Nors Lietuvos kariuomenės jau senai nebėra, bet buvusių karių organizacija tebėra ir kaikur gan skaitlinga. Yra žinoma, kad po II Pas. karo, po pasaulį išsisklaidžiusių, iš trijų vyrų du buvo kariai, o mūsų karių veteranų sąjungoje narių yra labai mažai.

Prieš maskoliškąjį komunizmą Lietuvos kariuomenė atvirą ginkluotą kovą pradėjo 1918 m. lapkričio 23 d. Nors savo tėvynės netekome, bet kovą prieš maskolius — komunistus Korėjoje, Afrikoje, Indokinijoje ir kitur tęsia mūsų jaunesnioji karta. Po

II Pas. karo senesnioji mūsų karių veteranų karta visus kariškus ginklus pakeitė į plunksnas ir, Lietuvai laisvės nesulaukęs, vienas po kito, iškeliauja į amžinuosius namus. Jaunimas, atitarnavęs kitų valstybių — ypač JAV — kariuomenėje, retėjančias karių veteranų gretas privalėtų užpildyti.

Visas pasaulis įrašė į istoriją, kad Lietuvos karys prieš daug kartų skaitlingesnį ir geriau apginkluotą priešą nekapituliuodavo, iš kautynių lauko nedezertyruodavo ir laimėdavo.

Laikas, o laikas, kaip vyresniojo amžiaus, taip ir jaunesniems kariams pasvarstyti, ar tuos ankstyvesniuosius kilnius, patrijotinius tikslus — dirbti Tėvynės ir lietuvių bendruomenės labui — realizuojame.

Ar kartais, senatvėje, rimtai apgalvoję, nepriseisim prie įsitikinimo, jog betarpiai nieku neprisidėjom, kad padėjus Lietuvos reikalams, ar Lietuvos atžvilgiu? Ar tada nebus skaudu ir gėda, kad buvusius garbingus Lietuvos karius, nesijungusius į veteranų eiles, Tėvynė paskaitys dezertyrais ?

K. M. Juozas Šarūnas