A.A. Gen. št. plk. I. E. Kraunaitis
A.A. GENERALINIO ŠTABO PULKININKAS
I. E. KRAUNAITIS
Izidorius Edvardas Kraunaitis, gimęs 1899 m. spalio 7 d. Šešolkių dvare, Širvintų apylinkėje, buvo vienas iš nedaugelio įžymių karinių mūsų tautos asmenybių. Jis buvo šarmus raitininkas ir didelis žirgo mylėtojas, turėjo ypatingų būdą, platų karinį žinyną, nepaprastą energiją, neramią dvasią su kūrybiškumo ir žygdarbiškumo polėkiais, buvo pareigingas ir darbštus karys, sumanus, veržlus karinis vadas — nepaprasta karinė asmenybė. Svarbu tokios asmenybės ypatybes, darbus ir nuopelnus Lietuvos kariuomenei panagrinėti.
Kaip ilgametis velionies draugas, bendradarbis ir buvęs jo vyresnysis, turėjau gerų progų jį arčiau pažinti. Teko daryti jam ir tam tikros įtakos, tačiau visuomet juo žavėjausi. Man atrodo, jog tokią asmenybę ugdyti daug padėjo šie veiksniai:
1) kilminga prigimtis — iš senosLietuvos bajorų šeimos;
2) skautybė,
3) karinės mokyklos Lietuvoje ir Prancūzijoje.
Tautinis atgimimas ir skautiškas tarnavimas Tėvynei
1918 - 19 metų žiemą man teko mokytis Vytauto D. gimnazijoje Vilniuje. 1918 m. rudenį vokiečių okupuotame Vilniuje įkūriau lietuvių skautų bei skaučių draugovę ir jai vadovavau. Buvau vienintelis skautininkas. Naujas skautiškasis sąjūdis žavėjo lietuvių jaunuomenę ir ketino plisti po visą Lietuvą. Buvau susidraugavęs su vienu lenkų skautų draugininku, kuris buvo nuoširdus lietuvių bičiulis. Pasiryžau jieškoti talkininkų tarp aplenkėjusių lietuvių skautų. Tas lenkų draugininkas kartą nusivedė mane į slaptą Vilniaus lenkų vyr. amžiaus skautų sueigą, kur buvo vykdomi karinės rikiuotės, taikymo ir durtuvų veiksmai, naudojant karinius šautuvus. Slankiodamas po visą didžiulę salę, stengiausi nugirsti lietuviškų pavardžių ir klausinėjau, ar nėra “litwinų”. Tokių ten nesuradau. Apie tokią lenkų skautų paruošti papasakojau pirmojo mūsų krašto apsaugos ministerio adjutantui kar. A. Juozapavičiui. Jis labai stebėjosi dėl tokio lenkų “įžūlumo” Lietuvos sostinėje ir tapo lietuvių skautų rėmėju: atsilankė mūsų sueigoje, pasakė patriotinę kalbą ir paaukojo 100 vok. markių. Tuomet Vilniaus lenkų skautams vadovavo generolas Wejtko (galbūt Vaitkus?), kuris 1919 m. sausio 1 d., daugiausia iš jų, sudarė du lenkų legionus (pulkus) ir buvo užėmęs Vilnių, bet po kelių dienų buvo raudonosios rusų kariuomenės nublokštas Lenkijon.
