Šaulė Tremtyje
MADONA
Štai motina su kūdikiu ant rankų
Skausme nuleido dieviškas akis.
Nusuko žvilgsnį nuo kovų ir tankų
Ir laukė, ką vaikutis pasakys.
O Jis ant rankų laikė avinėlį.
Jo kelias— amžinos dienos aušra.
Jisai pirštelį motinai pakėlė
Ir džiaugėsi, kad motina gera.
Jis tarė: “Motina, ant tavo rankų
Parimo žemės laimė ir kančia.
Tegul malonė juos visus aplanko.
Tebūnie taip visur! Ir ten, kaip čia’’.
Faustas K i r š a
DIDVYRIŲ MOTINOS
Jos tylios ir kuklios, ir užmirštos. Tačiau žiauriai erškėčiuotu gyvenimo keliu jos eina visados tiesios ir nepalaužiamos. Jos žino, ko jos nori ir ko jos siekia savo vaikuose. Tas jų pagrindų nepalaužiamas tiesumas ir jų kilnios širdies jausmų tvirtumas spinduliuoja jų vaikus ir įkvėpia jiems karžygiškos drąsos ir pasiryžimų kietumą. Tokiems, siekiant užsibrėžto tikslo, pasitaikančios kliūtys yra nebaisios, nes, anot Putino: “Jei pasišventė jaunystė, kas pasauly gal išdrįsti jos mėgint jėgų”. Jaunais ąžuolais jie pakyla nuo gimtojo kamieno ir skleidžia į saulę galingas šakas.
Kada Pijų XII aplankiusi jo motina džiaugėsi ant jo rankos Popiežiaus žiedu — jis ją apkabinęs pasakė: “Jei nebūtų tavęs, nebūtų ir to žiedo”. Taip, jei nebūtų tvirtų motinų, nebūtų ir žymių asmenybių, nebūtų ir didvyrių. Šiemet mes ypač prisimename ir gedime, palyginti, nesenų laikų savo tautos didvyrių — kankinių, partizanų. Šia proga tebūnie neužmirštos ir jų motinos, vienos jau mirusios, kitos dar gyvos, o dar kitos pačios tapusios kankinėmis. Tebūnie joms reiškiama mūsoji pagarba.
Mes, šaulės, ypačiai prisimename savo — Lietuvos šaulių moterų Garbės Pirmininkę ir Garbės Vadę Emiliją Gruzdytę - Pūtvienę. Ji vyriausia amžiumi už kitas motinas, kankinės mirtimi mirė Sibiro kalėjime. Savo didžiai prasmingu gyvenimu ji reikšmingai pasitarnavo savo Tėvynei, o žiauria mirtimi tapo jos kankine, simboliškąja visų kankinių motina. Teisingai šauliai (savo knygoje “Nepriklausomai Lietuvai”) apie ją pasakė: “Kol Lietuvių tautoje gims tokios moterys, kaip Emilija Pūtvienė, tautos ateitis bus užtikrinta”. Mums, šaulėms, ji amžinai paliks šaulės karžygės idealu.
VYRIAUSIA ČIKAGOS ŠAULĖ
Čikagos šaulės savo tarpe turi iš nepriklausomybės laikų pasižymėjusių šaulių. Viena jų yra sesė L. Dainauskienė, buvusi pirmoji Lietuvos Šaulių Moterų Vadė. Pereitame “šaulės Tremtyje” numeryje ji davė išsamų straipsnį apie tai, kaip Lietuvoje kūrėsi šaulių moterų vienetai. Kita žymi šaulė yra Olga Vyšniauskienė. buvusi Telšių šauliu rinktinės 103 Laukuvos būrio veikli šaulė, į būrį įstojusi 1922 metais, dirbdama ten kultūrinėje srityje, buvo vaidinimo kuopelės valdybos narė ir šiaip darbšti ir veikli šaulė.
Vos tik Čikagoje įsikūrė šauliai, sesė Vyšniauskienė prie jų prisidėjo. Kuopelėje ji yra viena pavyzdingųjų narių. Ji padeda visur, kur tik gali ar yra reikalinga, o jei kur, dėl savo amžiaus, negali aktyviai dalyvauti, tada ji padeda lėšomis. Ji yra šaulių reikalams paaukojusi nemažas sumas. Ji aktyviai palaiko, ypač šaulišką, lietuviškų spaudą, turi visus išėjusius leidinius apie jos gimtąjį kraštą — Žemaitiją. Už nuopelnus šaulių veiklai ji yra apdovanota šaulių žvaigždės ordinu.
Nors sesė Vyšniauskienė priklauso prie senųjų ateivių, bet savo jaunatviška dvasia ir gyvai savo žmonėms parodyta užuojauta, ji yra mums labai artima. Vykstant tremtiniams po II Pasaulinio karo į Ameriką, jos namai buvo lyg pereinamasis punktas, kuriuo pasinaudojo daugelis lietuvių, Čikagoje beįsikuriančių. Ir dabar sesė, būdama našlė, savo bute gyvena su viena ateivių lietuvių šeima, kuri ją vadina teta, nes visi jaučiasi tokie artimi, kaip giminės. “Aš esu adoptuota teta” — ji juokiasi. Dėl savo labai malonaus ir taikaus būdo bei vyresnio amžiaus ji yra visų kuopos narių labai gerbiama ir mylima. Vos ją pažinus, negali jos nepamėgti. Ji labai gyvai viskuo įdomauiasi ir pati yra giliai turiningos sielos, jog su ja pabendravus kelias valandas, pasijauti dvasiniai atsigaivinusi.
Sesė Vyšniauskienė mums yra labai brangi ir įdomi kaip vyriausia ir labai pavyzdinga kuopos šaulė, bet taip pat ir kaip labai grynai išlaikiusi savo lietuvišką dvasią. Nežiūrint, jog ji jau apie 40 metų gyvena Amerikoje, gali būti pavyzdžiu tautinio gajumo: gyvendama svetimame krašte ji grynai išlaikė savo lietuvišką charakterį ir kalba gražia žemaitiška tarme be jokių svetimos kalbos priemaišų. Jos pasiteiravus, kas jai pagelbėjo taip išlaikyti gryną lietuviška kalbą, paaiškėjo, jog tai padėjo jos didžioji savo tautos ir kalbos meilė. Taip pat ji mėgsta skaityti lietuvišką spaudą ir knygas, kurių turi nemažą rinkinį. Graži Lietuvos gamta, ypač apie jos gimtinę Laukuvą su Medvėgalio kalnu, yra taip gyvai išlikusi jos vaizduotėje, jog su ja kalbant išrodo, kad ji tik nesenai iš ten atvykusi.
E. P.
ČIKAGOS ŽINIOS
VI. Pūtvio minėjime, kuris įvyko Čikagoje š. m. vasario 28 d., apdovanotų Šž medaliu tarpe yra šaulė Ona Janušaitytė. Garbės ženklus įteikė ŠCV pirmininkas A. Valatkai-tis. Sveikiname Sesę, linkėdamos ir toliau uoliai darbuotis šauliškoje dirvoje.
“Miško Brolių” vaidinimas Čikagoje š. m. vasario 20 d. praėjo dideliu pasisekimu ir gausios publikos bei spaudos pritarimu. Daugelis norinčiųjų nebegavo į vaidinimą bilietų. Iš moterų šaulių vaidinime sėkmingai pasižymėjo sesės: S. Petrauskienė, O. Janušaitytė, A. Markuzienė ir V. Palikauskaitė.
. . . McCarthyizmo žlugimas ... sutvirtino žydų pozicijas J. A. Valstybėse. Rabinas dr. J. Litvin, “The Gates of Zion”, 1955 spalio mėn., p. 3.
C. F.
šaulių moterų suvažiavimas Vilkaviškyje, 1933 m. gegužės mėn. 15 d.
MOTERYS IR LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ
Lietuviais esame mes gimę,
Lietuviais turime ir būt!
Kažkas seniai yra pasakęs, kad mūsų moterys prieš šimtmečius juodą dervą virindavo, kad ja nuo pilies sienų kryžiuočius pavaišintų ... Ir iš tikrųjų, narsių moterų būta mūsų tautos istorijoje. Šios lietuvės praeityje nemažiau reiškėsi ir nemažiau lėmė mūsų tautos istoriniame kelyje už tuos vyrus karžygius, kurie kalaviju tėvynę nuo priešų gynė. Nemažiau jos savo kraštui pasitarnavo, tik jos mažiau buvo pastebimos, todėl reta kuri ir į istorijos lapus pateko. S. Sužiedėlis, savo straipsnyje “Moterys po istorijos dulkėmis” (žiūr. Moteris, 1965 n. Mr. 1), prisimindamas apie iškilias praeities moteris, kurių vardai istorijos dulkių užnešami, rašo: “Moteriškės pribrandintos idėjos išsilieja vyrų darbais bei žygiais, meno ir mokslo kūriniais, karų aidais ar net politiniais aktais . . . Tos moterys, būdamos sąmoningos ir ištikimos vyrų talkininkės, savo iniciatyva ir protu daro įtakos ir tuo pačiu prisideda prie didelių darbų”.
Netrūksta iškilių lietuvių moterų ir šių laikų išeivijoje, nors S. Sužiedėlio manymu, praeityje jų buvę daugiau. Daug kam daro įtakos gyvenamojo krašto aplinka. Svetimos šalies papročiai, svetima kalba ir skirtinga kultūra gerokai veikia neatsparios dvasios mūsų tautietį.
Atrodo, kad ir lietuvė išeivijoje kartais pasimeta savo tautinėse pareigose. Daug vargo turėjo mūsų motinos ir seserys prieš keliolika metų, kada atsidūrusios svetimuose kraštuose pradžioje nesusigaudė, kada turėjo daug rūpesčių ir buvo užimtos šeimos ir įsikūrimo reikalais; bendri tautiniai darbai buvo palikti vyriškajai giminei. Tačiau nuo to laiko jau daug metų praėjo, sąlygos pasikeitė, materialinis būvis pagerėjo. Todėl dabar kai kam atrodo, kad lietuvės moterys vis dar perdaug prie namų prisirišusios ir nuo visuomeninių darbų nutolusios. Tačiau negalima pilnai su tuo sutikti. Nemažai yra lietuvių moterų, kurios daug d;rba, lietuvybe rūpinasi ir aukojasi švietimo ir šalpos srityse. Taigi ne visos užsidariusios ar pasimetusios. Yra idealisčių, pasiaukojusių ne vien savo šeimai, bet ir visuomenėje gražiai pasireiškiančių savo darbais. Tokių kilnių pavyzdžių rasime ir šaulių moterų eilėse.
Kaip vyresniosios, taip ir jaunesniosios kartos šaulės žino, kad jų pareiga yra būti pilnu žmogumi ir būti naudingoms ne tik savo šeimai ir artimiesiems, ne vien savo organizacijai, bet ir platesnės apimties bendruomenei, prie kurios priklauso. Tiesa, mūsų moterys daugiau linkusios veikti atskirai, burtis į savus — moteriškus susibūrimus — klubus, draugijas ar kitokiais vardais vadinamas grupes. Kiekviena jų turi savo paskirtį, ir čia nuveikiama nemažai, ypač šalpos srityje. Bet mes turime dar tokią prigimtinę organizaciją, kuriai priklauso kiekvienas lietuvis - lietuvė jau pačiu savo gimimu — tai Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Visame pasaulyje pasklidę lietuviai yra jos nariai, vieningai sudaro šią bendruomenę, kurios tikslas organizuotai vykdyti tautinius kultūrinius uždavinius. Jos įstatuose pasakyta: bendruomeninė kova yra kova už tautinę gyvybę. Ir šiai kovai reikia mūsų visų. Uždaviniai platūs ir jų daug, todėl ir lietuvės moterys kviečiamos prie jų vykdymo dėtis. Gal pusę visos lietuvių bendruomenės sudaro moterys, bet jų dalyvavimas joje iki šiol labai nežymus. Retai jos pasirodo susirinkimuose ir valdybose. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė ne vien vyrams įkurta, bet visiems lietuviams, o visuomeniniai darbai ne vien vyrų teisė ir pareiga, bet ir moterų. Deja, daugelio mūsų į tai žiūrima abejingai.
Ypač dabar, kai tėvynė pavergta, kada mūsų broliai ir sesės nelaisvėje skursta, mums čia nedera lengvai dieneles leisti ir prie konkretaus tėvynės labui darbo neprisidėti. Pajėgių ir sumanių talkininkių, ypač iš jaunųjų šaulių tarpo, turėtų atsirasti užtektinai, tik reikia sukrusti ir pasiryžti. Neatidėliodamos eikime į talką tiems, kurie jau seniai dirba ir ne vienas jau gerokai pavargo. Prisiminkime šaulių įkūrėjo Vlado Pūtvio žodžius: “Šaulys — pavyzdingas lietuvis, pavyzdingas pilietis”. Gera šaulė — susipratusi lietuvė, tuo pačiu ir ištikima lietuvių bendruomenės narė.
Nežūsta tos tautos, kurios turi patriotiniai nusiteikusių narių; nenyksta jos, jeigu turi atsparių, tikrai ir nuoširdžiai tėvynę mylinčių ir tvirtų moterų idealisčių.
O. Rozniekienė
V. Mykolaitis - Putinas
BENAMIO DAINA
Tu išeik pas mane,
Kai saulė toj kryžkelėj leisis.
Juk žinai, kad esu
Benamis, bėglys ir beteisis.
Juk žinai, kad ne man
Tie rūmai ir šviesios seklyčios,
Kur kviestiniai svečiai
Piktai iš manęs pasityčios.
Man vien lygūs laukai.
Vien skliautai padangių žvaigždėti.
Vien benamio dalia
Vienatvėj budėt ir mylėti.
Tu išeik viena
Šią naktį basa ir vienplaukė,
Po ežios obelim
Manęs prisiglaudus palauki.
Užmyluosiu tave
Ta meile benamio, beteisio,
Palydėsiu atgal
Ir nueisiu, nueisiu, nueisiu.
KNYGA — MŪSŲ NAMŲ PAPUOŠALAS
Naujai įžengęs į svetimą namą, butą ar kambarį, svetimas žmogus apsižvalgys — kas, gi, sudaro jo aplinkumą ? Iš sudėtų daiktų, kambario papuošimų, sienos paveikslų susidaro vaizdą, geriau pažįsta ir to buto savininką. Svetimtautis atkreips dėmesį į tautinius išdirbinius — audinius, keramiką, nes iš jų jis daug spręs apie naujo pažįstamo tautą. Inteligentas žmogus naujo pažįstamo bute būtinai išstudijuos paveikslus— ar jie įdomūs originalai, ar tik banališkos kopijos — na, žinoma, ir knygas. Jam pasidarys jaukiau, jei jis ras ten savo tautos knygą ir dar žinomą autorių.
Svarbiausia inteligento bute jieškoma knygos, laikraščio. Ne iš gausiai apdėtų stalų sprendžiama apie buto savininkų dvasinį lygį, bet iš jų gyvenamosios aplinkos ir iš to, kuo jie maitina savo dvasią bent poilsio valandomis, kuo jie įdomaujasi, kas juos patraukia. Svetimas laikraštis, žurnalas ? Žinoma, kiekvienas turi įdomautis ir žinoti, kas dedasi jo gyvenamame krašte — kas nauja atrandama, kas sukuriama. Tačiau, — svarbiausias kiekvieno žinių šaltinis yra savoji spauda, kur ji randa sau artimesnius žinių išaiškinimus, ir viską pamato savomis — lietuviškomis akimis.
Butas, kuriame nekrinta į akis knyga, laikraštis, tai lyg kūnas be dvasios. Ten lyg negyventų savasis žmogus. Juk lietuviui nuo amžių knyga buvo kartu ir laisvės bei dvasinio stiprumo simbolis. Tai relikvija, dėl kurios jis nesigailėjo nemigo naktų. nebijojo ginkluotų žandarų ir spygliuotų vielų. Knygas atsigabenti jis slinko per jas, per svetimus rubežius, ir vėl grįždavo per lietų ir darganas, kad ją, tą šventą gabiją, parneštų saviesiems. Ir lyg naujų laikų Prometėjas, už savo tautos šviesą leidosi apkalamas retežiais, ištremiamas į tolimą Sibirą. O savo krašte jau atsirasdavo tos šviesos platintojų, lygiai vyrų, kaip ir moterų. Neretai jie apsimesdavo elgetomis ir eidavo per žmones su maišu, iš kurio ištraukdavo lietuvišką spaudą. Taip ši knyga ir tapo relikvija, nes buvo aplaistyta lietuvio aukos krauju.
Ir dabar lietuviui savas spausdintas žodis yra tikriausias jo tautinės gyvybės įrodymas, kurį jis paliks ir ateinančioms kartoms. Tas, kuris nebebrangina savo spausdintą žodį, savos knygos, greitai užmirš ir savo kalbą, nesvarbus jam bebus savo tautos laisvės reikalas, savos bažnyčios, savos mokyklos. Svetimiesiems augins jis savo vaikus ir su ašarotom akim sups savo, bet jau jam svetimus anūkus. Ir mirs jis jau ne kaip paskutinis mohikanas, bet kaip tikras savo tautos dvasinis elgeta.
Em. P.
Tautinis mūsų nykimas, visų pirma, atspindi dvasinį mūsų nykimą . . . Todėl žadinti tautinę gyvybę visų pirma reikalauja žadinti dvasinę mūsų gyvybę.
J. Girnius
