PULKININKO KAZIO ŠKIRPOS ŽODIS
rūpimais ir aktualiais klausimais
(Specialus KARIUI suteiktas interview)
Plk. K. Škirpa buvo vienas iš aktyviųjų kovos už Lietuvos nepriklausomybę dalyvių, kurių skaičius tremtyje, deja, vis labiau ir labiau amžiaus yra nudildomas. Kai, artėjant II-jam Pasauk karui ir jam jau prasidėjus, kilo Lietuvai pavoius netekti valstybinės nepriklausomybės, K. Škirpa pasireiškė savo originalinėmis koncepcijomis Lietuvai gelbėti, o kai 1940 m. ji tapo Sovietų agresijos auka — jis ėmėsi priemonių reikšti Lietuvos vardu diplomatinius protestus ir griebėsi lemtingos iniciatyvos atkurti Lietuvos suverenumą tautos sukilimo keliu, išnaudojant Maskvos - Berlyno pakto susisprogdinimą 1941 m. birželio mėn.
Nepersenai K. Škirpa susilaukė 70 metų amžiaus, kuris piršte perša patirti žmogaus veiklos balansą. Norėdama patalkininkauti KARIO skaitytojams patirti, ką šis, Nepriklausomybės kovose ir politikoje užsigrūdinęs veikėjas, mano juos indomaujančiomis temomis, redakcija patiekė Garbingajam Sukaktuvininkui eilę klausimų, į kuriuos gavo žemiau paduodamus atsakymus:
1. Ar praradome Vilnių lenkams 1920 m dėl mūsų karinių jėgų silpnumo, ar dėl karinės vadovybės nesugebėjimų?
Pagrindine Vilniaus naujo netekimo priežastimi 1920 metais buvo Lietuvos politinės vadovybės, bei Krašto vyriausybės nesugebėjimas teisingai įvertinti kovos veiksmų atoslūgį, kuris buvo pasidaręs po 1919 metų kovų prieš rusus bolševikus ir bermontininkus. Nežiūrint to, kad dar nevisa Lietuvos teritorija buvo atvaduota ir kad karo veiksmai tarp lenkų ir sovietų tebesitęsė (tik kiek toliau nuo mūsų krašto) ir galėjo slėpti savyje netikėtumų ir Lietuvai, jos ginkluotosios jėgos ne tik nebuvo toliau stiprinamos, bet priešingai — žymi dalis kovose užsigrūdinusių vyrų buvo atleista iš kariuomenės, nors ir numatant papildyti pulkus naujokais. Rezultate, kada rusų-lenkų frontas, 1920 m. pavasarį, vėl priartėjo prie mūsų krašto, Lietuvos karo vadovybė faktinai pasijuto to strateginio pasikeitimo užklupta: likusi be iš anksto paruoštų pakankamai skaitlingų tokiam eventualumui jėgų. Jų nedateklius tuojau pat katastrofiškai pasireiškė, tiek prisidengimui nuo žygiavusių pro Lietuvą skaitlingų rusų raudonosios armijos jėgų, tiek aktyviems veiksmams prieš lenkus, bei siekiant Suvalkijos išvadavimo, o vėliau ir paties Vilniaus apgynimui nuo lenkų karinių jėgų prasiveržusių ta kryptimi, pagal Pilsudskio įsakymą.
Nemanau paneigti, jog būta stambių klaidų ir iš pačios mūsų ano meto karinės vadovybės pusės. Čia pažymėsiu šias, nes jos netiesioginiai atsiliepė ir į Vilniaus pakartotiną praradimą:
1) Pavėlavimas laiku sutelkti stipresnių jėgų Augustavo srityje efektyviam pastojimui kelio lenkams prasiveržti į šiaurę nuo kanalo ir į Augustavo miškų sritį, taigi į pietinę Suvalkijos dalį;
2) Suskaldymas jėgų į izoliuotas voras miškuose pavėluotam atrėmimui lenkų pasikėsinimo į Suvalkijos kraštą per Augustavo kanalo liniją, kuomet lenkai jau buvo suspėję sutraukti ta kryptimi stipresnių jėgų, ypač skaitlingos kavalerijos, paslankiausios veiksmams miškuotose srityse ir plačiuose frontuose;
3) Neleistinas išdraikymas jėgų nuo Nemuno iki Vištyčio ežero po perėjimo į gynimąsi, be galimybės skubiai vėl sutelkti jas veiksmingam gynimui krypčių, pro kurias priešas bandytų frontą pralaužti;
4) Skandalingas fronto vadovybės taktinis nesiorientavimas lenkų puolimo metu Seinų srityje rugsėjo 22 d. ir nesugebėjimas skubiai pravesti priešpuolį prieš lenkų jėgas, prasiveržusias tarp 6 ir 2 p. pulkų, grėsusių sukliudyti 2 pulko pasitraukimą iš Seinų už Galadus ežero linijos, kaip kad buvome sutarę su majoru Laurinaičiu, to pulko vadu.
5) Pavėluotas atitraukimas mūsų jėgų iš Suvalkijos į Vilniaus sritį, kuomet išryškėjo visas lenkų operacijos planas prieš rusų raudonąją armiją ant augštutinio Nemuno ir brendo aiškus pavojus Vilniui iš lenkų pusės.
2. Ar reikėjo priimti lenkų ultimatumą?
Besąlyginį lenkų ultimatumo priėmimą, kaip kad padarė ano meto Lietuvos vyriausybė, laikau neabejotina užsienio politikos klaida, kurios buvo galima išvengti, jei būtume apeliavę į Tautų Sąjungą. Anuometinis šios pastarosios Generalinis sekretorius p. Avenol buvo padaręs mums sugestiją, kad pareikalautume sušaukti Assemble]ą extra posėdžiui akivaizdoje lenkų grėsmės taikai. Jai susirinkus, Lietuvos vyriausybės atstovas būtų galėjęs dar kartą viešai visam pasauliui pakartoti Lietuvos rezervus dėl Vilniaus, nors ir įsipareigojant santykius su Lenkija užmegzti, kaip lenkų ultimatumu buvo pareikalauta. Kodėl Kaunas šia, tikrai mums drauginga sugestija nelaikė reikalinga pasinaudoti— lieka man nesuprantama iki šiai dienai.
3. Ar Jūs dar vis esate tos nuomonės, kad žlungant Lenkijai, 1939 m., mūsų kariuomenei reikėjo žygiuoti ir užimti Vilnių?
Buvau anuomet tokios nuomonės ir esu dabar dar giliau įsitikinęs, jog mano siūlytas žygis į Vilnių 1939 m. rugsėjo mėn. pirmoje pusėje buvo vienintelė reali Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo priemonė. Žygis būtų užtikrinęs Lietuvai tvirtą Reicho palaikymą prieš Sov. Rusijos kėslus į Lietuvą, būtų apsaugojęs lietuvių tautą nuo masinių deportavimų į Rusiją, ir patikrinęs Lietuvos valstybinę egzistenciją, bent iki II-jo Pasaul. karo pabaigos, kuomet skaitlingos Europos tautos, jų tarpe ir lietuvių tauta, buvo Vakarų Alijantų užleistos Sov. Rusijos dominacijai, vieton karo metu skambiai žadėto joms visoms išlaisvinimo.
4. Ar tikslingai pasielgė mūsų vyriausybė nesipriešindama rusų - bolševikų okupacijai?
Tai buvo ne tik netikslinga, bet stačiai žalinga Lietuvos valstybingumui ir pačiai lietuvių tautai. Taip atsitiko tik todėl, kad buvome paskendę vidaus politinėse nesantaikose ir kad pro savitarpius vaidus daugelis, tiek pozicijos, tiek opozicijos veikėję nebematė visiems pagrindinio dalyko — reikalo gelbėti valstybę nuo pražūties! Kol vokiečių militarinės jėgos iš Lenkijos, po jos okupavimo 1939 m., dar nebuvo atitrauktos, Lietuva, mano nuomone, nebūtų per daug rizikavusi, jei būtų atmetusi Sov. Rusijos reikalavimą įsileisti rusų raudonosios armijos įgulas į Lietuvą, kurios reiškė pirmą jos okupavimo etapą. Juo labiau, nebuvo galima nepasipriešinti sovietinei okupacijai 1940 m. Nuolaidumas, kaip dabar matome, lietuvių tautos neapsaugojo nuo Sov. Rusijos genocidinių pasikėsinimų ir raudonojo teroro, o tik pademonstravo prieš visą pasaulį mūsų neryžtumą ginti Lietuvos teisę į valstybinę nepriklausomybę, tuo pačiu susilpnindamas jos tarptautiniai teisinį tęstinumą kitų tautų akyse.
5. Ar partizanų — laisvės kovotojų kova Lietuvoje prieš okupantą buvo prasminga?
Kiek tai liečia partizanines kovas, kurios buvo susijusios su 1941 m. birželio 23 d. lietuvių tautos sukilimu siekiant atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą, tai šio sukilimo laimėjimas, kuris iš Lietuvos istorijos jau niekad nebeišbluks. savaime pasako, jog ta kova buvo giliai prasminga ir aukos, joje sudėtos, nebuvo sudėtos veltui. Deja, to nebūtų galima pasakyti apie dar skaudesnes aukas, kurios buvo sudėtos už tautos išlaisvinimo idealą jau po II-jo Pasaul. karo. Nors šios lietuvių partizanų kovos ir pasireiškė nepaprastu kovotojų heroizmu, tačiau negalėjo duoti laimėjimo, nes faktinai buvo beviltiškos.
6. Kokį Lietuvai išlaisvinti kelią sau įsivaizduojate?
Lietuvos nuo sovietinio jungo išsivadavimo kelias pareina ne nuo iš “už jūrų-marių”, o nuo esamų ar dar susiformuosimų jėgų pačiame Europos kontinente, kurios yra realesnės, kaip tos už vandenynų, suinteresuotos pakeisti II-jo Pasauk karo klaikių pasekmių ten užkergtą nepakenčiamą ir jokia taikos sutartimi nenustatytą padėtį. Konkrečiau pasakius, perspektyva Lietuvai atgauti valstybinę nepriklausomybę galėtų ateiti tik per Berlyno bolševistinės užtvaros panaikinimą, Vokietijos apsijungimą ir jos sugebėjimą, darniame kontakte su Prancūzija, suburti apie save visas kitas, siekiančias nusikratyti sovietinio jungo, tautas tame kontinente, bei jas sucementuoti į stiprią jėgą, kuri galėtų priversti raudonuosius rusus, įsibrovėlius, pasitraukti iš Vakarų Europos atgal į savo bolševistinį “rojų”. Kad šiame atsikūrimo procese galėtų ir maža Lietuva užsitikrinti sau atitinkamą vietą, reikalinga, kad tie, kuriems tenka atsakomybė už Lietuvos laisvinimo laivelio vairavimą, surastų, kaip realistiškiau suinteresuoti Vokietijos politiką Lietuvos valstybės atkūrimu.
7. Kaip žiūrite į JAV vedamą kovą su komunizmu Vietname, Kuboje ir Dominikonų respublikoje?
Ji vaizdžiai parodo, jog tariamoji koegzistencijos politika, kurios apaštalauto]ų netrūksta dar ir šiandien, veda ne į JAV ir Sov. Rusijos tarpusavį susipratimą, o tik paskatina komunizmo vadeivas provokuoti ginkluotas lokalinio tipo kovas. Tai vienas iš sovietinės karo doktrinos metodų, klaidinančiai Maskvos apkrikštytas “išlaisvinimo karo” pavadinimu. Panašių karų, kaip jau vykstantieji Kuboje, Vietname ir Domininkonų respublikoje, gali būti Maskvos ar Pekingo išprovokuota ir eilėje kitu kraštų. Juos būtų galima palyginti su padūkusio šuns užpuldinėjimais. Neišdrisdami pradėti atviro karo prieš JAV., tarptautinio komunizmo vadeivos siekia iščiulpti šio krašto ekonomines ir militarines jėgas pagalba lokalinių karo avantiūrų kitų, komunizmo propagandos apsvaigintų, tautų rankomis ir krauju.
8. Koki yra lietuvių karių - veteranų specifiniai uždaviniai tremtyje?
Palaikyti žodžiu, ir pavyzdžiu priaugančiose mūsų tartos kartose tikėjimą į Lietuvos naują prisikėlimą nepriklausomam valstybiniam gyvemui ir ugdyti jose tyrą patriotinį pasiryžimą augščiausioms aukoms už tą didįjį lietuvių tautos idealą. Jei aplinkybės pareikalautų, vėl griebtis ginklo naujai lemtingai kovai.
9. Kaip vertinate mūsų žurnalą KARĮ?
Galiu tik pasveikinti jo redaktorius, leidėjus ir bendradarbius už pasiaukojantį darbą ir sugebėjimą paruošti ir išleisti karinio turinio žurnalą čia tremtyje, kuris savo forma, minčių turiningumu ir naudingumu priaugančiųjų mūsų tautos kartų kariniai-patriotiniam auklėjimui yra vertas augščiausio įvertinimo.
10. Ar esate numatę kokius darbus būdamas pensijoje?
Atiduoti savo paskutinę duoklę Tėvynei Lietuvai — aprašyti savo buvusios veiklos įvykius ir faktus atsiminimų formoje, kad priaugančios mūsų tautos kartos galėtų pasisemti sau iš jų, kas joms atrodytų naudinga naujam pasiryžimui kovoti už Lietuvos laisvę ir valstybinę nepriklausomybę.
KOVOS DRAUGŲ PRISIMINIMAS
(Plk. I. E. Kraunaičio atminimui)
Lietuvai laisvę mes nešėm,
O žuvo daug mūsų kovoj,
Vardus tik sudėjom, surašėm
Paminkluos ir dainoj.
Neskamba krūtinių medaliai,
Tik skauda užgiję randai,
Vis grįžti iš karo negalim,
Tėvyne, kur tu pradingai!
Geriau sugrįžus ten būtų
Be rankų, nors darbą čia turim,
Ten litą žmogus gal įmestų
Sušaudyton kario kepurėn.
Lietuvai laisvė sugrįš dar,
Nors draugelis žus vėl kovoj,
Vardus vėl garbingus rašysim
Paminkluos ir dainoj.
Juozas Šarūnas
