MADONA
Štai motina su kūdikiu ant rankų
Skausme nuleido dieviškas akis.
Nusuko žvilgsnį nuo kovų ir tankų
Ir laukė, ką vaikutis pasakys.
O Jis ant rankų laikė avinėlį.
Jo kelias— amžinos dienos aušra.
Jisai pirštelį motinai pakėlė
Ir džiaugėsi, kad motina gera.
Jis tarė: “Motina, ant tavo rankų
Parimo žemės laimė ir kančia.
Tegul malonė juos visus aplanko.
Tebūnie taip visur! Ir ten, kaip čia’’.
Faustas K i r š a
DIDVYRIŲ MOTINOS
Jos tylios ir kuklios, ir užmirštos. Tačiau žiauriai erškėčiuotu gyvenimo keliu jos eina visados tiesios ir nepalaužiamos. Jos žino, ko jos nori ir ko jos siekia savo vaikuose. Tas jų pagrindų nepalaužiamas tiesumas ir jų kilnios širdies jausmų tvirtumas spinduliuoja jų vaikus ir įkvėpia jiems karžygiškos drąsos ir pasiryžimų kietumą. Tokiems, siekiant užsibrėžto tikslo, pasitaikančios kliūtys yra nebaisios, nes, anot Putino: “Jei pasišventė jaunystė, kas pasauly gal išdrįsti jos mėgint jėgų”. Jaunais ąžuolais jie pakyla nuo gimtojo kamieno ir skleidžia į saulę galingas šakas.
Kada Pijų XII aplankiusi jo motina džiaugėsi ant jo rankos Popiežiaus žiedu — jis ją apkabinęs pasakė: “Jei nebūtų tavęs, nebūtų ir to žiedo”. Taip, jei nebūtų tvirtų motinų, nebūtų ir žymių asmenybių, nebūtų ir didvyrių. Šiemet mes ypač prisimename ir gedime, palyginti, nesenų laikų savo tautos didvyrių — kankinių, partizanų. Šia proga tebūnie neužmirštos ir jų motinos, vienos jau mirusios, kitos dar gyvos, o dar kitos pačios tapusios kankinėmis. Tebūnie joms reiškiama mūsoji pagarba.
Mes, šaulės, ypačiai prisimename savo — Lietuvos šaulių moterų Garbės Pirmininkę ir Garbės Vadę Emiliją Gruzdytę - Pūtvienę. Ji vyriausia amžiumi už kitas motinas, kankinės mirtimi mirė Sibiro kalėjime. Savo didžiai prasmingu gyvenimu ji reikšmingai pasitarnavo savo Tėvynei, o žiauria mirtimi tapo jos kankine, simboliškąja visų kankinių motina. Teisingai šauliai (savo knygoje “Nepriklausomai Lietuvai”) apie ją pasakė: “Kol Lietuvių tautoje gims tokios moterys, kaip Emilija Pūtvienė, tautos ateitis bus užtikrinta”. Mums, šaulėms, ji amžinai paliks šaulės karžygės idealu.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Redaguoja — t. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av„ Racine, Wise.
ŠAULĮ MATĄ ŠALČIŲ PRISIMENANT
O. ŽADVYDAS
Mato Šalčiaus vardas yra neatskiriamai surištas su Lietuvos Šaulių s-gos įsikūrimu ir jos pirmojo dešimtmečio veiklos laikotarpiu, šiais metais gegužės 27 d. sukanka dvidešimt penki metai nuo jo mirties ir spalio 20 d. septyniasdešimt penki, nuo gimimo. Šių dviejų sukakčių proga, nors prabėgšmais, tenka peržvelgti jo nuveiktus darbus visuomeninėje veikloje ir literatūrinėje srityje.
Matas Šalčius — šakota asmenybė. Iš profesijos — mokytojas. Tačiau gyvenime jis pasireiškė ir kitose srityse. Jis yra žinomas kaip rašytojas, žurnalistas, redaktorius, keliauninkas, visuomenės veikėjas, kovotojas už lietuvybę, vienas iš Lietuvos Šaulių s-gos steigėjų ir aktyvus jos veikėjas.
Matas Šalčius buvo gimęs 1890 m., spalio 20 d., Čiudiškių k., Klebiškio vls., Marijampolės aps. Mokėsi Marijampolės gimn. ir Saulės mokytojų kursuose, kuriuos baigė 1908 m. Mokytojavo Žemaitijoje: Skuode, Sedoje ir vėliau Vytogaloje. Literatūroje pradėjo reikštis dar mokslo metais. Jo pirmoji apysakaitė buvo išspausdinta 1906 m. “Žarijoje”. Vėliau bendradarbiavo tuometinėje lietuvių spaudoje: Darbininke. N. Gadynėje, Lietuvos Ūkininke, Lietuvos žiniose, Vilniaus žiniose ir kt. Daugiausiai rašė auklėjimo klausimais. 1910-14 m. redagavo Lietuvių mokytojų s-gos organą Mokyklą, Lietuvos Ūkininko priedą. Jo darbas buvo netikėtai nutrauktas, į kurį vėl grįžo tik Lietuvai atsikovojus nepriklausomybę. 1914 m. dalyvavo Rusijos mokytojų suvažiavime, Petrapilyje, kur griežtai pasisakė prieš Lietuvos rusinimą per mokyklas. Už šį “nusikaltimą” rusai okupantai pašalino jį iš mokytojo pareigų ir ištrėmė iš Kauno gubernijos.
Netekęs tarnybos ir vengdamas karinės prievolės, išvyko kelionėn po pasaulį. Aplankė Japoniją, Kiniją ir kitus Tolimųjų Rytų kraštus. I-jo Pasaulinio karo metu, 1916 m. atvyko į JAV ir įsijungė į lietuvių visuomeninę veiklą. Dirbo sekretorium Lietuvių centriniame komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Jis daug prisidėjo organizuojant komiteto skyrius, kurių buvo daugiau kaip 400. Laisvalaikiu studijavo universitete žurnalistiką ir pedologiją (vaiko pažinimo mokslą). Nenutolo ir nuo spaudos. Bendradarbiavo Tėvynėje, Vienybėje ir Prūsuose leidžiamame Varpe. 1918 m. redagavo savaitraštį Ateitį, Bostone.
Atstatant nepriklausomą Lietuvą, 1919 metų pradžioje jis grįžo iš JAV. Tuo metu mūsų inteligentijos nebuvo gausu, todėl Matui Šalčiui vienu sykiu teko dirbti keliose įstaigose ir skirtingose srityse. Jis buvo paskirtas Švietimo Reikalų redakcijos sekretorium. Įsisteigus prie Užsienių Reikalų m-jos Lietuvos spaudos biurui, dirbo šioje įstaigoje. Drauge mokytojavo I-je Kauno vidurinėje mokykloje. 1919 m. gale, buvo vienas iš organizatorių Lietuvos mokytojų profesinės s-gos.
Vokiečių kariuomenei traukiantis iš Lietuvos ir bolševikų gaujoms artėjant prie Kauno, Spaudos biure kilo mintis organizuoti Kauno gynybą. Matas Šalčius su savo bendradarbiais Faustu Kirša, Adolfu Klimu, Baliu Sruoga ir A. Vienuoliu - Žukausku pradėjo rūpintis organizuoti ginkluotą pasipriešinimą prieš bolševikus. Šią mintį jis paskelbė savo redaguojamame Saulėtekyje, nr. 5.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
