Partizanai: Istorija ir dabartis

VAIDEVUTIS

Z. RAULINAITIS

SLAVŲ APSUPIMAS

Baltų žemė

Seniausios istorinės žinios apie baltus, deja, labai nedaug tepasako apie jų gyventus plotus, tų plotų ribas. Dabartinė Lietuva ir Latvija tai tik mažas išlikęs kampas prie Baltijos jūros, kuriame tebegyvena tų, kadaise didžiuliuose šiaurės rytų Europos plotuose pasklidusių, baltų palikuonys.

Norėdami atsekti senosios baltų žemės ribas mokslininkai tiria vietovardžius, kasinėja piliakalnius ir priešistorinius kapinynus. Kalbininkas K. Būga dabartinėje Gudijoje surado 121 upėvardį baltiškos kilmės. Tais vietovardžiais einant baltai yra gyvenę į šiaurę nuo Pripetės,

Dniepro ir Nemuno viršutiniuose baseinuose. Vokiečių mokslininkas Vasmeris baltiškų vardų upių, ežerų ir upokšnių surado Smolensko, Tvero, Kalugos, Maskvos ir net Černigovo srityse. Rusų lingvistai Toporovas ir Trubačevas 1926 m. paskelbtoje jų studijoje nurodo daugiau kaip 1000 upėvardžių Dniepro augštutiniame baseine baltiškos kilmės.¹⁶

Ištiesų dar XI ir XII amž. rusų kronikose yra minimi galindai (Goljad'), gyvenę prie viršutinės Protvos prie Možaisko ir Gžatsko, į pietvakarius nuo Maskvos. Galindų vardas yra išlikęs 8 Įvairiose vietovėse ir upių varduose Maskvos ir Orelio srityje.¹ Pav. vietovė Goljad’ prie Dmitrovo ir kita to pat vardo prie Maskvos, kurios srityje teka upė Goledjanka.

Skaityti daugiau: VAIDEVUTIS

VERGIJOS NAKTIS

KALPAS UOGINTUS

Ne taip kenčia platus plentas
Gniaužtas diližanais,
Kaip vaitoja mūsų žmonės
Po svetimais ponais” . . .

A. Baranauskas

Šiemet sukanka 23-ji metai nuo birželio 15-sios, kuri mūsų tautos istorijon įrašyta krauju.

Sovietai dažnai mini įvairius Pabaltijo valstybių “jubilėjus”, tik nė karto dar nepaminėjo ir vargu ar kada bepaminės 1941 metų birželio 14-15 nakties jubilėjų .. .

Tą naktį, pagal iš anksto, judošiška klasta ir niekšišku pasalūniškumu paruoštus sąrašus, buvo vykdoma geriausiųjų Lietuvos vaikų “medžioklė”, ją vykdė visuomenės padugnių — kriminalinis elementas, Maskvos agentų vadovaujamas. Tą naktį buvo nutrauktas ramių žmonių, po dienos darbo, savo pastogėse ramus poilsis — grubiai, triukšmingai prižadinta iš miego suaugę, seneliai ir maži vaikai, žiauriai išplėšti iš šiltų patalų ir kone pusnuogiai ir be daiktų, kraute pakrauti į sunkvežimius ir išgabenti į surinkimo punktus — gelžkelio stotis. Ten grūste sugrūsti į nešvarius gyvulinius, žmonėms keliauti nepritaikintus, vagonus ir išvežti į Sibirą, Altajų, Kazachstaną, Turkestaną, Vorkutą, Suomių Kareliją ir kt. tolimosios šiaurės vietas. Visa tai buvo atlikta pasiremiant dekretu apie “antisovietinio - kontrrevoliucinio elemento pašalinimą”. Tuo gi kontrrevoliuciniu elementu laikyta: visi buvę vyriausybių nariai, politinių partijų lyderiai, žymesnieji visuomenės veikėjai, viešosios, pasienio ir kt. paskirties policijos tarnautojai, kūrėjai - savanoriai, karininkai, šauliai, įstaigų tarnautojai (ypač apdovanotieji ordenais), įvairių patriotinių organizacijų nariai, arba, kaip vėliau rastoje instrukcijoje buvo pasakyta: aktyvūs Plechavičiaus, Bermonto-Avalovo, von der Goleo ir kt. prieš bolševikus veikusiųjų karinių formacijų buvę dalyviai, studentų korporacijų nariai, teisėjai, prokurorai, teismo tardytojai, kalėjimų administracijos tarnautojai, ne komunistinės spaudos bendradarbiai, diplomatinių ir konsuliarinių atstovybių tarnautojai, pažangesnieji ūkininkai ir t.t., žodžiu tariant, — visas tautos elitas.

Iš vėliau rastų dokumentų nustatyta, jog birželio 14-15 naktį, bolševikai Lietuvoje sugrūdo į 871 vagoną ir išgabeno 21,755 žmonių. Pakrovimo stotyse šeimos žiauriai buvo išdraskomos. Neminint vyrų, net maži vaikai, smurtu iš motinų buvo plėšte išplėšti ir transportuojami atskirai į nežinią. Labai reta kuriai šeimai bepavyko vėliau kada susitikti. Kelionė į tolimas tremties vietas tęsėsi savaitėmis. Tremiamiems stigo ne tik maisto, bet vandens ir oro. Nekalbant apie kokius nors minimalinius patogumus, tremtiniams neduota paprasčiausių sąlygų gamtos reikalams atlikti. Vagonuose bendrai sugrūsti (kurie liko neišskirti) vyrai ir moterys, turėjo naudotis maža vagono grindyse tam tikslui iškirsta skyle. Tokios skylės greitai užako ir nelaimingiems teko braidyti mėšle ir kvėpuoti užnuodytu oru. Įsivaizduokime — tie nelaimingieji mūsų broliai ir sesės turėjo juk ir miegoti tuose užterštuose vagonuose ant grindų be jokių patalo reikmenų! Todėl tremiamųjų tarpe greitai kilo epidemijos. Daugelis jų, ypač seneliai ir vaikai, mirė kelyje nuo jėgų išsekimo, bado bei ligų. Mirusieji buvo arba tiesiog išmetami iš einančio traukinio, arba, traukiniui kur ilgėliau sustojus, čia pat prie traukinio, šalia gelžkelio pylimo “palaidojami”, net gerai jų neužkasus, nes tam nebuvo laiko ir kastuvų. Nekalčiausių žmonių — tremtinių lavonais ir jų “kapų” kupsteliais nubarstyta yra visas, baisiosios kančios ir mirties — tremtinių kelias. Tai tokią “globą” ir rūpinimąsi jais patyrė “išlaisvintieji” pabaltiečiai: lietuviai, latviai ir estai.

Skaityti daugiau: VERGIJOS NAKTIS

BIRŽELIO RYTAS

JONAS STRUMSKIS

1964 m. birželio 17 dieną suėjo 24 metai, kai mes buvę trys Lietuvos savanoriai kūrėjai, šiurpo krečiami, stovėjome Kėdainiuose, Gedimino gatvėje. Bolševikų įsibrovėlių milžiniški tankai, gramozdiškiai riedėjo, laužydami augančius medelius ir šaligatvius. Išalkusios skudurėtos kariuomenės masės brovėsi į mūsų laisvą šalį.

Žmonių minios, susirinkusios bažnyčios šventoriuje, susirūpinusiais veidais, kalbėjosi, kas bus rytoj. Jaunimas, vieškeliais ir takeliais, ėjo į bažnyčią prašyti Dievo grąžinti Tėvynei laisvę. Su vėjo kaukimu sumišęs žmonių priešmirtinis šauksmas į Dievą kilo augštyn, versdamas drebėti dangų ir žemę.

Nepraėjus metams, visai netikėtai, 1941 m. birželio 13 dieną, pasirodė NKVD ir jų agentų gauja. Blerbėdami nesuskaičiuojamais, kareivių prisėdusiais, sunkvežimiais, vieškeliais ir keliukais jie veržėsi į kaimus ir vienkiemius.

Žmonės, išsigandę enkavedistų gaujų siautėjimo, bėgo kur kas įmanydamas slėptis, kad tik nepapultų į jų nagus. Enkavedistai, ginkluoti automatais, pasiekę kaimus su vienkiemiais, ėmė supti ramių žmonių gyvenamus trobesius. Piktai keikdamiesi, vyrus, moteris su vaikais ir senelius, daužydami buožėmis, jie varė į sunkvežimius.

Žiauriausiu būdu išplėšę iš savųjų gimtųjų sodybų, suvarę į sunkvežimius, stiprių raudonųjų sargybų saugomus, pristatė į Kėdainių gelžkelio stotį. Stotyje jau stovėjo spygliuotomis vielomis užkaltais vagonų langais ilgi nelaimingiems tautiečiams vežti mirties ešalonai. Vyrus atskirdami nuo žmonų su vaikais, pradėjo grūsti, visus kaip gyvulius į gyvulinius vagonus, aklai juos uždarydami.

Klykė vaikai, blaškėsi, raudamos nuo galvos plaukus, moterys, bejėgiško įniršio pagauti, spaudė kumščius vyrai.

Išvežus Gintauto Janušo ir Rudžių Balčiūnų šeimas, Lančiūnavos Ž. ūkio mokyklos direktorius, mokytoja, aš ir keletas apylinkės ūkininkų, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje, sudarėme kovos grupelę. Visi buvome gerai ginkluoti ir pasiryžę gyvi raudonarmiečiams nepasiduoti. Turėjome gerus ginklus ir amunicijos užtektinai.

Mums kelioliką parų pasislapsčius nuo raudonųjų budelių, atėjo subatos vakaras, šmėkštelėjo trumpa vasaros naktis ir vėl rytas. Tai buvo birželio 22-sios rytas. Mūsų grupė slapstėsi rugių lauke. Kėdainių pusėje sugriaudėjo karo perkūnas. Su džiaugsmu, kaip audra, šokome prieš savuosius žudikus kovoti. Kova — ryžtas ir kančios buvo apvainikuotas laimėjimu!

Lietuvos nepriklausomybė buvo atstatyta, vėl suplėvesavo mūsų brangi Trispalvė, ir mes vėl giedojome Tautos Himną.