NEPASISEKĘS SUKILIMAS PRIEŠ KAR. PLECHAVIČIŲ
KUPSTAS NIKODEMAS
1919 m., pačiame vėlybame pavasaryje, Sedon atvyko Lietuvos kariuomenės Pirmoji naujokų ėmimo komisija. Toji komisija atvyko visiškai nelauktai. Žinoma, vietos gyventojams tai buvo didi staigmena. Ne tik staigmena, bet ir netikėtumas. Kas galėjo tikėti, kad po kelių šimtų metų vėl atgis Lietuvos kariuomenė, ir, kas svarbiausia, štai, tos kariuomenės naujokų ėmimo komisija, pasirodys ir Sedoje. Sąryšy su komisijos atvykimu pasklido visokiausių gandų. Gandus skleidė apylinkėje pasižymėję peštukai, ir miesto “pasileidę ponaičiai”. Gandų būta visokiausių. Vieni sakė, kad lenkų kariuomenė greitu laiku užims Kauną, girdi, “peowiakai” jau senai pasiruošę sutikti, senai lauktą, lenkų generolą Želigautską. Sako, girdi, jis atėmė Vilnių, tai atims ir Kauną. O kas tada? Kiti, gi, tvirtino, kad ruskis sumuš generolą Želigautską ir atims iš lenkų pagrobtą Vilnių. Na, o dar kiti tikino, kad Sedon atvykusios naujokų ėmimo komisijos viršininkas, karininkas Plechavičius, nieko nebijąs, esąs labai griežtas, bet ir teisingas. Sako, jei jis ką panoro, tai tas turi ir būti. O jei ne, na, tai, brolau, savo tartam žodžiui paremti jis mokėdavo stalan kumščiu trenkti taip, kad jo trenksmas neklaužadų kupromis nuaidėdavo perkūno griausmais. O jei ir to neužtekdavo, tai pagrąsindavo ir “puštalietu”. Na, bet gandai lieka gandais, ir niekas gandams, žinoma, netikėjo, tačiau jau tada visi gerai žinojome, kad su karininku Plechavičium “šposų” nepakrėsi.
Ar jo asmeninei apsaugai, ar lietuviškosios Trispalvės garbės sargybai, Lietuvos karinė valdžia Sedon atsiuntė dar ir du, vokiškais šautuvais ginkluotus, Lietuvos karius. Šie du kariai pakaitomis nešdavo sargybą prie tautinės Trispalvės. Netrukus jau visoje apylinkėje visi tik ir šnekėjo, kad Sedon atvyko ir apsistojo Lietuvos kariuomenė, ir kad tos kariuomenės vadas yra Lietuvos karininkas Plechavičius.
Pasiekė ta žinia ir mane. O man tada buvo 14 metų. Gyvenau pas tėvus netoli Sedos, gal už kokių 12 varstų. Ir man ir visiems namiškiams taip tada norėjosi pamatyti Lietuvos kariuomenę ir Lietuvos karininką Plechavičių, kad sykį tėvo tartas žodis - pažadas, vykti Sedon, tapo didžiausiu man džiaugsmu. “Na, sūnau, kinkyk bėrius vežiman. Ryt važiuosime Sedon, naujokų ėmimo komisijon”. Aš bematant išbėgau ir jau norėjau kinkyti, bet tėvas sustabdė: “Ryt”, sako, “ryt iš ryto”.
Kitą rytą aš, šmikštum - pokštum, per dešimtį minučių pakinkau bėrius vežiman. Atsisveikinę su namiškiais, mes keturiese: mano tėvas, aš ir šaukimus gavę du broliai išvykome Sedos kryptimi. Važiuoti nelengva: pavasario keliai nekoki. Sniegas vietomis ištirpęs, bet vietomis ir ne. Tad nei rogėmis, nei vežimu. Tačiau apie vidurdienį laimingai įvažiavome visi keturi Sedon. Pačioje Sedoje didžiulė minia, suplaukusi iš visos apylinkės, lyg į Šiluvą atlaidų, skubėjo užimti geresnes vietas turgavietėje. O vežimų, vežimų, netrūko. Pilna miestelio aikštė buvo pristatyta vežimų.
Broliams padedant, iškinkiau arklius, padaviau jiems pašaro ir, pririšęs prie vežimo, pats skubėjau su tėvu ir broliais pamatyti pirmus Lietuvos kariuomenės karius. Šiaip taip prasiskverbėme pro didžiulę naujokų ir jų namiškių minią ir atsidūrėme naujokų ėmimo komisijos patalpoje. Įėję vidun pamatėme tikrai gražią mūsų lietuvišką trispalvę vėliavą, o šalia jos augštą, stambų, šautuvu ginkluotą lietuvį-kareivį. Man iš karto patiko mūsų trispalvė vėliava ir tas milžinas karys. Kas labiausiai man patiko, kad jis į mane žiūrėdamas šypsojosi ir, laiks nuo laiko, mirktelėdavo akimis. Vėliau iš brolių sužinojau, kad sargybą nešant prie vėliavos, nei judėti, nei kalbėti nevalia, o šypsotis ir akimis mirktelti nedraudžiama. Aš vis laukiau Lietuvos karininko, bet jis nepasirodė. Jo šiame kambaryje nebuvo. Pavargęs iš kelionės iš Kauno, jis dar ilsėjosi kitame kambaryje. Prie pailgo stalo sėdėjo keli raštininkai ir vis kažką tai rašė į storą knygą. Vienas iš jų vis atsikeldavo ir paėmęs nuogą naujoką matavo nuo galvos ligi kojų centimetru. Pamatavęs vis sakydavo: “tinkamas”. Nė sykio negirdėjau, kad pasakytų: “netinkamas”. Vis: tinkamas ir tinkamas. Ir taip atėjo eilė ir mano broliams. Ir juos tas pats raštininkas, pamatavęs centimetru nuo galvos ligi kojų, garsiai sušuko: “tinkami”. Kai mano broliai apsirengė, patenkinti, kad priimti Lietuvos kariuomenėn ir išėjo į kiemą, aš likau viduje ir stebėjau, kaip naujokai vienas po kito nusirengdavo, kaip jie būdavo matuojami; apsidžiaugdavo, kad priimti ir nepastebėjau, kaip ir aš pats nusirengiau ir kaip jau tas pats raštininkas, ir mane išmatavęs, sušuko: “per jaunas!”.
Aš susigėdau, atsimenu, paskubomis apsirengiau, bet neišsigandau savo žygio pabandyti stoti kariuomenėn be šaukimo lapelio. Gaila, kad buvau per jaunas, o taip, ko gero ir priimtų. Apsirengęs, išskubėjau pro duris pas savo brolius. Savo broliams nieko nesakiau, nes jie iš manęs būtų juokęsi ir šaipęsi. Ir taip jie ir nežino ligi šiai dienai, kad kadaise aš, jaunas būdamas, bandžiau be šaukimo lapelio užsirašyti Lietuvos kariuomenėn.
Sedos turgaus aikštėje jauni vyrai stovinėjo susitelkę būriais, kai kas palypėjo į vežimus ir ištraukę duonos riekę ir dešros gabalą, užkandžiavo, kai kurie užkandžiaudami gurkšnodavo mažais gurkšneliais iš pusbuteliuko.
Užkandžiaudami ir besišnekėdami jauni vyrai pripasakodavo ištisus kalnus apie Lietuvos kariuomenę. Taip bešnekėdami neapsiėjo ir be ginčų. Vieni įtikinėjo, kad naujokams plaukus skuta, kiti, kad kerpa, vieni tvirtino, kad Lietuvos kariuomenėj būdami, turės visi marširuoti žąsies žingsniu, o kiti sakė, kad žąsies žingsniu vaikšto tik vokiečių kareiviai, o ne lietuviai. Taip besišnekučiuojant, atsimenu, nė iš to, nė iš šio, vežiman palypėjęs, man niekad nematytas vyras, gal kokių 40 metų, odine kurtke apsirengęs, su pakelta apykakle, ir sugniaužta kumštim, šitaip tarė į visus susirinkusius: “Vyrai, ar jūs žinote, ko jūs čia susirinkote? Ar jums aišku, ko nori iš jūsų tasai dvarponis Plechavičius? Ką, ar aišku?”. Susirinkusi jaunų vyrų minia nurimo. Visų dėmesys nukrypo į tą, niekur nematytą šioje apylinkėje, vežiman palypėjusį vyrą. “Visus jus, kaip tuos avinus, tasai dvarponis Plechavičius suvarys į kareivines ir jūs tapsite patrankų mėsa. Jūs žūsite, jei ne kareivinių rajone užguiti ir alkani, tai fronte. Tūkstančiai žuvo tokių, kaip jūs, kariaudami prieš galingą raudonąją armiją. Dar ne vėlu. Šalin su tuo dvarponiu Plechavičiumi ir ta lietuviška kariuomene. Eikime ir nuginkluokime tą, tenai bestovintį, kareivį, ką su amerikonišku švarku ir lopytom civilėm kelnėm. Nuginklavę, suimkite jį ir, vis dar lovoj begulintį, dvarponį. Suėmę juos perduokite man, o aš jau žinosiu, ką su tokiais reiks padaryti. O patys galėsite laisvai sau išsivaikščioti į namučius, iš kur esate atėję. Kam žudyti savo jaunas dieneles?” Nustojus jam kalbėti, naujokų tarpe kilo maišatis — vieni prieš, kiti už. Nors dauguma pasmerkė agitatoriaus siūlymą nuginkluoti lietuvį sargybinį, bet atsirado ir tokių, kurie pritarė. Ir, štai, vienas vietinis žinomas peštukas, su keletą tokių, kaip ir jis pats, susibūrę nužygiavo naujokų ėmimo komisijos patalpų kryptimi. Visi kiti liko stebėtojai. Priėję prie patalpos, apėję aplinkui, įšoko pro pradarą langą, bematant ir nuginklavo kareivį, nes jų buvo gal koks tuzinas, o kareivėlis tik vienas. Tačiau, tuo pat metu, pabudęs iš miego ir gerai pailsėjęs iš kelionės karininkas Plechavičius, pradaręs duris, įėjo į kambarį. Jam nereikėjo aiškinti, jis iš karto suprato, kad čia įvyko sukilimas. Karininkas Plechavičius buvo šaltas kaip ledas. Nespėjus dar nukreipti atimto šautuvo prieš jį, jis žvilgsniu apžvelgęs sukilėlius nuginklavo juos be jokio ginklo, tačiau savo rankos nebuvo nei sekundės nuleidęs nuo savo pistoleto. Gražiai atrodė tas karininkas Plechavičius, su savo ruda barzdele, lyg rusų caras Nikalojus Antrasis. Kai visi aprimo, jis šaltai įsakė perduoti šautuvą Lietuvos kariui, o visiems pasakė, kad dabar nelaikąs išdykauti, kai Tėvynei gręsia pavojus.
Tuo tarpu tasai odine kurtke apsirengęs vyras šmirkšt pro duris ir dingo tarp vežimų. Kol čia kiti susigriebė, jis jau zovada lėkė pasigriebęs svetimą arklį, girios kryptimi. Tada, atsimenu, Plechavičius sušuko: “Vyručiai, pasivykime tą, kuris jus sukiršino ir išprovokavo”. Ir tik šmirkštum, užšokęs ant žirgo, patsai karininkas Plechavičius, miške pasivijęs raudonųjų agentą, nuginklavo jį ir pasodino kalėjiman.
Taip ir nepavyko Sedoje sukilimas prieš karininką Plechavičių. Užsirašę “tinkami” naujokai ir mano du broliai, po kiek laiko, išvyko Lietuvos kariuomenėn. Mano du broliai atitarnavo raiteliais, berods, gusaruose.
