DR. POVILAS RĖKLAITIS
Lietuvybės istorija Karaliaučiuje dar nebuvo pagrindinai tyrinėta. “Dėl specialių tyrinėjimų stokos, apie Karaliaučiaus lietuvių elementą neturime išsamių duomenų”, rašo prof. dr. Z. Ivinskis “Lietuvių Enciklopedijoje”, sykiu duodamas gerą pluoštą žinių apie Karaliaučiaus lietuvius (ž. Karaliaučius, L.E. X 1957 p. 505-6), taip pat apie lietuvių spaudą Karaliaučiuje (p. 507) ir apie lietuvius studentus ir profesorius Karaliaučiaus universitete (p. 508). Čia, šitų duomenų, o taip pat faktų, kuriuos mini Vincas Vileišis savo veik le “Tautybių santykiai M. Lietuvoje” (p. 110-111) ir J. Kantrymas “Lietuvių kalbos gyvatos raida Maž. Lietuvoje” (Aidai, 1948 Nr. 18 p. 368), nekartosiu, bet pateiksiu kai kurių detalių, kurių šie veikalai nepažymėjo.
1. Lietuviškos protestantų pamaldos Karaliaučiuje buvo laikomos nuo 1523 m. visų pirma Šv. Mikalojaus bažnyčioje Steindamm’o užmiestyje. Ši gotiška bažnyčia savo įsteigimo data yra pati seniausia Karaliaučiuje: jos kunigas minimas šaltiniuose jau net 1258 m. — ką tik įsteigus pirmąją miesto sodybą, kuri buvo dabartinio Steindammo teritorijoje. Per Didįjį Prūsų sukilimą šitas miestas buvo sudegintas ir įsteigus naują miestą arčiau Priegliaus, Steindammas su Šv. Mikalojaus bažnyčia liko už miesto mūrų, todėl šaltiniuose jo bažnyčia vadinta “S. Nicolai extra muros veteris oppidi”. Negalime atsakyti klausimo, ar lietuviai jau prieš reformaciją Šv. Mikalojaus bažnyčioje Steindamme turėjo kokių nors teisių. Nuo 1550 m. toje pačioje bažnyčioje buvo laikomos pamaldos sykiu ir lenkams jų gimtąja kalba. (1603 m. lietuvių pamaldas perkėlus į Šv. Elzoietos bažnyčią, Steindammo bažnyčia pradėta vadinti “Polnische Kirche” — lenkų bažnyčia. Ten XIX a. pabaigoje dar buvo laikomos pamaldos lenkų kalba vien kareiviams. Vėliau liko tik lenkų bažnyčios vardas).
2. Žinių apie lietuvių Šv. Mikalojaus parapiją Steindamme ir apie to meto Karaliaučiaus lietuvius apskritai pateikia V. Falkenhahn savo Jono Bretkūno monografijoje. Lietuvių klebonu Bretkūnas buvo įšventintas Šv. Mikalojaus bažnyčioje 1587.VI.11 d. Ten klebonaudamas Bretkūnas parašė lietuvių kalba giesmių knygas, postilę ir vertė Šv. Raštą. Archyvuose Falkenhahno surinktomis žiniomis 1563 m. lietuvių Karaliaučiuje dar buvę daugiau kaip lenkų, bet 1609 m. jau lenkų buvę daugiau. Per 1603 m. marą Karaliaučiuje žuvo 1300 lietuvių, iš ko Falkenhahnas apskaičiuoja, kad lietuvių Bretkūno laikais Karaliaučiuje galėjo būti nuo 3000 iki 4000, t. y. 10 procentų gyventojų. 1602 m. maru mirė ir kun. Bretkūnas. Jis buvo palaidotas kartu su jo, taip pat maru mirusiuoju, “lietuviškosios mokyklos meistru”, taigi, prie lietuvių bažnyčios Steindamme egzistavo ir lietuvių mokykla. Socialiniu atžvilgiu lietuviai Karaliaučiuje XVI a. susidarė daugiausiai iš darbininkų ir tarnų. Iš pradžių jų gyventa įvairiose miesto dalyse. 1588 m. yra lietuvių, įrašytų į metrikų knygas net Senamiesčio bažnyčioje, taigi pačiame miesto centre. XVI a. pabaigoje, Falkenhahno nuomone, tirščiausiai lietuviai gyveno Rossgarteno ir Sackheimo užmiesčiuose, t. y. krašto valdovo jurisdikcijose (vad. Freiheiten). Todėl lietuviams ir lenkams neišsitenkant vienoje bažnyčioje Steindamme, lietuviai pradėjo prašyti, kad jiems būtų paskirta bažnyčia Sackheime. (Plg. V. Falkenhahn: Der Uebersetzer der litauischer Bibel Johannes Bretke un seine Helfer. Beitreage zur Kultur-und Kirchen-geschichte Altpreussens. Schriften der Albertus- Universitaet 31. Koenigsberg - Berlin 1941, psl. 86-138).
3. 1603 m. lietuviai protestantai gavo Šv. Elzbietos bažnyčią Sackheimo užmiestyje, kuris randasi į rytus nuo Karaliaučiaus miesto dalies Loebenichto. Bažnyčia buvo mūrinė ir sena, egzistavusi dar prieš reformaciją, taigi gotiška. Reformaciją įvedus buvo panaikintas prie jos buvęs moterų vienuolynas ir atiduotas žinion protestantų Didžiosios Špitolės (Gross-Hospital), kuri buvo Senamiesčio kampe. Taigi, iš šitos špitolės jurisdikcijos lietuviams Šv. Elzbietos bažnyčia buvo išskirta. Lietuviškos introdukcinės pirmojo lietuvių klebono šioje bažnyčioje kun. Lozoriaus Zengštoko (Sengstock) pamaldos įvyko 1604.IV.2 d. Kasparas Šteinas vėliau (apie 1640) aprašydamas lietuvių Šv. Elzbietos bažnyčią mini, kad jos viduje sienose šalia kitų epitafijų kabėjo jos pirmojo kebono Lozoriaus Zengštoko epitafija; altoriuje buvo Kristaus kančia su figūromis (Peregrinus 1645 m. išsp. Erlaeutertes Preussen). Pradžioje lietuviai valdė Šv. Elzbietos bažnyčią vieni, vėliau Sackheimo priemiesčiui augant atsirado daugiau vokiškai kalbančių, todėl 1638 m. jiems Šv. Elzbietos bažnyčioje buvo paskirtas kun. Neuschillingas. Atsiradus tarp vokiečių ir lietuvių bendruomenių ginčams, Sackheimo vokiečiai paprašė kurfiursto Jurgio Wilhelmo, kad jiems būtų leista statyti Sackheime atskirą bažnyčią. Leidimas buvo gautas 1640.V.25 d. Vokiečių klebonas kun. Neuschillingas savo bažnyčią pašventino 1648.VIII.30 d. Jo epitafijoje, kuri kabo šitoje bažnyčioje, aiškiai pasakyta, kad jis buvo pirmas vokiečių pastorius Sackheime. Iš to seka, kad vokiečiai Sackheime anksčiau klebono neturėjo, ir kad pastačius vokiečiams sau atskirą bažnyčią Sackheime, Šv. Elzbietos bažnyčią lietuviai vėl valdė visiškai vieni. Lietuviškos pamaldos Šv. Elzbietos bažnyčioje buvo laikomis iki 1807 m. Tvirtinama, kad iki to laiko lietuvių skaičius tiek sumažėjęs, kad reikėjo lietuviškų pamaldų laikymą sustabdyti; bet galėjo būti ir kitos priežastys. Liudvikas Rėza sumini paskutiniuosius lietuvių bažnyčios klebonus — pats paskutinis Jonas Thiesen klebonavo 1800 - 1807 m., bet nieko nesako apie bažnyčios uždarymo priežastis (plg. L. Rhesa: Kurzgefasste Nachrichten von allen seit 1775 an den evangelischen Kirchen in Ostpreussen angestellten Predigern. Koenigsberg 1834 psl. 7).
5. 1807 m. lietuvių bažnyčia nebuvo perduota vokiečiams, bet visiškai uždaryta ir panaikinta. L. Rėza rašo: “Vieta visiškai pasibaigė ir bažnyčios pastatas turėjęs daug epitafijų ir nuosta-
Karaliaučiaus pilies vakarinė dalis iš kiemo pusės. Statyta Ordino laikais, XIV amž.
Karaliaučiaus katedra, statyta XIV amž., bokšto viršūnė — XVI amž. Raižinys iš 1829 m.
Skaityti daugiau: LIETUVYBĖS PĖDSAKAI KARALIAUČIUJE XVI - XIX AMŽIUJE
Šį dokumentinį raštą, pagal plk. Kazio Ališausko projektą, paruošė ramovėnai 1953 m. ir įteikė kongresmano Kersteno komisijai.
(Pabaiga)
IV. SOVIETŲ OKUPACINĖS KARIUOMENĖS PRADINIAI VEIKSMAI LIETUVOJE
Sovietų kariuomenė Lietuvoje iš pirmųjų žingsnių elgėsi kaip žiaurus okupantas. Tą įrodo jos sekantieji, suglaustai paminėti, veiksmai:
1. Sovietai sukoncentravo Lietuvoje neaprėžtą armiją, kurią dislokavo sauvališkais sprendimais, nesitardami su Lietuvos vyriausybe ir visiškai nesilaikydami net ir jų pačių padiktuotų ir pasirašytų “susitarimų”.
2. Iš pirmos dienos Sovietai uždėjo savo diktatūrinę leteną ant Lietuvos karo vadovybės ir tuo pačiu ant visų ginkluotų pajėgų. Sovietų karo attachė Lietuvai, majoras Korotkich, jau nuo birželio 16 d. nuolat buvo kariuomenės štabe (II skyriuje) ir diktavo savo karinės vadovybės valią. Pvz., tuojau pareikalavo nuginkluoti ir likviduoti Lietuvos Šaulių Sąjungą (krašto apsaugos tikslams skirta ginkluotų civilinių organizacija). Mjr. Korotkich net po kelis kartus į dieną reikalavo žinių, kiek šaulių vienetų jau išformuota, kiek surinkta ir kur padėti jų ginklai. Bendrai, maj. Korotkich su diktatorišku brutalumu Lietuvos kariuomenės štabe reiškė savo valią. Sovietų karininkai ėmė terorizuoti Lietuvos karininkus. Pvz., jau trečią dieną po Sovietų kariuomenės įžygiavimo, vakare į kariuomenės štabą buvo iššauktas ir ten rusų karininkų visą naktį tardytas ir kankintas kariuomenės štabo II skyriaus (informacijų) viršininkas gen. št. pulkininkas Dulksnys. Vėliau, liepos 18 d., buvo suimtas su geležiniais pančiais ant rankų ir kojų ir išvežtas į Maskvą, į Butyrkų kalėjimą.
3. Sovietai ne tik diktavo Lietuvos kariuomenės štabui, bet tuojau ėmėsi pertvarkinėti karinę vadovybę, reikalaudami pašalinti iš užimamų vietų esamus ir paskirti jų parinktus žmones. Mjr. Korotkich pareikalavo tuojau atleisti eilę, augštesnius (divizijų, pulko vadų, arba štabo skyrių viršininkų) postus užimančių, karininkų ir į jų vietas paskirti jo parinktus asmenis, kurių dalis jau anksčiau buvo užsiangažavusi priešvalstybinėje veikloje.
4. Iš pirmos dienos Sovietų karinė vadovybė uždėjo savo okupacinę kontrolę ant Lietuvos kariuomenės veiksmų laisvės. Jau birželio 15 d. buvo uždrausta pakilti lėktuvams. Vėliau Lietuvos aviacijos nors vienam lėktuvui pakilus, jį ore saugojo bent keli sovietų lėktuvai. Birželio 16 d. atskrido sovietų lėktuvai su technikiniu ir administraciniu personalu. Jie užėmė visus Lietuvoje esančius aerodromus, uždarė lėktuvų angarus ir pastatė prie jų tankais sustiprintas sargybas. Lietuvos aviacijos personalui uždraudė lankytis.
Tuojau buvo uždraustas bet koks Lietuvos kariuomenės dalinių judėjimas, tikslu radikaliai užkirsti kelią nors ir atskirų vienetų pasipriešinimui, arba jų iš Sovietų izoliacijas pasprukimui.
5. Sovietų karinė vadovybė jau pirmomis dienomis privertė kai kurias Lietuvos kariuomenės dalis išsikelti iš jų nuolatinio stovėjimo kareivinių ir užleisti jas Sovietų kariuomenei. Reikalavimai buvo brutalūs ir turėjo būti įvykdyti labai paskubomis, paliekant net karinį turtą. Iš kareivinių išstumti kariuomenės vienetai su savo turtu kartais turėjo apsistoti net be pastogės.
6. Sovietų kariuomenė, visai neklausdama Lietuvos vyriausybės sutikimo, bet sauvališkai, remdamasi savo jėga, nuo pat pradžių paėmė savo kontrolėn ir ėmė naudoti jai reikalingus įrengimus ir priemones: radiją, telegrafą, telefoną, geležinkelius ir kt. Užėmė visas svarbesniąsias geležinkelių stotis, pagrindinių kelių sankryžas bei didesniuosius tiltus ir pastatė prie jų savo, dažnai tankais sustiprintas, sargybas, kurios labai varžė viešąjį judėjimą.
7. Jau pirmomis okupacijos dienomis Lietuvos - Vokietijos pasienio pereinamuose punktuose Sovietai pastatė savo karinę kontrolę, kuri prižiūrėjo ir diktavo lietuvių pasienio pareigūnų veiklą. Kiek vėliau Sovietų specialus pasienio apsaugos korpas užėmė Lietuvos - Vokietijos sieną ir Baltijos pajūrį, tikslu visiškai izoliuoti Lietuvą nuo Vakarų pasaulio. Bolševikų kariuomenei paėmus į savo rankas pasienio apsaugą, tuojau buvo įrengtos visos Sovietams įprastos pasienio izoliacinės priemonės: siena užtverta nepereinama spygliuotų vielų tvora, kuri buvo saugoma stiprių sargybų su specialiai dresiruotais šunimis; pasienyje nustatytos trys “saugumo zonos”, į kurias galima buvo įžengti arba jose gyventi tik su tam tikrais, Sovietų karinės valdžios duodamais, leidimais. Tomis priemonėmis Sovietų kariuomenė iš pirmųjų dienų Lietuvą atskyrė nuo vakarų pasaulio nepereinama “geležine uždanga”.
8. Sovietų karinės okupacijos geležinė letena Lietuvoje iš karto prispaudė ne tik ginkluotąsias pajėgas, bet ir civilinės valdžios įstaigas. Bolševikai tuojau griebėsi paimti į savo kontrolę vidaus tvarką saugančias ir užsienio reikalus tvarkančias institucijas ir tuo radikaliai paraližuoti savarankų valstybinį gyvenimą. Kaip toji kontrolė žiauraus okupanto metodais buvo vykdoma, parodo, kad ir šie faktai: tvarkos ir saugumo įstaigos buvo apstatytos šarvuočiais (pvz., Saugumo rūmai).
9. Sovietų armijai tik įžengus į Lietuvą, bolševikai tuojau sunaikino buvusią lietuvišką spaudą ir jos vietoje ėmė leisti komunistinę, kurioje bjauriausiai buvo dergiama Lietuvos valstybės santvarka, tautos gerbiami asmenys, valstybės pareigūnai ir t.t. Sovietų kariuomenei įžygiavus, iki to laiko buvusi lietuvių karinė spauda daugiau negalėjo pasirodyti. Jos vietą užėmė specialiai kariuomenei skiriama komunistinė spauda periodikos ar pamfletų formoje, kurioje nuolatinė ir pagrindinė tema buvo kareivių kiršinimas prieš jų vadus ir Sovietų armijos garbinimas. Kadangi ši bolševikinė spauda kareivių tarpe neturėjo nė mažiausio pasisekimo ir savo tikslų pasiekti negalėjo, tai jie ėmė įžūliai reikalauti “apvalyti Lietuvos kariuomenę nuo reakcionierių”.
11. Sovietų karinė vadovybė tuojau pareikalavo perduoti jos valdžion 1939 m. rugsėjo mėn. internuotus lenkų kariuomenės karius. Tai buvo sulaužymas tarptautinių dėsnių, kurie įvyko ne karo veiksmų pasėkoje. Tenka manyti, kad bent dalis tų, į rusų rankas patekusių karių, buvo Katyno skerdynėse nužudyti.
Skaityti daugiau: SOVIETŲ KARINĖ LIETUVOS OKUPACIJA
VACLOVAS ALKSNINIS
Rugsėjo 1 dieną netekome Jono Budrio. Kaip nereikia įrodinėti, kad granito kalnas yra augštas, tvirtas ir pastovus — tai savaime suprantama, taip lygiai lietuviui netenka įrodinėti, kad Jonas Budrys yra Lietuvos didvyris -herojus — tas yra savaime aišku. Jis yra toks didus, kad visos tautos matomas ir įvertinamas. Sakau yra,bet ne buvo,nes jis ir kūniškai miręs mums šviečia kaip žibintas, kaip keliavedė žvaigždė, rodanti kelią į tautos laisvę ir garbę. Jo talentas numatyti įvykius, daryti drąsius sprendimus, juos vykdyti su meile, ryžtu ir tikėjimu į siekiamą tikslą, liudija buvus jį tikruoju Vadu, rašytinu didžiąja raide. Šios savybės jį pastato greta pačių žymiųjų lietuvių, gimusių iš tautos visame jos garbingos ir tragiškos istorijos laikotarpyje. Toki vyrai net ir skaitlingoms tautoms tegimsta gal vienas per šimtmetį.
Jonas Budrys buvo naujosios Lietuvos riterio, be baimės ir dėmės, įsikūnijimas. Visą savo talentą, garbingai ir ištikimai, nesiblaškydamas ir nesilankstydamas, iki paskutinės gyvenimo minutės, jis aukojo Lietuvai. Apie jį buvo ir bus kuriamos legendos, kurios dabar ir ateity kaitins jaunųjų lietuvių širdis ir skatins juos sekti jo pavyzdžiu su pagarbiu susižavėjimu.
Dar taip nesenai jam būnant mūsų tarpe, mes jutome užuovėją už jo didžios asmenybės. Atrodė visad taip ir turėjo būti. Tik jo netekę, patiriame, kokią didelę spragą jis paliko tautos laisvės kovos baruose. O vienok, nepaisant skausmo ir praradimo didybės, mes likusieji laisvės kovos paskirtį turime tęsti dar su didesne įtampa. Žmonės į gyvenimą ateina ir iš jo išeina, bet tauta palieka amžina, kol ji kuria vertybes ir kovoja. Vincas Kudirka, numatydamas savo mirtį, parašė šiuos testamentinius žodžius: “Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną iš tų, kurie vrilaiko jūsų namo sieną, namas negrius ir iš baimės jūs neišlakstykit, tiktai, vieton ano stulpo, tąją pačią dieną, tuoj kitą statykit”.Šios kudirkinės mintys tinka ir šiam atvejui. Jono Budrio asmenyje netekome tikrai didžio stulpo, bet tautos namas negrius, nes velionis įkvėpė mums tiek jėgos ir pasitikėjimo, kad sujungtomis jėgomis, drauge pečiais surėmę, atlaikysime.
Jo atminimas teskatina kiekvieną dorą lietuvį kovai ir aukai dėl okupantų bolševikų kryžiuojamos tautos laisvės ir garbės idealų. Išsigimėliams gi — bolševiko okupanto pataikūnams — besidžiaugiantiems tautos rusinimu ir susinimu, tebūnie jis karšta žarija, deginanti išgamų sąžines iki pat jų niekingo gyvenimo pabaigos.
Skaudžiai išgyvendami didįjį praradimą, pagarbiai lenkiame galvas Jono Budrio atminimui. Tebūnie jam lengva Amerikos žemė, kol jo palaikai bus pargabenti į jiems deramą vietą — laisvos Lietuvos didvyrių panteoną.
Ramovės C. V-bos p-kas gen. S. Dirmantas atsisveikina su Klaipėdos krašto sukilėlių vyr. vadu, Lietuvos gen. kons. Jonu Budriu. Greta stovi gen. kons. dr. P. Daužvardis, J. Bačiūnas, LTB, p. Jasaitis, klaipėdiečių atstovas, kons. A. Simutis ir kt. Priekyje—velionio šeimos nariai.
Skaityti daugiau: JONO BUDRIO NETEKUS
P. GUDELIS
(Pabaiga)
1918 m. vasario mėn. sugrįžę į Tiflisą sužinojome, kad Batumo lietuvių pionierių kuopos steigimas jau visiškai legalizuotas ir išleisti reikalingi įsakymai. Fronte esančių lietuvių karių patogumui buvo paskelbta, kad norį į kuopą stoti lietuviai, pravažiuodami pro Tiflisą, gali registruotis Kaukazo armijos lietuvių karių Pildomajame komitete. Atrodo, kad Tifliso stotyj buvo iškabintos lentos su kvietimu ir adresu, bene, ne tik rusų, bet ir lietuvių kalba. Tačiau laukiamas norinčių į kuopą stoti lietuvių karių antplūdis neįvyko. Pasiteirauti, tiesa, buvo užėję keli lietuviai, bet ir jie buvo blogai nusiteikę. Išvargę ir pakankamai išbadėję fronte, jie nebesiryžo iš naujo stoti, kad ir į tautinį dalinį. Viena, bijojo, kad po apmokymo gali būti vėl išsiųsti į frontą; antra, tikėjosi pavieniui greičiau pasiekti Lietuvą, keliaudami per Rusiją.
Kaukazo lietuvių taryboje darbas virte virė. Joje dalyvavo: mokytojas Pranas Dailydė— pirmininkas, stud. O. Kerpauskaitė — sekretorė, M. Dailydienė — iždininkė, Kl. Prielgauskas — reikalų vedėjas, Al. Marcinkevičius ir kiti nariai. Buvo pradėtas nuodugnus visų lietuvių registravimas ir jų reikalų atstovavimas prie Gruzijos respublikos vyriausybės.
Ta vyriausybė nedaug tesigilino į tautinę kilmę, ir visus svetimtaučius laikydama rusais, šalino juos iš tarnybų. Daugeliui lietuvių grėsė tokia nelaimė ir tik per lietuvių tarybos užtarimą jie buvo palikti tarnauti. Darbo buvo daug, tai ir aš kartu su St. Jazdausku buvome tuojau pakviesti talkon, nes ir mes Kaukazo lietuvių organizacijų atstovų suvažiavime buvome išrinkti tarybon. Dabar išrinko mane tarybos pirmininko pavaduotoju. Todėl nutariau pasitraukti iš tarnybos Karšo tvirtovės artilerijoje.
Nusistatęs apsigyventi Tiflise, turėjau vykti į Karsą persigabenti savo mantą. Tvirtovės artilerijos viršininkui padaviau pareiškimą pervesti mane į Batumo tvirtovės pionierių bataliono lietuvių kuopą. Gavau taip pat leidimą persigabenti nemokamai savo turtą. Paskutinį kartą dalyvavau Karšo lietuvių d-jos valdybos posėdyje ir perdaviau Ad. Tamošiūnui pirmininko pareigas.
Sugrįžęs į Tiflisą pasilikau ten, nes norinčių stoti į tautinį dalinį Batume lietuvių nesusirado. Taip baigėsi dabar garbinamos Karšo lietuvių kuopos gyvavimas. Kaip matome, gražus sumanymas suorganizuoti Užkaukazyje tautinį lietuvių dalinį ir visos tam tikslui padėtos pastangos bei padaryti žygiai nuėjo niekais. Taigi, kaip kiekviename padavime, taip ir mite apie Karšo lietuvių kuopą vis dėlto glūdi trupinėlis tiesos. Karšė gimė mintis steigti lietuvių tautinį dalinį Užkaukazyje. Visas mano, karsiečio, bergždžias darbas buvo tokią kuopą organizuoti. Neklysiu tvirtindamas, kad tik aš vienas buvau oficialiai paskirtas į steigiamą lietuvių tautinį dalinį. Mano tarnybos lape figūruoja toks įrašas: “Komandiruotas naujon tarnybos vieton, tautinėn dalin į Batumo tvirtovės sapiorų bataliono Lietuvių kuopą 1918 m. kovo 6 d. (Artilerijai Įsakymas 64 Nr. 4 par.-. Tai neabejotinas unikumas. Taigi steigiamo Užkaukazyje lietuvių tautinio dalinio tikrasis vardas buvo “Batumo tvirtovės sapiorų bataliono lietuvių kuopa”.
Skaityti daugiau: IŠ LIETUVIŲ KARIŲ VEIKLOS UŽKAUKAZYJE PIRMOJO PASAULINIO KARO METU
V. ŠLIOGERIS
Kiek man teko patirti, III Karo mokyklos laida spaudoje, nei Lietuvoje, nei emigracijoje, plačiau nebuvo paminėta. Nors ir pavėluotai, noriu užpildyti šią spragą, nes, atrodo, greitai visi tą laidą baigę išmirsime.
Pradėjus organizuoti Lietuvos kariuomenę ir pirmiesiems savanoriams atsiradus, jiems vadovauti buvo paskirti lietuviai karininkai, tarnavę rusų caro kariuomenėje, o kiek vėliau ir vienas kitas lietuvis, tarnavęs vokiečių kaizerio kariuomenėje. Lietuvos kariuomenės sudėtyje organizuojamiems gudų daliniams vadovauti buvo parinkti gudai, bei vienas kitas ir rusas karininkas. Jau nuo pat pradžios mums trūko karininkų, ypač specialių ginklų rūšių. Šis trūkumas kariuomenei augant darėsi vis aštresnis. Tą spragą užpildyti 1919 m. sausio 25 d., Kaune, buvo įsteigta Karo mokykla, paskyrus pirmuoju jos viršininku karininką (vėliau generolą) J. Galvydį - Bykauską. Tačiau Karo mokyklos I laidos mokslas prasidėjo tik kovo 11 d. ir pirmoji, savą karinę mokyklą baigusių, karininkų laida buvo išleista 1919 m. liepos 6 dieną.
Aš patekau į Karo mokyklą jau kiek vėliau, į III laidą. 1919 m. tarnavau kareiviu 2 pėst. pulke, III batalione kpt. (vėliau plk.) J. Petruičio vadovybėje. Pasibaigus kovoms su bermontininkais, ir juos išvijus iš Lietuvos, 2 p. p. III batalionas iš Viežaičių dv., netoli Gargždų miestelio (ant rubežiaus su Klaipėdos kraštu), buvo perkeltas į Mažeikius. Tai buvo 1919 m. gruodžio paskutinėmis dienomis. Iš čia, 1920 m. sausio pradžioje, aš buvau išsiųstas į Karo mokyklą. Kokios anuo metu buvo blogos susisiekimo sąlygos, paminėsiu, kad iš Mažeikių į Kauną, su kelių valandų sustojimu Šiauliuose 2 p. pulko štabe gauti dokumentus, traukiniu teko važiuoti ištisas dvi paras. Mat, tuomet beveik nebuvo anglies ir garvežiai buvo kūrenami malkomis. O malkas gaudavo traukiniui sustojus miške. Malkas pakrauti į garvežio tenderį padėdavo ir keleiviai. Taigi, kelionė būdavo su ilgokais sustojimais ir, be to, traukinys judėdavo lėtai, nes ilgai užtrukdavo, kol garvežys įkaitindavo pakankamai stiprų “garą”, kad jis galėtų judėti.
Kaune, prieš mokslo pradžią, būsimi kariūnai apie savaitę laiko turėjo gyventi etapo skirstymo komendantūroje, buvusioje Totorių (vėliau Kanto) gatvėje, netoli vėliau buvusių Susisiekimo ministerijos rūmų. Tačiau, turį pažįstamų, galėjo apsistoti ir privačiai. Aš su vienu draugu apsigyvenome viešbutyje. Čia galėjome, po fronto vargų, švarioje lovoje gerai atsimiegoti.
Skaityti daugiau: KARO MOKYKLA KAUNE IR VILNIUJE 1920 METAIS
