SIMONAS DAUKANTAS IR JO MIRTIES ŠIMTMETIS
V. JONIKAS
Šiais metais sukanka šimtas metų nuo didžiojo Lietuvos garbės ir laisvės kovotojo Simono Daukanto mirties. Jis gimė 1793.X.28 Kalvių kaime, Skuodo valsčiuje, žemaičių ūkininkų šeimoje. Savo skaistų patriotizmą ir laisvės žavesį tiesiog paveldėjo iš gimdytojų, kurie abudu, tėvas Jurgis ir Kotrė Odinaitė - Daukantienė, turėdama jau Simuką, drauge su trimis Jurgio broliais, dalyvavo sukilėlių kautynėse 1795 m. ties Liepoja prieš rusus. Tada vyko paskutinis Lietuvos - Lenkijos padalinimas ir tikroji okupacija. Tos nelaimingos kovos atsiminimai buvo Simukui pirmas dvasinis maistas, teikiamas tėvų pasakojimais.
Simonas Daukantas yra nepaprastai spalvinga ir patraukli asmenybė, liekanti visiems laikams. Jis, augdamas tautiškoje kaimo aplinkoje ir sulenkintoje Žemaičių Kalvarijos gimnazijoje, suprato tautinio auklėjimo užmirštą svarbą, su penkiais rubliais kišenėje pėsčias nuėjo į sostinę Vilnių, kad baigtų tenai universitetą ir gerai pasiruoštų kovai už savo tautą. Šiuo žygiu jisai savo žmonėms įrodė, kad mokslas yra pasiekiamas ir be pinigų, ir taip savo keliu patraukė jaunimą daugiau žinoti, kad galėtų daugiau gero padaryti.
Dar jaunuoliu būdamas, jau pasireiškė raštais ir vėliau subrendo į rimtą istoriką, parodžiusį, kad savo tautos praeitį privalu rašyti savo kalba ir savo mintimi, nepasikliaunant aklai svetimų, mums priešiškų, tautų šaltiniais. Užtenka tik perskaityti jo “Būdą senovės kalnėnų ir žemaičių”, kad pajaustumėm jo tautiškos minties revoliucišką srovę: kas svetima — netikra, kas sava, lietuviška, — tai geriausia! Jo savumo supratimas buvo platus, apėmė visas aisčių tautas, todėl nenustembame, kada jis latvius, prūsus, jotvingius ir gudus vadina savais, tos pat kilmės lietuviais. Jo patriotinė filosofija nu-smaigstė gaires tvirtai tautinei valstybei, atremtai į prigimties jėgas, kurios tik vienos yra patikimos. Jo mintys turėjo sraunią įtaką ne tik to laiko kaimiečiams, bet ir pats vyskupas Valančius be Simono gal nebūtų tas, kas buvo ir gal nebūtų latvių patriotiškas poetas Janis Rainis vėliau dainavęs apie mūsų tautų brolystę ir prūsų veikėjai gal būtų neturėję Vydūno ir nebūtų buvę 1918 m. Lietuvos. Daukanto veikla buvo mūsų tautai tokia didelė, kad jos lig šiol užteko dvasiškai atsigaivinti ir dar ilgai mums jos reikės.
Daukantas buvo nepaprastas ir kitu savo sugebėjimu — tai mokėjimas suderinti darbą už pragyvenimą su darbu už idealą. Tas matosi iš jo gyvenimo, kai baigęs universitetą dirbo rusų karo įstaigoje Rygos mieste, ar Petrapilio archyve, kur užsidirbo duoną ir galėjo prieiti prie valdiškų ir istoriškų paslapčių, kad jas panaudotų savo tautos kovai, pridėdamas ir savo teisėtai uždirbtą algą, prieš tuos pačius rusus, jo darbdavius. Verta mums visiems iš to pasimokyti.
Daukantą baisiai erzino svetimų jėgų ataka prieš jo dorą tautą, nežiūrint, kas tos jėgos buvo. Regėdamas klastingą lenkų Bažnyčios invaziją į lietuvių sielą, jis nelaikė už nuodėmę suabejoti pačiomis tos religijos tiesomis. Jam vis meilė su klasta nesiderino. Jam vis atrodė, kad kunigų ar vienuolių skaistybė traukė bajoriją į kapus, nuodijo kaimiečių sąžinę ir baidė nuo tikrojo gyvybės šaltinio. Jam senieji dievų veidai atrodė tėviškesni, jų kriviai - senukai, daug svieto matę, vilko nešti ir pamesti, daugiau nusivokė apie gyvenimą, nes gi dar tebežybčiojo amžinos išminties liepsnelės, tų krivių sudėtos patarlėmis į žmonių lūpas, o pagoniškos gaidos, pagrabinėse kaimiečių giesmėse, dar tebeskardėjo laukais. Jam šnibždėjo, kad tikroji tautos gyvybė ir išganymas kaip tik slėpėsi senovėje. Ta senovė turėjo būti atbudinta, kad vėl sujungtų gentis, vėl įkvėptų pasitikėjimo jėgą, gintų visus nuo pikto, todėl jisai su bičiuliu vyskupu Valančium ir šaukė iš visos jėgos per kiekvieną savo rašytą raidę broliams lietuviams.
Laikas buvo tikrai nepalankus Daukanto ir jo amžininkų veiklai kovoje už tautos laisvę. Jis pats gavo pergyventi skaudžius Kosciuškos, Napoleono, 1831 metų karus ir sukilimus, kietus caro administracijos smūgius, įskaitant ir Vilniaus universiteto uždarymą. Pagaliau paskutinis 1863 metų sukilimas su pralaimėjimo pasekmėmis jau senuką Simoną Daukantą visai pritrenkė ir 1864.XI.24 Papilėje jis pasimirė, sulaukęs 71 metų. Jo draugai buvo sukilimo išblaškyti, jo raštai, patys svarbieji, dar neišleisti, jo pinigai pirmiau raštams išeikvoti. Tik senas draugas kunigas Vaišvila su keletu žmonelių palydėjo Daukantą lietingą lapkričio dieną į piliakalnį ant Ventos kranto ir apmokėjo laidotuves. Liko nepalaidota tiktai Simono meilė Lietuvai ir žodis jos prisikėlimui.
Šimtas metų, sunkių ir kovingų, atlydėjo mus jo dvasioje, per spaudos draudimą, svetimų karalių karus, per Nepriklausomą Lietuvą lig šios dienos. Mes vėl nelaisvėje žvalgomės teisybės, jieškome tautai šventųjų, deja, jau nebematydami, kur veda tas tikrasis, tas kilnusis tėvynės mylėtojas. Kas tikrai myli, tas nemeluoja, todėl jo dvasinė stovyla turi žengti mūsų priekyje, kad šviestų ir kalbėtų mums apie kilniausią gyvenimo tikslą — savo tautos vėl tvarkomą, laisvą valstybę, Lietuvą.
