Partizanai: Istorija ir dabartis

1863 METŲ SUKILIMAS

Žadeikių karališkojo dvaro valsčiuje

JONAS VADOPALAS

Nevienodai vertinamas 1863 metų sukilimas. Vieniems atrodo nereikalingos buvo lietuvių aukos lenkiškam reikalui. Kitiems atrodo jis buvo kryžkelė ir išsiskyrimas lietuvių valstiečių, kurie likosi prie lietuviškosios kalbos, ir lietuvių bajorų, kurie priėmė lenkiškąją kalbą.

Kaip kas bevertintų 1863 metų įvykius, bet be 1863 m. sukilimo nebūtų buvę Muravjovo, kuris 1863 m. sukilime įžiūrėjo irgi tik lenkiškąjį reikalą ir visu baudų ir slopinimų sunkumu užgulė Lietuvos bajorus ir sulenkėjusią Lietuvos dvasiškiją palauždamas jų ekonominę ir kultūrinę hegemoniją Lietuvoje.

Ne tik tų luomų vyravimui, bet ir jų nešamam lenkiškumui buvo suduotas lemiamas smūgis; vėliau valstiečių kilmės lietuviškajai inteligentijai nebesunku buvo sustabdyti lenkų kalbos plitimą Lietuvoje.

1863 metais buvo panaikinta lenkų dėstomoji kalba mokykloje ir įvesta rusų. Mokyklos iš bažnytkaimių ir dvarų buvo iškeltos į mažas gyvenvietes; kartu buvo iškeltos valsčių valdybų buveinės. 1863 m. Muravjovas atleido visus vietos kilmės valdininkus ir į jų vietą paskyrė atkeltus iš Rusijos. Viešąja kalba buvo paskelbta rusų kalba.

Be Muravjovo nebūtų buvę 1864 m. liustraciios, t. y., baudžiavos panaikinimo, įvykdyto labai palankiai “Krašto” valstiečiams. Tos sąlygos leido valstiečiams išugdyti savąją inteligentiją.

Dar 1861 m. paskelbtas baudžiavos panaikinimas buvo delsiamas, jo vykdymą sabotuojant iš bajorų pastatytų taikos tarpininkų pusės, o valstiečiams atsisakant priimti primetamas nepalankias sąlygas.

1863 m. Muravjovas panaikino taikos tarpininkų rinkimus ir paskyrė savus žmones, duodamas jiems nurodymų; tie nauji liustratoriai greit ir palankiom valstiečiams sąlygom įvykdė reformą. Muravjovas atleido visus 1861 įkurtų valsčių viršaičius ir raštininkus, kurių dauguma buvo dvarininkų pastatyti. Nauji viršaičių rinkimai buvo apsaugoti nuo bajorų ir dvasiškuos įtakos. Bajorams ir dvarų administracijai buvo uždrausta dalyvauti valsčių sueigose ir kištis į nutarimus. 1864 m. įsteigtos žemietijų savivaldos, kuriose dominavo bajorija, tad jų, žemietijų, veikimas lietuviškose gubernijose buvo suspenduotas, kad neleistų pasireikšti Lietuvos bajorams. Bajorų luominė atstovybė buvo palikta, bet Lietuvoje bajorų maršalkas skyrė valdžia.

Ekonomiškai atkutęs “Krašto” valstiečių luomas išugdė savo inteligentiją, kuri davė “Aušrą” ir “Varpą”. Valstiečių kilmės inteligentija buvo aiškiai nebe prolenkiška; buvo, jei ne prorusiška, tai bent su žymiu rusišku mentalitetu. Tas rusiškas mentalitetas jautėsi ir 1905 m. Vilniaus Seime reikalaujant Lietuvai autonomijos ir 1917 metų Petrogrado Lietuvių Seime reiškiant simpatijas Rusijos demokratijai.

Čia duodu mažą šukę mozaikai, atkurti 1863 metų sukilimą, kaip jis vyko ne tik mano tėviškėje, Daujėnų apylinkėje, tada Žadeikių karališkojo dvaro valsčiuje, bet ir visoje Lietuvoje.

Būdinga, kad iš mano gimtojo kaimo į sukilimą išėjo visi ūkininkaičiai, bet neišėjo nė vienas bundininkaitis. Paaiškinu, kad mano kaime 1863 metais buvo 8 kiemai karališkųjų valstiečių, kurie tvarkė didžiulį Žadeikių karališkojo dvaro traką, apie 1,000 dešimtinių. Kiekvienas kaimas turėjo daugiau kaip po didįjį valaką, po 43 dešimtines, gerai gyveno ir kiekvienas kiemas turėjo po savo bundininkų šeimą, kurie už bundą padėdavo apdirbti turimą valaką. Bundininkų buvo irgi 8 kiemai; atrodo, visi bundininkai buvo pabėgę poniškieji baudžiauninkai. Iš nupasakojimų atrodo, kad bundininkai turėjo mažiau gyvulių ir gyveno prasčiau.

Kad į sukilimą išėjo visi ūkininkaičiai, bet neišėjo nė vienas bundininkaitis, rodo, kad sukilimu nebuvo siekiama ekonominių ir socialinių išlyginimų. Visi ūkininkaičiai į sukilimą išėjo iš tradicijos. Dar gyva buvo Senosios Lietuvos valstybinė tradicija, kad pašaukus karan stodavo visi šauliai, o mano tėviškės kaimas, taikos metu medinčiai, karo metu duodavo Žadeikių karališkojo dvaro statomus karius.

1863 metais “pašaukimą karan” atlikęs, bažnyčioje girdėtas, kunigo perskaitytas atsišaukimas. 1863 m. sausio pabaigoje kun. A. Mackevičius Paberžės bažnyčioje iš sakyklos perskaitė atsišaukimą apie sukilimą. Atsišaukimą išklausė iš Daujėnų filijos atvykęs Juozapas Vadopalas.

Juozapas Vadopalas, Jokimo sūnus, gimęs apie 1835 metus, buvo Smilgių kaimo Žadeikių karališkojo dvaro valstietis. Pasitaręs su kaimynais nutarė, kad reikia stoti į kunigo šaukiamą sukilimą. Juozapas Vadopalas ėmėsi parūpinti ginklų. Susitarė su Smilgių kalviu Butkumi, kad nukaltų durtuvus ir atlenktų dalgių vikšrus, bei pritaikytų prie koto. Juozapo brolis Jurgis Vadopalas buvo gabus pakalbėti. Jis sakęs pamokslus kitų kaimų jaunimui, prikalbinėjęs išeiti į sukilimą; kalbėjęs prieš rusus, už tikėjimo apgynimą ir apie žemės gavimą. Per vasario ir kovo mėnesius susiorganizavo, virš 50 vyrų, sukilėlių būrys.

1863 m. balandžio pradžioje būrys patraukė į Krekenavos miškus ir prisijungė prie kunigo Mackevičiaus sukilėlių. Dalgininkai buvo atskirti ir įjungti į Viluko dalinius. Valstiečiai nemokėjo lenkiškai, todėl komandos būdavo lietuviškos.

Po apmokymo sukilėliai patraukė į Raguvos miškus. Į rytus nuo Raguvos pirmą kartą buvo susidurta su rusų kariuomene. Čia sukilėliai laimėjo. Rusai neteko keletos dešimčių užmuštų ir sužeistų. Visi rusų vežimai su ginklais ir amunicija teko sukilėliams. Sukilėliai turėjo tik sužeistų.

Iš Raguvos sukilėliai patraukė į Karsakiškio miškus. Ties Karsakiškiu vėl teko susikauti su rusais. Rusai turėjo mažus nuostolius, o sukilėliai neteko 3 užmuštų ir 10 sužeistų.

Gegužės pradžioje iš Karsakiškio žygiuota į Biržus. Ties Medeikių - Gudiškių kaimais (Biržų - Papilio - Valbalninko trikampyje) įvyko smarkios ir atkaklios kautynės su rusais. Daug žuvo abiejose pusėse. Vien Žadeikių sukilėliai neteko 25 užmuštų. Mūšį laimėjo rusai. Sukilėliai buvo išblaškyti.

Po Madeikių - Gudiškių mūšio Juozapas Vadopalas su būrio likusiais apie 30 vyrų pasitraukė į Daujėnų - Žadeikių apylinkių miškus, Žaliosios Girios atšaką. Toliau jie veikė kaip partizanai, puldinėdami rusų transportus ir kontroliuodami Žadeikių valsčių.

1863 m. rugsėjo mėn. prie Talačkonių k. karčiamos buvo iš rusų atimta keli vežimai ginklų transporto iš Biržų gabeno į Panevėžį, rusų įgulai. 1863. m. spalio mėn. rusai iš Žadeikių magazino (visuom. javų sandėlis) pradėjo imti javus savo įguloms. Sukilėliai pareikalavo Žadeikių Storastą Avižonį atiduoti raktus. Storasta Avižonis sakėsi raktų neturįs. Buvo sukilėlių suprastas vengiąs duoti raktus ir todėl buvo pakartas. Surastas magazinierius Avižonis (Storastos brolis) atidavė raktus ir grūdai buvo išpilti apylinkės valstiečiams. Rusai jieškojo magazinieriaus Avižonio, bet jis slapstėsi. Todėl rusai išprovokavo pasimatymą Avižonienės su vyru ir Avižonį suėmė Girsudų šile. Ten pat Avižonis buvo rusų pakartas.

1863 m. gruodžio 4 d. sukilėliai buvo sustoję nakvynės Skėtelių k. Trako atšakoje (tarp Daujėnų ir Krinčino). Naktį sukilėliai ten buvo rusų apsupti. Kaimas buvo sudegintas; būrys buvo išsklaidytas. Juozapas Vadopalas buvo sužeistas ir Suimtas. Jis buvo nuvežtas į Panevėžio kalėjimą, iš ten perkeltas į Šiaulių kalėjimą ir Šiauliuose 1864 m. gegužės 10 buvo sušaudytas.

Sukilėliai dažnai lankydavosi ir ilsėdavosi Lebeniškių kaime, kurį supa krūmynai ir trakai, Žaliosios Girios atšaka. Tas kaimas yra didelis, atokiau nuo kitų gyvenviečių ir kelių. Po sukilimo rusai visus Lebeniškio gyventojus, viso 40 šeimų, ištrėmė į Rusiją, kaimą apgyvendino rusais ir pastatė jiems cerkvę.

Iš mano tėviškės Smilgių k. į sukilimą išėjo devyni vyrai; penki jų žuvo, keturi išlikę gyvi slapstėsi, arba buvo bausti. Žuvo abu sūnūs nebeatmenamos pavardės kiemo. Susenę tėvai, nebesulaukę sūnų grįžtant, ūkį perleido Navakams. Juodokų kiemo į sukilimą išėjo du sūnūs. Vienas sūnus žuvo, o Antanas ištisus 25 metus, iki amnestijos, slapstėsi Vilniuje; mirė 1928 m. Pabervalkio kiemo sūnus, išėjęs į sukilimą, žuvo.

Vadopalų Jokimo kiemo į sukilimą išėjo du sūnūs. Juozapas buvo sušaudytas 1864 m. gegužės 10 d. Šiauliuose, o Jurgis, nepilnametis, buvo baustas rykštėmis ir laikomas policijos priežiūroje iki 1885 m.; mirė 1921 metais. Tribės kiemo sūnus, Petras 25 m., iki amnestijos slapstėsi Šiauliuose. Mirė 1906 m.

Vadopalų Martyno kiemo sūnus Kazimieras po Raguvos mūšio pasitraukė iš sukilėlių ir policijos priežiūroje išbuvo iki 1868 m.; mirė 1914 metais.

Iš Žadeikių sukilėlių būrio teliko gyvi keliolika sukilėlių; nė vienas sukilėlis neemigravo. Man yra žinomas kaikurių jų likimas:

Mainonis, Ličiūnų k., suimtas Skėtelių kautynėse, apkaltintas 2-os kateg. nusikaltimu, ištremtas į Rusiją ir ten miręs apie 1880 m., jo ūkis buvo konfiskuotas. Kazilionis, Žadeikėlių k., 2-os kateg. nusikaltėlis, ištremtas į Rusiją, ūkis konfiskuotas; po 25 m. iš Rusijos grįžo, mirė apie 1895 m. Petras Butkus, Smilgių kalvis, už ginklų kalimą sukilėliams tardytojų sumuštas mirė.

L. E. 8 t. 53 p. rašoma, kad Gumbės k. pakartas Juozas Vadopalas. Čia Gumbės k. vadinami Girsudai, kur 1863 m. buvo rusų pakartas paliegęs sukilėlis. Aktas surašytas apie pakartą Juozą Vadopalą, sūnų Motiejaus. Čia galėjo būti pakartas Juozas Vadopalas, sūnus Mato iš Židonių kaimo.

1905 metais Valakų miške nukirsto ąžuolo drevėje rasta griaučiai ir jietis; matyti, būta 1863 metų sukilėlio.

Po 1863 m. sukilimo Žadeikių karališkojo dvaro valsčius buvo panaikintas. Jo vieton įsteigta trys smulkesni valsčiai: Girsudų, Gulbinų ir Skrobetiškio. Tų valsčių buveinėmis buvo parinktos mažos gyvenvietės, vengiant bažnytkaimių ir dvarų, kad bajorija ir sulenkėjusi dvasiškija nedarytų įtakos į valstiečius.

Girsudų vals. būstine buvo parinktas Smilgių k. Girsudų vals. ribose Daujėnų bažnytkaimis. I Smilgius buvo atkelta ir Žadeikių Edukac. Kom. Mokykla. Tos mokyklos mokytoju buvo paskirtas rusas, kuris mokė rusiškai ir lietuviškai graždanką. Gulbinų vals. būstinė buvo irgi kaime. Gulbinų vals. ribose buvo Krinčino miestelis ir sena parapija. Skrebotiškio vals. būstinė buvo kaime. Skrebotiškio vls. ribose buvo miestas Pasvalys ir sena parapija. Panašiai įsteigtas Čipėnų vals., kurio ribose buvo Vabalninko bažnytkaimis ir sena parapija.

Vieton taikos tarpininkų buvo paskirti nauji liustratoriai, kurie greit įvykdė baudžiavos panaikinimo reformą pagal Muravjovo nurodymus: po tris dešimtines gavo ir dvaro bernai, amatininkai, ko Rusijos gubernijose nebuvo duodama. Buvo įkurti nauji “susiedų”kaimai, arba prie ūkininkų kaimų buvo padarytos vadinamos “susiedų ulytėlės”.Vardas Susiedasnereiškia dabartinės sąvokos kaimynas (neighbour), bet yra pažodis vertimas į rusų kalbą iš sen. slavų kanceliarine kalba surašytų Lietuvos dokumentų termino “koimincy”,kuris reiškė “dvaro nelaisvus bernus ir jų šeimas” — “čeliadj nievolnaja(LE 10- 242). Vardas Susiedas ir dabar daujeniečių tebevartojamas pasakymui grytelninko ir liaudies etimologija siejamas su liet. susėsti, ne su slav. sosed.

Žadeikių kar, dvaro liustracinė komisija

dirbo Žadeikių dvare. Komisijos uždavinys buvo nustatyti, kiek kurio kaimo valstietis dirbo ir naudojo dvaro žemės ir kiek, imant įstatyminę normą, jis turėtų gauti savos žemės. Beveik visi karališkių kaimai naudojosi daugiau, nei valaku žemės, tad dalis žemės buvo išskirta ir buvo įsteigti nauji kaimai.

Iš Girsudų k. viršnorminės žemės buvo įkurti du kaimai: Baliečių (15 kiemų po 3 deš.) ir Patrakęs (10 kiem. po 3 deš.) k., be to, įkurta susiedų ulytėlė (11 kiemų po 3 dešimtines). Iš Stačiūnų viršnorminės žemės įkurtas Dirvonų k. (10 kiem. po 3 dešimtines). Iš Baukų - Smiltinės k. (7 kiem. po 6-8 deš. smėlyno). Smilgių kaimas buvo visai pertvarkytas: iš 8 kiemų po 42 deš. buvo padaryta 12 kiemų po 28. deš. ir įkurta susiedų ulytėlė iš 8 kiem. po 3 deš.; Smilgių trake buvo išskirta lydimų aikštė ir į-kurtas Maliupių kaimas iš 8 kiem. po 10 deš. ir 12 rekrūtų daržų po 1 rekrūtų deš. (pusantro ha.); trake buvo išskirta lydimų aikštė Dirvonai ir įkurtas Petraičių k. (Petrovkos k. iš 6 kiem. po 20 deš., kur įkurdino Žadeikių dvaro ir Ragu jų bernus).

Dvaro Trakas buvo išskirstytas dvaro valstiečiams po 2 deš. trako kiekvienam kiemui. Gavo Pasvalio, Palivarkų, Girsudų, Ličiūnų, Baukų, Smilgių kaimai; net karpiškiai Daujėnų baudžiauninkai gavo 35 biržes. Likę neišdalinta 67 deš. trako buvo pavadinta Diferencijos mišku ir priskirta prie valdiškų miškų.

Liustratoriai nešykštėjo Žadeikių dvaro žemės dalinti; gavo ir tokie, kurie negalėjo būti dvaro inventoriuje. Permatavę Smilgių didžiava-lakius ūkius, iš 8 ūkių padarė 12 ūkių; įkurtus 4 naujus ūkius paskyrė: vieną ūkį gavo poniškasis baudžiauninkas Lapenas iš Butniūnų k. (Krinčino dvaro); du ūkius gavo dvaro valstiečiai jau turėję ūkius kitur: Činga — Užusienio vienk., ir A. Vadopalas — Ličiūnų k., jie senuosius ūkius palikę broliams; vieną ūkį gavo Jokimas Vadopalas, ten pat Smilgiuose jau turėjęs vieną ūkį, turėtą ūkį perleido sūnui, o pats gavo naują ūkį (juokaudavo, pirkęs už medų). Ne dvaro, bet poniškieji (karpiškiai) valstiečiai yra daujėniečiai, gavę 35 biržes — 55 deš. trako.

Liustratoriai siūlė smilgiečiams paimti trako 20 deš. prie Užusienio pievų; baigimui reikalo paprašė atvežti statinę alaus; smilgiečiai alaus nenuvežė, todėl traką paėmę pasvaliečiai.

Paskirtieji liustratoriai, atrodo, buvo gan radikaliai nusiteikę prieš dvarininkiją, bet nebuvo prorusiški. Žemės davė ir buv. sukilėlių šeimoms, kurių ūkiai buvo rusų konfiskuoti: Žadeikėlio Kazilionienė gavo iš Smilgių trako 28 deš.; jos vyras buvo sukilėlis, jo ūkis konfiskuotas, o pats Kazilionis buvo ištremtas į Rusiją; 28 dešimt, ūkį davė Jokimui Vadopalui, sukilėlių Juozapo ir Jurgio Vadopalų tėvui.

Neteko girdėti, kas ir iš kur buvo tie Žadeikių karai, dvaro liustratoriai, bet man žinomas likimas Pabiržės grafų Tiškevičių dvaro kamarninko Kristupo Cieplinsko. Tai buvo “raudonasis bajoras” iš Motėjūnų dvaro, Kupiškio vals. ir grafų Tiškevičių dvariškis. Jis pravedė savo ponams labai nepalankią liustraciją, užsitraukė ponų nemalonę ir neteko emeretūros iš ponų dvaro.

GARIBALDŽIO LAIŠKAS ZIGMANTUI SIERAKAUSKUI

Skelbiama, kad Maskvos ir Leningrado archyvuose surasti dar iki šiol nežinomi Garibaldžio laiškai. Toji plati korespondencija yra iš 1859-1876 metų ir buvo rašyta Italijos didvyrio, politiko, savo vienminčiams ir draugams. Adresatų tarpe yra pavardės italų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų ir lietuvio Zigmanto Sierakausko. Nors lenkai ir negali nuslėpti fakto, kad jis kovojo vien tik Lietuvoje, bet laiko jį lenku — savu.

Tie laiškai nušviečia Garibaldžio žygius, leidžia geriau pažinti asmeninius kontaktus ir draugiškumų su siekiančiais laisvės kituose kraštuose. Mums ypatingai įdomus Garibaldžio laiškas, rašytas Zigmantui Sierakauskui.

Patriotinio sąmokslo dalyvis ir revoliucinio išsilaisvinimo judėjimo veikėjas, tada Rusijos teritorijoje, Zigmantas Sierakauskas Lietuvoje buvo vyriausiuoju 1863 m. sukilimo vadu. Balandžio mėn. jis buvo snunkiai sužeistas ir carinės kariuomenės paimtas nelaisvėn. Iš ligoninės vienok jam pasisekė parašyti ir išsiųsti laišką Garibaldžiui. Garibaldžio atsakymo Z. Sierakauskui jau nebeteko skaityti, nes 1863 m. birželio 15 d. jis buvo pakartas Vilniuje.

Garibaldžio laiškas, “kas reikėjo” pakeitus, 1879 m. buvo atspausdintas žurnale “Russkaja Starina”.

Tame laiške Sierakauskui, tarp kitko, Garibaldis rašė:

“Mielas bičiuli, pravedęs sukilimą Lietuvoje, Kauno vaivadijoje, per ištisas tris savaites žavėjai, vertei Europą reikšti tikrą nusistebėjimą. Už šitokią drąsą ir vyriškumą, sukeliantį manyje supratimą ir didelį prijautimą Jūsų šventoje kovoje, norisi pasveikinti paspaudžiant ranką. Nelaimei, likimas padarė mane beveiksmiu. Jūs neturite teisės nustoti vilties; europiškoji demokratija neleis jūsų tėvynę taįp baisiai nužudyti. Jūsų vyriškumas, užsidegimas, tvirtas nusistatymas yra mums pavyzdys, kaip reikia kovoti su despotizmu.

K. M. J. Šarūnas