Partizanai: Istorija ir dabartis

Šaulė Tremtyje

AR KELTINOS BLOGYBĖS?

Kad pasaulyje vyksta žiauri kova dėl gėrio su blogiu pastebi kiekvienas, bent kiek giliau susimąstęs. Jei prieš keletą generacijų toji kova buvo daugiau moralinė ir ne tokia vieša, tai dabar ji yra išėjusi į gyvenimą savo realiausiomis ir žiauriausiomis formomis, ir pasidariusi pasaulio pabaisa. Tuo pavyzdžiu yra jau ne vien komunizmas, marksizmas ir visoks banditizmas, veikią valstybiniais mastais, bet tas blogis giliai yra įleidęs šaknis ir į kultūrines sritis ir sunkiasi į atskirų asmenų dvasinį gyvenimą. Žmonių širdys darosi vis kietesnės ir žiauresnės, silpnėja valios atsparumas ir menkėja dvasinio gyvenimo idealizmas. Realusis materializmas yra šių laikų stipresnis dvasinis vadovas nei kitos gilesniosios pasaulėžiūros. Religingumas dažniausia reiškiasi tik grynai išviršine forma ir vis mažiau bevaldo žmonių širdžių gelmes. Moralinis atbukimas reiškiasi ne tik privačių žmonių gyvenime, bet jis pastebimas ir tų gyvenime, kurie turėtų būti dvasinio gyvenimo pavyzdžiai ir vadovai.

Tačiau viešai kelti gyvenimo blogybes bei trūkumus pasidarė lyg ir nepriimtina, neįprasta. Pavyzdžiui, kada prašoma parašyti straipsnį apie mūsų gyvenimo blogybes, buvo atsisakoma ir net patariama tų klausimų nejudinti, kad nesukėlus pasipiktinimo. Kodėl mes, būdami realistai, bijome pačios tikrosios realybės? Kodėl turime bijoti aiškiai pasmerkti, kas smerktina ir bloga ir tada priešpastatyti kitą realybę — gerąją. Nepasidarydami moralistais, būkime tiktai modernistais — realistais giliausiąja prasme. Pasekdami blogybes, labiau išryškinsime gražiausius gėrio pasireiškimus, jų ryškiausiuose ir giliausiuose pavidaluose, amžinai patraukliuose, prieš kuriuos mes pagarbiai visados lenkiame galvas. Juk taip gražu, kad ruošiamės kuo iškilmingiau paminėti savųjų partizanų žygius, kurie mums simbolizuoja mūsų tautos kankinius, sukilusius prieš neteisybę, ir visus tikrus pasišventėlius tautos veikėjus, išėjusius viešai kovai su gyvenimą žlugdančiomis blogybėmis.

Didžiausioji blogybė bene ir bus, blogio tolerancija ir jam reiškiamas visuotinis abejingumas. Dar mes nesame tiek atbukę, nes mūsų dvasios gilumoje dar slypi krikščioniškosios moralės šaknys ir mes dar ryškiai skiriame, kas bloga. Tik dažnai ir mes jau norime prieš jį užmerkti akis ir, tuo būdu, leisti jam veistis ir savo aplinkos gyvenime. O toji tolerancija ir veda į tikrąjį atbukimą ir abejingumą. Mes norime padėti ginklus ir eiti pagal gyvenimo tėkmę — pasroviui.

A. Maceina savo knygoje Niekšybės paslaptis, nagrinėdamas Solovjovo antikristo problemą, sako, kad minia “labai gerai pajėgia eiti užmiršimo bei nesidomėjimo keliu. Šis kelias nereikalauja jokio mąstymo, jokio gilaus pergyvenimo, jokios jausmo įtampos. Priešingai, jis kaip tik reikalauja nemąstyti, nepergyventi, neįsitempti. Jis reikalauja pasilikti kasdieninėje lėkštumoje, kur viskas yra lygu ir pilka, kur kiti mąsto ir jaučia, kur kiti kovoja ir gyvena”. Tai ir yra tas mėgiamas ėjimas pasroviui. Ir antikristas pasirinkęs šią dirvą geriausia savajai veiklai. Anot to paties A. Maceinos, ir tikrasis bedievis esąs ne tas, kuris kovoja su Dievu, nes tuo pačiu jis pripažįsta Jo buvimą, bet tas, viskam abejingasis, kuriam vis tiek pat, yra Dievas ar nėra. “Jeigu tad anas apokalipsinis atkritimas yra ne atskirų asmenų, bet ištisų minių atkritimas, jis negali būti kitoks, kaip tik Dievo pamiršimas, Juo nesidomėjimas, abejingumas viskam, kas yra dieviška ir kuo Dievas pasaulyje apsireikš”. Ir toliau: “Antikristas, statydamas savo karalystę ant šios tikrovės faktiškumo, kaip tik ir mėgina šitokiu keliu atitraukti žmones nuo Dievo” — atseit, nuo tikrojo Gėrio. “Jis — čia turima galvoje antikristą — žino, kad kankinių susilaukusi idėja pasidaro nemirtinga. Ir juo daugiau Bažnyčia turės kankinių, juo ji darysis stipresnė. Todėl žudynes antikristas skiria tik Dievo išrinktiesiems, tik tiem, kurių jis prisivilioti neįstengia. Į visus kitus jis eina antruoju keliu. Į visus kitus jis neša abejingumą Dievo atžvilgiu” (262-263) pusl.).    Em. P.

ŠAULĖS VISUOTINAM SUVAŽIAVIME

Laiminga sekmadienio popietė Lietuvoje. šaulės Galvės ežere prie Vytauto pilies Trakuose.

Visuotinam šaulių S-gos suvažiavime, įvykusiam rugsėjo 6 d. Jaunimo Namuose Čikagoje, dalyvavo gražus būrys, tautiniais rūbais pasipuošusių, šaulių moterų iš Čikagos, o taip pat ir atstovių iš tolimesnių vietovių.

Pirmiausia išklausėme pamaldų ir nepaprastai gražaus ir jausmingo, šauliams pritaikinto, kun. J. Borevičiaus pamokslo. Toliau, dalyvavome žuvusių pagerbimo iškilmėse, kur tautiniais rūbais pasipuošusios vietos šaulės S. Petrauskienė ir G. Balsevičienė prie Žuvusiems Už Laisvę paminklo padėjo trispalvį gyvų gėlių vainiką.

Po to vykome į iškilmingą susirinkimą, kurį pradėjo Šaulių S-gos pirm. J. Giedrikas, pakviesdamas prezidiuman ir 3 moteris:    Birutiečių centro v-bos pirm. M. Babickienę, Skaučių Seserijos vyr. skautininkę O. Zailskienę ir Šaulių S-gos garbės narę S. Pūtvytę - Mantautienę, kurios visos tarė žodį perduodamos suvažiavimui nuoširdžiausius sveikinimus. Įdomu buvo išgirsti, kad sesė Mantautienė yra jau net 24-to visuotino suvažiavimo dalyvė.

Pasibaigus iškilmingam posėdžiui visi suvažiavimo dalyviai buvo labai gražiai Čikagos jūrų šaulių pavaišinti.

Darbo posėdžio prezidiuman išrinkus VI. Išganaitį, vėl buvo pakviesta tolimoji viešnia — S-gos garbės narė Sofija Mantautienė-—Brocktono šaulių atstovė.

Be kitų Centro v-bos narių, kalbėjo ir moterų šaulių vadovė Kunigunda Kodatienė, pasidžiaugė nuoširdžia moterų šaulių veikla vietovėse ir kvietė visas seses ir brolius šaulius prie dar didingesnio, reikšmingesnio, šauliška idėja pagrįsto, darbo, kad ne tik pateisinti savo egzistenciją, bet kad šauliai visur reikštųsi kaip gyva ir kovojanti lietuvių tautos dalis.

Šaulys Vi. Skirmuntas įteikė jai dar iš Lietuvos atsivežtą gintarinį šaulišką ženklelį.

Centro valdybos rinkimuose K. Kodatienė vėl buvo suvažiavimo išrinkta ir vėl pasiliko moterų šaulių vadovės pareigose.

Be suminėtų moterų suvažiavimo darbo posėdyje dalyvavo: iš Racine, Wise, atvykusi atstovė St. Petrušai-tienė ir vietos šaulės: S. Petrauskienė — pirm., Em. Petrauskaitė, Eug. Izokaitienė, Gr. Balsevičienė ir Em. Bačkauskienė, G. ir D. šilingaitės ir kt.

Išklausę pranešimų, džiaugėmės, kad Čikagos meno kuopelė taip gražiai dirba ir turi daug moterų, kad jūros šauliai jau turi 12 šaulių moterų ir, kad steigiasi naujas šauliš-kas vienetas Los Angeles, kuris jau irgi turi 5 moteris; kad kituose Amerikos ir Kanados šaulių vienetuose moterys gražiai reiškiasi.

Vakare dalyvavome bendromis jėgomis, šaulių su birutininkėmis ir kariais bei sav.-kūrėjais, suruoštame žum. “Kario” naudai koncerte-vakarienėje. Buvo nepaprastai jauki nuotaika, gera programa ir skanios šaulių ir birutininkių suruoštos vaišės. Ypač buvo miela matyti savąjį šaulišką jaunimą, taip gerai susišoku-sią tautinių šokių grupę, o taip pat klausytis solistės G. Peškienės dainų, R. Stankevičiūtės akordeono muzikos ir t.t.

Dalyvavusios suvažiavime viešnios buvo pakviestos pasilikti ir sekmadienio popietę šaulių A. A. Kybartų rezidencijoje pabendrauti su vietos šaulėmis. šauliškoje popietėje dalyvavo ir naujai išrinktas šaulių S-gos pirm. A. Valatkaitis.

Pradėdama subuvimą, K. Kodatienė padėkojo mieliems šeimininkams, leidusiems pasinaudoti jų patalpomis ir moterų šaulių vadovei S. Petrauskienei, už šaulių moterų sukvietimą. Pasidžiaugė jų gražia šakota veikla: kuopos darbe ir meno kuopelėje, o taip pat naujai besikuriančiu choru, kur sesė D. Valatkaitytė stengiasi kuo daugiau moterų pritraukti, linkėjo dar gražesnės tolesnės veiklos.

Papasakojo apie Brocktono moterų šaulių veiklą ir gražių minčių ateities darbui dar patiekė garbės narė S. Mantautienė, o taip pasidalino mintimis Šaulių Sąjungos pirmininkas A. Valatkaitis, ilgametė šaulių veikėja L. Dainauskienė, T. Serapinienė, Em. Petrauskaitė ir kt. sesės.

Sesė S. Petrauskienė, pasiaukojusi Čikagos moterų šaulių vadovė, nepaprastai daug dirbanti meno kuopelėje ir su kuopos šaulėm, nupasakojo sąlygas ir darbo kliūtis, nusiskundė, kad per maža sesių įsitraukia į aktyvų darbą. Jos darbui palengvinti buvo išrinktos dvi padėjėjos: Eug. Izokaitienė ir Em. Jazbutienė.

K. Kodatienė taip pat pareiškė negalinti toliau dviejų pareigų eiti ir prašė E. Petrauskaitę sutikti perimti ir toliau skyrelį “šaulė Tremtyje” redaguoti. Sesėms pasižadėjus daugiau savo skyreliu domėtis ir į jį rašyti, Emilija Petrauskaitė, kuri jau faktinai šį darba dirba, sutiko nuo naujų metų savystoviai skyrelio redagavimą perimti.

Tenka džiaugtis, kad Čikagos šaulės, nežiūrint amžiaus nei kitų skirtumų, gražiai darbe sutaria. Čia bendrą kalbą rado ir pati vyriausia šaulė, įv. darbų rėmėja, O. Vyšniauskienė ir pati jauniausia, 14 m. sesė B. Baškauskaitė, kuri jau nuo 12 metų — būdama VI skyriuje — į šaules įsirašė. Visoms buvo vienodai miela ir ši popietė. Ir vėliau prie vaišių stalo ilgai dar buvo dalintasi bendromis mintimis, dainuota gražios lietuviškos dainos ir net sutemus nenoromis skirstytąsi. Dalyvės labai dėkingos šeimininkams A. A. Kybartams už nuoširdų šaulišką priėmimą ir taip skanias vaišes.    K.

Vaclovas Alksninis kalba Kario dešimtmečio paminėjimo proga Atletų klube, kairėje — kpt. A. Rugys

Perpildytos salės dalis svečių, žodį taria redaktorius.

Nuotr. R. Kisieliaus

Viršuje: Tėvų Pranciškonų spaustuvės vedėjas kun. P. Giedgaudas sveikina Kario leidėjus ir bendradarbius.

Poetas Vincas Jonikas skaito savo kūrybą Kario dešimtmečio paminėjime. šalia sėdi Leonardas Žitkevičius, kuris taip pat skaitė savo kūrybos iš politinio humoro.

Nuotr. R. Kisieliaus

Redaguoja K. KODATIENĖ, Nida Resort, Linden, Mich., ir E. PETRAUSKAITĖ, 6602 So Fairfield, Chicago 29, III.

KALĖDŲ IR KŪČIŲ PRASMĖ

Šaltu žvilgsniu praeikime pro prikrautas viliojančias vitrinas, visokius prieškalėdinius išpardavimus, pigius blizgučius, kurie nieko neduos, o tik prikrauna biznieriams kišenes. Jei kur perdaug blizgėjimo ir šviesų, geriau prisimerkti valandėlei ir leisti akims pailsėti .. .

Jieškokime natūralaus grožio mūsų tautai įprasto ir suprantamo. Geriau žvelkime į puošnias balto sniego pusnis, ir tuo vaizdu pagyvenkime! Į natūralias žalias eglutes, kurios mums savų miškų kvapu padvelks. Nieko nėra didesnio ir labiau gaivinančio mūsų jausmus, kaip natūralus žemės grožis.

Kalėdos — džiaugsmingo Kristaus Užgimimo, prasmingo mūsų dvasinio pakilimo šventė, o ne kasdieniško skubėjimo apsipirkti. Šia prasme ir ruoškimės joms.

Taip tvarkykimės, kad kuo daugiau laiko turėtume su savo šeima, su giminėm, pabendrauti, visus prisiminti — pasveikinti, gal seniai užmirštai tolimai draugei parašyti, gal kam prasmingą dovanėlę pasiųsti, kam kuo kitu padėti,

Čikagos moterų šaulių vadovė S. Petrauskienė ir G. Balsevičienė LšST atstovų suvažiavimo metu padėjusios vainiką žuvusius pagerbti    V. A. Račkausko nuotr.

savo džiaugsmu, laime su jos trūkstančiais pasidalyti. Kalėdų dieną karščiau bažnyčioje pasimelsti, dvasinę ramybę rasti. Tai bus tikras kalėdinis džiaugsmas ir prasmė.

Pakankamai yra kam tuštybių vaikytis, o mes, sesės, stenkimės prisilaikydamos savo papročių kuo giliau šias šventes išgyventi, prasmingiau jas praleisti. Ir ne Kalėdos būtų, jei išvakarėse mums įprastųjų Kūčių nesuruoštume. Tik tokiu būdu galėtume pasiteisinti, jei būtume kur pakviestos, jei kelios šeimos kartu jas ruoštų. O ir pačios ruošdamos, neapsiribokime vien savo šeima, nors kartais tai ir jaukiau būtų. Visada yra viengungių, senelių, ligonių, kuriems niekas neruoš, kurių niekas gal nepakvies. Šauliški namai tebūna širdies namai, kad ir kiti juose džiaugsmą rastų.

Gražus išeivijoje paprotys yra bendros organizacijų ruošiamos Kūčios, tačiau jos negali pakeisti šeimos Kūčių papročio. Kūčios mūsų tautoje šventa šeimos šventė. Lietuvoje desėtkus mylių važiuodavo vaikai pas savo tėvus, kad Kūčių vakarą visi kartu praleistų, kad baltąja plotkele dalintis galėtų, savo linkėjimus viens kitam pareikštų.

Liūdna, kad randasi jau šeimų, kurios šio gražaus lietuviško papročio atsisako. Nuolat supilame naują kapą. Kas žino, ar kitą metą jau visa šeima šią brangią šventę kartu švęs?

Jau ir taip esame išdraskyti, išplėšyti, be savo krašto, tat kiekviena proga, tie, kur dar esame, glauskimės savo tarpe! Per gražų, vieningą šeimų sugyvenimą ir visa tauta bus glaudesnė, vieningesnė.

Šauliška šeima, sesių ir brolių šeima, ypatingai turėtų būti glaudi. Ir jei kurioje vietoje daugiau šaulių viengungių randasi, būtų gražu jiems Kūčias suruošti, arba į šauliškas šeimas juos išsidalinus pasikviesti.

Visi džiaugiamės, kai gražiai bendrauja šauliškas jaunimas: vaidindami, tautinius šokius šokdami, dalyvaudami chore, išvykose ir t.t. Bendras darbas, rūpestis ir džiaugsmas juos labiau suartina. Kūčios, Kalėdos ir kt. šventės mums gali taip pat daug bendro džiaugsmo suteikti. Kiekviena proga j ieškokime vis prasmingesnio, glaudesnio bendravimo, tai ir mūsų santykiai bus šiltesni ir visas šauliškas darbas mielesnis.

Jaukių ir prasmingų švenčių visoms sesėms ir broliams!

Jūsų

K. Kodatienė

Moterų šaulių garbės vadė — Sibiro kankinė Emilija Pūtvienė su savo jauniausia dukra Emilija, buv. studentų šaulių veikėja.    ^

PRIE NAUJO KAPO

Jūs prisiminę verkiate?
Vai, Tu Dievuliau šventasai!...
Betgi neprasitarkite,
Kiek aš esu iškentusi.

          M. Vaitkaus, “Motinos Dainele”

š. m. spalio mėn. 17 d. Čikagoje baigė savo ilgų ir sunkių ligų priveiktą gyvenimą šaulė Jadvyga Petrauskaitė - Išganaitienė. Su krintančiais lapais ir ji išėjo, palikdama liūdintį vyrą Vladą, dukrą Vladę Siliūnienę su vyru ir ssptvniais vaikučiais ir antrą dukrą Sofiją, su šeima, likusią Lietuvoje.

Čikagos šauliai ir šaulės ją gražiai pagerbė išlydint paskutinėn kelionėn į šv. Kazimiero kapines. Tautiniais drabužiais pasipuošusios šaulės visą laiką prie jos karsto budėjo. Centro Valdybos pirmininkas A. Valatkaitis pasakė nuoširdų atsisveikinimo žodį, o bažnyčioje gražų pamokslą didysis šaulių šulas kun. A. Šeštokas. Solistas A. Baras įspūdingai pagiedojo kelias giesmes.

Sesė J. Išganaitienė iš pat savo jaunystės dienų (nuo 1929 m.) yra buvusi veikli šaulė. Ji dirbo Lukšių, vėliau Plokščių ir Geldaugiškio šaulių moterų būrių valdybose. Karo metu, sulikvidavus Šaulių Sąjungą, ji dirbo pogrindyje. Paskutiniais metais sunkios ligos prispausta ji nebegalėjo dalyvauti jokiame veikime. Tačiau savo širdyje ji visados buvo su šauliais, ką liudija ir jos paskutiniai prieš mirtį kliedėjimai: ji prašė atnešti jos šaulišką suknelę, prie kurios esanti prisegta rūtelė ...

Mums pasilikusioms liūdna dėl naujai supilto lietuvės šaulės kapo svetimame krašte, kur jokie švelnūs vėjeliai nebeatneš jai tėviškės laukų kvapo.

Tebūnie lengva jai,, ją priglaudusi žemelė.

E. P.