KARAI BE PERGALĖS
Visi geros valios žmonės smerkia karus, kaip ginčų sprendimo priemonę. Nejaugi augšto intelekto galingų valstybių vadovai nepajėgia savo tarpe susitarti? Arba, nejaugi vyraujančių valstybių vyrai yra "apsėsti” kokios tai gangsterinės dvasios. kad leidžia plėstis rafinuotoms tarpusavio žmonių žudynėms? O gal, pagaliau, didžiųjų valstybių vadovaujami asmenys yra diriguojami kokių tai, mums ne visai žinomų, slaptingų, pasaulio įvykius tvarkančių, bet drauge ir destruktyvių jėgų.
Lietuvių tauta nuo praamžių buvo taikinga. O, vienok, gintis nuo puolančių priešų privalėjo, jei norėjo išlikti gyva. Šimtai tūkstančių prūsų lietuvių žuvo nuo kryžiuočių germanų, kol, ilgainiui, pavyko, sukūrus apjungtų lietuvių valstybę, apsaugoti likusią laisvą tautos dalį nuo jų grobuoniškų kėslų. Ir jei mūsų garbingų kunigaikščių laikais Lietuvos valstybė išsiplėtė toli į Rytus, tai tik dėka to, kad mūsų kunigaikščiai toleravo prijungtų sričių gyventojų kalbą, bei papročius; todėl tie taip mielai šliejosi prie mūsų valstybės.
Ilgainiui išsivystė net tam tikras karių luomas, bajorais vadinamas, ir visa mūsų senos valstybės bei tautos istorija pilna įvairaus dydžio karų, kurie, toli gražu, ne visi buvo grynai apsigynimo karai. Ak, neįmanoma čia trumpai suminėti nei visų mūsų tautos, bei valstybės vestų karų.
Taipgi neliesime tų dviejų milžiniškų karų, Pasauliniais vadinamų, o mėginsime panagrinėti tuos naujausius nedidelius karus, kuomet kariaujama be taip įprasto, kariaujančių užsibrėžiamo, tikslo — pergalės. Atsieit, kariaujama, o pergalės nesiekiama, arba net dirbtinai tos pergalės siekimas sutrukdomas.
Kiek čia seniai vyko, taip vadinamas, Korėjos karas. Vadovavo tam karui vienas iš geriausių senųjų vadų, gen. D. McArthuras. J.A.V. kariai sudarė tame kare didžiausį kontingentą, ir žuvusių Amerikos karių priskaitoma virš 30,000, o sužeistų, bei invalidais patapusių, keleriopai daugiau. Kariavo turtingiausias, įvairiausių išteklių pertekęs kraštas su “nusususiais” šiaurės korėjiečiais, bei alkanais, menkai ginkluotais kiniečiais ir ... karas pasibaigė be pergalės.
Kuriuo gi būdu galima buvo sutrukdyti laimėti toks, palyginti, mažos apimties karas, kuomet nesenai pasibaigusiame II Pasauliniame kare amerikiečiai sulaužė tikrai galingos ir pergalingos Europos - Azijos ašies (Vokietijos, Italijos, Japonijos) pastangas užvaldyti pasaulį? Kaip galėjo toks daug mažesnis karas baigtis be pergalės, jei ten nebūtų buvę sabotažo?
Kartu su Amerika kariavo Korėjoje maži (tik simboliniai) daliniai britų, turkų ir kitų, — na ir naujai susikūrusios Izraelio valstybės, kuri prisiuntė į Korėją, ne karius, bet ... karo lauko ligoninę. Aiškus dalykas, kad visos kariavusios sąjunginės valstybės turėjo Vašingtone savo atstovus, atsieit, ir balsą Korėjos karo strategijoje. Ar bereikia tad stebėtis, kad visa Korėjos karo vedimo strategija buvo žinoma komunistams, ir todėl jie taip drąsiai rizika vo, siųsdami kiniečių “savanorius” į Šiaurės Korėją.
Jei nebuvo leidžiama bombarduoti Mandžūrijos bazių (už Jalu upės); jei neleista buvo panaudoti Čiang-Kai-Šeko armijos kovoje prieš įsibrovusią kinų komunistų armiją; jei amunicijos į Korėją pristatymas šlubavo; jei, pagaliau, Japonijos nugalėtojas, garsus karo vadas, generolas D. McArthuras buvo pašalintas karui dar nepasibaigus, — tai kokios gi kitos geresnės pagalbos Sovietai galėjo tikėtis? Koks gi dar didesnis sabotažas Korėjos kare galėjo būti įvykdytas Trumano civilinės administracijos metu? Išvada prašosi savaime: ta civilinė JAV administracija sąmoningai pagelbėjo Sovietams, sutrukdydama nugalėti lengvai sutriuškinamus kinų komunistus. Tuo būdu. Vašingtono kairieji “liberalai” nori karo su komunistais, bet tik tokio, kuriame Amerikos kariuomenė būtų pažeidžiama, bet netaptų nugalėtoja.
Jau miręs senatorius McCarthy, kovojęs prieš komunistų simpatikus Pentagone, buvo kaltinamas atgaivinęs “raganų gadynę”; jei neperseniausiai perbėgęs lenkų žvalgybos pulkininkas nurodinėjo didelį (virš 800) skaičių JAV užsienių reikalų ministerijos tarnautojų, šnipinėjančių sovietams; jei bet koks stambesnio pobūdžio antikomunistinis sąjūdis (kaip pvz. John Bireh soeiety) juodinamas spaudoje kraštutiniu ir reakciniu; jei net komunistų registravimas, augščiausio JAV teismo išaiškinimu, esąs prieškonstitucinis, nes varžąs “įsitikinimo” laisvę, — tai kuriam gi iš mūsų dar iki šiol neaišku, kad kairiųjų liberalų koegzistencinis pataikavimas Sovietams yra numatytas ir konsekventingai pravedamas.
Ir ne vien tas yra tikslas, kad Azijos tautos galėtų pradėti galvoti apie Ameriką, kaip apie “popierinį tigrą”. Yra dar ir gilesnių tikslų tų sovietinių “kurmiarausių” - planuotojų.
Prisiminkime Katyno mišką. Kodėl gi taip brutaliai tūkstančiai lenkų karininkų buvo išžudyti ? Tipingas posakis sovietų kalėjimuose yra: “Tu nori mirti, bet tu nemirsi, tačiau tu ir negyvensi”. Ir tuo būdu milijonai žmonių yra žiauriai kankinami koncentracijos stovyklose šiaurės Europoje ir Sibire. Kaip gyvulys, pirm paskerdžiamas, turi būti pamažu pjaunamas (atseit, kankinamas), kad pagal žiaurųjį ritualą, būtų aprobuota jo mėsa naudojimui, taip lygiai daroma su nepatikimaisiais “buržujais”.
Bet karininkai, tai vėl visai kitas reikalas: juos, jei randasi proga, “reikia tuojau pašalinti”. Ir mūsų nemaža karininkų buvo išvežti į Sovietiją “apmokymui”, o vėliau jie atsidūrė koncentracijos stovyklose, kur jų didžiausia dalis ir žuvo.
Dabartinis karas — tai specialistų technikų karas. Kas gi, kad ne karininkai ir yra tie specialistai, karių vadai. Todėl tie ilgai užsitęsę “karai be pergalės” yra labai patogūs sovietams ir jų čia, JAV-se, gausiems simpatikams tuo, kad nemaža dalis tokių karių - specialistų žūva.
Pietų Vietname prie Diemo vyriausybės buvo kalbama, kad 16,000 karių - instruktorių už metų bus visai atitraukti iš Vietnamo, nes komunistai jau bus nugalėti. O dabar, nužudžius Diemą, jau kalbama apie ištisą 10-20 metų karą, kuriame J. A.V.-bių instruktoriai - specialistai palaipsniui būtų žudomi, bei verčiami invalidais.
Kaip gi pasaulį užvaldysi, jei JAV-se dar daug yra karininkų, generolų MacArthuro ar Walkerio tipo? Jie, aišku, yra “planuotojams” pavojingi. Todėl JAV-s, įsivėlusios Azijoje į karą (žinoma, be pergalės ir be atominių ginklų vartojimo), per metų eilę, gerokai apnaikintų Amerikos kariuomenės vadų skaičių.
Manoma, kad Sovietų Rusija nepadės komunistų Kinijai eventualaus karo su JAV atveju. Taigi, “žaidžiama” Sovietų - Kinų nesantaika tam, kad JAV galėtų įsivelti į ilgą karą be pergalės su Kinija, ir tuo keliu būtų vykdomas planingas JAV kariuomenės specialių jėgų (ypač karininkų) iš rikiuotės išvedimas. Ir, žinoma, per ilgai užsitęsiančius. mažus karus Azijoje, sumažėtų Amerikos antisovietinių karių skaičius ir drauge atsitolintų galimybė arba iš viso praeitų noras, kada nors kariauti su taip skrupulingai kairiųjų liberalų branginama Sovietų Sąjunga.
Čia, Amerikoje, kariams neleidžiama kalbėti be cenzūros, nes nenorima, kad jie atsilieptų nepalankiai apie Sovietus, su kuriais geidžiama koegzistuoti. Tam juk sudaroma konsularinė sutartis, tam sudaromos palankiausios sutartys su Sovietų satelitais, tam vedamos nusiginklavimo derybos, — nes Kremlius Pentagono slapukams yra neliečiama šventenybė.
Smulkieji karai, karai be pergalės, civilių Pentagono politrukų diriguojami taip, kad tų nekenčiamų karininkų skaičių galimai sumažintų. Nesgi dabar Pietų Vietname “dar tik” 250 specialistų - instruktorių yra užmuštų ir virš 1,000 sužeistų... Karai be pergalės turi palaipsniui priartinti pergalę tų, kurie siekia valdyti visą pasaulį. K. č.
