DEGANČIAI SVARBUS IR SKUBUS REIKALAS

Keleri metai ruošiamo istorinio - dokumentinio Lietuvos žemėlapio autorius Algirdas Gustaitis savo bute darbo metu prie Lietuvos žemėlapio 1:400.000 mastelio.    L. Kačanausko nuotrauka

LIETUVOS SIENŲ KLAUSIMAS IR ALGIRDO GUSTAIČIO RUOŠIAMAS ŽEMĖLAPIS

VLADAS MINGĖLA

Jau 1915 m. balandžio 20 d. Amerikos Lietuvių Taryba paskelbė peticiją, be to, ją išsiuntinėjo anuometiniams pasaulio dignitoriams, kurioje visų lietuvių vardu prašė Lietuvai tik "pilnos autonomijos” priskiriant būsimajai Lietuvai šias žemes: Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Gardino gubernijas, neužmirštant prijungti Klaipėdos, Tilžės, Gumbinės ir Karaliaučiaus sričių. Šią lietuvių peticiją (lietuvių, anglų ir prancūzų k.) pasirašė apie milijonas Amerikos piliečių.

Tuo tarpu kun. A. Milukas ir kun. magistras A. Jusaitis jau 1914 m. “žvaigždės” Nr. 50 paskelbė Maspetho masinio lietuvių mitingo priimtą rezoliuciją, reikalaujančią Lietuvai laisvės: “Mes reikalaujame, kad tos Lietuvos žemės, kurios nuo amžių Lietuvai priklausė, sudarytų vieną geografinį kūną, kuris valdytųsi teisių kodeksu, kuriuo būtų Lietuviškas Statutas ir Lietuvos valstybės seimo išleistoji konstitucija. Mes reikalaujam, kad lietuvių teisės žinovai pasirūpintų paruošti Lietuvos statutą mūsų įgimtoje kalboje. Kad sujungtos Lietuvos - Latvijos žemės sudarytų Lietuvos - Latvijos valstybę abi tautas federacijos ryšiais apjungiant.”

1915 m. "Žvaigždės” Nr. 37, kun. A. Milukas paskelbė masiniame lietuvių susirinkime Easton, Pa. priimtąją rezoliuciją reikalaujančią Lietuvai laisvės (Lietuvai ir Latvijai) kartojant: "Lietuvos - Latvijos valstybė turėtų apimti šias sritis: Klaipėdą, Tilžę, Gumbinę ir Karaliaučių su visomis apylinkėmis ir su visu Baltijos pajūriu Rygą - Liepoją apimant.” A. Milukas jungė prie Lietuvos šias gubernijas: Suvalkų, Kauno, Vilniaus, Gardino ir dalį Minsko; toliau minimas Kuršas, Ryga ir Liepoja — Latvijai priklausančios žemės. Ši valstybė turėtų būti tvarkoma demokratiniais pagrindais rinktojo seimo. Valstybėje lygiomis teisėmis būtų vartojamos trys kalbos: — lietuvių, latvių ir vokiečių.

Tačiau, 1918 m. atsikūrė visai kitokia Lietuva, — mažutė, iš visų pusių kaimynų smarkiai apkarpyta. Nuo Lietuvos buvo atplėštos visos rytinės, pietinės ir vakarinės sritys.

Ilgainiui patys ėmėme paišyti žemėlapiuose tik liliputinę Lietuvą, užmiršdami savo tėvynės keleriopai didesnius plotus svetimųjų pasisavintus.

Tai mūsų tragedija! Neišmanėliai imasi tokių darbų, kurių pasirodymas pasaulinėje arenoje mums daro baisią žalą ir gėdą.

Juk Lietuvos Steigiamasis seimas visam pasauliui pareiškė, jog Lietuvos demokratinė respublika atstatoma etnografinėse sienose. Daugumas mūsų net nežinome kokios tos sienos, kaip toli ir į kurias šalis jos nusitęsia? Tuo tarpu bailiai ar neišmanėliai savo žemėlapiuose pripasakojo visokių nesąmonių, dėl kurių nukenčia busimosios Lietuvos reikalai.

TAIKOS SUTARTIM SU RUSIJA PRIPAŽINTOS LIETUVOS SIENOS

Taikos sutartį pasirašė 1920 m. liepos 12 d. šie oficialūs asmenys: Rusijos Federalinės Soc. Tarybos Respublikos įgaliotiniai — 1. Adolf Joffe, Abraomo sūnus, 2. Julijan Marchlevskij, Josifo sūnus ir 3. Leonid Obolenskij, Leonido sūnus; Lietuvos Demokratinės Respublikos įgaliotiniai — 1. Tomas Naruševičius, 2. Petras Klimas, 3. Simonas Rozenbaumas, 4. Juozas Vailokaitis ir 5. Vytautas Račkauskas.

Pirmasis šios sutarties paragrafas byloja: "Remdamiesi Rusijos Federacinės Socialistinės Tarybų Respublikos paskelbtąja visų tautų teise laisvai apsispręsti ligi joms visiškai atsiskiriant nuo valstybės, kurios sudėtyje jos yra, Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybes savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.

Kad Lietuva buvo kuomet priklausiusi Rusijai, tas faktas neuždeda lietuvių tautai ir jos teritorijai jokių pareigų Rusijos linkui.”

Antrasis šios sutarties paragrafas byloja apie Sovietų Rusijos pripažintas Lietuvos sienas:

“Valstybės siena tarp Lietuvos ir Rusijos eina: Pradėdama nuo tos vietos, kur Porodniankos upė įteka į Bobro upę, tolumo 2 varstai į rytus nuo Šarnaliaso kaimo. Gorodniankos upe tarp Chmelnikų - Chmelevkos ir Levkų - Olšos kaimų; nuo ten sausuma į Veselavo kaimo pietų šoną; nuo ten bevardžiu Kamenos upės intaku iki tos vietos, kur tas intakas įteka į minėtąją Kamenos upės tėkmę augštyn apie varsto atstume; nuo ten sausuma maždaug valsčiaus valdybos link kaime Nerastnaja ligi pat bevardžio Sidros upės intako versmių; toliau tuo intaku iki jo santako su Sidra tolumo apie varstą nuo Siderkos kaimo, nuo ten Sidros (Siderkos, Sidriankos) tėkmė tarp šeštakų ir Siderkos kaimų, pro Sidros miestelį, tarp Jurašių ir Ogorodnikų kaimų, pro Beniašų kaimą, pro Litvinkos kaimą, tarp Zveranų ir Timanų, iki Loveikų kaimo; nuo ten sausuma į Valkušių kaimo pietų šoną; nuo ten į Čuprinavo kaimo šiaurės šoną; toliau į augštumą, kurioj stovi trigonometrinis punktas (108,0) tolumo apie varstą į pietus nuo Navodielių kaimo; toliau į Tolčių sodybų šiaurės šoną tolumo maždaug varstas į šiaurę nuo jų; nuo ten į Dubavosios kaimo pietų šoną; toliau Induros upe, pro Luškių kaimą, pro Indros miestelį, pro Prokapavičių kaimą, pro Bieliavo kaimą; toliau Lašos upe, pro Babrauninkų kaimą ir toliau šita upe iki jos santako su Svisločim. Toliau Svisločies upe iki jos santako su Nemunu; nuo ten Nemunu ligi Beržūnos (Berezinos) upės žiočių, Beržūnos, Isločies ir Voložinkos upėmis, Voložino miesto vakarų šonu, Brilkų, Burlokų (Burmokų) ir Polikščiauščiznos kaimų šiaurės šonu; nuo ten į šiaurės rytus Mielašių ir Gintauščiznos (Menžikauščiznos) kaimų rytų šonu tolumo apie varstą nuo jų; toliau į šiaurės rytus Chochlo miesto vakarų šono tolumo apie varstą nuo jo; toliau Suchanarovščiznos kaimo vakarų šonu tolumo apie varstą nuo jo; toliau Suchanarovščiznos kaimo vakarų šonu tolumo apie varstą nuo jo. Nuo ten siena pasuka į šiaurės rytus į Berezovcų kaimo vakarų šoną tolumo nuo jo apie vieną varstą; toliau į šiaurės rytus Vaskaučių kaimo vakarų šonu; nuo ten Lialkovščiznos kaimo vakarų šonu apie vieną varstą nuo jo; nuo ten pasuka į šiaurę, į Kuliauščiznos kaimo vakarų šoną ir nuo ten į šiaurę tarp Drenių ir Žerlokų kaimų; nuo ten į šiaurės vakarus Garavinos kaimo rytų šonu ir Adomavičių kaimo vakarų šonu; toliau į Mislevičių kaimo rytų šoną; toliau Buchovščiznos kaimo rytų šonu į Molodečnos stotį, kurią perkerta taip, kad geležinkelio

Vilniaus - Molodečnos - Lydos linija lieka Lietuvos teritorijoje, o geležinkelio Vileikos - Molodečnos - Minsko linija Rusijos teritorijoje; nuo ten Buchovkos upe iki jos santako su Uša; ta upe iki Ušos kaimo; nuo ten pasuka į šiaurės rytus ir čia sausuma Slobodkos, Dolgosios, Prentos kaimų vakarų šonu; nuo ten Naročies upe ir prie Čeremščinos kaimo tolumo apie varstą nuo jo pasuka į šiaurę ir eina Bliados ežero rytų šonu; tolumo apie varstą nuo jo eina per Miastros ežerą ir išėjusi iš šio ežero sausuma tarp Pikolčių kaimo iš vakarų šono ir Minčiakų kaimo iš rytų šono; toliau į šiaurę ir Voloako kaimo vakarų šonu tolumo apie varstą nuo jo; nuo ten į šiaurę per Medžolo ežerą į Pšegrodo kaimo vakarų šoną tolumo maždaug vienas varstas nuo jo; nuo ten į Medžiolos upės versmes ir ta upe iki jos santako su Dysna; nuo ten siena eina sausuma į šiaurės rytus į Baravosios kaimo vakarų šoną tolumo maždaug varstas nuo jo; toliau į šiaurės rytus per Mykoliškių ežerą; toliau Niščiankos upe iki Oziraičių ežero paralelės, į Repiščios viensėdžio vakarų šoną, į Zamošies vakarų šoną, Žalvos ežerą, Žalvos upe per Drisvėtų ežerą į Ceno (Cno) ir Nespižos ežerą; toliau į šiaurę per Niedriavo ežerą ir nuo šio ežero Drujos upe ligi ji perkerta Kauno gubernijos sieną ir toliau į Dauguvos upę ties Šafranavo palivarku.

Pastaba 1: Lietuvos siena su Lenkija ir Lietuvos siena su Latvija bus nustatyta susitarus su tomis valstybėmis.

Pastaba 2:    Valstybės sieną tarp abejų susitariančių šalių turi gamtoje išvesti ir pasienio ženklus pastatyti tam tikra komisija iš lygaus abiejų šalių atstovų skaičiaus. Vesdama ir nustatydama sieną, minėtoji komisija vaduojasi etnografijos ir ekonomijos ypatybėmis, laikydamasi kiek galėdama gamtos teikiamosios sienos; gyvenamieji punktai turi, kiek tai galima, ištisai įeiti vienos kurios valstybės sudėtin. Tais atvejais, kai siena vedama ežerais, upėmis ir perkasais, ji eina ežerų, upių ir perkasų viduriu, jei šia sutartimi nėra kitaip sulygta, nubrėžta raudona linija pridedamajame žemėlapyje.

Jei žemėlapis nesutinka su tekstu, sprendžiamos reikšmės turi tekstas.

Pastaba 3: Iš pasienio upių ir ežerų yra draudžiama dirbtinai nuleisti vanduo, jeigu per tat gali nuslūgti vidutinis vandens paviršius.

Toms upėms ir ežerams laivų plaukiojimo ir žvejojimo tvarką ir sąlygas nustato tam tikras sutarimas; žvejojimo būdas tėra leidžiamas tiktai tas, kurs nenaikina žuvų apsto.”

Šią sutartį su Sovietų Rusija svarstė Steigiamasis Seimas 1920 m. rugpiūčio 6 d. ir ją patvirtino. (Vyr. žin. 1922)

Tikiu, jog šia informacija gal kiek prisidėsiu prie Algirdo Gustaičio ir topografo plk. Juozo Andriaus jau tiek metų kruopščiai ruošiamo dokumentalinio ir Lietuvą neskriaudžian-čio jos žemėlapio. Iš tikrųjų, yra ruošiami du žemėlapiai: vienas, t.v., didysis — 1:400,000 mastelio, o kitas, mažasis — 1:1,000,000 mastelio. Lietuvos sienos vienodos, tačiau vaizdinis bei duomenims apipavidalinimas kiek skirsis.

Literatūra bei šaltiniai:

1. Kun. A. Milukas (Vl. Mingėla) 1962 m.; 2. Vyriausybės žinios 1922 m.; 3. Lietuvos Respublikos istorija, 1921 m.; 4. Lietuvos istorija (A. Šapoka) ; 5. Trimitas, 1930 m.