Karinė spauda
ANTRASIS TOMAS KALBA
Gen. St. Raštikio atsiminimų “Kovose dėl Lietuvos” pirmąjį tomą skaityti buvo maloniau. Ten generolas aprašė savo atsiminimus iš Nepriklausomybės laikų. O tie laikai mūsų gyvenime buvo šviesūs, tad ir skaityti apie juos širdžiai miela ir lengva.
Generolo atsiminimų antrąjį tomą skaitant, jauti kitokią nuotaiką. Prislėgtą, širdžiai sunku, nemiela. Juk tai visa skaudžiais ir liūdnais pergyvenimais persunkta. Liūdnąsias dienas nemiela prisiminti, bet vis dėlto reikia. Juk tautos istorija susideda iš šviesių ir tamsių dienų. Daugelis šių generolo atsiminimų skaitytojų neteisingai yra apibūdinę: “Pirmasis tomas buvo įdomesnis”. Iš tikrųjų, ne pirmasis tomas, bet Nepriklausomybės laikai buvo įdomesni. Antrasis tomas taip pat įdomus, lygiavertis pirmajam, tik tie laikai mums skaudūs prisiminti.
Gen. St. Raštikis savo atsiminimų antrajame tome apibūdina savo ir kitų būklę okupantų priespaudoje. Aprašo paskutinį posėdį prezidentūroje, 1940 m. birželio 15 d. prezidentūroje ir Kaune, kodėl Lietuvos kariuomenė nepasipriešino raudonajai armijai, ar vertėjo laikyti Lietuvos kariuomenę, liaudies kariuomenėje, 29 rusų korpe, apie Vyriausiąją KAM likvidacinę komisiją, Lietuvos kariuomenės tragediją, NKVD agentų globoje, apie savo slapstymąsi, bėgimą per sieną ir atvykimą į Berlyną. Toliau aprašo savo gyvenimą Berlyne, savo santykius su ministru K. Škirpa, keistą vokiečių pakvietimą pasitarti Lietuvos reikalais, lėktuvu grįžimą į Kauną (jau prasidėjus karui), Lietuvos laikinojoje vyriausybėje, vokiečių bandymai generolą įtraukti į savo sumanymus, pogrindžio organizacijoje prieš vokiečius, apie lietuvių vietinę rinktinę, savo slapstymąsi nuo vokiečių, savo tarnybą Vytauto Didžiojo Karo Muzėjuje, apie išeivių spaudos priekaištus Lietuvos kariuomenei ir jam ir apie savo klaidas.
“Sudužusio laivo keliais” skyriuje aprašo savo pasitraukimą iš Lietuvos 1944 m., darbą vokiečių fabrike, apie pasitarimus Berlyne, į kurį vokiečių pataikūnai buvo sukvietę žymesnius asmenis, norėdami išgauti pritarimą ir paramą organizuoti lietuvių dalinius fronto veiksmams. Aprašo savo darbą elektros bendrovėje, Regensburgo DP stovykloje, Amerikos kariuomenės atėjimą, Scheinfeldo lietuvių DP stovykloje, lietuvių sargybų kuopų pradžią, savo dalyvavimą įvairiose lietuvių konferencijose ir suvažiavimuose, netikėtų svečių iš Lietuvos atvykimą raginti jį, kad grįžtų į Lietuvą. Toliau aprašo savo atvykimą į Amerikos Jungtines Valstybes, darbą fabrikuose ir universitete, kelionę į Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą ir kt. Baigia savo atsiminimus straipsneliais “Mintys apie ateitį” ir “Apie būsimąją Lietuvos kariuomenę”.
Paminėjęs šio antrojo tomo turinį, grįšiu prie vieno straipsnelio “Ar vertėjo laikyti kariuomenę?” Generolas atsako tiems, kurie abejoja, ar Lietuvai buvo reikalinga kariuomenė. Čia generolas nieko nauja nepasako, bet tik pakartoja tai, ką kiekvienas giliau galvojantis pasakytų, kad be kariuomenės nebūtumėm išgyvenę 22 Nepriklausomybės metus, bet žymiai trumpiau, arba iš viso nebūtume turėję nepriklausomybės. Tuo būdu nebūtume galėję pasiekti ir kultūrinės pažangos.
Generolas pastebi, kad Lietuvos kariuomenės neigėjų yra pasireiškę ir lietuvių spaudoje. Visai neteisingai buvo tvirtinama, esą, Lietuvoje paskiausiais metais net 60% visų valstybės išlaidų buvę skiriama ginklavimui, t.y., net 200 milijonų litų. O iš tikrųjų, neskaitant 1919—1920 karo metų, per visą likusį Nepriklausomybės laiką Krašto Apsaugos Ministerijos biudžetas niekada nebuvo prašokęs 25%. Paskiausiais metais paprastų išlaidų būdavo 50—60 milijonų ir nepaprastų 25 milijonai (iš visų valstybės išlaidų — 356,544,000 litų).
Generolas įrodo kariuomenės reikšmę mūsų kultūrinės pažangos gyvenime. Juk kariai yra išėję įvairius techninius mokslus ne tik savo krašte, bet ir užsienio augšto-siose mokyklose. Ir tie asmens kultūrinėje ir ekonominėje pažangoje kraštui daug gera davė. Taigi, kariuomenei skirti pinigai ne vien ginklavimui teko, bet ir krašto pažangai. O kur dar kareivių švietimas, kultūrinimas ir lavinimas kariuomenės dalyse. Iš kariuomenės grįždavo visai kitokie vyrai. Ar čia kariuomenė neturėjo nuopelnų krašto pažangai, šis straipsnelis pravartu kiekvienam perskaityti ir giliau į pateiktas mintis įsigilinti.
Šiame tome, greta gen. Raštikio atsiminimų, duoda pluoštą savo atsiminimų (114 puslapių jo žmona Elena. Pirmiausia ji aprašo savo vaikystės ir mokytojavimo dienas, susitikimą ir susipažinimą su gen. Raštikiu, o paskui savo vargus bolševikų naguose, vyrui pabėgus į Vokietiją. Aprašo vyro pabėgimą ir savo bėgimą į Vokietiją, bet jai nepasiseka ir grįžta atgal. Prasideda jos vargai ir NKVD teroras. Enkavedistai, jieškodami jos vyro, ją su vaikais įkalina namuose ir tardo. Atvažiuoja politrukas, siunčia į Vokietijos atstovybę jieškoti vyro, ir kitus kartus vėl siunčia vyro jieškoti. Atvažiuoja pats narkomas. Ji eina pas brolį ir tėvą į Aleksotą, mėgina pamatyti Paleckį, vėliau NKVD palieka jų namus, bet netrukus ją suima, padaro kratą, nusigabena į NKVD rūmus, tardo ir uždaro į kalėjimą. Ten vėl tardymai ir provokacijos. Nuteisia ją išsiųsti į Kazachstaną, tačiau prasidėjęs karas ją išgelbsti iš kalėjimo ir tremties. Tik jos vaikai, brolis ir tėvai buvo išvežti į Sibirą.
Raštikienė savo atsiminimus aprašo jautriai, kaip moteris — žmona ir motina. Ji papildo savo vyro atsiminimus, paryškindama šeimos tragediją raudonojo teroro metu. Jos atsiminimai taip pat įdomiai parašyti.
Stasys Raštikis, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas. KOVOSE DĖL LIETUVOS. Kario atsiminimai. IIdalis. 1957 m. 688 puslapių. Išleido “Lietuvių Dienos”, Los Angeles, California. Meninę dalį prižiūrėjo dail. Povilas Puzinas. Spausdino “Lietuvių Dienų” spaustuvė. Tiražas 2000 egz. Kaina: įrištas — 7.00 dol., neįrištas — 6.50 dol. Įdėti 58 paveikslai.
St. Bs.
ŽYMIEJI KARO VADAI, J. Vaičeliūnas.
Istorijos profesorius Oxforde, C. Oman, rašė, jog tenka apgailestauti, kad daugelio istorikų domėjimasis karu nėra siekęs toliau kaip to senovės pranašo Izajo, kuriam visi mūšiai buvo tik sąmyšis, triukšmas ir sukruvinti rūbai.
Deja, bet atrodo tas būtų teisinga jei kalbėtume ir apie mūsų istorikus. Nors nesame turtingi knygomis apie Lietuvos istoriją, vargingi pasaulinės istorijos veikalais, bet beveik visiškai neturime parašyto ar verstinio kokio bendrosios karinės istorijos veikalo.
Gal tai spragai užkišti trūko užsimojimo ir žmogaus. Gal čia kaltas yra mūsų lietuviškas taikus būdas, nors senovėje, atrodo, toki taikūs nesame buvę. Gal daugiausia tektų kaltinti skleidžiamą nuomonę, jog karas yra žiaurus dalykas, nežmoniškas, todėl kas juo domisi, greičiausia yra militaristas, siekiantis kokių tai negerų tikslų. Todėl geriau nesidomėti karu, bet kuo nors kitu, gražiu, kultūringu. Negalima būtų dėl to ginčytis, jei pasaulis būtų rami, taiki vieta, kur gyventų tik malonūs, geradariai žmonės, kultūrines gėrybes bekurią. Deja, taip nėra.
Mes tą skaudžiai pajutome jau kurdami savo nepriklausomą valstybę. Pirmasis mūsų ministerių kabinetas buvo pasiryžęs valdyti kraštą, nesaugomą jokios kariuomenės, todėl ir jos organizavimas buvo atidėliojamas. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl tuoj netekom trečdalio savo etnografinių žemių, sostinės ir vos apgynėm Nepriklausomybę.
Nežiūrint to ir, atgavę nepriklausomą valstybę, lietuviai mažai domėjosi kariniais mokslais, karine istorija. Neišleidome nei savo lietuviškos karo istorijos, nors esame viena iš turtingiausių kariniais žygiais tautų Europoje, nei bendros karo istorijos veikalų.
Tik dabar, štai tremtyje, J. Vaičeliūnas, jau anksčiau išleidęs savo kario atsiminimus, patiekia mums karinės istorijos populiarizacijos knygą.
Knyga parašyta sklandžiai ir skaitoma lengvai. Ji, atrodo, skirta dviem tikslam. Savo lengvu stiliumi, paprastais trumpais sakiniais, nesigilinimu į taktines ar technines problemas, ji tinka ypač jaunimui, kuriam galėtų sukelti norą giliau pažinti tuos žymius karo vadus, kurių vardas savo laiku yra buvęs vieniems pabaisa, kitiems reiškiąs didvyriškumą ir net laisvę.
Antrasis knygos tikslas, atrodo, duoti pakankamai žinių, datų, skaičių ir vardų, norinčiam patikrinti ar prisiminti vieną kitą karinį faktą, ar kokio mūšio datą ir pan.
Dėl autoriaus pasirinktų žymiųjų vadų galima būtų ginčytis. Nei Bernadotė, nei Nėjus, nei Moltkė su Hindenburgu, net ir Mannerheimas netiktų lyginti su Aleksandru, Hanibalu, Cezariu ar Napoleonu. Pastarieji yra tikrai didieji karo vadai, tūzai, kai pirmieji yra daug mažesnio maštabo, stovį antroj ir net trečioj eilėje. Dėl žymiausių vadų pasirinkimo, aišku, ne visi karo istorikai sutinka. Tačiau beveik visi sutaria, kad šie šeši yra pirmos eilės: 1. Aleksandras Didysis, 2. Hanibalas, 3. Cezaris, 4. Gustavas Adolfas, 5. Fridrichas Didysis ir 6. Napoleonas. Kai kurie istorikai jų tarpan dar įspraudžia Tutmosą III su Rames II, Agesilajų su Epaminondu, Pyrą su Scipijonu Afrikiečiu, Belisarijų su Narses, Džengischaną su Tamerlanu ar pagaliau Karolį XII ar dar kitą kurį.
Greta tų šešių didžiųjų, greičiausiai istorija įrašys dar ir septintą, tai Mac Arthurą, o mes lietuviai galėtume drąsiai įrašyti į žymiuosius karo vadus bet kurį mūsų karalių ar Didžiųjų kunigaikščių. Gediminas, Algirdas su Kęstučiu ir Vytautas, mūsų akyse, yra nemenkesni nė už vieną jų. Žymūs vadai buvo dar ir Mindaugo Daumantas ir Gedimino kunigaikštis Dovydas ir etmonas Katkus.
Tačiau Mannerheimo įvedimas šioje knygoje vis tik yra sveikintinas. Mums mažos tautos nariams jis yra ypatingai įdomus ir net brangus, kaip nepaprasto pasiryžimo, ištvermės ir pagaliau nenugalėto patriotizmo simbolis.
Tenka tik apgailestauti, kad autorius neįvedė tų karvedžių tarpan nė vieno lietuvio. Tada knyga būtų visu 100% nepakeičiama, kaip karinės istorijos populiarizacijos veikalas, ypač mūsų jaunimui.
Karinės istorijos pažinimas turėtų būti skleidžiamas daug intensyviau, nes jos žinojimas, sunkiems laikams užėjus, padeda geriau susivokti, o, karui ištikus, sutaupo kraujo. Prof. Omanas sako, kad kuo daugiau istorinio ir karinio meno žinojimas bus paskleistas atsakingų asmenų tarpe, tuo mažesnis bus pavojus, jog tautą ištiks nelaimė.
Pasibaigus Amerikos Pilietiniam karui, J.A.V. gen. Schofield rašė: Netinka valstybės vyro pareigoms nė vienas išsamiai nestudijavęs karo mokslų plačiąja prasme. Nebūtinai jam baigti karinę mokyklą, net būti tarnavusiam kariuomenėje ar milicijoje. Nesusipažinęs giliai su metodais ir karo laimėjimui būtinom sąlygom, toks žmogus gali tik padaryti neapsakomo blogio savo krašto.
Su tuo tenka tik sutikti ir linkėti, kad J. Vaičeliūnas nepadėtų plunksnos ir tęstų karo istoriko darbą toliau. Mums tiek daug trūksta populiarių ir mokslinių veikalų apie karą, karų priežastis, strategiją, mūšiuose vartotą taktiką ir ginklus. Nieko nežinodami apie viską šitą, mes negalėsime laikyti save pilnai pasiruošusiais savo valstybės atstatymui.
Z. R.
ST. BUTKAUS “VYRAI GEDIMINO KALNE”
Lietuvių memuarinė literatūra ir vėl praturtėjo viena knyga — pirmūno ir savanorio kūrėjo, Stasio Butkaus, atsiminimais, pavadintais “Vyrai Gedimino Kalne”. Tai “Aušros” leidinys, spauda ir įrišimas: MZ — Verlagsdruckerei Gm bH., Memmingen (Vokietijoj), 1957 m., 225 pusi., kaina — nepažymėta, viršelio aplankas dail. Alf. Krivicko.
Knyga išleista gražiai, įrišta į kietus viršelius, aplanko piešinys — trijų spalvų: geltonos, žalios ir raudonos. Taigi, mūsiškės tautinės vėliavos simbolis, deja, ką tas moderniškas piešinys vaizduoja — nevisiems bus lemta suprasti...
Atsiminimai suskirstyti į du didokus skyrius: “Prieš Aušrą” ir “Vyčio Ženkle”, o tie du skyriai — paskirstyti į daugelį mažų poskyrių, atskiromis antraštėmis. Truputį keistoka, kad knygoj nėra jokios turinio rodyklės, pagal kurią būtų galima lengviau susirasti skyrius, o, tuo labiau, knygos poskyrius, kurių yra gana daug ir kiekviename poskyriuje išdėstytoji tema atitinka antraštę.
KNYGOS TURINYS
Atsiminimų autoriaus aprašomasis laikotarpis užgriebia gana toli. Tas laikotarpis, galima sakyti, prasideda su Didž. Karo pradžia — 1914 m. ir, tarytum raudonu siūlu, tęsiasi knygos puslapiuose, aprašant aną tremtį Rytuose, kada autorius, dar bebūdamas piemenėlis, su savo darbdavio karvių banda, atsidūrė Rusijoj, Jaroslavlio gubernijoj. Iš tenai autoriaus kelias vedė į bežlungančią caro armiją. Vėliau — su įvairiausiais nuotykiais, sunkia vargo dalia, prigyventa iki Rusijoj įvykusios revoliucijos. O tuomet — gundymai stoti į raudonąją armiją, kuri, tačiau, lietuvių neviliojo ir jie veržėsi į mėginamus formuoti lietuvių tautinius dalinius. Tokių lietuviškų dalinių, nežiūrint didelių trukdymų, vis dėl to, buvo susikūrusių įvairiose vietose ir įvairiais pavadinimais, kaip: Vitebsko ir Smolensko lietuvių batalionai, Rovne 1-masis dragūnų divizionas iš 2 eskadronų, Rumunijos fronte buvę leista organizuoti vieną lietuvišką diviziją, Ukrainoje vieną lauko ligoninę, Sibire — buvęs Vytauto Didžiojo batalionas. Deja, bolševikams Rusijoj įsigalėjus, nei divizijos, nei lauko ligoninės nebesuskubta suorganizuoti. Lietuvių divizijai skirti ginklai ir municija patekusi rumunams.
Bolševikams ėmus šnairuoti į lietuvių kareivius Rusijoj ir nuolat, vis kaskart atkakliau, ėmus versti įsijungti į raudonuosius dalinius, lietuviai pajudėjo Lietuvos link. Deja, pasiekus Polocką, kur lietuvių karių susirinkę apie 2000, jie buvo vokiečių sulaikyti ir užskaityti belaisviais ir kurį laiką laikyti labai blogose sąlygose. Pagaliau, nuvežus juos į Šiaulius ir tenai palaikius dar desėtką dienų, buvę leista visiems skirstytis į namus.
Gi iš tėviškės — iš namų jau kelias vedė į lietuvių kariuomenę, kur daug vargo perkęsta, daug sunkių kovų kovota, beginant Lietuvos laisvę ir beatkovojant nepriklausomybę. Šiam laikotarpiui atvaizduoti autoriaus pašvęstas didokas antrasis knygos skyrius “Vyčio ženkle”. Autoriui teko kovoti prieš visus tris anuometinius Lietuvos priešus: bolševikus, lenkus ir bermontininkus.
KOREKTŪROS KLAIDOS IR KITOS NEIGIAMYBĖS
Knygoje jų, deja, neišvengta. Vienur rašoma Užnemunė, kitur — Ušnemunė (7 pusi.), 1914 įm. — vietoj metais (ten pat), stipras — turėtų būti stiprus (10 pusl.), gyvuliai ir paukščiai linksmi (gal laisvi?) vaikščiojo po laukus (11 pusi.).
“...surinkome visas karves, trūko tik vienos”. (Jeigu “visas” — tai, atrodytų, nebeturėjo trūkti nė vienos... 11 pusl.).
Neėjo lauk (turėtų būti nėjo), žūrime (vietoj žiūrime) — 16 pusl.
“Jau neberėkdavo ant mus” (turėtų būti “ant mūsų” — 74 pusl.), iš dviejų pūlių (vietoj pusių — pusl. 107), kariniui mokslui (turėtų būti kariniam) — pusi. 118, Didysis Sekmadienis (gal penktadienis, nes tokio visai nėra — 161 psl.), vokiečiai iš Kauno išėjo liepos 11 m. (? — 167 pusl.), tad nuo ir kilo bermontininkų vardas (trūksta žodelio “to” — pusl. 210), grįžtamieji (vietoj grįžtantieji — pusl. 211), Riesės (vietoj Riešės — pusl. 221), mūšį (vietoj mūšį — pusl. 224), pagaliau, netgi poskyrio antraštėj dvi klaidos — Didvyryskos kautynės (Didvyriškos kautynės — pusl. 154) ir t.t.
AUTORIUS IR JO KNYGA
St. Butkus, labai nuoširdžiai tenka pripažinti, pirmiausia yra širdžia, kūnu ir dvasia karys. Jis priverstas tarnavęs rusų caro armijoj, savanoriu kovojęs visose Lietuvos Nepriklausomybės kovose, kur, daugelyje atvejų, parodęs didvyrišką narsumą ir už tai apdovanotas Vyties Kryžiumi, o po to, jau civiliniame gyvenime, būdamas itin pasišventęs žurnalistas, didžiąją dalį savo plunksnos darbo pašventė karinei spoudai. Nežiūrint kas Lietuvos karių žurnalą “Karį” redagavo — Kaune, Vilniuje ar, pagaliau, Brooklyne (JAV) — visur jis buvo ir dabar tebėra vienas iš redakcijos narių.
Pasirodo, St. Butkus yra gabus ne tik kaip žurnalistas, redaktorius, bet ir atsiminimų rašytojas. Šioji jo knyga parašyta lengvu ir gyvu stiliumi, atmieštu vietomis lengvu humoru ir intriguojančiais vaizdais. Tiesa, knygoje netenka jieškoti ypatingų literatūrinių įmantrumų, bet autorius atsiperka savo nuoširdumu ir meile aprašomiems įvykiams.
Reikia pripažinti autorių turint itin puikų įžvalgumo jausmą. Jis dažnai iš pažiūros atrodančius smulkius nuotykėlius moka skaitytojui perduoti tokia forma, kad jie skaitomi su didžiausiu malonumu ir susidomėjimu. O tai jau yra geras atsiminimų rašytojo privalumas.
Knyga rekomenduotina perskaityti visiems, o ypatingai kariams ir šauliams, kaip ypač akivaizdus ir gražus laisvės kovų paminklas.
Ats. gusaras Pr. Alšėnas
