MŪSŲ KAIMYNAI IR UKRAINOS DAINA
ZIGMAS RUMŠA
Išeivijos lietuviška periodinė spauda, nors ir nedrąsiai, bet jau pradeda rašyti apie mūsų artimesnius bei tolimesnius kaimynus. Tikslas aiškus — pažinti juos arčiau. Ypatingai tas pažinimas liestų lietuviškai galvoti nusiteikusį jaunimą. VLIK’as pernai gegužės-birželio mėn. sesijoje pabrėžė, kad stengsis megzti santykius su visais Lietuvos kaimynais, o su ukrainiečiais santykiai bus pagyvinti, siekiant glaudesnio bendradarbiavimo. Iš tiesų, jeigu dar galvojame apie Lietuvos laisvę ir jos gerovę, tai nuodugnesnis pažinimas savo kaimynų būdo, jų kultūros, ekonominio lygio bei politinių siekimų mums išeivijoje būtų vienas svarbesnių reikalų, talkininkaujant rungtynėse mūsų tautai dėl jos egzistencijos. Mes galvojame, kad įvairiais būdais ir pastangomis, nutolę nuo tėvų žemės ir gyvendami aptvertose stovyklose, ar dirbdami prie staklių ar kasyklose ir bendradarbiaudami su mūsų kaimyninių tautų atstovais, tais pačiais keliais atvykusiais, gerai iš jų esame pažinę ukrainiečius ar kitus kaimynus. Tačiau tektų suabejoti tokiu teigimu. Stovyklose, stovint eilėse su ištiesta ranka gabaliukui duonos gauti, ar nuolatiniam darbe girdint “formano” raginimus, tokiose sąlygose kitų tautų atstovų bei jų tautų pažinimas būtų labai miglotas ir netikslus. Todėl mums, esant išeivijoje, tenka jieškoti savo tautos draugų bei priešų pažinimui kitu būdų ir kelių. Vienas iš prieinamiausių būdų tikslui siekti yra knygos, žurnalai, laikraščiai, menas, šios priemonės yra lengvai prieinamos ir įgyjamos.
Šį kartą norėtųsi prisiminti apie tolimesni pietų kaimyną — Ukrainą. Su tuo kraštu mūsų valstybė istorijos bėgyje turėjo nemažai reikalų, todėl netektų abejoti, kad ir ateityje jų netruks. Šiuo metu tiek mes, tiek ukrainiečiai atrodo turime vienodus ir bendrus du sunkius rūpesčius. Pirmas — didrusio hegemonijos atsikratymas, antras — mūsų Vilniaus krašto ir ukrainiečių rytinės Galicijos su Lvovu klausimai. Dabar tiek Vilniaus, tiek Lvovo sričių klausimai išspręsti jų savininkų naudai. Tačiau bendri kaimynai lenkai, paneigdami istorinius, etnografinius ir kitus faktorius, įvairiomis progomis viešai savinasi tas sritis ir ateityje lyg linkę kovoti dėl Vilniaus ir Lvovo kraštų prisijungimo prie savo žemių. Tokią politika lenkams vedant, be abejonės konfliktai bus neišvengiami. Tuo metu lietuviai ir ukrainiečiai bendro reikalo spiriami, gelbės vieni kitiems. Todėl pažinkime šiuos kaimynus arčiau.
Užpereitų metų pabaigoj, Čikagoj pasirodė ukrainiečių kalboje Oleksa Babij poema “Povstanci” (Sukilėliai). Linotipo darbas ukrainiečių raidynu buvo atliktas ukrainiečių pastangomis, o knyga buvo atspausdinta “Draugo” spaustuvėje. Poema turinti 180 puslapių, kainuoja $1.75, kurią galima pirkti Ukrainian Bookstore, 2216 Chicago Ave., Chicago, Ill. Gal kas ir nustebtų šios poemos pasirodymu, kai kalbame apie poezijos krizę (žiūr. “Draugo” literatūrini priedą, 1957 m. birželio 1 d.), tačiau faktas lieka faktu, poema nemaža, įdomiai intriguojanti ir lengvai skaitoma. Mokant lenkų ir rusų kalbas, beveik be žodyno galima skaityti. Poemoje lengvai jaučiama Puškino kūrybos įtaka.
Ukrainiečiai pasirodžiusia poema džiaugiasi. Įvykusiame 1956 m. gruodžio 30 d. ukrainiečių literatūros konkurse O. Babij už šią savo poemą gavo augščiausią pagyrimą, o š.m. sausio 12 d. ukrainiečių jaunimas per savo radijo pusvalandį entuziastiškai paminėjo pasirodžiusį veikalą. Taip pat Bogdan Rubčak per Čikagoje leidžiamą ukrainiečių laikraštį “Ukrainskie Zittija” š.m. vasario 9 d. davė plačią ir palankią recenziją. Poema minima ir Londono ukrainiečių periodinėje spaudoje.
Poemos autorius O. Babij gimė 1897 m. vakarinėje Ukrainoje, Kalušo apskrityje, ūkininko šeimoje. Mokslus ėjo Kaluše, Lvove ir Pragoje. 1915 — 1918 m. tarnavo Austro-Vengrijos imperijos kariuomenėje puskarininkiu, pergyvendamas visus kario sunkumus ir vargus Karpatų, Alpių kalnuose ir Italijoje. 1919 — 1920 m. dalyvavo kaip karininkas Ukrainos — Galicijos armijoje, Petliūros vadovaujamuose žygiuose iš Kijevo į Odesą. 1929 m. Pragoje baigęs pedagogikos akademiją grįžo į gimtąjį kraštą, dirbo žurnalistu ir mokytoju Lvove ir vėliau Cholme gimnazijose. O. Babij nėra naujokas literatūros darbe. Dar taikos metu rašė poeziją ir prozą. Jo žinomi kūriniai yra: “Hniv” (Pyktis) — novelės, “Za Sčastja Omanoju” (Už laimės iliuziją) — poezija, “Huculskij Kurin” (Guculų batalionas) — poema, “Dvi Sestry” (Dvi seserys) — apysaka, “Ostanni” (Paskutinis) — apysaka, “Svit i Liudyna” (Pasaulis ir žmogus) — poezija, “Žnyva” (Pjūtis) — poezija ir paskutinis jo kūrinys “Povstanci” (Sukilėliai) — poema.
“Povstanci” poemoje su legendomis, papročiais ir istorijos nuotrupomis apdainuojamas Luk’ų kaimas, kuris simbolizuoja Ukrainą. Ramus, kitų spaudžiamas, kaimas jieško kelių į geresni, laisvesnį gyvenimą. Įvairūs žmonių tipai jieško išeities iš tragiškos būklės. Vaizduojami įvairių luomų atstovai: kaimo šviesuomenė, turtingieji ir mažturčiai ūkininkai, amatininkai, bažnyčios tarnai, lenkų didikai, žydai ir okupantai. Autorius gana vykusiai rodo nuomonių skirtumus, politinius nesusivokimus ir kerštą. Kaimas kovoje su priešu žūsta. To kaimo fone pagrindiniai veikiantieji asmenys yra Olia, šventiko duktė, ir turtingo ūkininko sūnus Mykolas Žuk. Veikalo intryga pinama nuo mokyklinio suolo ir eina į kaimo jaunimą, kuris vėliau vadovaujamas Mykolo Žuk gina kaimą nuo priešų. Šiuose veiksmuose ryškėja neigiamybės, kaip stoka organizuotumo, susiklausymo, apdairumo ir rūpestingumo. Tačiau to paties jaunimo partizanavimas miške visai puikiai atvaizduotas. Ir tų neigiamybių, kurios paminėtos, ginant kaimą, nepastebima.
Poemoje autorius iškelia Olios meilės ir pareigos jausmą tėvynei. Olia, jausdama savo greitą žuvimą ir lyg skatindama jaunimą kovoms, Mykolo Žuk prašoma, nesutinka būti jo žmona ir jam sako: “Nors tave myliu ir karštai myliu, bet žmona tavo nebūsiu, likimas man paskyrė, kad kovų lauke išaugtų mano kapas. Aš žūsiu žiauriose kautynėse, nes jaučiu ir sapnuose matau gaisrus ir karą”. Toliau poemoje autorius, Mykolui leisdamas kalbėti, ryškina, nors ir netipingai, ukrainietės moters charakterį, bet tas ryškinimas yra gana įdomus.
Pasitaikė keli neskoningi žodžiai, bet, kaip pats autorius aiškina, kad poema yra skiriama Ukrainosjaunimui, kuris tuos žodžius daugiau skirs šypsenai, negu jų prasmei.
Poemoje ryškėja nevieningas priešų ir politinių aspiracijų vertinimas. Gal tai yra dviejų laikotarpių įtakai pabrėžti — Gogolio ir Ševčenkos. Gogolis buvo už taiką su Maskva ir pasidavimą didrusių įtakai bei jų kultūrai, Ševčenka — už laisvą ir nepriklausomą Ukrainą. Ta idėja, didrusiams maišantis, dar nebuvo pilnai prigijusi. Nemažai politinių skirtumų įneša vakariniai ukrainiečiai .veikiami kitų politinių orientacijų. Tie visi skirtumai poemoje yra pastebimi. Autorius savo veikale netiesioginiai iškelia ukrainiečių tautos kaimynų vertinimą: vokiečiai — pavojingi ir mirtini priešai, lenkai — pikti, klastingi ir savanaudžiai, didrusiai — lyg būtų susipykę broliai dėl skirtingų nuomonių.
Mūsų tautiečiams, kuriems slavų kalbos yra nesuprantamos, ypač jaunimui, reikėtų visą poemą išversti ar bent padaryti santrauką. Be to, grožinė poemos pusė čia mano nepaliesta, tačiau tai būtų mūsų literatų darbas.
