Poezija
LAISVĖS ŠVENTEI
JUOZAS ALMIS JŪRAGIS
Mes vėl visi susirenkam į būrį
Atšvęsti mums brangiosios Laisvės Šventės.
Į vėliavą akis įsmeigę žiūrim,
Ir šaukiam:— Kilk, Tėvyne, eik gyventi! —
Žiauriai Tave baisus likimas skriaudžia,
Ir temdo žvaigždę Tavo Laisvės Ryto.
— O kilk, Tėvyne! — mūsų širdys graudžios
Su tuo šūkiu pavirsta į granitą.
Nors mus audrų verpetai baugūs mėto,
Ne jiems nuplauti mus į užmiršimo dugną!
Kur bus lietuvis, ten kiekvienoj vietoj
Sušvis, žėruos ir degs tėvynės meilės ugnys!
Tėvynės meilė, nors laikai aptemę,
Vilties žaibais suskaldo tamsą juodą.
Mes tikime tvirtai legendoms savo žemės,
Jos padavimai mums stiprybės duoda.
Mes minime karius, narsiuosius karaliūnus,
Kurie augštuos piliakalniuos užmigo.
Ir tikim— juos prikels tautos tikrieji sūnūs,
Kaip pranašavo senų krivių knygos. — — —
Kada kančios mūs prisipildys taurė,
Trenks žaibu priešus iš dangaus Perkūnas,
Ir priespaudą smurtingą, klastą žiaurią
Sutremps pakilę iš pilių kariūnai.
Kovų ugnis vergijos degins rudį,—
Ugnis nuo plieno taip rūdis nuvalo! —
Su ta viltim mes kenčiame ir budim,
Ir dvasios ginklų kalam arsenalą.
Kol po vargų į savo žemę grįšim,
Jos vardas mus visus į vieną jungia.
Jos vėliava— stipriausias mūsų ryšis
It atgaivina po ištrėmimo jungu.
Mes Lietuvos vardan susirenkam į būrį—
Pajuskime širdy, kai švenčiam Laisvės Šventę,
Kas laisvas užgimė, tas laisvėn veržtis turi,
Laisvės kovos idėjomis gyventi!
NEUŽMIRŠ TĖVYNĖ
DAN. MICKUTĖ-MITKIENĖ
Augo jisai po šiaudų stogu,
Po samanotu vainiku,
Iš kūdikystės dienų mokės
Pažinti piemenio vargus.
Miegą, ir alkį, ir nuobodį
Baidė jis karklo dūdele,
Valgė duonutės plutą juodą,
Ir nesiskųsdavo dalia.
Šaltą žiemužę jis per pūgas
Brido mokyklon su knyga.
Kiek paūgėjęs— paskui plūgą
Žengė garuojančia vaga.
Kai pasalūnai priešai slinko
Gaisrų ir dulkių debesy,
Ir savanorių pulkai rinkos,
Menkai ginkluoti ir basi —
Tarė jis: tėti, tu baik vagą,
Aš ginti tėviškės einu.
Trispalvį raikštį sesė sega
Ir moja motina isūnus.
Ir savanoriai nesiklausė,
Kiek daug tų priešų, tiktai: kur?
Kovose kraujas liejos gausiai —
Jos lygaus pavyzdžio neturi!
Mediniais kryžiais puošės kalvos
Šėtoj, Giedraičiuos ir Jiezne. ..
Tų, kurie ten paguldė galvas
Nebeužmirš Tėvynė, ne!
RYTŲ KAUTYNIŲ PRISIMINIMAS
JUOZAS KOVŪNAS
Apkasuose sugulę,
Leidom šūvį po šūvio,
Tėti, sese, motule,
Jūsų laisvei ir būviui.
Mirtim šviečiančios kulkos
Ir pavojaus raketos,
Kur kovojo mūs pulkas,
Visą naktį mums švietė.
Su aušra suliepsnojo
Kaimo varganos gryčios.
O lakštingalos gojuj
Sau čiauškėjo, kaip tyčia.
Spustelėjo man ranką
Mano geras bičiulis...
Ėmė gausti patrankos,
O mes laukėm, sugulę.
Durtuvų, automatų,
Rytmetinės atakos.
Ir staiga mes pamatom—-
Ryto saulė jau teka. . .
Ir staiga pastebėjus
Rūką, žvilgančią rasą,
Švelniai glosto mus vėjas,
Kad geri draugai esam. ..
Mestą priešo granatą
Ranka draugo — kaimyno,
Prie to puikiai pripratus,
Ją atgal sugrąžina. ..
Bėgo dienos ir metai,
Daug draugų gerų krito.
Ir dabar širdis mato
Aną tolimą rytą.
Ir dabar, širdis regi
Draugą, mielą ir gerą,
Kuris, tanką padegęs,
Liko vieškely karo. ..
Moe (Australia), 1958.1.4
