VIETINĖ RINKTINĖ PANEVĖŽYJE
A. SKOPAS
Su noru stojo Panevėžio apsk. jaunimas į besiformuojančią Vietinę Rinktinę. Kovo mėn. pabaigoje buvo pašaukti visų valsčių užsiregistravę vyrai į Panevėžį. Susirinko žymiai daugiau, kaip buvo reikalinga, todėl darė didesnę atranką. Nemažas skaičius turėjo sugrįžti atgal.
Panevėžyje suformavo 1 ir 2-rą kuopą, o trečioji to paties bataliono kuopa buvo suformuota Biržuose. Ji ten ir stovėjo iki likvidavosi. 1-ji kuopa įsikūrė Ramygalos g-vėje — vienoje mokykloje, o mūsų II-ji kuopa — Respublikos g-vėje — buvusiuose teismo rūmuose. Tuo būdu mūsų kuopa stovėjo pačiame miesto centre.
Besikuriantis batalionas susidūrė su įvairiais sunkumais: nebuvo tinkamų patalpų, aprangos, tinkamo aprūpinimo maistu ir kitais reikmenimis. Nebuvo ir ginklų. Kurį laiką gulėjome ant grindų pasikloję šiaudus. Bet nežiūrint į visus minėtus trūkumus, jaunų vyrų nuotaika buvo gera. Visi suprato, kad visas tiekimas priklauso vokiečių ir mūsų vadai stengsis būklę sutvarkyti.
Prasidėjo apmokymas. Mūsų 2-ji kuopa užsiėmimų aikšte pasirinko Klaipėdos g-vės gale esančią turgavietę, kuri tuo metu buvo nenaudojama. Į užsiėmimus eidavome labai įvairiai apsirengę: vienas olandų kariuomenės švarką užsivilkęs, kitas danų kariuomenės kelnėmis, trečias belgišką kepurę ant galvos užsidėjęs. Daug kas negalėjo ir tų uniformos likučių prisitaikyti, turėjo eiti savais civiliniais rūbais. Beveik visi turėjome gavę bintus, su kuriais visą laiką vargome. Žiūrėk, eini galvą iškėlęs, nesidairydamas į besišaipančius žmonių veidus, o tau staiga bintas atsileido ir velkasi pusantro metro juosta užpakalyje. Einąs draugas dar kartais tyčia primindavo, kad greičiau pastebėtum. Turi prašytis išeiti iš rikiuotės susitvarkyti. Netenka stebėtis, kad praeiviai šaipydavosi ir net pasakydavo: “Plechavičiaus driskiai eina”. Tikrai, darėme apgailėtiną įspūdį tokia sava mišria apranga.
Nors liūdnoje būklėje būdami, “driskiais” vadinami, bet nenusiminėme. Ar ankstų rytą išvykstant, ar vakare iš laukų pavargus ir purviniems grįžtant, galingai skambėdavo mūsų dainos po Panevėžio gatves. Kiekvienu laisvu metu ir pro kareivinių langus skriejo dainų aidai. Kartais jos būdavo guvios, pilnos energijos, kartais ilgesingos, melancholiškos — pagal vyrų nuotaiką. Nepasidavėme pesimistinėms nuotaikoms. Raminomės ir laukėme.
Mūsų savijautą smarkiai pakėlė gauti ginklai, kurie susidėjo iš prancūziškų karabinų ir lengvųjų kulkosvaidžių, kurių tarpe buvo ir angliškų. Dabar vykdami į užsiėmimus, jautėmės tikrais kariais ir visai nekreipdavome dėmesio į kreivas šypsenas.
Apart užsiėmimų laukuose, aikštėje ir kareivinėse, turėjome ir tarnybos, kuri susidėjo iš 3-jų sargybos postų: pagrindinių vartų iš Respublikos g-vės, ginklų ir aprangos sandėlio ir arklidžių, kurios buvo Ukmergės g-vėje — Senamiestyje. Dar turėjome budėtojo ir tvarkinių tarnybą kareivinių viduje.
Yra pasitaikę ir keletas incidentų su vokiečių ir kitų tautybių kariais. Bene rimčiausias buvo 1-mos kuopos, kurios vyrai smarkiai sumušė vieną vokiečių karį. Kodėl tai įvyko — nežinau. Apart kitų smulkesnių apsistumdymų, panašių atsitikimų daugiau nebebuvo.
Kadangi mes vis dar neturėjome uniformų, tad ir išėjimas į miestą buvo varžomas. Jei kada ir išleisdavo, tai vyrai eidavo civiliniais rūbais.
Mieste buvo pasireiškę ir įvairių provokacinių veiksmų prieš Vietinę Rinktinę ir jos vadus. Vienas iš tokių buvo platinimas gyventojų ir kareivių tarpe įvairių atviručių su vadų atvaizdais ir atsišaukimais, kurie turėjo tikslą griauti besikuriančios kariuomenės prestižą ir vadų autoritetą. Buvo stengiamasi tuos tipelius pagauti, bet, atrodo, nepasisekė. Tikriausiai tai buvo komunistuojantis elementas, kurie, lūžtant vokiečių frontams rytuose, darėsi drąsesni ir veiklesni.
Balandžio mėn. viduryje gavome pilną aprangą: uniformas, šalmus, kuprines ir kt. Uniformos savo spalva buvo panašios į vokiečių žandarmerijos uniformas. Dabar pasijutome esą tikri kariai: ginkluoti ir uniformuoti. Geriau susitvarkė ir pats gyvenimas bei maitinimas.
Apsirengę ir susitvarkę, už poros dienų vykome į pirmuosius šaudymo pratimus, kurie įvyko Nevėžio pakrantėje Raguvos link. žygiavome pro turgaus aikštę, kurioje tą dieną vyko turgus, žmonės mus stebėjo gatvėse, iš langų ir balkonuose, o priėjus turgaus aikštę, žmones nutraukę visą prekybą, susispietė mūsų stebėti. Jau buvome išmokę kaip reikiant koją laikyti ir puikiai sudainuoti žygio dainas. Ir dabar garsiai skambėjo mūsų daina ir koja tvirtai mušė į gatvės grindinį. Esu tikras, kad pirmykštę nuomonę ir pravardžiavimą šitie piliečiai pamiršo, pamatę išdidžiai pakeltas galvas ir ryžtingai spindinčias akis. Matėme ir jautėme, kad gyventojai buvo patenkinti ir grožėjosi kariais. O kaip miela yra kariui turėti savų žmonių simpatijas. Jis jaučiasi ir stipresnis ir drąsesnis, daug daugiau pasitikintis savimi.
2-ji kuopa yra turėjusi ir vieną didesnį žygį į Panevėžio apylinkes. Tuo metu siautę komunistiniai partizanai susprogdino Raguvėlės pieninę ir užmušė porą žmonių. Mūsų kuopa sekantį rytą siauruoju traukinėliu išvyko jų gaudyti. Bet tas žygis buvo labai vėlus ir bereikalingas. Po padaryto veiksmo partizanai niekada nepasilikdavo toje pačioje vietovėje. Jų būtų reikėję j ieškoti gal Šimonių miškuose, ar kur kitur. Kuopa išvargusi ir nieko nelaimėjusi grįžo atgal.
Buvo padaryti smulkesni žvalgybiniai žygiai Šimonių-Viešintų rajone. Iš viso buvo žinių, kad mūsų batalionas po apmokymo turės atlikti Panevėžio apskrities miškų valymo akciją. Tai turėjo būti lyg ir egzaminų laikymas prieš didesnius žygius. Tačiau to uždavinio mums nebeteko atlikti.
Gegužės mėn. pradžioje mus pasiekė neramios žinios: vokiečiai likviduoja Vietinę Rinktinę ir jos vyrus prievarta gabena į Vokietiją. Mes buvome visą laiką parengtyje, nes kiekvieną valandą galėjo pasirodyti vokiečiai kad mus nuginkluotų ir suimtų. Tiek mūsų vadų, tiek vyrų tarpe vyravo mintis nepasiduoti nuginkluojamiems ir jei reikės pasipriešinti ginklu rankose. Be to, vadovybė dėjo pastangas mus ištraukti iš miesto ir, kol viskas paaiškės, sustoti kur nors apylinkėje. Tuo norėta pasitraukti nuo didesnių vokiečių kariuomenės dalinių. Iš tokios vietos lengviau ir saugiau galima pasitraukti ir išsiskirstyti. Nežinau kaip tos derybos pasibaigė, bet šis sumanymas nebuvo įvykdytas.
Mums taip belūkuriuojant, pasirodė vienas vyrukas iš buvusios Marijampolėje karo mokyklos ir smulkiau informavo apie tenykščius įvykius. Ragino nieko nelaukti ir išsiskirstyti. Atrodo, kad jis ir mūsų vadus painformavo, nes tuoj buvo išdalintas visas ginklų sandėlys, kuriame dar buvo rankinių granatų, lengvųjų kulkosvaidžių ir šovinių. Apie 4 vai. po pietų buvo leista išsiskirstyti. Su šalmais, kuprinėmis ir rankoje paruoštais šautuvais 20 — 30 vyrų būriai pro užpakalinius vartus išsiverždavo iš kareivinių ir šoninėmis gatvėmis skubėdavo pasiekti Klaipėdos gatvę. Tokiu būdu išbėgo visa kuopa ir atsikvėpti sustojo tik pasiekę miškų pakraštį.
Pasiekus mišką, pasijutome lyg kokioje tvirtovėje, nes vokiečiai, jei ir bandytų vytis, mums buvo nebepavojingi. Paskui mus atbėgo ir bataliono vadas, kuopos vadas ir keli būrininkai. Kur liko kiti du mūsų kuopos karininkai — nežinau. Čia susirinko didesnė dalis mūsų kuopos vyrų, kuriuos tuoj paėmė vadovauti bataliono vadas. Mūsų kuopos daugumą sudarė Troškūnų, Viešintų, Šimonių apylinkės vyrai, todėl ta kryptimi miškais ir traukėme į namus. Netoli Raguvos vyrai pradėjo skirstytis į savas apylinkes. Dar kiek paėjus, kuopa susiskaldę po 2—3 vyrus ir išvyko kas sau.
Mūsų kareivinių kaimynystėje stovėjo ir viena gen. Justo lietuvių kuopa. Mums išsiskirstant daug jų stovėjo savo kieme ir, mojuodami rankomis, šaukė: “Iki pasimatymo, vyrai, iki pasimatymo!” Vėliau man teko sužinoti, kad jie buvo pasiruošę vokiečių užpuolimo atveju mums padėti. Gal ir būtų padėję, bet tikriausiai tuo laiku juos būtų kur nors kitur išvedę.
Nežinau kodėl vokiečiai nebandė mus nuginkluoti ir suimti, bet vyrauja nuomonė, kad tuo metu jie neturėjo Panevėžyje užtenkamai savo kariuomenės. Jei mes būtume dar bent porą dienų ilgiau užsibuvę, tikriausiai būtų spėję prisiųsti.
Vėliau sužinojome, kad ir I-ji kuopa laimingai išsiskirstė, bet palikdama visus ginklus kareivinėse. Kodėl jie taip padarė, gali atsakyti tos kuopos buvę vadai. Biržuose buvusi 3-ji kuopa irgi su visais ginklais ir apranga laimingai išsiskirstė į namus.
Pasakojo, kad tą patį vakarą atvyko vokiečiai perimti mūsų palikto “inventoriaus”. Belandžiodami po patalpas, rūsyje rado vieną iš mūsų vyrų bemiegantį, kuri be vargo suėmė, nes buvo visai girtas. Matyt, prieš išvykdamas panoro pasmaližauti ir, radęs sandėlyje degtinės, vargšelis, tiek paėmė, kad nebeišėjo ir pakliuvo į vokiečių rankas.
Jau trylika metų nuo tų įvykių yra praėję. Daug kas pamiršta, galimas dalykas, kad kai kurie mano minėti įvykiai buvo visai kitaip vertinami vadovybės akyse, bet mano tikslas buvo duoti žiupsnelį atsiminimų jaunesniajai kartai, pasidalinti atminimų nuotrupomis su buvusiais draugais.
MIELI BROLIAI IR SESĖS
Žengiant į Naujuosius 1958 Metus, Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių Sąjungos Centro Valdyba nuoširdžiai sveikina visus Kūrėjus - Savanorius, Ramovėnus, Birutietes, Šaulius, Studentus ir visas jaunimo organizacijas, Tėvynėje vargstančius, Sibire kankinamus ir visame plačiame pasaulyje išblaškytus brolius ir seses lietuvius.
Nepalūžkime gyvenimo kelyje, branginkime viską, kas sava lietuviška, būkime ištikimais savo garbingos tautos vaikais, vieningai dirbkime Tėvynės išlaisvinimo bare.
Turėkime viltį ir giliai tikėkime, kad Tėvynė sulauks džiaugsmingą laisvės rytą ir vėl bus laisva ir nepriklausoma Lietuva su sostine Vilniumi.
L. K. Kūrėjų-Savanorių S-gos Centro Valdyba
