SRIUBA
KARIŠKA HUMORESKA
Apie tai karinė istorija neužsimena. Tačiau, kiek toli siekiame savo atminimu, suvokiame, jog kariuomenėj pietų metu visuomet duodama sriuba.
Mūsų kuopos virėjas, Mirka, dėl tos priežasties niekad ir neapsilenkė su ta tradicija. Pietums jis visuomet gamina sriubą.
Mirkos sriubos gaminimo būdas labai paprastas. Jis stovi prie katilo ir sviedžia į ji viską, atrodytų, kas po ranka pakliūva. Žinoma, toks įspūdis susidaro tik iš šalies žiūrint, tačiau jis meta katilan tik tuos produktus, kuriuos tą dieną gauna iš sandėlio...
Šiandien duota pamidorų, pupelių, ryžių, nustatytas kiekis jautienos, margarino, truputis burokėlių ir pora galvų kopūstų. Taigi, jis ir pradėjo. Įpylė į katilą vandens, sumetė pamidorus, paskiau — pupeles, ryžius, jautieną, burokėlius, kopūstus, pridėjo margarino ir apėjo aplinkui, tarytum, j ieškodamas, ar nėra dar ko nors įtrenkti į katilą. Įsitikinęs, kad jau viskas, paėmė ilgu kotu medinį šaukštą ir ėmė maišyti.
Virėjo pavaduotojas ir Mirkos mokinys virėjavimo mene, Kropačikas, rūpestingai nulupęs svogūną ir, trindamas paašarojusias akis, kreipiasi į šefą:
— Ką daryti su svogūnu?..
Kuopos virėjas, Mirka, tarytum truputį pyktelėjai
— Tiek mėnesių mokaisi, o vis dar nežinai ką daryt su svogūnu. Kam reikia dar klausti: perpjauk į keturias dalis ir... į katilą!
— Mesti?..
— Na, aš manau!.. O kokiam gi reikalui svogūnus išdavė iš sandėlio?...
Kropačikas sunkiai atsidūsta. Savanoriu jis atėjo į virtuvę, kad neleistų kariuomenėj bereikalingai laiko, o išmoktų amato. Deja, jau kelintas mėnuo — tas pats ir tas pats: ką gavai iš sandėlio, griauk į katilą...
— Pas tamstą vis vienodai, — taria nepatenkintu tonu Kropačikas, — mesk ir mesk į tą katilą. Ir mesk viską, ką tik iš sandėlio gauni...
Virėjas pasižiūri sūriu šypsniu į Kropačiką, lyg užsigavęs dėl tokios netikėtos kritikos:
— O kodėl tau tai nepatinka? Juk produktus tik todėl ir duoda iš sandėlio, kad juos sumestume į katilą.
— Taip, tai taip, — nenori sutikti Mirkos mokinys. — Tačiau iš tų pačių produktų galima visokiausią sriubą pagaminti ir dar kitokių patiekalų sugalvoti. Gi jūs — viską tik į sriubą ir į sriubą...
Mirka nusikvatoja:
— O ką gi tu iš tų produktų pagamintum?
— Bent kelis įvairius patiekalus.
— O kam to reikia?
Kad būtų daugiau.
— Ko daugiau? Argi ryžių padaugės, jeigu atskirame katile juos išvirsi?
— Patiekalų būtų daugiau, — spiriasi mokinys.
— O kuriems galams reikia daugiau tų patiekalų?
— Tai kiekvieną kartą būtų skaniau ir gražiau.
Kuopos virėjas susiraukė ir numojo ranka:
— Verdama tam, kad žmonės pavalgytų ir būtų sotūs, o grožis — tai visiškai nereikalingas dalykas. Tai toks mano principas. Aš jau geriau valgysiu vieną gerą sriubą, o ne “menių”, kokį, tik pasibaigus karui, davė angliškose valgyklose ir viešbučiuose. Žiūrėk, padeda prieš tave kokį tuziną visokiausių šaukšteliu, šakučių, peilių ir peiliukų, kad nebežinai nei kuri įrankį pirmiausia į rankas imti. Po to pastato prieš akis blizgančiais kraštais lėkštę, kad net akys raibsta. Betgi kas iš to? Lėkštėj maisto esti gal tik tiek, kiek šuo galėtų priverkti ašarų. Tiesa, patiekalų esti kartais daug, bet iš valgyklos išeini — dar alkanesnis, negu į ją atėjęs...
— Aš dar prisimenu senus laikus savo tėvynėj, — tęsė toliau Mirka, — mama man duodavo vieną bliū-dą su kopūstais, o kitą — su bulvėmis, tušintomis su lašiniais. Prie to visko — gaudavau tik vienui vieną šaukštą į ranką. Tačiau tuo vienu šaukštu tiek prisisotindavau, kad net sunku būdavo nuo stalo atsikelti... Tai buvo kas kita, negu angliškose valgyklose su tuzinu peilių ir šakučių... Žinoma, tai buvo tėvynėj ir ne karo ar pokario metu, — atsidusęs pridūrė Mirka.
— O, pasakyk man, Mirka, tu prieš karą taipogi virdavai?
— Taip. Virdavau. Todėl mane kuopos vadas ir paskyrė virėju...
— Ir taip pat katile virdavai?
— Visada katile!
— Ir visuomet, ką gaudavai, vis versdavai į katilą?
— Visuomet.
— Ir visuomet virei sriubą?
— Ne. Ne sriubą! Sriubos niekad neviriau.
— Tai ką virei?
— Asfaltą... Aš dirbau prie plentų statybos...
Iš lenkų kalbos vertė Pr. Alšėnas
