ŠALTOJO KARO PERSPEKTYVOS 1958 METAIS
A. RĖKLAITIS
Komunistai, apsvaiginti žemės palydovo čempionatu, pastaruoju laiku pasidarė labai veiklūs, net agresyvūs. Jie mano, kad dabar turi progą išspausti JAV iš Europos, stipriau įsitvirtinti Viduriniuose Rytuose, pasiekti naujų laimėjimų Azijoje. Siekiant čia paminėtų tikslų, artimiausiu savo uždaviniu raudonieji pasistatė mėginti laimėti antrąjį rundą “taikingos koegzistencijos”. Tam jie dės didžiausias pastangas 1958 metais. Raudonieji laimės šį rundą, jei Vakarai jiems padarys naujų nuolaidų, t.y., priims raudonųjų padiktuotas sąlygas. Tačiau Vakarai, žinodami su kuo turi reikalą, spaus Sovietus, kad jie sutiktų su UN daugumos sprendimais. “Taikingos koegzistencijos” kova gali būti labai kieta. Bet tai ne naujiena. Kova tarp Rytų ir Vakarų vyksta senai. Jos pradžia — II Pas. karo pabaiga. Toji kova šiais atomo amžiaus laikais vadinama “šaltuoju karu”. Dabar sakoma, kas laimės šaltąjį karą, tam nereikės kovoti “karštojo karo”. Šių laikų strategai apibūdina šaltąjį karą tarp Sovietų Rusijos ir JAV sekančiai:
1) Idėja to, ko Kremlius siekia 1958 metais yra žinoma JAV Sąjungininkų tarpe Europoje. Sovietų tikslas, kurio jie siekia kovojant antrąjį rundą dėl Rytų - Vakarų konferencijos, yra mėginti pristabdyti - sulėtinti JAV raketų programos vykdymą ir duoti Maskvai laiko susidoroti su visais sunkumais komunistinės diktatūros viduje.
2) Didysis karas nenumatomas. Kremlius, nežiūrint pasigyrimų ir grąsinimų, yra toli nuo galimybės laimėti III Pas. karą. Todėl jis vengs kaip kad vengė iki šiol.
3) Mažieji karai, kurie iki šiol prasiverždavo tai vienoj, tai kitoj kritiškoj šaltojo karo vietoj, yra galimi ir ateity, ypač ten, kur komunistai ras silpną vietą ir palankias sau sąlygas, laiduojančias pasisekimą.
4) Sovietų galimi laimėjimai šaltojo karo frontuose, spėjama, nebus tokie stebėtinai dideli, kaip kad buvo II Pas. karui pasibaigus, štai ko Nikita Chruščiovas dabar siekia:
— įsigyti Europoje pagarbos savo asmenybei,
— kad Vakarai formaliai pripažintų esamos padėties “teisėtumą”,
— paspartinti komunizmo plėtimąsi Vid. Rytuose, Afrikoje ir Azijoje.
RAUDONOJO VORATINKLIO IŠSIPLĖTIMAS
Pasaulio istorija nežino asmens, kuris kada nors valdė didesnę imperiją už tą, kurią dabar Chruščiovas valdo. Apytikriai jis turi pakišęs po pjūklo ir kūjo ženklu 1/3 pasaulio gyventojų ir 1/4 pasaulio teritorijos. Jis turi ryšį ir susisiekimą net su tais pasaulio kraštais, kur komunizmas prieš kurį laiką išviso nebuvo žinomas. Jis turi du žemės palydovus, beskriejančius erdvėje aplink žemę. Joks kitas kraštas žemėje negali pretenduoti į tokį laimėjimą 1958 metais.
Sovietų Sąjungos industrijos gamyba yra smarkiai pakilusi. Rusijos istorijoje tokio lygio ji niekad nebuvo pasiekusi. Vakarai žino, kad tas industrijos iškilimas atsiektas tik todėl, kad buvo ir yra naudojama pigi — neapmokama arba menkai apmokama darbo jėga — vergai. Sovietų imperijos darbo žmogus gyvena nuolatiniame nedateklyje, skurde, baimėje. Jo būklei pagerinti raudonieji valdovai rimtų žygių nedaro. Užtat jie savo klastinga ranka siūlo visokeriopą pagalbą “be jokių sąlygų” kitų kraštų tautoms, kurios gal geresnį gyvenimą turi negu Sovietai. Tikslas aiškus — su ta pagalba kartu ir raudonuoju voratinkliu suraizgyti pagalbą priimančius.
Bet nemažai rūpesčių turi Chruščiovas namuose. Paskutiniu metu dėl naujų persitvarkymų, gamyba, ypač žemės ūky, mažėja. Nepasitenkinimas satelituose didėja. Neramumai gali kilti kiekvienu momentu. Kremliaus valdovų tarpe nėra pilno sutarimo. Nors dabar Chruščiovas yra pačioj viršūnėj, bet vistiek jis turi stiprius priešus savo bendradarbių tarpe. Tai silpna Sovietų pusė šaltojo karo bare.
ERDVĖS GINKLAI
Tarpkontinentinių raketų srity iki šiol Sovietai parodė, kad jie turi raketas, galinčias tiek augštai išlėkti į erdvę, kiek reikalinga. Tačiau iki šiol dar nepavyko tas raketas, iššautas į erdvę, sugrąžinti atgal į žemę, t.y., nutupdyti jas į norimą taikinį žemėje. Turimomis vakaruose žiniomis, Sovietai nėra tiek toli pažengė raketų gamyboje, kaip kad Chruščiovas giriasi. žinovai teigia, kad Sovietai yra dar toli nuo to, kai jie turės pakankamai moderniškų ginklų, kad galėtų vienu ypu sunaikinti visas JAV ir jos sąjungininku bazes. supančias komunistinę imperiją. Bombonešiai iš tų bazių minučių bėgyje gali suduoti Sovietams mirtiną smūgį. Be to, dauguma vakariečių bcmbonešių bazių turės JAV raketas, kurios dar labiau sustiprins smogiamąją galią.
ŠALTOJO KARO FRONTAI
EUROPA
Raudonųjų strategija
oSutrukdyti JAV bazių steigimą raketoms Europoje. oĮvilioti prezidentą Eisenhowerj į “viršūnių” konferenciją.
oBandyti derybų keliu sumažinti Europos apsigynimo pastangas, kad tuo būdu susilpnintų pagrindinį šaltojo karo frontą.
J.A.V. strategija
oĮsteigti JAV raketoms bazes Europoje.
oLaikytis nuošaliai nuo “viršūnių” konferencijos iki Sovietai veiksmais įrodys tikrą savo norą susitarti nusiginklavimo reikale.
oLaikyti savo sąjungininkus vienybėje ir juos stiprinti, teikiant jiems finansinę paramą, naujus ginklus, etc..
VIDUR. RYTAI
Raudonųjų strategija
oSiūlyti ginklus, patarėjus, instruktorius kiekvienam Arabų kraštui, kuris tai sutinka priimti.
oPlėsti čia Sovietų įtaką, kur tik susidaro tam palankios sąlygos.
oPalaužti vakariečių galią ir įtaką V.d. Rytų alyvos eksploatacijoje.
J.A.V. strategija
oRemti Turkiją, Iraką, Jordaną ir visus anti-komu-nistinius kraštus šioje pasaulio dalyje, oPadrąsinti Egiptą ir Siriją, kad pašalintų komunistų įtaką savo kraštuose.
oLaikyti čia atomu ginkluotą 6-j į Laivyną kaipo įspėjimą komunistams.
AFRIKA
Raudonųjų strategija
oGinkluoti ir remti anti-kolonialinius sukilimus visur, kur tik tas bus įmanoma, oSustiprinti propagandą prieš JAV visoje “Juodoje” Afrikoje.
oSkatinti karą prieš Prancūziją Alžirijoje ir kitur.
J.A.V. strategija
oStiprinti JAV bazes š. Afrikoje bombonešiais ir raketomis, kuriais galima pasiekti Sovietų taikinius, oPadidinti JAV paramą atsilikusiems kraštams Afrikoje.
oStengtis laikytis nuošaliai nuo Prancūzijos ginčų š. Afrikoje.
TOLIM. RYTAI
Raudonųjų strategija
oPalaikyti kylančius neramumus ir vakariečių nuosavybių grobimus Indonezijoje, Burmoje ir kitur.
oInfiltracijos keliu įstatyti komunistus į naujas vietos vyriausybes.
oSukelti anti-amerikietiškus jausmus šioje srityje.
J.A.V. strategija
oRemti anti-komunistines vyriausybes Korėjoje, For
mozoje ir kitur.
oPalaikyti spaudimą į Raud. Kiniją, nepripažįstant jos vyriausybės ir draudžiant su ja prekiauti.
oNeįsileisti Raud. Kinijos į UN.
EUROPA, didžiausias industrijos kraštas šalia JAV ir toliau pasilieka dėmesio centru Rytų-Vakarų strategijoj. Kai JAV pradės telkti raketas Europos kraštuose, pirmoj eilei Britanijoj, Kremlius, tenka laukti, skelbs karo pavojų, o Chruščiovas siųs grąsi-nančias notas Europos valstybių vyriausybėms ir dės visas pastangas Vakarų Vokietijai neutralizuoti. Nėra jokio pagrindo tikėti, kad už metų komunistai Vakarų Europoj bus stipresni. Gal po metų jie bus žymiai silpnesni.
VIDURINIAI RYTAI greičiausiai pasiliks ir toliau įtempimo ženkle. Sovietų Sąjunga įsistiprino Syrijoj kaip sargas čionykštės karinės vyriausybės ir kaip įtakingas agentas teikia pagalbą ginklų ir pinigų forma ne tik Egiptui ir Syrijai, bet ir kitiems arabų kraštams. Sovietams kurstant arabų tarpe priešvakarietiškas nuotaikas, Vakarų padėtis darosi sunkesnė, keblesnė. Vidurinių Rytų turtingi alyvos šaltiniai, naudojami vakariečių, darosi nesaugūs. Saugumui užtikrinti Vakarai priversti ir ginklais ir ekonomine pagalba remti tuos arabų kraštus, kurie dar nėra patekę į komunistų kontrolę. Varžytynės Viduriniuose Rytuose tarp Vakarų ir Sovietų yra, galima sakyti, pilname įkarštyje.
AFRIKA komunistams sudaro aktualią problemą. Raudonieji gali čia daug laimėti, jei Alžyrijos karas ir toliau bus tęsiamas. Tačiau Vakarai turi pagrindo tikėti, kad Prancūzija, aplinkybių verčiama, keis savo politiką Alžyrijos karo klausime ir sieks susitarimo su sukilėl'ais. Tuo būdu komunistų viltys iš to karo daug lameli, gali žlugti.
“Jucdoji Afrika” tampa pirmos eiles taikiniu Kremliaus planuose. Sovietų oficialūs pareigūnai skatina negrų vadus lankytis raudonųjų kraštuose, duoda negrų studentams stipendijas komunistų universitetuose ir visokiais kitais būdais stengiasi sudaryti draugiškus santykius su neseniai nepriklausomybę gavusiomis Afrikos valstybėmis. Nelaukiama, kad 1958 metais komunistai pasiektų didesnių laimėjimų šioje pasaulio dalyje.
AZIJA, ypatingai pietryčių Azija, atrodo, bus vienas iš svarbiausių kovos frontų šaltojo karo ateinančių mėnesių bėgyje. Komunistai gali paimti kontrolę tirštai apgyventos Javos, pagrindinės Indonezijos respublikos salos. Prileidžiama, jei jie griebs valdžią smurto keliu ir gali visą kraštą įstumti į chaosą ir į vidaus karą. Laose, Burmoj ir Malajuose raudonieji sukilėliai išeina iš džiunglių ir įsiterpia į politiką.
Raudonoji Kinija prislopino savo karingas kalbas savo kaimvnų atžvilgiu. Bet Peipingo raudonieji vis dar svaisčioja apie naujas teritorijas ir siekia, kad būtų “įteisinta” ių padėtis Kinijos žemėje.
IŠVADOJE tenka spėti, kad šaltas karas 1958 metais komunistams ypatingų laimėjimų neatneš. Taip mano žinovai, šiuo metu raudonieji deda visas pastangas įtraukti Vakarus į derybas-konferencijas, kad laimėtų laiko suvirškinti kraštus, pavergtus tuo metu, kada šaltas karas dar nebuvo prasidėjęs.
