PLĖŠIKŲ AMŽIUS NEILGAS
TEODORAS PAPARTIS
Šiaulių apskrities Stačiūnų valsčiaus gyventojai praėjusio karo metu dažnai nusiskųsdavo vietos lietuvių policijai, kad jų apylinkėje neretai pasirodydavo iš vokiečių karo belaisvių stovyklų pabėgę rusų kareiviai. Jie besislapstydami ateidavo pas vietos gyventojus iš Radviliškio — Šiaulėnų miškų ir reikalaudavo iš ūkininkų maisto, drabužių, apavo ir net svaiginamųjų gėrimų. Tokie apsilankymai ypač padažnėdavo rudenį, nes miškuose pasidarydavo šalčiau ir su maistu sunkiau.
Jeigu kuris ūkininkas neturėdavo ir negalėdavo patenkinti karo belaisvių rusų reikalavimų, tai tuomet patys belaisviai pradėdavo šeimininkauti ūkininko sodyboje. Jie paimdavo iš ūkininko tai, kas jiems patikdavo. Neretai pati ūkininką sumušdavo arba kitaip prikankindavo, o kartais net ir nužudydavo.
Vietos lietuviškoji policija susirūpino padažnėjusiais ūkininkų nusiskundimais ir pradėjo imtis žygių užkirsti rusams karo belaisviams kelią terorizuoti ir plėšikauti Stačiūnų valsčiaus apylinkėje.
Vieną lapkričio mėnesio pavakarį buvo gautas iš vietos ūkininkų pranešimas, kad Stačiūnų valsčiaus ribose, viename kaime, pasirodė trys stipriai ginkluoti rusai karo belaisviai. Jie užėjo pas neturtingą ūkininką ir reikalavo, kad duotų jiems maisto, apavo, drabužių ir keletą litrų naminės degtinės. Kadangi ūkininkas neturėjo atliekamų maisto produktų ir drabužių, o naminės degtinės iš viso nemokėjo gaminti, tad negalėjo patenkinti belaisvių reikalavimų. Belaisviai matydami, kad iš ūkininko geruoju nieko negaus, pradėjo grasinti ginklu.
Tuo metu pas ūkininką buvo apgyvendinta vokiečių evakuota iš Rusijos viena rusė. Pastaroji matydama, kad rusai karo belaisviai švaistosi ginklu prieš jos šeimininką, ii taip sumaniai patvarkė tuos belaisvius, kad šeimininkas ir šeimininkė galėjo slaptai išsprukti iš kambario laukan ir pabėgti pas kaimynus. O iš kaimynų tuojau buvo pasiųstas pranešimas Stačiūnų valsčiaus policijai, kuri ir ėmėsi atitinkamų priemonių belaisvius sulaikyti.
Kadangi Stačiūnuose policijos buvo vos keli pareigūnai, todėl skubiai telefonu buvo kreiptasi į Šiaulių apskrities policijos vadą, pranešant jam apie įvykį ir kartu buvo paprašyta ginkluotos jėgos. Iš Šiaulių miesto buvo skubiai pasiųsta prašoma pagalba.
Šiauliškiai policijos pareigūnai nuvyko į nurodytą vietą vėlokai vakare ir ten rado Stačiūnų policijos pareigūnus kovojančius su karo belaisviais. Policija tą ūkį, kuriame buvo rusai karo belaisviai, laikė iš trijų pusių apsupusi. Rusai karo belaisviai iš namo pro langus šaudė į policijos pareigūnus, bet policija taip buvo susitvarkiusi, kad paleisti plėšikų šūviai jiems buvo nepavojingi.
Atvykusi policijos pagalba tuojau įsijungė į kovą prieš plėšikus. Čia užvirė, kad ir trumpas, bet karštas susišaudymas bei namo puolimas. Kadangi policijai namo puolimo sąlygos buvo labai nepalankios, tai tuojau buvo atsisakyta pulti ir tik, prisitaikius prie vietos sąlygų, nutarta laikyti plėšikus apsuptus ir, pasinaudojant nakties tamsa, patiems pareigūnams prislinkti prie namo tiek arti, kad plėšikai negalėtų apšaudyti pro namo langus.
Naktis buvo labai rami. Ir mažiausias šlamėjimas galėjo būti juntamas. Plėšikai nesnaudė ir budriai sekė visą aplinkumą. Jie manė, kad pasinaudodami nakties tamsa galės pralįsti pro policijos apsupimo žiedą ir vėliau pasijuokti iš policijos nebudrumo. Bet jų supinti planai neišsipildė. Vos tik plėšikams pajudėjus iš namo i lauką, policija, nieko nelaukdama, paleido seriją šūvių ir du plėšikai krito negyvi. Tretysis matydamas, kad jo du draugai jau guli negyvi, nieko nelaukdamas pasislėpė po namo gonkų grindimis. Policija gerai nujautė, kad plėšikai, pasinaudodami nakties tamsa, bandys iš jos apsupimo pasprukti. Tad policija buvo taip susitvarkiusi, kad kiekvieną prie namo įtartiną šlamėjimą galėtų apšaudyti.
Išaušus rytui buvo apžiūrėta apšaudomoji vieta ir rasti du plėšikai nukauti. O tretysis, kuris buvo gyvas, pasidavė policijai. Jis buvo sulaikytas ir perduotas į teisingumo rankas. Jų visų ginklai buvo paimti ir padėti policijos sandėlyje.
