KNYGNEŠIŲ KARALIUS

Vladas Mingėla

40 m. Jurgio Bielinio mirties sukaktį minint; “Aš tol nemirsiu, kol neiškrapštysiu maskolių iš Lietuvos”; jis tikėjo nepriklausomą Lietuvą atgimsiant; šis taurus ir narsus lietuvis visą amžių kovojo su Rusijos caro galybe; J. B. 1902 m. vasarą Tilžėje susitinka su žymiuoju kultūrininku kun. A. Miluku; 1918 m. sausio mėn. iškeliauja senelis (72 metų amžiaus) pėsčiomis į Vilniaus Lietuvos konferenciją : vos 20 km tenukeliauja ir miršta pakely... — sausio 18 dieną, o tų pat metų vasario 16 d., Vilniuje, paskelbiama Lietuva nepriklausoma valstybe.

Mūsų praeitis turtinga kančiomis, bet taip pat joje randame įkvėpimo šiandieninei laisvės kovai. Daugybė kilnių patriotų visą savo gyvenimą pašventė vien tik kovai su Lietuvos priešais — tautos pavergėjais. Tik, gaila, kad mūsų kultūros istorikai vienus, gal mažiau nusipelniusius, labai augštai iškėlė, be to, nepriklausomos Lietuvos laikais visose mokyklose apie juos nuolatos buvo aiškinama: jų darbai buvo statomi pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Gera, kad taip buvo daroma. Bet negera, kad nevisi vienodai buvo iškeliami, nevisi buvo minimi ir gerbiami. Apie tokį tautos žymūną ir kovūną, kaip kun. A. Milukas, nepriklausomoje Lietuvoje mažai tebuvo žinoma. Taip pat nedaug buvo kalbama apie “knygnešių karalių” Jurgį Bielinį-Bieliaką. Nevalia tiesos nutylėti. Jis ir kun. A. Milukas visada tikėjo nepriklausomos Lietuvos idėja: tam jie ir aukojosi, tam jie vargo ir dirbo be galo, be krašto. Tuo tarpu beveik visi mūsų nepriklausomos Lietuvos laikais garbinami, su mažomis išimtimis, kovojo tik dėl autonominės Lietuvos. Dar net 1915 m. Amerikos Lietuvių Tarybos išleistame atsišaukime į pasaulio valdovus mūsų “pranašai” drįso kalbėti tik apie Lietuvos autonomiją.

Minint Jurgio Bielinio (buvusio Lietuvos v. Seimo nario-žurnalisto Kipro Bielinio tėvas) mirties 40 m. sukaktį, tenka nors iš dalies šią neteisybę atitaisyti. Iš viso reikėtų spręsti apie didžiuosius tautos žmones ne iš jų garso, bet iš jų atliktų darbų kiekio, iš jų pasiaukojimo tautos ir valstybės reikalams. Neturėtų būti toleruojama neteisybė. Praradus savo valstybę, šiandien jau daugis dievinamų “tautos milžinų” kuo ne nykštukais pavirto, ir jie, jeigu dar gyvi, nebenori tiek daug aukotis “neaiškiems tautos darbams”, juo labiau, kad jie neapmokami... šiandien toji neužtarnautoji valstybės tarnautojų — didelių — augštose kėdėse sėdinčių — garbinimo hipnotinė liga praeina... Vėl pereinama į kitą kraštutinumą: imama tuos dievaičius niekinti ir žeminti. Negerai! Nežeminkime, jeigu kas tų nuopelnų nors ir nedaug teturėjo: geriau apie juos tylėkime. Turėkime galvoje priaugančiosios kartos patriotizmo nykimą. Geriau kelkime tų asmenų nuopelnus, kurie iki šiol dėl nežinomų priežasčių buvo nutylimi.

Tiesa, kalbant apie knygnešio Jurgio Bielinio tikėjimą Lietuvos valstybės atsikūrimu, tenka pridurti, jog jis irgi kiek klydo, nes tikėjo, jog Lietuva prisikels ir turės savo karalių.

J. B. lankydavo ir vysk. M. Valančių: vyskupas juo pasitiki ir nekartą įteikia jam stambias sumas pinigų. Kartą gavęs keletą tūkstančių rublių juos įteikė lietuvių spaudos reikalus tvarkiusiam Tilžės katalikų klebonui Zabermanui: jis po to labai pagyvino lietuviškų maldaknygių ir kt. spaudinių spausdinimą.

J. B. dirbdamas knygnešio darbą, beveik 40 metų, per sieną pergabeno ir paskleidė po Lietuvą pusę visų lietuviškų spausdinių. Jis pats rašydavo “Aušrai”, “žvaigždei”, “Tėvynės Sargui”, “Vienybei Lietuvninkų”, “ūkininkui”, “Varpui”; leido ir savo laikraštį — Baltasis Erelis, kuriame be jokių kompromisų reikalavo Lietuvai nepriklausomybės.

BAIGĖ VOKIEČIŲ PRADŽIOS MOKYKLĄ RYGOJE

Spaudos draudimo metais knygas į Mintaują ir Rygą pristatydavo Jurgis Bielinis. Atvažiuodavo važiuotas, pasistatydavo kur vežimėlį su knygomis ir nešiodavo jas kur reikia su skarele jas apvyniojęs — surišęs, ir atrodė, kaip kaimiečių sūriai ar kas kita.

Jurgis Bielinis dar buvo vadinamas Bieliaku. Jis gimė Suostų parapijoj, N. Radviliškio v., Purviškių vienkiemy; Biržų-Pasvalio apskr. 1846 m. kovo 16 d. Jo tėvas anksti mirė, o jaunesnysis brolis iškeliavo į Rygą. Taigi Jurgiui teko ūkininkauti.

J. B. dar buvo nepilnametis, kai rusų matininkai priskyrė jo ūkio miško dalį kaimyniniam dvarui. Ši skriauda ir neteisybė skaudžiai paveikė jį. Jaunikaitis nemokėjo apginti savo turto, nes buvo bemokslis. Jis nusprendė, jog be mokslo iš viso bus sunku gyventi. Išnuomavo savo ūkį, gi pats išvyko į Mintaują, pasisamdė kambarį ir ėmėsi mokytis. Tiesiog įniršo į mokslą. Neužtekdavo jam dienų, tad ištisomis naktimis išsėdėdavo prie knygų. Per du tris vakarus sudegindavęs svarą ir daugiau žvakių (juk elektros nebuvo!). Užtat per didelį uolumą bei stropumą J. B. trumpu laiku išmoko vokiečių, rusų, lenkų, latvių kalbas. Mokėsi dvejus metus. Svajojo pasiruošti ir įstoti į kunigų seminariją, bet pritrūko pinigų.

RYGOJE BAIGĖ VOKIEČIU PRADŽIOS MOKYKLĄ JAU SUAUGĘS

Su skaudančia širdimi, pasimokęs, pasiblaškęs, sugrįžo namo. Apsiveda. Ir vėl ūkininkauja. Susipažįsta su Suostų klebonu Daukša, trumpą laiką buvo apsikrėtęs lenkomanija. Net savo pirmąją dukterį moko lenkiškai kalbėti bei rašyti. Lankydamasis Rygoje, susipažįsta su lietuviu patriotu kun. Jacevičių, vėl sugrįžta į lietuvybę. Laiks nuo laiko ėmė pranykti iš namų, o grįždamas parsigabendavo lietuviškų knygų. Jau 30 metų vyras, J. B. vėl išnuomoja savo ūkį ir gauna 300 rublių. Iškeliauja į Belgiją (1899 m.). Tikslas — kažkokių istorinių paveikslų ir Lietuvos žemėlapio spausdinti. Nuvyksta net į Paryžių. Tenai patenka į lenkų tautos kongresą; to kongreso darbuose buvo svarstomas Lenkijos nepriklausomybės klausimas ir valstybės atstatymas.

Ir čia Jurgio Bielinio būta patrioto: jis, tame lenkų kongrese gauna žodį. Kalbėdamas gražia lenkų kalba, jis iškelia bekompromisinį Lietuvos — atskiros ir nepriklausomos valstybės klausimą, daugiau — reikalavimą. Lenkai įtūžta. Jis ten net apstumdomas ir iš to kongreso jėga išmetamas. Grįžtant namo, ant Vokietijos sienos, vokiečiai atima iš jo brangiai kaštavusius istorinius paveikslus ir žemėlapius. Jis tiesiog iš apmaudo apsiverkia. Nei pinigų, nei paveikslų!.. Nesėkmė. Nelaimingas likimas persekioja jį.

J. B. nebijo bylinėtis. Kartą sužinojęs, kad Paparčiuose, Žąslių apylinkėse, rusai nusavino katalikų vienuolyną ir jį atidavė pravoslavams, jis ėmėsi įvairių gudrybių, kad galėtų tą vienuolyną vėl atkovoti ir grąžinti katalikams. Jis pažadą vykdo. Bylą veda net iki paskutinės instancijos — Petersburgo Senato. O kiek tas pinigų iš jo pareikalavo! Už jo drąsą, policija padaro jo namuose kratą. Suranda ir išsiveža visą, iš kun. Daukšos paveldėtą, biblioteką. Tiesa, po dviejų metų daug paimtų knygų grąžino. Tačiau čia minimoji byla pasibaigė nesėkmingai.

LANKOSI PAS VYSK. M. VALANČIŲ

J. Bielinis kartą apsilanko pas vysk. M. Valančių — Kaune. Jis gauna iš vyskupo 3000 rublių; juos slaptai nugabena į Tilžę ir sumoka Mauderodei ir kt. už spausdintas lietuviškas knygas bei laikraščius. Jau tas įvykis parodo, jog J. B. buvo tikrai doras, sąžiningas ir patikimas žmogus. Tuo metu jis susitarė Tilžėje gabenti Lietuvos žmonėms lietuviškas knygas ir laikraščius.

Vėliau lietuviškos spaudos gabenimą J. B. sutvarkė sumaniai ir gudriai. Atrodo, nebuvo jam lygaus knygnešio Lietuvoje. Jis preciziškai tikslus pogrindžio veikėjas bei spaudos gabenimo ir platinimo organizatorius. Knygnešių centrą sudarė Kauno gubernijos, Naujamiesčio apylinkėje esąs Garšvių sodžius. Augštas, tvirtas, gražus vyras — Bružas, su savo seserim, pristatydavo iš Tauragės dideliais kiekiais knygas bei laikraščius. Laikydavo jas mažažemio Dilkaus daržinėje. Tas Dilkus gyveno nuošaliai kaimo ganyklose, pamiškėje — krūmuose. Kitas sandėlis buvo to paties kaimo gale, pas ūkininką Šliužą. Atskaitomybę vedė ir knygas skirstė mokytojas — siuvėjas Ladukas. Iš tų centrinių sandėlių, be J. Bielinio, knygas bei laikraščius imdavo platinimui K. Ūdra ir dar gal 13—14 žmonių. Bielinis toje kompanijoje buvo vadinamas “ministeriu”. Deja, 1896 m. Garšvių knygnešių b-vę rusai išardė. K. Udrą ir Bružą ištrėmė į Sibirą, Ladukas paspruko į Ameriką, o J. Bielinis perėjo į visišką pogrindį ir slapstėsi toliau.

JURGIS BIELINIS RUSŲ “ĮKAINOTAS” 5000 RUBLIŲ

Slapstytis jis turėjo, kadangi nuo nelemtos Paparčių vienuolyno bylos nuolatos buvo jieškomas ir gaudomas. Iš karto rusų policijos buvo paskelbta, jog už J. Bielinio pagavimą bus išmokėta 500 rublių premija, bet nepavykus pagauti, minimą premiją pakėlė net iki 5000 rublių. Kartą tokios stambios sumos sugundyti, jo paties ūkio nuomininkas su savo darbininkais, sumanė jį pagauti ir įduoti rusams. Tačiau nuo tų išgamų J. Bielinis atsigynė revolveriu. Policija nuolatos darė jo namuose kratas. Saugodavo pakeles. Bet jis buvo nuostabiai gabus konspiratorius. Jo garsas plito Lietuvoje kaip legendinio didvyrio. Tačiau jo žmona ir vaikai labai dėl to kentėjo. Policija nuolatos vargindavo ir gąsdindavo jo žmoną. Nuolatiniai tardymai ją be laiko ir į karstą nuvarė. Ji visados tvirtindavo, jog jis pabėgęs į Ameriką ir dingęs.

BEVEIK NUOGAS PABĖGA ŽIEMĄ IŠ RUSŲ POLICIJOS NAGŲ

J. Bieliniui tekdavo po kelis metus nesimatyti su žmona, kurią jis tikrai mylėjo. Kartą ilgai negalėda-

Jurgis Bielinis ir kun. A. Milukas Tilžėje, 1902 m.

mas susitikti su savo žmona, kitų pagalba, susitarė su ja sutartoje vietoje pasimatyti, žmona atvažiavo su 4 metų vaiku. Tėvas išsiilgęs žmonos, o ypačiai glamonėjo sūnelį... Bet vėl turėjo skirtis ir eiti kovoti už savo amžinąją sužadėtinę — lietuvių tautą, prieš bendrą priešą, — nekenčiamą rusą.

J. Bielinis keletą kartų buvo pakliuvęs į policijos rankas. Vieną kartą, kai vežėsi iš Garšvių sūnaus daiktus (jis buvo nuvežęs sūnelį Ladukui mokyti) bet pavyko išsipirkti už kyšius. Pabėgo į mišką ir paliko vežimą su daiktais. Kitą kartą pakliuvo policininkui “uriadnikui” į nagus. Pasielgė trumpai ir drūtai. Į vieną ranką pasiėmė, kiek turėjo pinigų, o į kitą — skubiai išsitraukė revolverį ir pasiūlė pasirinkti: pinigai ir gyvybė, arba mirtis! Tas, aišku, pasirinko gyvybę ir pinigus, nes buvo nuginkluotas, o mirti nenorėjo.

Bet trečias suėmimas jam brangiausia kaštavęs. Atvažiavo kartą į sodžių nakvoti. Palikęs vežimą su knygomis pas vieną ūkininką, pats atsargumo dėliai, nuvyko nakvynės jieškoti kitur. Visai netikėtai jis pakliuvo rusų policininkui į nagus. Gintis buvo pervėlu. Rusas, uriadnikas, išsigabeno J. B. į miestą. Iš vieno miestelio jį vežė vis į kitą: kadangi J. Bielinis tikros pavardės nesakė. Iš Panevėžio Bielinį vedė vyresnysis policininkas. Jis, matyt, numanė kokios rūšies paukštį jis vedasi. Jį labai saugojo. Papirkti jau nebuvo kuo, kadangi jis prie savęs nė cento neturėjo. Visus pinigus, kuriuos turėjo, jau buvo išdalijęs policininkams. Nuvykę pakeliui į kaimą, kurio dešimtininkas ėmė vaišinti J. B. palydovą. Kvietė prie stalo ir J. Bielinį. Jis nusiavė batus ir pakabino sermėgą (švarką), o pats atsigulė pailsėti prie pat pečiaus ant grindų.

Abu rusai: šeimininkas ir svetys, gerai pavalgę ir išgėrę, pamatę, kad Bielinis ramiai sau miega, irgi sumigo. O J. B. to tik ir laukė. Atsikėlė tyliai... ir kaip stovi, pusnuogis, kad nepažadinus savo palydovo, išėjo iš namų.

Buvo vasario mėnuo — taigi šalta žiema. J. B. bėga per sniegą basas ir nuogas. Kad nesivytų pėdomis, jis buvo įbėgęs į sraunų upelį, kuris nebuvo užšalęs, kad rusai pamestų jo pėdsakus. Jis bėgo gal 3 kilometrus (apie 2 mylias) iki savo pažįstamo kiemo. Neradęs to pažįstamo namie, bet tarnaitė jį pažinojo. Aprengė. O bernas užsodinęs ant arklio nujodino iki kito kaimo. Tuo būdu vėl jam pavyko pasprukti. Bet šį kartą pairo jo sveikata. Tai buvo prieš J. B. pasimatymą su kun. Antanu Miluku, 1901 m., o 1902 m. jie susitiko Tilžėje ir aptarė daugybę kultūrinių ir Lietuvos vadavimo klausimų. Buvo susitarta dėl kun. A. Miluko leidžiamų knygų bei laikraščių platinimo.

Sveikata silpnėjo, bet šis mūsų tautos legendarinis didvyris to nebojo: jis savo darbą varė, kaip varęs. Laikraščius bei knygas dažnai gabendavo tiesiog į Mintaują ar Rygą. Kaip žinia, Latvijoj spaudos draudimo nebuvo. Iš ten laikraščius ir knygas adresatams siuntinėjo paštu. Maldaknyges gražiai įrišdavo ir veždavosi į Lietuvą. Kai spaudos draudimas buvo atšauktas (nuo 1904 m.) gabendavo į Lietuvą tik rusų uždraustą literatūrą.

Judrus ir gudrus J. Bielinis ir vokiečių — rusų I-mojo Pasaulinio karo metu nesnaudė. Jis nuvykdavo net į Vilnių. Su vokiečiais vėl ginčydavosi, nes ir jie buvo okupantai. Rašydavo protestus į lietuviškus laikraščius.

PO MEDINIU KRYŽIUM SUKRITO KIEME...

Kartą iškeliavo jis į Lietuvos Tarybos konferenciją Vilniuje pėsčias; nuo savo namų gal dvidešimt kilometrų tenuėjo: vos galėjo paeiti... taip jis buvo nuvargęs ir sergąs. Tik pasiekė savo draugą — tikriau į jo kiemą įėjęs ir sukrito kieme po dideliu mediniu kryžium. Nuneštas į kambarį, nė žodžio netaręs — mirė. Sustingo Lietuvai tarnavusi ir Ją mylėjusi širdis. Toji širdis buvo ištikima savo tėvynei visą Jurgio Bielinio-Beliako “Baltojo Erelio”, “Ministerio” gyvenimą. Taigi jis mirė 1918 m. sausio 18 d., o 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo paskelbta Nepriklausomos Lietuvos deklaracija.

JURGIS BIELINIS KUN. A. MILUKO BENDRADARBIS

Be papildymo prie Daukanto istorijos, jis yra parašęs ir išspausdinęs šias knygas:

1) Lietuvos administraciją, 2) XIX šimtmečio pabaiga, ir 3) Lietuvos ateitis. Jose dėstomi istoriniai faktai davė mums daug medžiagos nušviesti ūkininkų su dvarais santykius, ir kt.

J. B. buvo sumanęs rašyti juodoje lentoje tuos inteligentus, kurie dirbo caro Rusijos naudai. Vieną kitą tokį lapelį buvo parašęs ir išspausdinęs. Jis, kaip ir kun. A. Milukas, buvo pasižadėjęs dirbti ir kovoti iki Lietuvos išlaisvinimo. Tačiau vos vieno mėnesio trūko ir jis pats būtų išgirdęs ir pamatęs Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo aktą — 1918 m. vasario 16 d.

Gaila tik, kad nepavyko niekur rasti jokių kun. A. Miluko atsiminimų apie Jurgį Bielinį. O jie abu panašūs! Jie abu visą gyvenimą paaukojo savo Tėvynei Lietuvai. Jie abu nė žingsnio nepasitraukė nuo siekiamo tikslo — Lietuvos nepriklausomybės. Juo labiau, kad kun. Antanas Milukas jį gerbė, jį mylėjo ir karts nuo karto susirašinėjo, be to, Jurgis Bielinis platino kun. Antano Miluko JAV spausdinamas knygas bei laikraščius. Retkarčiais parašydavo ir į “Žvaigždę”.