Partizanai: istorija ir dabartis

SOCIALIZMO LIEKANOS LIETUVOS ŽMONIŲ SANTYKIUOSE

VINCAS BARTUSEVIČIUS

VINCAS BARTUSEVIČIUS, Šio straipsnio autorius, nuo 1944 metu gyvena Vokietijoje. 1959 baigęs Vasario 16 gimnazija, studijavo sociologiją, istoriją ir psichologiją Muencheno ir Tuebingeno universitetuose. Pastarajame įsigijo magistro laipsni. Aktyvus Vokietijos lietuvių visuomeninėje veikloje: ateitininkuose, Lietuvių Bendruomenėje, mokytojavo Vasario 16 gimnazijoje. Vadovauja Lietuvių kultūros institutui. Domisi ir rašo lietuvių išeivijos bei Lietuvos gyvenimo klausimais.

(Paskaita, skaityta 40-je Europos lietuviškųjų studijų savaitėje, 1993.08.02, Augsburge) 

ĮVADAS

Kada iš didesnės laiko perspektyvos istorikai ir sociologai nagrinės šių paskutiniųjų metų Lietuvos įvykius, jie ras ir turės paaiškinti gana sudėtingus ir prieštaringus vyksmus. Mes šiandieną galime pamatyti tik kai kuriuos jų kontūrus ir spėlioti, kur tie vyksmai Lietuvą nuves.

Tai, kas vyko Lietuvoje 1988-1991 metais, galima pavadinti revoliucija, taikia-dainuojančia revoliucija. Vienas iš pagrindinių jos tikslų — valstybės nepriklausomybė — buvo pasiektas. Imant šį vieną aspektą, galima teigti, jog šis politinio persilaužimo etapas yra užbaigtas, greičiausiai nepakeičiamai. Bet kalbant apie revoliuciją, reikia nepamiršti ir kitų ją sudarančių elementų: pakeitimą valdančiojo sluoksnio, sugriovimą senųjų ir įtvirtinimą naujųjų valdymo sąrangų ir pagaliau visą socialinės srities kaitą. Taigi permainas, kurios iš pagrindų keistų visą žmonių kasdieninį gyvenimą.

Taip žiūrint, lietuviškoji revoliucija nereiškė visiško lūžio su senąja tvarka: pradžioje pasikeitė tik dalis aukštesnėse pakopose esančio valdančiojo elito, o daugumoje valstybės įstaigų, ypač vietinėje bei regionalinėje administracijoje, visuotinėse bei didžiosiose įmonėse, švietimo įstaigose liko sėdėti tie, kurie ten sėdėjo ir sovietmečio laikais. Taigi buvę santvarkai lojalūs, su ja susitaikę ir prie jos prisitaikę biurokratinio valdymo atstovai liko ir toliau nustatantys įstaigų dvasią, darbo stilių ir jų darbingumą. Ta prasme revoliucija Lietuvoje buvo tik dalinė, arba įstrigusi, neatbaigta revoliucija. Nes asmeninis tęstinumas dažniausiai reiškia ir senų sąrangų bei senos tvarkos išlikimą, kadangi žmonės, priešingai programoms, sunkiai pasikeičia (Luhmann 1988). Po rinkimų atstatyta buvusi padėtis, nors dalis „naujų" žmonių buvo palikta savose vietose.

Visuomenės buitį, t.y. žmonių tarpusavio santykius bei daiktų, tenkinančių jos materialinius bei dvasinius reikmenis, naudojimo būdus, lemia esama ūkinė bei politinė valstybės santvarka. Tačiau tam tikroje epochoje susiklosčiusios ir išaugusios normatyvinės nuostatos bei jas atitinkančios laikysenos ir elgesio schemos lieka veiksmingos ir sužlugus jas sukarusioms sąlygoms. Nes pastarosios keičiasi daug lėčiau.

Kalbėti apie socializmo liekanas ir yra klausti, kas tie sovietmečiu pasisavinti specifiniai elgesio būdai, kurie išaugo ir buvo prasmingi bei reikalingi sovietinėje sistemoje, kurie lieka veiksmingi ir bandant pakeisti visą juos išauginusią ūkinę bei politinę santvarką, nors jie neatitinka naujos padėties reikalavimų. Jų atskleidimas gali padėti geriau suprasti kai kuriuos vyksmus Lietuvoje, gali padėti atsakyti ir į klausimą, ar kartais nekinta tik išorinis fasado pavidalas, tuo tarpu visa kaitos raida ir jos vidaus logika išlieka perdėm socialistiška.

Kas gi tad tos vadinamos socializmo liekanos galėtų būti? Pavyzdžių spaudoje apstu, o ir kiekvienas apsilankęs Lietuvoje ar joje gyvenantis mano su jomis susitinkąs. Vienam tai ilgos eilės ir kyšininkavimas prie Lazdijų muitinės, kitam nemandagus pardavėjos elgesys, trečiam grubus tarnautojos atsakymas telefonu iš ambasados, ketvirtam duoto žodžio nesilaikymas ir t.t. Aplamai manoma, kad socializme išaugo galvojimo ir elgesio būdai, kurie siejasi su nesavarankiškumu, neatsakingumu, pasyvumu, naujovių, rizikos nemėgimu, laiko nevertinimu, vogimu, kyšininkavimu, politine apatija... Užsieniečiai socializmo liekana laiko visus jiems neįprastus, nepatinkančius ir tuo juos erzinančius reiškinius.

Toks grynai subjektyvus apibrėžimas mūsų patenkinti negali. Laikysenos ir elgesio būdai savaime dažniausiai nėra nei geri, nei blogi. Jie tokiais pasidaro, kai mes juos vertiname tam tikrų tikslų atžvilgiu, ar tam tikrų vertybių Šviesoje. Problemos iškyla ypač lūžio laikais, kada, pasikeitus sąlygoms, kai kurios įprastos laikysenos ir įprasti įgūdžiai pasidaro kontraproduktyvūs. Jie gali net trukdyti norimo tolimesnio naujo vyksmo eigą. Taip pat reikėtų kiekvieną konkretų atvejį patikrinti, ar jis tikrai socializmo liekana, o gal tai tik jo konservuota ir pastiprinta specifiškai lietuviška ypatybė, kuri susiklostė kur kas anksčiau (plg. pvz. Stoškus 1989).

Deja, apie lietuviškos visuomenės padėtį tokios rūšies empirinių tyrimų beveik nėra (plg. naują bandymą Astra 1993). Paskutiniu metu į viešas diskusijas įsijungė daugumoje filosofai, rašytojai ir menininkai (plg. Donskis, Katkus, Pajaujis, Zapkus, Stoškus, Valantiejus, Venskevičius ir kt.). Yra įdomių pastebėjimų, bet jie lieka daugiau spekuliatyvių išvedžiojimų plotmėje.

Modernūs visuomenės mokslai įvairiais naujais metodiniais priėjimais gali atskleisti visuomenės nusistatymus, jos veiksmų prielaidas ir pasekmes (plg. Hradil 1992). Prasminga būtų naudoti mentaliteto kategoriją, išvystytą vokiečių sociologo Theodor Geiger (1932), kurią jis suprato kaip žmonių ar žmonių grupių nereflektuotą dvasinę dispoziciją, susiklosčiusią socialinėje gyvenimo aplinkoje ir ten išgyventoje patirtyje (plg. Woderich 1992). Šio metodo teigiama žymė būtų ir ta, kad jį iš esmės naudoja ir prancūzų kasdieninės (socialinės) istorijos atstovai (Mandron 1971). Galimi ir kiti prieigos būdai, kaip tai per politinės kultūros (plg. Vardys 1993, Šmulkštys 1993) ar modernizacijos (plg. Lepšius 1990, liet. ypač Kavolis) kategorijas.

Kadangi tokių Lietuvos visuomenės tyrimų nėra, bandysiu nubrėžti bendresnius rėmus, pasiremdamas aplamai realiai egzistavusių socialistinių kraštų duomenimis. Konkrečius Lietuvos gyvenimo pavyzdžius, manau, kiekvienas galės pats nesunkiai pritaikyti. Bet pradžioje maža nuokrypa: klausimas, kur eina Lietuva?

KUR EINA LIETUVA?

Jeigu Lietuva savo vieninga ir kryptinga iš apačios ėjusia revoliucija pasiekė trokštamus politinius tikslus — valstybės nepriklausomybę, tai dėl to, kad kalbant su Algimantu Valantiejumi: „Prie šio gilaus socialinio šaltinio ištakų stovėjo žmonės, reiškę ne tik kolektyvines (tautos), bet ir individo laisvės idėjas, tvirtai gynę individualios autonomijos visose žmogaus gyvenimo sferose, politinės pareigos ir moralinės atsakomybės idealus" (Valantiejus 1993).

Laimėjimas pasiektas per tautinės ideologijos iškėlimą, masių solidarumo suorganizavimą, aplamai per daugiau konservatyvių, tradicinių, etnocentrinių vertybių pabrėžimą. Jeigu tokia laikysena tuo metu buvo gal vienintelė teisinga, uždeganti žmones, tai reikėtų sutikti su pastebėjimu, kad vien etnocentrinė orientacija ir inovacijų baimė trukdė (ir truk-32 do) kurti kitus, moderniai visuomenei nemažiau reikšmingus kaip nepriklausoma valstybė, institutus. Neginčytina, kad „modernios socialinės tvarkos kūrimas akivaizdžiai užstrigo, nepavyko sukurti naujos mąstymo sistemos funkcionaliai atitinkančių struktūrinių formų, atvirų pokyčiams ir permainoms" (t.p).

Akivaizdu, kad Lietuvai trūko ir trūksta modernios, atviros, į ateitį orientuotos valstybės kūrimo koncepcijos. Pilnumo dėlei reikia pasakyti, kad šita pastaba tinka visai išsivadavusiai Rytų Europai. Visur pasigendama naujų, į ateitį rodančių idėjų. Rytų Europos persilaužimas nebuvo, kaip kad ankstesnių revoliucijų metu, lydimas naujos, geresnės visuomenės vizijos, nors jo priekyje stovėjo intelektualai (plg. Habermas 1990).

Kur tad eina Lietuva? Turbūt dažniausiai anksčiau, bet ir dabar girdima formulė yra:,,Lietuva grįžta į Europą". Bet ką reiškia ,grįžti į Europą', geografiškai esant pačiame Europos centre? Daugiausiai vartojamos sąvokos yra demokratija, teisinė valstybė, pliuralistine politinė santvarka, rinkos ekonomika. Taigi ,grįžimo į Europą' tikslas išreiškia Lietuvos norą būti tokia, kokios yra Vakarų Europos demokratinės valstybės ir visuomenės. Toks noras savo esme nėra grynai restauratyvus: atstatyti buržuazinę santvarką, kuri 1940 metais buvo panaikinta. Norima pasivyti toliau išsivysčiusias visuomenes, taigi tam tikra prasme nepamesti ryšio su visu modernizacijos procesu. Vartojamos sąvokos praktiškai tačiau yra labai bendros ir neapibrėžtos, skamba tarsi socializmo laikų šūkiai (Kurkime komunizmą! Vykdykime penkmečio planą!). Susidaro įspūdis, kad jos dažnai ir jų skelbėjams ne visai aiškios, ypač jų padariniai. Miglotų sąvokų pagrindu nėra įmanoma formuluoti nei analitiškai palyginamųjų, nei praktiškų politinių uždavinių.

Panašiai neaiškios ir miglotos yra ir politinių partijų programos. Čia taip pat vyrauja gana bendri tikslai — socialinis teisingumas, demokratija, teisinė valstybė, bendra gerovė. Siūlomi sistemos transformacijos keliai yra daugiau bendri konceptai, mažiau konkretūs, praktiški žingsniai. Partijos taip pat neatstovauja aiškioms socialinėms kategorijoms ir interesams. Daug kas sumišę, vyriausybės koalicijos keičia savo partijų bazę, partijos ir atskiri politikai savo vietą politikos spektre. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos politinė orientacija ir praktinė jos išraiška yra artimesnė 19-tam, o ne 21-am amžiui.

Ką tai reiškia, pavyzdžiui, bandyti orientuoti Lietuvą į tokias gana konservatyvias kategorijas kaip šeima, darbas ir dora Europos kontekste?!

Be abejo, kad darbas ir profesija kartu su šeima sudarė dvipolę koordinačių sistemą, kurioje mūsų amžiuje vystėsi visas žmogaus gyvenimas. Tačiau apie šeštojo dešimtmečio vidurį prasidėjo socialinės kaitos šuolis, kurio liudytojais mes visi esame.

Pasiekta palyginti aukšta materialinė gerovė ir gerai išvystyta valstybės socialinės apsaugos sistema asmenį palaisvino iš tradicinio priklausomumo klasėms bei aprūpinimo saitų šeimoje. Gyvenimo rizikos suindividualėjo, tai reiškia, kiekvienas atskirai turi ir gali su jomis kautis. Šiandieną žmonės kalba apie savęs realizavimą, savo identiteto jieškojimą, savo asmeninių galių išvystymą. Taigi keliamos pareigos pirmiausia sau pačiam. Tai priešinga tradicinei etikai, kuri turėjo socialini charakteri, kur atskiro žmogaus veiksmai turėjo būti suderinami su visuma. Šis procesas įjungė ir naujų socialinių saitų šeimoje, darbe ir politikoje jieškojimą. Kaip jie atrodys?

Ateityje šeima kaip tokia tikriausiai išliks, bet ji nebus vienintelė sugyvenimo forma. Lygiateisiai šalia viena kitos stovės įvairūs gyvenimo ir sugyvenimo pavidalai: viengungio, priešvedybinio ir vedybinio gyvenimo, gyvenimo grupinėse bendruomenėse (komūnose), dvejos ir trejos skyrybos bus normalus reiškinys. Taigi turėsime sugyvenimo formų daugialypiškumą. Ir kas norės bandyti atkurti šeimą savo penktojo dešimtmečio pavidalu, tam reikės gerokai atsukti modernizacijos laikrodį atgal.

Kaip šeima, taip ir profesija su darbu praranda savo žmogaus egzistencijai saugumą teikiantį uždavinį. Masinis nedarbas vers kitaip organizuoti ir patį darbą. Turės keistis pastovus visą gyvenimą besitęsiantis pilnos dienos darbo krūvis į įvairias lanksčias darbo organizacijos formas, dalinį darbą. Darbo ir gamybos procesas turės būti vis daugiau atribojamas nuo pastovaus laiko ir pastovios vietos.

Masinis nedarbas ir iš to išplaukiančios naujos darbo organizacijos formos radikaliai keis ir ateities profesinio paruošimo kelius. Tas palies visas bendrojo ir profesinio lavinimosi mokyklas, aukštesnes ir aukštąsias mokyklas. Nes koks gali būti tikslas vis daugiau ir ilgiau mokytis, jei viso mokslo gale stovi nedarbas (plg. Beck 1986).

Kalbėti apie dorą būtų atskira tema. Kiekvienam betgi matomi pokyčiai ir šioje srityje.

Tai ką mes šiandien matome Vakarų Europoje, yra išsivysčiusios pramoninės visuomenės sukurtų darbo ir sambūvio formų irimo procesas. Kaip kadaise iširo tradicinė agrarinė visuomenė, taip šiandien irsta pramoninė. Tai gilūs pokyčiai, egzistenciškai paliečiantys ir pačius žmones.

Kur tad grįžta Lietuva? Į kokią Europą? Matomai į modernią Europą, tačiau Europa jau postmoderni.

Ne mano tema čia nagrinėti Vakarų visuomenių raidos kryptį, todėl tenka pasitenkinti tik šia trumpa nuoroda. Ji padaryta todėl,

—    kad yra abejonių, ar Lietuvoje pakankamai pagalvojama, ką tai reiškia grįžti į Europą;

—    kad nebūtų per anksti sunaikinti esami kai kurie ir popramoninėje 34 visuomenėje pageidautini reiškiniai, kuriuos tektų kada nors su vargu atkurti (sakykim, darbas keliuose etatuose). Tokiose srityse iš tiesų būtų galima Vakarų valstybes pralenkti jų nepasivijus;

— kad naujai diegiant švietimo ir mokymo sistemą nebūtų vaikomasi kokių nesuprastų svetimų modelių, bet išeinant iš savo visuomenės santvarkos ir pramatomų ateities poreikių būtų kuriama savita, pajėgi spręsti iškilusias problemas.

Mūsų svarstymų kontekste kyla klausimas, kodėl Lietuvoje kaip ir visoje išsilaisvinusioje Rytų Europoje nėra į ateitį rodančių valstybės kūrimo koncepcijų? Tam priežasčių reikėtų ieškoti komunistiniame visuomenės įvaizdyje. Realiai egzistuojančiame socializme komunistinės visuomenės vizija taip pat neperžengdavo, sakykim, laisvės, lygybės, brolybės, draugystės šūkių, t.y. bendrybių ribos. Socialistinės visuomenės legitimacija buvo visų pirma grindžiama kapitalistinės praeities neigimu, kartu nepateikiant pakankamai išskaidytos teigiamos ir konstruktyvios savo programos. Daugiau buvo pasakoma, kuo ši nauja visuomenė negali būti, negu kokia ji turėtų būti. Šituo pagrindu išsivystė ir kita kertinė socialistinių visuomenių integracijos priemonė, būtent, priešo įvaizdis, šis priešo įvaizdis turi gilias šaknis visuomenės sąmonėje ir jo atsikratyti nepavyko iki šiol. Nuolatos buvo vedamas karas prieš kapitalistus ir jų užmačias, prieš buržuazijos liekanas pačiame krašte. Liaudies priešų paieškos, jų demaskavimas ir likvidavimas buvo vienas iš centrinių valstybės organų ir propagandos uždavinių (plg. Stojanov 1991).

Taigi aktyvus neigimas, griovimas buvo vienas iš pagrindinių socialistinės visuomenės tapatybės žymių. Todėl ir šiandien taip sunkiai vystosi teigiama valstybės kūryba, juo labiau, kad liko neįsisavinti demokratinio gyvenimo pagrindai, todėl tęsiasi ir priešų paieškos bei pastangos juos ,likviduoti'.

SOCIALIZMO LIEKANOS

Pažiūrėkime, kaip būdingi socialistinės santvarkos integracijos mechanizmai atsiliepė į visuomeninius žmonių santykius. Šiame sąryšyje mums bus svarbūs du pagrindiniai socializmo bruožai: gamybos veiksnių arba viso ūkio suvalstybinimas ir valstybės privatizacija per partijos aparatą.

Komunistų partija savo vadovaujantį vaidmenį nebandė pagrįsti ir įteisinti kaip nors racionaliai, bet nuolatiniu nurodymu į savo revoliucinę kilmę. Žymus vokiečių sociologas Max Weber šalia racionaliais tikslais ir tradicija pagrįstų teisėtų valdžios tipų skyrė ir charismą, t.y. nepaprastomis vadovo ypatybėmis grindžiamą valdžios tipą (Weber 1956, psl. 179). Komunistinė valdžia kaip tik buvo grindžiama revoliucijos nepaprasta padėtimi. Tokioje nepaprastoje padėtyje savo sprendimams ir veiksmams ne tik kad nereikėjo jokio teisinio, racionalaus pagrindo, bet jo iš esmės nė negalėjo būti. Sprendimai buvo daromi atsižvelgiant į charismos gaubiamą partijos interesą. Likusios valstybės įstatymdavystės ir kontrolės institucijos pasidarė partijos sprendimų vykdytojos, taigi joms liko tik administracinė funkcija. Ir taip, administracinė biurokratija, viena vertus, kiekybiškai augo. Antra vertus, ji, pajungta vykdyti nepaprastus, t.y. grynai praktiškai pagrįstus sprendimus, prarado savo antpartinę dalykišką kompetenciją ir praktiškai liko neapskaičiuojamu valdžios instrumentu. Komunistų partija, pasisavinusi valdžios monopolį, perėmė ir valstybės valdžios technikas bei įstaigas, kurios modernizacijos eigoje buvo išsivysčiusios buržuazinėse visuomenėse, jas pajungdama visiškai savo dispozicijai. Institucijų savikontrole, kuri normaliai vyksta per pozityvią teise (įstatymus) ir viešą reikalų sprendimą (parlamentarizmą), ji pakeitė savo nepaprastumu, išimties padėties įvaizdžiu, kuris valstybės galios veiksmų kontrole ir apskaičiavimą padarė neįmanomu. Tai ir buvo pirmasis valstybės suprivatinimas, kurį galima vadinti potitiniu suprivatinimu (plg. Srubar 1991).

Šis vyksmas negalėjo nepaliesti ir žmonių visuomeninių santykių. Kadangi partijos organai persmelkė visas administracijos pakopas, tai jų savos veiklos įteisinimas (legitimacija) ypatinga, t.y. revoliucine prigimtimi, pasidarė normaliu, kasdieniniu reiškiniu. Tuomi visas administracinio aparato veikimas ir to veikimo principai pasidarė neapskaičiuojami, neapčiuopiami, pagal reikalą kintantys ir normaliam piliečiui nesuprantami. Jis negalėjo iš anksto pramatyti, kaip vienu ar kitu atveju valstybės valdžios įstaigos elgsis. Čia prasidėjo antroji valstybės privatizacijos pakopa, kurią būtų galima pavadinti asmenine privatizacija ir kuri pasireiškė korupcijos ir patronato pavidalais.

Kada negalima pramatyti ir apskaičiuoti valstybės įstaigų sprendimų, kadangi jos nesilaiko vienodų, visiems privalomų taisyklių-įstatymų, kada partijos interesai visuomet statomi aukščiau už teisės normas ir kada reliatyviai neliečiamas pasidaro partijos tarnautojų ar aplamai partijos narių asmuo, tada pasidaro galimas didelio masto valstybės tarnautojų savivaliavimas. Sėdėti vietoje, kurioje daromi sprendimai, turėti galią prašymus patenkinti ar juos atmesti, turėti galimybę įtaigoti, ar valstybės patarnavimai teiktini ar ne, sudaro kapitalą, kurį galima sėkmingai naudoti privačių ryšių rinkoje, kurioje mainomos prekės ir paslaugos. Valstybės privatizacija šioje pakopoje nėra vien nomenklatūros politinės galios piktnaudžiavimas stengiantis įsigyti ir išsaugti savo privilegijas, bet ji tampa valstybės tarnautojų kasdieninio elgesio sudėtine dalimi (plg. Srubar 1991).

Pagrindą ir palankią dirvą tokiam valstybės suprivatinimui per korupciją socializme sudarė deficitinis ūkis, kuris klesti kaip tik suvalsty-36 bintoje centrinių planų vairuojamoje ūkio sistemoje. Šioji ūkio sistema ir yra antrasis socializmo tikrovės šulas. Jo pagrindinė žymė yra stoka, nepriteklius, deficitas.

Visuotini trūkumai atsiranda dėl žemo ūkio našumo, šis toks yra, kadangi yra tiesiog neįmanoma vienu centriniu planu suderinti visus ūkio veiksmus, nepasinaudojant paklausos ir pasiūlos reguliuojamais mechanizmais. Ten, kur pirmoje eilėje reikia išpildyti plano numatomas normas, kur pinigai nevaidina beveik jokio vaidmens, kur įmonių deficitai išlyginami valstybės priemokomis, ten išsivysto nuo paklausos nepriklausoma pasiūlos rinka (Komai 1980). Tokiame ūkyje pagrindinė problema nėra gamintojo problema: ,,Kaip parduoti pagamintą prekę?", o pirkėjo: ,,Kaip iš vis prieiti prie prekių?" Nuolatinis vartotojų rūpestis, kaip susiorganizavus, kaip sukombinavus nusipirkti reikiamų gėrybių, yra būdinga, sistemai įmanentinė, kasdieninio gyvenimo socializme laikysena. Nepakanka turėti pinigų, kad būtų galima už prekę sumokėti; daug svarbiau turėti informaciją, kur reikiamą prekę galėtum gauti nusipirkti. Dėl to vartotojai yra verčiami išvystyti privačią iniciatyvą, užmegzti ir palaikyti santykius su asmenimis, kurie dėka savo užimamų vietų prieina prie reikiamų prekių. Taip išsivystė socialinių santykių tinklai iš giminystės, draugystės, visuomeninių kontaktų ir pažinčių saitų. Tokiuose santykiuose besirealizuojančią ūkio veiklą mes vadiname šešėline ekonomika.

Prie tokio apsirūpinimo ūkio gėrybėmis mechanizmo veiksmingumo prisidėjo ir kiti socialistinio ūkio veiksniai. Kadangi gamyboje tik labai ribotai buvo galima įvesti naujas technologijas, pagrindinis būdas kelti gamybą buvo ekstensyvus darbo jėgos naudojimas. To išdava buvo tiek darbo jėgos perteklius įmonėse, tiek didelė jos paklausa. Todėl ūkio vadovai neteko paveikios priemonės atleidimo grasinimu paspausti dirbančiuosius didinti savo darbo našumą, nes šie lengvai galėdavo susirasti darbo kitur. Per didelis darbo užimtumas leido dirbantiesiems taip pat be vargo apmokamu darbo laiku laisvai disponuoti, t.y. jį naudoti savo privatiems tikslams.

Nepritekliaus ūkyje reikėjo laikyti dideles prekių atsargas sandėliuose, kas labai palengvino socialistinės nuosavybės reprivatizavimą. Be to, paslėpta infliacija nenugriebdavo oficialia prekių pasiūla perkamosios galios, taip kad didelės pinigų sumos galėdavo tekėti privačių apsirūpinimo tinklų kanalais. Tokie privatūs tinklai apėmė ne vien vartojimo prekių sritį, bet buvo veiksmingi ir žaliavų, pusfabrikačių, atsarginių dalių ir kitų prekių pasikeitime tarp įmonių ir organizacijų.

Šie nauji, savotiški ,prekybos keliai', privatūs prekių perdalijimo ryšių tinklai sudarė būdingą socialinių santykių pavidalą realiai egzistuojančiame socializme. Tie santykiai buvo palaikomi teisės į kartą suteiktos paslaugos atlyginimą, t.y. suteikta paslauga ar dovana (net neprašyta) savo ruožtu grindė teise, kad būtų atsilyginama taip pat paslauga.

Kadangi santykiai buvo abipusiai, įeiti į privačius apsirūpinimo tinklus galėdavo tik tie, kurie savo ruožtu patys galėjo pasiūlyti prekių ar patarnavimų. Visuomenėje, kurioje beveik nebuvo jokių privačių prekių ar patarnavimų šaltinių, toks prisijungimas visuomet reikšdavo prekių nukreipimą iš visuomeninio sektoriaus į privačius kanalus. Tie, kurie disponavo valstybės gaminiais bei patarnavimais savo laiku buvo socialistinės sistemos privilegijuotieji, nesvarbu, kokias formalias kvalifikacijas arba kokią prestižo vietą jie turėjo.

Valstybės išteklių konsumptyvus reprivatizavimas sudarė vieną iš pagrindinių apsirūpinimo kasdieniniais reikmenimis elementų. Tokios plačios apimties reprivatizacija buvo įmanoma tik įjungiant į ją ir valdžios bei administracijos aparatą (stuktūras). Tokiu būdu atsivėrė plačios durys patronato santykių galimybei. Nors pavieniui buvo bandoma su šiuo reiškiniu kovoti, aplamai kiekviena partijos vadovybė ji toleravo ir bandė panaudoti savo tikslams. Tiek partijos, tiek visuomenės toleruojamas valstybės reprivatizavimas daugiausia visgi vyko už legalumo ir oficialios partijos linijos ribų.

Privačių tinklų kanaluose prapuldavo nemaža dalis nacionalinio produkto be galimybės, kad iš to kas nors grįžtų į valstybės ūkį. Šioji dalis būdavo paprasčiausiai suvartojama, taip kad su laiku nyko ir socialistinių kraštų ūkio substancija. Matyti, kad socialistinė santvarka asmens autonomiją varžė ne vien politikos ir ideologijos varžtais, bet ir priklausomybe nuo privačių apsirūpinimo ryšių ir būtinybės juos išlaikyti ir tausoti. Tas visuomet buvo siejama su moraliniais kompromisais, su nelegaliu ar pusiau legaliu, nors visuomenės ir toleruojamu elgesiu. Tokiomis sąlygomis galimybę patenkinti savo ūkio poreikius lėmė ne individualios pastangos, bet priklausymas atitinkamai socialinei grupei.

Siekiant norimų tikslų, keliai paprastai vedė tik per įjungimą privačių perdalijimo tinklų ir ten galiojančių taisyklių, tai reiškia, šalia oficialių tam skirtų institucijų ir dažnai šalia legalaus kelio. Ilga gyvenimo patirtis išmokė, kad norint ką nors pasiekti reikia kreiptis ne į atitinkamas įstaigas, bet į jų ryšių tinklus.

Šiems socialiniams santykiams būdingas dar vienas paradoksalus ypatumas, būtent veiksmų vertinimas dviguba morale. Buvo griežtai skiriama „mes” ir „kiti". Savas ir savo ryšių grupės narių aprūpinimas ir apsirūpinimas viešosiomis (valstybės) gėrybėmis buvo vertinamas kaip normalus, moralus ir leistinas reiškinys. Į kitų ryšių sistemos asmenų tokį pat elgesį buvo žiūrima perdėm neigiamai. Nebuvo pripažįstama, kad kiek aukštesnis kitų pragyvenimo lygis galėtų būti pasiekiamas moralės leidžiamu būdu. Jis yra arba pasiekiamas per politines privilegijas, tada jis nėra savo darbu pelnomas, o jeigu jis yra tikrai savu darbu įsigytas, tai jis negali būti uždirbtas legaliai, kadangi legalių kelių pralobti nėra (plg. Srubar 1991).

PADĖTIS LIETUVOJE

Atsižvelgdami į tai, kas iki šiol pasakyta, dabartiniame Lietuvos gyvenime turbūt lengvai rasime daugelį reiškinių, kuriuos būtų galima atpažinti kaip būdingus sovietinei santvarkai, kaip tai: biurokratijos savivaliavimą, teisės normų nesilaikymą, korupciją, valstybės gėrybių privatizaciją, privataus apsirūpinimo tinklo kanalų buvimą, priešų paiešką bei bandymą su jais susidoroti ir kt. Šie laikysenos būdai dažniausiai vienas su kitu sąveikauja, vienas kitą apsprendžia, taip kad būtų galima kalbėti tiesiog apie socializmo sindromą. Kadangi kiekvienas iš savo patirties žino pakankamą kiekį pavyzdžių, todėl galime čia apsiriboti tik vienu kitu paryškinimu.

Teisinės valstybės nebuvimas.Jeigu reikėtų atsakyti į klausimą, kas ypač lemia šiandieninės Lietuvos gyvenimą, tai turėtume pasakyti, kad teisinės valstybės elementų stoka. Iš visų demokratijos principų teisinės valstybės įtvirtinimas turbūt bus daugiausia atsilikęs. Teisinės valstybės viena iš žymių yra, kad valstybės organų veikla piliečiui yra aiški, pramatoma ir apskaičiuojama. įstatymai yra pastovūs, jie saisto tiek visus piliečius, tiek valdžios organus. Joks savivaliavimas neleistinas.

Mes matėme, kad sovietmečiu valstybės institucijos nebuvo vertinamos pagal tai, kaip jos dalykiškai atlikdavo savo uždavinius. Pirmoje vietoje buvo žiūrima jų veiksmingumo pagal ideologijos reikalavimus. Tais laikais nei vykdomoji valdžia, nei teismai, nei administracijos aparatas savo teise ir įstatymais grindžiamo gyvenimo neturėjo. Jie veikė taip, kaip partijos ideologai nurodydavo. Ideologija, revoliucinė etika atstodavo teisės normas. Vyravo tai, ką mes vadiname teisės nihilizmu.

Esant tokiai teisės neapsprendžiamai padėčiai, totalizmo patirtis žmonėse išugdė individualias prisitaikymo strategijas. Savo egzistencijos poreikių tenkinimui be skrupulo buvo naudojamos nelegalios priemonės, nors dalinai jos buvo ir toleruojamos. Pasidarė tarsi sportas pažeisti teisės normas, o jei pavykdavo išvengti neigiamų sankcijų, tai iššaukdavo pasitenkinimo jausmus. Buvo laikoma apsukrumu, blatnumu sau susikombinuoti reikiamų žaliavų ar deficitinių prekių. Dar daugiau, kai kuriais atvejais buvo net herojiška pasipriešinti valstybei, sakykim, kai buvo liečiamos žmogaus teisių ir ypač persekiojamos religijos sritys. Jau tada išsiskyrė teisės leistinų dalykų plotmė nuo moralės leistinų ar toleruojamų elgsenos būdų plotmės. Įstatymai nesiderino su kolektyvine visuomenės morale. Būtent, moralė leido daugiau negu įstatymai.

Tokia padėtis šiandien Lietuvoje tebesitęsia. Didžiajai tvarkdarei partijai praradus savo galią, atkritus visai oficialiai ideologijai, valstybės tvarka prarado savo stuburkaulį, atsirado tuštuma, kuri liko dar neužpildyta. Valdžios įstaigos arba daro, ką nori, arba visai nieko nedaro, arba nusilenkia, kaip buvo pripratusios, politiniams nurodymams ten, kur to neturėtų būti (pvz. teisėtvarkos organai). Piliečiui valstybės organų funkcionavimas yra tarsi klaidžiojimas plėšrių žvėrių pilnose džiunglėse, be galimybės iš jų išbristi. Tačiau tvarkant savo kasdienį gyvenimą jis yra priklausomas nuo valstybės organų sprendimų. Vienintelis kelias, kurį jis žino ir kuris iki šiol veikia, tai kelias per privačių ryšių tinklus su dovana — kyšiu rankoje.

Nežinau, ar galima būtų bendrai teigti, jog yra smarkiai kritusi žmonių moralė, kadangi visuotinai nesilaikoma įstatymų. Mes matėme, kad sąlygos kartais priverčia pažeisti teisės normas. Tad reikia klausti, kiek pati valstybė dėl to kalta? Kiek piliečiams įstatymai atrodo teisingi, prasmingi, visus lygiai saisto, kad jie būtų pasiryžę jų laikytis ir jiems nereikėtų ieškoti kelių, kaip juos apeiti. Prasižengimai, pvz. ūkio srityje, atsiranda tada, jeigu įstatymiškai neužtikrinamas laisvos rinkos veikimas pagal paklausą ir pasiūlą, kada verslai suvaržyti nesuprantamais, vienas kitam prieštaraujančiais, perdėm apsunkinančiais varžtais ir per dideliais mokesčiais. Dalykiškai nepagrįsti suvaržymai verčia ieškoti kitų, dažniausiai nelegalių kelių. Todėl Lietuvoje greičiausiai bus taip, jog įstatyminės normos neatitinka naujų reikalavimų ir tie, kurie juos leidžia ar turi vykdyti, patys jų nesilaiko, o ne taip, kad visuomenės moralė būtų visiškai žlugusi. Tačiau tokia padėtis, kai išsiskiria teisės ir moralės plotmės, mažina valstybės autoritetą ir ilgainiui veda prie anarchijos, todėl ji gali būti tokia tik pereinamuoju laikotarpiu.

Valstybės valdžios silpnumas.Lietuva šiuo metu yra nevaldomas kraštas, t.y. seimas, vyriausybė, teismai negali priversti paklusti savo valiai ir ją vykdyti nei savo organus iki pačios žemiausios administracinės grandies, nei atskirus piliečius. Tokia padėtis yra teisinės valstybės nebuvimo priežastis ir padarinys. Lietuvoje vyksta tai, ką galėtume pavadinti organizuota netvarka, bet iš tikrųjų vyksta valstybės irimas ir visuomenės dezintegracija.

Valstybės valdžios galios silpnumas turi ir kitų įvairių neigiamų padarinių. Santykiuose su užsieniu valstybės organų neveiklumas neleidžia išnaudoti siūlomą pagalbą, o netikrumas ir maišatis viduje atbaido galimus investitorius. Valstybės turtą patys piliečiai be atodairos grobsto ir nėra kam jų sudrausti, kai ir valdžios pareigūnai pradedant kolūkio vadovu ir baigiant ministru pirmininku, dalyvauja pasipelnyme. Valstybės turto reprivatizacija šiuo metu vyksta tiek pridengtu, tiek viešu būdu didele dalimi už teisėtumo ribų. Būdinga, kad niekas nėra atsakingas ir už akivaizdžiausius įstatymų pažeidimus. Gali įvykti kas nori, kaltininko nėra, arba negalima, greičiausiai nenorima, jo išaiškinti. Valstybės valdžiai 40 esant silpnai ir neveiksmingai, tuštumą užpildo kitos struktūros. Tokiu atveju visokios rūšies kriminaliniams ar mafioziniams elementams yra atviros durys ir palanki darbui dirva.

Socialiniai konfliktai paverčiami privačiais. Socializme planu buvo tenkinami klasių, socialinių sluoksnių, grupių ir atskirų asmenų poreikiai. Tačiau nesusiklostė kažkokia nešališka, jokiais daliniais interesais nesudrumsčiama, moksliškai pagrįsta ir racionaliai vykdoma visuotinės valios įvaizdžio fikcija. Susidarė valdžios centras: politinė ir valstybinė galia telkėsi pačiose partijos biurokratijos viršūnėse, kurios galėjo realizuoti savo interesus visame reprodukcijos procese be jokios kontrolės.

Partijos biurokratijai monopolistiškai naudojant valstybės galią, likusi visuomenės dalis liko beteisė instituciškai įtakoti betkokius juos liečiančius sprendimus. Todėl visose socialistinėse biurokratinėse visuomenėse nebuvo ir negalėjo būti politinių, socialinių, ūkinių, kultūrinių ir etninių interesų organizuoto daugialypiškumo tikrąja prasme. Sąjungų buvo daug, bet jų uždavinys buvo kitoks — žmones pajungti ir valdyti (Katkus 1993). To išdava buvo, kad individuose negalėjo išsivystyti tokios galios ir tokie įgūdžiai, kurių pagalba jie galėtų su pasitikėjimu įvardinti savo interesus, juos instituciškai apiforminti ir racionaliai veikti. Matėme, kad sistemos iracionalumai išugdė ir savotiškas technikas savo tikslams siekti, kaip tai privačių ryšių tinklus. Kelti darbo našumui sugalvota įvairių paskatų. Įmonių vadovai atstovavo tam tikra prasme darbininkų interesams, klastodami plano vykdymo rezultatus ar bandydami įtaigoti atitinkamas planavimo instancijas mažinti plano reikalavimus. Bet tai buvo ne oficialus, savarankus, organizuotas savų interesų atstovavimas.

Kadangi socializmas nepripažino socialinių konfliktų ir nebuvo jokių jų kanalizavimo mechanizmų, todėl šiandien Lietuvos žmonės nė nemoka su jais racionaliai apsieiti. Čia bus viena iš priežasčių, kad ir politinės partijos nestiprėja reikiamu tempų; nei profsąjungų, nei kitokių interesų grupių vieta neapribrėžiama.

Struktūros konfliktai kyla iš visuomenės sąrangų ir yra iš principo nuo asmenų nepriklausomi. Sakykim, priešingybės tarp darbdavių ir darbininkų priežastis yra jų padėtis gamybos procese. Alga vieniems reiškia išlaidas, kurios mažina jų pelną, kitiems — vienintelį pajamų šaltinį, kuriuo jie užsitikrina savo egzistenciją. Ir jokio galutinio visiems laikams galiojančio sprendimo šiam priešiškumui negali būti. Todėl nė nereikia stengtis jį galutinai išspręsti, bet reikia surasti visiems priimtinas taisykles, kaip prieiti prie abi puses patenkinančių sprendimų. Asmeniškoms simpatijoms ar antipatijoms vietos čia negali būti. Tuo tarpu struktūriniai visuomenės konfliktai dabartinėje Lietuvoje išgyvenami kaip asmeniniai ir atitinkamai sprendžiami.

Panašus asmeniškumas pastebimas ir politikoje, parlamento darbe.

Parlamentarai užsiplieskia kaip degtukai, jei kas nors pasako užgaulų žodį, kaip vaizdžiai pastebėjo Jonas Pajaujis (1993). Užgaulioti žinoma nereikėtų, tačiau aštrios, bet dalykiškos diskusijos plenume ar kitur leistinos, kas po jų neturėtų trukdyti priešininkams susėsti ir draugiškai išgerti stiklą alaus. Iki šiol Lietuvoje sunkiai perprantama, kad apskritai negali būti vienos, neklaidingos ideologijos, o atskirai problemai vieno teisingo sprendimo, kad atstovauti skirtingiems interesams yra teisėta ir tas niekieno dar nepadaro niekšu. Interesų išlygai tiesiog reikalinga daugiau maždaug vienodo stiprumo grupių ir visiems priimtų reguliavimo taisyklių.

Rinkimų rezultatai. Seimo ir prezidento rinkimų rezultatai, be abejo, irgi yra žmonių mentaliteto rodiklis ir atšviečia juose įsispaudusius socialistinio gyvenimo pėdsakus. Pradėta senos santvarkos politinė ir socialinė transformacija reiškė visos ikišiolinės visuomenės sistemos ir socialinės tvarkos griuvimą. Tvarkos, kokia netobula ji bebuvo, prie kurios žmonės buvo pripratę ir kurioje jie jau buvo išmokę gyventi.

Socializmo paternalistinė sistema suvalstybino ir visas egzistencines žmogaus gyvenimo rizikas, tuo padarydama jį visiškai priklausomą, nesavarankišką. Valstybinis aprūpinimas buvo palyginti neblogas, bent tiems, kurie prisitaikė. Valstybė davė visiems darbo, kuris nebuvo gerai apmokamas, bet nereikėjo nė įtemptai dirbti. Priešingai, darbovietė dažnai buvo neišsemiamas gėrybių aruodas, kuriuo buvo galima plačiai naudotis. Gyvenamojo ploto trūko, bet gavusieji butus gyveno pusiau veltui, nesukdami galvos nei dėl šildymo, nei dėl vandens. Susisiekimo priemonės buvo pigios, telefonas veltui, medicinos aprūpinimas taipogi. Tai kas, kad reikėjo papildomo atsilyginimo — kyšio. Na, o maistu buvo apsirūpinama kaime. Aprūpinti buvo ir inteligentai — rašytojai, muzikai, liaudies artistai, nors jų algos buvo dažniausiai ne didesnės už karvių melžėjų. Bet jos buvo, buvo ir kitų privilegijų. (Bukontas 1992). Pigi buvo išvis kultūros pasiūla ir daug kas ja naudojos, nes nebuvo kitų pramogų.

Visas žmonių aprūpinimas buvo išperkamas nesavaimingumu, nesavarankiškumu. Individualių gyvenimo rizikų suvalstybinimas ilgainiui sunaikino ir žmonių inciatyvą, naujovių siekimą. Dabartinis perėjimas į demokratines formas ir rinkos ūkį atima pagrindą ne vien visai eilei specifinių nusistatymų, gyvenimo būdų ir socialinių įgūdžių, bet verčia žmones staigiai pakeisti ir visą savo elgseną. Laisvė ir savarankiškumas nesiderina su per didele valstybės globa.

Rinkimų rezultatai rodo Lietuvos žmonių pasipriešinimą pradėjusiai skverbtis naujai, vakarietiškai gyvenimo ir darbo filosofijai. Jiems sunku atsisakyti valstybės globotinio mentaliteto, sunku galvoti ir veikti kapitalistiškai — ekonomiškai. Nesuprantama lieka, jog elementarių žmogaus poreikių tenkinimas būtų pajungiamas rinkos dėsniams. Žmonių lūkesčiai dėl uždarbio ir socialinių paslaugų vis dar krypsta į valstybę ir 42 jos valdžią. Suirusios valstybės tvarkos ir neįprastų kasdieninių poreikių tenkinimo būdų akivaizdoje daug kas reikalauja paprastų, greitų ir radikalių sprendimų. Šaukiamasi įprastos griežtos valstybės rankos. Nepasiruošęs laisvei žmogus veržiasi atgal, ,,veržiasi ten, kur jis buvo saugus: po Kolektyvinio Monstro sparnais" (Bukontas 1992).

Nereikėtų pamiršti ir tos gyventojų dalies, kuri kūrė socializmą, jo idėjas daugiau ar mažiau savanoriškai propagavo ir įtvirtino, kuri įsigijo tam tikras pozicijas ir naudojosi sistemos privilegijomis. Atgavus nepriklausomybę, jai buvo nuolat primenama, kad tai, ką ji darė, ne tik kad nieko nereiškia, bet kad tai buvusi fundamentali klaida, net niekšiškumas. šita gyventojų dalis išgyveno identiteto krizę ir baiminosi dėl savo ateities. Ji, pasirodo, buvo gana didelė. Aiškus skirtumas tarp tų, kurie valdė ir tų, kurie buvo valdomi, neįmanomas. Vaclovas Havelis savo 1990 metų Naujųjų metų kalboje problemą taip nusakė: „Visi mes buvome pripratę prie totalinės sistemos ir priėmėme ją kaip nepakeičiamą faktą. Bet tik tuomi mes ją ir palaikėme. Kitaip tariant: visi mes — nors kiekvienas žinoma skirtingu mastu — esame atsakingi už totalinės mašinerijos veikimą; niekas nėra vien auka, bet visi mes esame kartu ir nusižengėliai" (ReiBig U. A. 1991).

Kad šita gyventojų dalis rinkimais bandė užtikrinti savo ateitį, visai suprantama, ir vadinamosios desovietizacijos nebuvo galima įvykdyti, kadangi nebuvo užtektinai kaltintojų, o daugumas galvojo, kaip Paulius savo laiške romiečiams rašo: „Juk smerkdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi" Rom 2,2).

Nors ir atkurtos nepriklausomybės pradžioje restauracijos elementų buvo nemažai, ypač ieškant ryšio su tarpukarės nepriklausoma Lietuva, bet vistiek buvo bent aiškiai ryžtamasi eiti reformų keliu. Dabar Lietuvos vystymosi laikrodis atsuktas atgal. Normalu, jei žmonės siekia sau įsivaizduojamo geresnio gyvenimo, bet tragiška, kad jie jo ieško ten, kur jį rasti nėra jokių perspektyvų. Galima sakyti, jog Lietuvoje vystosi dviguba tragedija. Jau nėra tokios Europos, į kurią Lietuva ruošiasi eiti, jau nėra ir negalės būti atkurta tokia sovietinė ar į ją panaši santvarka, į kurią norima grįžti. Rinkimų rezultatai Lietuvoje galėtų būti nuoroda ir transformacijos teoretikams, kurie svarsto, kokiu keliu turėtų būti vykdomas pervedimas iš valstybės tvarkomo į rinkos ūkį: ar staigiu ir tuo paliestiesiems skausmingu būdu, ar laipsniškai, tuo pačiu ilgesniu, bet kiek galima mažiau skausmingu. Staigios kaitos šalininkų nuogąstavimas, kad žmonės ilgesnio ekonominio nuosmukio nepriims, atrodo, pasitvirtina. Todėl ir dabartinės valdžios ateitis yra neaiški.

Kalbant apie reformas, ne tiek svarbu, koks pasirenkamas konkretus santvarkos kaitos kelias. Daug svarbiau, išvis parengti pakeitimo strategiją ir aiškius vieni kitiems neprieštaraujančius transformacijos tikslus. Kartą pasirinktas kelias ir priemonės turėtų būti visų politinių ir visuomenės jėgų vieningai viešai atstovaujamas ir patikimai atitinkamais įstatymais įtvirtinamas. Jeigu racionaliems ir kryptingiems šios rūšies sprendimams trūksta plačios bazės, tada statomas pavojun politinis stabilumas ir visas transformacijos vyksmas, nes jo sėkmė priklauso nuo plataus visų pritarimo. Kitaip tariant, demokratijoje sprendimų procesai, kokioje plotmėje jie bevyktų, negali būti suprantami, kaip vykdymas kažkokių vadų ar išminčių sugalvotų modelių, kurių tikslingumas ir tinkamumas negalėtų būti ginčijami ir kuriuos būtų galima autoritetiškai pravesti prieš paliestųjų žemesnių institucijų ar interesų bei piliečių grupių valią ar net neracionalų pasipriešinimą. Tiek programų sudarymas, tiek jų priėmimas, tiek vykdymas turi būti suprantamas kaip kolektyvinio veiksmo procesas (Beck 1986).

Ekspertų mitas. Komunistinė ideologija buvo viena iš sudedamųjų realiai egzistuojančio komunizmo elementų. Ją sudarė normų sistema, kuri pagrindė idealius visuomeninės tvarkos įvaizdžius, kuriuos išoriškai laidavo biurokratinė valdžia. Ta prasme tai buvo tiek integracijos, tiek reprezentacijos mechanizmas, kuris lėmė visuomeninės tikrovės socialistinę interpretaciją. Kadangi valstybės ir partijos aparatas buvo persunkęs visą visuomenės gyvenimą, visos sritys buvo tobulai pajungtos galiojančiai valstybės ir partijos ideologijai, jis pasidarė pagrindiniu profesinio ir apskritai viso žmogaus gyvenimo kelio pagrindine socializacijos agentūra. Išlaikyti valdžią bet kokia kaina savo rankose buvo šios valdymo sistemos pagrindinis veiklos principas ir galų gale sau tikslas (Stojanov 1991).

Išorinę partijos valdžią užtikrinti turėjo vadinamoji kadrų politika. Visi personalą liečiantys sprendimai turėjo būti patvirtinti atitinkamų partijos organų. Tam buvo išvystyta vadinamoji nomenklatūrinė sistema (Volensky 1980, Katkus 1993). Kadangi partijos ideologiniai interesai buvo statomi aukščiau viso kito, todėl ir asmeniniai polinkiai ir sugebėjimai, liečiantys profesiją ir karjerą, turėjo nusilenkti partinio oportunizmo ideologiniam diktatui. Kiekvienas, patekęs į tam tikrą poziciją, buvo kartu įpareigotas statyti partijos interesus aukščiau savo profesijos normų, o, kita vertus, savo profesinės normos išpildymu jis kartu buvo ir esamos visuomeninės tvarkos atstovas, laiduotojas ir daugeliu atvejų jos gynėjas. Lojalumas sistemai reiškėsi ritualiniais ištikimybės pareiškimais ir sugebėjimu išsireikšti ideologinių dogmų simbolikos terminologija.

Profesinės kvalifikacijos nomenklatūrinėse vietose neturėjo pirmaeilės reikšmės asmens profesinei karjerai. Priešingai, profesionalumas atrodė kaip nuolatinis iššūkis ir paslėpta opozicija partijai, taip ji jį ir traktavo. Politinis-ideologinis lojalumas reiškėsi kaip priešingybė profesijos orientacijai ir buvo būtina prielaida profesinei karjerai. Ta prasme partinės nomenklatūros žmonės buvo be profesijos įprasta prasme (Katkus 1993).

Todėl, jei Lietuvoje po rinkimų buvo skelbiama, kad dabar ateina specialistai į valdžią, t.y. senos nomenklatūros atstovai (dauguma jų nebuvo visai išėję), tai žmonės turėjo suklusti, jokiu būdu nenurimti. Senos santvarkos atstovai sunkiai galės būti naujo gyvenimo skelbėjais. Tarp kitko, toks technokratinis galvojimas, kad kiekviena problema yra tik techniška problema, t.y. atitinkamų ekspertų gali būti išsprendžiama, pritaikant atitinkamą strategiją, yra taip pat būdinga socialistinio galvojimo žymė.

Kas ko nesupranta?Užsienio lietuvių kai kurių reiškinių Lietuvoje kritiškas vertinimas ir nuorodos, kaip šis ar tas galėtų būti geriau padaroma, atsišaukia Lietuvos žmonių lengvai metama fraze „išeiviai nesupranta Lietuvos". Nesupratimo priekaištas siejamas su manymu, jeigu suprastų, nekritikuotų. Tikrumoje išeivija gana gerai mato ir supranta, kas vyksta Lietuvoje. Viena dalis intuityviai, kita racionaliai apčiuopia pagrindinius vyksmus. Bet matyti ir suprasti, kas dedasi Lietuvoje, nereiškia tai priimti kaip gera ir nepakeičiama. Veikiausiai bus taip, kad patys krašto lietuviai savo padėties nesupranta. Jei norima kurti teise grindžiamą demokratinę santvarką ir rinkos ūki, tai būtina keisti savo ikišiolinius įpročius ir elgsenos būdus. Kito kelio nėra. Žygiuojant kaip iki šiol, niekur nebus nueita.

Aplamai vakariečiai tiesioginiai nebruka savo gyvenimo formų, kaip kad teigia Vaštokas (plg. 1993). Vakarams Lietuva visiškai nereikalinga. Ji juos gal truputį domina kaip savos rinkos ir politikos erdvės išplėtimo galimybė, gal kiek gąsdina kaip galimas nestabilumo šaltinis, gal kiek atkreipia dėmesį kaip vienas tarp daugelio besivystančių kraštų paramos reikalaujantis objektas. Vakarų kultūra pati, pirmiausia kaip tik ir savo lėkščiausiu pavidalu, skverbiasi į kraštą, o ten yra mielai priimama. Lietuvai tenka ir tokią padėtį išnaudoti savų tikslų įgyvendinimui.

Natūralu, kad ir išeiviai Lietuvai pirmiausia siūlo tai, ką žino ir kuo patys gyvena. Bet supratingas išeivis gali ypač nurodyti ir vakarietiško gyvenimo neigiamus padarinius, kurie pašaliniam pirmu žvilgsniu nematomi. Išeivių patarimai neturėtų būti priimami nei kaip pamokymai iš aukšto, nei kaip įžūlus piršimas savos sistemos. Išeiviai neturi jokio įsivaizduoto Lietuvos modelio. Tik, jei Lietuva pati pasirinko grįžimo į Europą kelią, tai ir išeiviai ją nori matyti europietišką, o ne afrikietišką. Susiklausius galėtų būti bendrai kuriamas Lietuvos ateities savitas kelias, atsižvelgiant į savus poreikius ir išvengiant klystkelių.

Nuoseklus išjungimas visų išeivių, kurie bando teigiamai prisidėti prie naujos Lietuvos kūrimo, kaip nepageidaujamų, nes įprastą eigą trukdančių elementų (plg. Sidrys 1993), rodo, jog lietuviai dar nesupranta, dalinai ir nenori suprasti savo padėties naujos epochos angoje. Jie taip pat nepastebi, kad yra padarę viską, kad praradus savo II-jo pasaulinio karo politinę emigraciją, iki šiol išlaikiusią nepaprastą ištikimybę savo kilmės kraštui.

Iš to kas pasakyta, kiekvienas gali geriau suprasti ir kai kuriuos kitus dabartinius reiškinius Lietuvoje. Antai, kodėl laisvėjimo pradžioje Lietuvos pareigūnai nesikreipdavo į išeivijos atitinkamus organus, bet per draugus, pažįstamus organizuodavo savo išvykas į užsienį ar tenkindavo savo kitokius poreikius. Net ministrė pirmininkė savo vizitą į JAV nepavedė tvarkyti Lietuvos ambasadai, o turtingam privačiam asmeniui. Taigi ėjo ne per įstaigas, o per privačius ryšių kanalus. Kodėl kai kurie lietuviai malonūs ir paslaugūs net nepažįstamiems Vakarų išeiviams, o šiurkštūs Sibiro lietuviams. Ogi iš pastarųjų negali laukti, jog už paslaugą bus atlyginta. Kodėl iš vienos pusės lietuviai patys išsidalijo Lietuvą, o išeiviams neleidžia turto net nusipirkti. Tai vidaus-išorės moralės laikymasis: patiems galima kad ir vogti, svetimam net nusipirkimas būtų nemoralus. Kaip žiūrima į labdarą, ar ji pasiekia savo tikslą. Kadangi buvo įprasta ir leidžiama valstybės turtą pervesti į privačius ryšių tinklo kanalus, tai buvo naudojamasi neuždirbtom, veltui pasiimamom gėrybėm. Tarp tokių gėrybių ir labdaros nėra jokio skirtumo. Todėl reikia manyti, kad ji, kol pereina visas pakopas, 80% būna pervedama į privačius kanalus ir tik gal 20% pasiekia tikruosius adresatus. Panašiai galima paaiškinti ir daug kitų politinių reiškinių kaip susiskaldymą, netoleranciją ir t.t.

Leonidas Donskis tiksliai pastebėjo, jog postkomunistinėse šalyse vyrauja Manifesto ideologijos, kad tikroji postkomunizmo istorija vyksta kalboje. Priviso daugiau ar mažiau viską išmanančių ,genijų', su kuriais dialogas neįmanomas. Komunikacija Lietuvoje vyksta tik viena kryptimi: visi tik kalba ir rašo, bet niekas kitų kalbų nesiklauso ir raštų neskaito (Donskis 1992). Ar tai nuostabu, jei dešimtmečiais buvo kartojamos nieko nereiškiančios komunistų ideologijos frazės, kurias visi mokėjo atmintinai, jei viena buvo galvojama, kita kalbama ir trečia daroma. Jeigu išsiskyrė žodis nuo minties, kokia bendra kalba gali būti?

ATEITIES PERSPEKTYVOS

Galop būtų galima klausti, kokios aplamai pertvarkos ateities perspektyvos Lietuvoje. Tiek politikos, tiek ūkio procesai šiuo metu vystosi chaotiškai be tikslo ir plano. Anksčiau visuomenėje įsigalėję laikysenos ir elgesio būdai daugumoje veikia ir toliau. Turime demokratinę valstybę su socialistiniu veidu.

Politinė bei ūkinė galia ir privilegijos savo laiku susitelkė partijos ir valdžios rankose, kitaip tariant, jos atstovų — nomenklatūros rankose. Dabartinė sistemos transformacija yra apsprendžiama šios nepaprastos ūkio, kultūros ir socialinio kapitalo koncentracijos buvusių komunistų elito rankose. Individualiai sukaupto ir partijos pasisavinto materialinio kapitalo 46 panaudojimas ir ateityje nomenklatūros atstovams, bent ūkio srityje, užtikrins vadovaujantį vaidmenį. Po rinkimų tai galima pasakyti ir apie politinių galimybių plotmes. Ir jei Bronius Kuzmickas lyg tai su priekaištu pastebi, jog LDDP vis labiau tampa vien turtingųjų ir turto trokštančiųjų partija (Kuzmickas 1993), tai tas tik patvirtina, kad naujieji turtuoliai yra ne kas kita, kaip buvę komunistiniai pareigūnai. Dar daugiau, nomenklatūros vaikai daugiau negu kitų grupių, yra lankę elitines mokyklas, dalinai stažavęsi užsienyje. Jie yra geriausiai pasiruošę perimti įtakingas pareigas, prisitaikyti prie naujos išorės. Reikia manyti, kad visuomenėje viešpataujantys galvojimo ir elgesio būdai neprieštaraus kertiniams interesams tų, kurie šioje visuomenėje turi aukščiausią galią ir prestižą, naudojasi didžiausiais turto ištekliais, disponuoja plačiausiu žinojimu.

Yra didelė tikimybė, jog sąrangos, galvojimo ir veikimo būdai, kurie slypi už naujo fasado, yra iš tiesų socializmo esmę sudarantys ir ją nešantys elementai. O jie ir toliau bus veiksmingi. Todėl kaita, kuri vyksta, yra tuo tarpu tik tariama kaita socializmo rėmuose. Nes žmogaus visas įprotis, kaip galvojimo, supratimo ir veiklos sistema, kurios dėka žmogus priklauso tam tikrai visuomenei, linksta į reprodukciją tų sąlygų, kurios jį išaugino (Bourdieu 1974).

Yra visai realus pavojus, kad panašios valdžios ir privilegijų sąrangos, kurios buvo senoje santvarkoje, gali su nauju pagrindu ir įteisinimu vėl būti atkurtos arba išlaikytos. Norint to išvengti pirmiausia reikėtų radikaliai pakeisti susidariusius privačius perdalijimo ryšių tinklus, įvesti rinkos ūkio mechanizmus, įtvirtinti teisinės valstybės dėsnius. Turėtų būti sudaroma palanki dirva naujų, modernių, supratimo ir veiklos būdų išsivystymui. Kol to nebus, reformų sėkmingumas neaiškus. Naujos oligarchijos, koalicijos ir patronato santykiai, atvėrę viliojančias galimybes pasipelnyti perimant valdžios vietas, dažnai veda prie to, kad naujasis valdantysis elitas pasidaro nepakankami jautrus nuskurdusios ir beteisės gyventojų daugumos poreikiams.

Vokiečių sociologas Ralf Dahrendorf, stebėdamas vyksmus Rytų Europoje, teigia, jog šiems kraštams pavyko išsilaisvinti iš svetimųjų jungo per 6 mėnesius, susitvarkyti su ūkio sunkumais jiems reikės 6 metų, o atkurti ir išvystyti pilnutinį demokratinį gyvenimą užtruks 60 metų (Dahrendorf 1992). Jei Lietuvai per 6 metus pavyktų bent šiek tiek sutvarkyti savo ūkį, būtų labai gerai. Politinėje plotmėje, matome, mums reikės daug pastangų ir kantrybės. Antra vertus, žlugimas ir sugriuvimas padaro žmogaus galvoseną, jauseną ir laikyseną labai jautriomis. Labilumas betgi yra kolektyvinio ir individualaus sugebėjimo mokytis naujovių svarbiausioji sąlyga. Ta prasme ir Lietuvos ateitis atvira.

LITERATŪRA

Astra, Lina:Gyvenimo laikas. Vilnius 1993.

Bagdonavičius, Vacys:Pažeistos sielos žmogaus atgimimas, arba kaip pralaužti mūsų kultūros sustabarėjimo luobą. Kultūros barai 1992. Nr. 11, psl. 2-5.

Beck, Ulrich:Risikogesellschaft. Auf dem Weg in eine neue Moderne. Frankfurt 1986.

Bourdieu, Pierre:Zur Soziologie der symbolischen Formen. Frankfurt/M. 1974.

Bukontas, Alfonsas:Kam sunki laisvės našta. Kultūros barai 1992. Nr. 5, psl. 2-5.

Dahrendorf, Ralf:Müssen Revolutionen scheitern? In: Transit 1992/93. 3, psl. 8-18.

Dahrendorf, Ralf:Betrachtungen über die Revolution in Europa, Stuttgart 1990.

Donskis, Leonidas:Monologinis žmogus ir monologinės kultūros drama. Kultūros barai 1992. Nr. 11, psl. 7-11.

Geiger, Theodor;Die sociale Schichtung des deutschen Volkes. Stuttgart 1932.

Habermas, Jürgen:Die nachholende Revolution. Frankfurt/M. 1990.

Hradil, Stefan:„Lebensführung” im Umbruch. Zur Rekonstruktion einer soziologischen Kategorie. In: Thomas, Michael: Abbruch und Aufbruch. Berlin 1992. psl. 183.

Katkus, Donatas: Arvaldys mus fantomai? Kultūros barai 1992. Nr. 9-10, psl. 2-4.

Katkus, Donatas:Apie visuotinės amnezijos poreikį. Keletas poleminių pastabų. Kultūros barai 1993. Nr. 4, psl. 13-15.

Komai, Jiri:Economics of Shortage. Amsterdam 1980. 2 t.

Kraštas ir žmonės, Vilnius. Mokslas 1983. Parengė: J. Jurginis ir A. Šidlauskas.

Kuzmickas, Bronius:Savaitė. Gimtasis kraštas 1993. Nr. 28, psl. 3.

Lepšius, M. Rainer:Soziologische Theorien über die Socialstruktur der „Moderne” und die „Modernisierung”. In: Ders: Interessen, Ideen und Institutionen. Opladen 1990, psl. 211-231.

Luhmann, Niklas:Organisation. In: W. Küpper/ G. Ortmann (Hrsg.): Mikropolitik. Rationalität. Macht und Spiele in Organisationen. Opladen 1988, psl. 178.

Meyer, Gerd:Die politischen Kulturen Ostmitteleuropas im Umbruch. In: Aus Politik und Zeitgeschichte 10/1993.

Mandrou, R.:Histoire/L'histoire des mentalités. In: Encyclopaedia Universalis, 1971. 9 t., psl. 436-438.

Müller, Helmut L.:Die unvollendete Revolution in Osteuropa: Charakter und Ziele des politischen Umbruchs 1989. In: Aus Politik und Zeitgeschichte 10/1993.

Pajaujis, Jonas:Apie paveldėtas ir naujoviškas ydas. Kultūros barai 1992. Nr. 6. psl. 2-5.

Pajaujis, Jonas:Ir giliausia duobė turi dugną. Apie mūsų visuomenės sąmonę ir materialines nuostatas. Kultūros barai 1993. Nr. 4, psl. 2-6.

Purvinas, Martynas:Tradiciniai ir sovietizuoti lietuviai. In: Tėviškės žiburiai 1993.05.11.

Reißig, Rolfu. Gert-Joachim Glaeßner (Hrsg.):Das Ende eines Experiments: Umbruch in der DDR und deutsche Einheit. Berlin 1991.

Sidrys, Linas:Kodėl aš važiuoju į Disneilendą su vaikais, o ne į Lietuvą operuoti ligonių. In: Lietuvos rytas 1993.07.29.

Srubar, Ilja:War der reale Sozialismus modern? Versuch einer strukturellen Bestimmung. In: KZfSuS 3/1991.

Stojamo, Christo:Das „Immunsystem” des „real existierenden Sozialismus”. In: Aus Politik und Zeitgeschichte 19/1991.

Stoškus, Krescencijus:Apie atgailą, „nomenklatūrinę filosofiją” ir dar kai ką. Kultūros barai 1993. Nr. 2-3, psl. 16-19.

Stoškus, Krescencijus:Lietuvių tautos savitumas: keletas charakterio bruožų. In: Tautinis mentalitetas. Istoriosofiniai apmąstymai. Vilnius, Mintis 1989. Sudarė: Romualdas Grigas ir Žibartas Jackūnas.

1993 Lietuviškų studijų savaitės Augsburge dalyviai. Nuotr. R. Kubiliūtės.

Šmulkštys, Julius.Politinės kultūros formavimasis Lietuvoje. In: Atgimimas 1993. Nr. 27 ir 28.

Thomas, Michael: Abbruch und Aufbruch. Sozialwissenschaften im Transformationsprozeß.

Erfahrungen-Ansätze-Analysen. Berlin 1992.

Valantiejus, Algimantas: Modernizacijos atoslūgis. Teorinis bandymas plėtoti pašnekesį apie lietuvių kultūros uždarumą ir atvirumą. Kultūros barai 1993. Nr. 2-3, psl. 2-7. 

Vardys, Vytautas: Lietuvos politinė kultūra ir laiko reikalavimai. Lietuvos rytas 1993.07.22 f. Vaštokas, Romas: Lietuvos ir išeivijos sankryža. Europos lietuvis 1993.08.19.

Venskevičius, Stasys: Politika, ideologija ir tautinės kultūros mimikrija. Kultūros barai 1992. Nr. 6, psl. 8-10.

Voslensky, Michael S.: Nomenklatura. Die herrschende Klasse der Sowjetunion. München/ Zürich/Insbruck 1980.

Woderich. Rudolf: Mentalitäten im Land der kleinen Leute. In: Thomas, Michael: Abruch und Aufbruch. Berlin 1992.

Zapkus, Kęstutis: Apie europietišką kultūrą ir lietuvių inteligentiją. Kultūros barai 1992. Nr. 5, psl. 4-10.

Weber, Max: Wirtschaft und Gesellschaft. Tübingen 1956.

• Ankstesnis
• Sekantis