ŽVILGSNIS Į LIETUVĄ IŠ DAINAVOS

Dainavoje š.m. rugpjūčio 1-8 d. LF bičiuliai surengė savo 37-tąją Lietuviškų studijų savaitę. Dalyvių skaičiumi ji nebuvo viena gausiausių, tačiau joje susidarė jauki ir darbinga nuotaika įvairiems pokalbiams Lietuvos bei išeivijos lietuvių gyvenimo klausimais.

Į šią savaitę iš Lietuvos atvyko Lietuvos Respublikos Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, aktyviai dalyvaujanti ir Į laisvę fondo Lietuvos filialo veikloje. Kaip vienintelei viešniai iš Lietuvos jai teko ir daugiausiai kalbėti. Pirmojoje savo paskaitoje, antradienį, Vilija Aleknaitė plačiai išdėstė Lietuvos žemės ūkio reformų ir privatizacijos problemas. Valdžia, atrodo, pirmiausia nėra susirūpinusi krašto gerove. Ji bijo, kad visiška privatizacija, kurios pageidauja Lietuvos ūkininkai, galutinai nesugriautų socialistinės sistemos. Todėl bandoma kurti iliuziją kažkokios „moksliškai” (esą mokslininkų kabinetuose) parengtos reformos. Pasisakoma prieš individualius ūkius, ūkininkai raginami ir net verčiami jungtis į bendroves, nes tada būsią daugiau pelno. Kuriamas technologijos pirmumo mitas prieš agrarinę politiką, tuo norint diktuoti ūkininkams ir primesti valstybės „pagalbą”. Premjeras Šleževičius net siūlo, kad turtingesnieji supirktų žemę iš sunkiau besiverčiančių savo kaimynų. Tai rodo, kad socializmo tikslams pasiekti vyriausybė bando net kapitalistinio kelio metodus.

LFB konferencija Dainavoje 1993. Nuotr. J. Urbono.

V. Aleknaitės nuomone, tokia žemės privatizacijos sąvoka yra neteisinga. Į žemę, ir apskritai į nuosavybę, žmogus turi žiūrėti ne materialiniu žvilgsniu, bet kaip į savo žemiškojo gyvenimo būdą.

Žemė žmogų atkuria, jį ugdo, pastato ant kojų. Prelegentė džiaugėsi, kad Lietuvoje atsiranda gražių tokio idealistinio žvilgsnio į žemę pavyzdžių, ypač iš jaunimo. Nurodė keletą konkrečių faktų iš Šilalės ir Plungės rajonuose pasireiškusio žemės savininkų pasipriešinimo prieš valdžios biurokratus. Ne visi Lietuvos žmonės yra Gariūnuose: yra jų ir kaime, kur jie dirba ir duoda vilties, kad Lietuva atsigaus.

Tą pačią dieną kalbėjęs inž. Pilypas Narutis trumpai palietė išeivijos ryšių su Lietuva nuo 1946 iki 1990 metų eigą: kaip jie vystėsi, kaip keitėsi jų supratimas. Priminė, kad LFB nuolat turėjo savo kelius ir ryšius, kuriais buvo pasiekiama pavergtoji Lietuva.

Trečiąją tos dienos paskaitą skaitė dr. Antanas Musteikis, neseniai grįžęs iš Kauno, kur dėstė VD universitete. Jis kalbėjo apie rusiškai sovietinę mąstyseną, vis dar pasireiškiančią Lietuvoje. Jo paskaitos tekstas ištisai spausdinamas šiame numeryje.

Trečiadienis buvo skirtas įvairiems pranešimams apie lietuviškosios išeivijos visuomeninio, politinio bei kultūrinio darbo pasireiškimus arba institucijas. Juozas Kojelis kalbėjo apie Rezoliucijoms remti komiteto atliktus darbus, Algis Raulinaitis — apie Baltų laisvės lygą. Linas Kojelis supažindino su US-Baltic Foundation reikšmingu darbu Baltijos valstybėse, ugdant demokratinės savivaldybės supratimą. Viktoras Naudžius papasakojo apie naujai pradėtą M & F Enterprises užsimojimus ir pirmuosius įsteigtos spaustuvės žingsnius Vilniuje. Vytautas Volertas vaizdžiai ir realiai atvaizdavo LFB įnašą išeivijos kultūriniam gyvenimui ir veiklai. Jo paskaita spausdinama šiame žurnalo numeryje. Apie Į laisvę žurnalo reikalus ir problemas kalbėjo pats redaktorius.

Atskiruose pranešimuose buvo taip pat iškeltas Lietuvių fronto bičiulių vaidmuo išeivijos lietuvių veiksniuose. Dr. Antanas Razma kalbėjo apie LFB įnašą Lietuvių Bendruomenėje, dr. Adolfas Damušis ir dr. Kazys Ambrazaitis apibūdino LFB santykius su Vilku, o Viktoras Naudžius palietė dalyvavimą Alto veikloje.

Ketvirtadienio programoje buvo simpoziumas: ,, Politinė tikrovė ir perspektyvos Lietuvoje". Moderuojant dr. Zigmui Brinkiui, šia tema kalbėjo dr. Adolfas Damušis, dr. Kazys Ambrazaitis, Juozas Ardys ir Vilija Aleknaitė.

Dr. A. Damušis pabrėžė, kad šiuo metu politinė tikrovė Lietuvoje yra gana nepalanki: krašto ekonomika silpna, investicijos netikros, bet valdančioji grupė daro viską labiau politiškai įsitvirtinti ir save ekonomiškai aprūpinti. Opozicija — silpna. Jai reikalinga išeivijos pagalba. Neužtenka vien opozicijos pareiškimų, reikia ieškoti naujų idėjų ir būdų tas idėjas skelbti, sąmoninti tautą. LFB ir jiems prijaučiantieji turėtų aktyviau jungtis į sau ideologiškai artimas politines grupes — kaip Krikščionis demokratus ar Tėvynės sąjungą bei jų politinius junginius.

Dr. K. Ambrozaitis priminė, kaip kadaise buvo deklaruojamas tikėjimas laisvo žmogaus dvasios gerumu. Tačiau šiandien matoma, kaip dažnai laisvė išnaudojama piktam. Matome taip pat didelį pakantos trūkumą, sunku perprasti Lietuvos žmonių galvojimą. Tačiau esame optimistai ir laukiame kažko geresnio.

Juozas Ardy sapgailestavo, kad lietuvių tautos kelias į demokratiją iš tiesų esąs daug sunkesnis, negu buvo galvota. Ypač sunkiai sprendžiamos teisingumo problemos, kai tautos genocidas bandomas nustumti praeitin, priskirti tik Stalino periodui, kai sadistai ir jų kaliniai pastatomi viename lygyje. Keliami klausimai: bausmė ar susitaikymas, teisingumas ar kerštas. Ar užmiršti viską, kas buvo, ir eiti priekin?

Vilija Aleknaitė,   vertindama dabartinės Lietuvos politinę tikrovę, atkreipė dėmesį į tai, kad šalia oficialiosios valdžios yra stipriai jaučiama ir kita — pogrindžio valdžia. Žinoma, tokia hipotezė paneigiama, ir taip galvojantys išjuokiami. Tačiau ši tikrovė egzistuoja visuose buvusiuose komunistinio režimo kraštuose. Buvę komunistai yra visur gerai išmokę žaisti patriotizmo korta. Kai kurie Lietuvos vyriausybės žingsniai neabejotinai veda į glaudesnius ekonominius ryšius su Rusija ir tuo pačiu į didesnę jos įtaką Lietuvai.

Prie pietų stalo Dainavoje. Iš k.— Jonas Pabedinskas, Vilija Aleknaitė, Marytė Ambrozaitienė, Irena Pabedinskienė. Nuotr. J. Baužio.

Rusijos kapitalas į Lietuvą skverbiasi ne tik dėl pogrindinės valdžios nuorodų, bet ir dėl oficialiosios valdžios žmonių nesugebėjimo bei nemokėjimo sudaryti tinkamas sutartis. Kartais jos pasirašomos ir visai be vyriausybės žinios. Taip atsiranda korupcija, ir ji yra didžiulė, o žmonėse auga nusivylimas politika ir visu gyvenimu. Naujų teigiamų įstatymų neišleidžiama. Nauji įstatymai, priimti ar ruošiami, yra daugiausia represinio pobūdžio: pvz., įstatymai dėl nepaprastosios padėties įvedimo, arba susirinkimų teisės ir tvarkos apribojimų.

Į klausimą dėl Karaliaučiaus srities, V. Aleknaitė atsakė, jog nėra daug vilties, kad Karaliaučiaus sritis taptų net laisva ekonomine zona. Iš viso ,,Mažoji Lietuva” rusams yra nepriimtina sąvoka. Rusų kariuomenės skaičius toje srityje tikrai nesumažės, gal dar ir padidės, tuo pačiu ir karinis tranzitas iš Karaliaučiaus į Rusiją Lietuvai bus nemalonus ir pavojingas.

Po rimtų paskaitų reikia ir linksmai papozuoti. Nuotr. V. Maželio. 

Penktadienį (VIII.6) įvyko metinė LFB konferencija ir naujai išrinktos LFB tarybos posėdis. Konferencijoje buvo svarstomi ir priimti statuto pakeitimai, priimtas pasiūlymas išleisti LF ir LFB istoriją, pasinaudojant V. Vaitiekūno archyvine medžiaga, atkreiptas dėmesys į vėl prasidedančius puolimus spaudoje prieš 1941 m. sukilimo reikšmę, Laikinosios vyriausybės veiklą ir apskritai prieš antisovietinę rezistenciją. Buvo pasiūlyta aktyviau ir taikliau reaguoti prieš šitokius išpuolius. Konferencijos išvadinės mintys skelbiamos Šiame numeryje. Konferencijos dalyvius sveikino Lietuvos ambasadorius Venezueloje bičiulis dr. Vytautas Dambrava. LFB tarybos posėdyje buvo sudarytas naujas tarybos prezidiumas. LFB tarybos pirmininku išrinktas Vytautas Petrulis, reikalų vedėju — Jonas Urbonas, vicepirm. ir iždininku — Juozas Ardys, vicepirm. — dr. Petras Kisielius, vicepirm. ir politinių reikalų komisijos pirmininku — Vytautas Volertas.

Šeštadienio simpoziumo tema — Užsienio lietuvių pareigos Lietuvai". Dalyviai: Gintė Damušytė, Jonas Pabedinskas, Linas Kojelis ir Vilija Aleknaitė. Gintės Damušytės ir Jono Pabedinsko pranešimus spausdiname atskirai.

Linas Kojelis kalbėjo politinio bendravimo klausimais. Jis pabrėžė, kad tokiam bendravimui stiprinti yra būtina ugdyti Lietuvos politinę kultūrą, steigiant tam tikrą biurą, kuris padėtų ruošti vakarietiško galvojimo politikos darbuotojus Lietuvoje. Jie turėtų būti kompetentingi savo srityje, sąžiningi ir tvirti savo politinėse pažiūrose. Lietuvai reikia politikų, sugebančių daryti diagnozes, paruošti bei taisyti programas ir su jomis supažindinti visuomenę. Tokių pat žmonių reikia ir užsienio lietuvių tarpe.

Trečią kartą plačiau kalbanti šioje savaitėje Vilija Aleknaitė pirmiausia atkreipė dėmesį, kad Dainava, jos lietuviškasis peisažas, jaunimo sukurtas Lietuvos žemėlapis yra lyg tas simbolis, kuris išeiviją jungė ir tebejungia su Lietuva. Kiekvienas užsieny gyvenantis lietuvis turi būti Lietuvos ambasadoriumi. Ir ne tik Lietuvos, bet ir apskritai lietuviškumo. Prelegentė pastebėjo, jog ir išeivijoje ne viskas vyksta labai gerai — ar netrūksta naujų impulsų lietuviškai veiklai, ar nereiktų labiau skatinti jaunimą jungtis į lietuviškos kūrybos darbus? — klausė ji. Tai išeivijos pareiga, tai jos tolimosios strategijos būtinybė. Ji taip pat iškėlė krikščioniškos meilės, doros ir gėrio pavyzdžius, su kuriais reikia eiti gydyti dvasiškai sergančios Lietuvos. Kartais išeivių tarpe bepasireiškiąs paviršutiniškas liberalizmas, statąs lygybės ženklą tarp gėrio ir blogio, supainioja ir pačius išeivius. Pasigirsta balsų — kam čia pyktis, kam aiškintis, juk visi mirsim — ir kankintojai, ir jų aukos. Prelegentės nuomone, tokių jausmų nereikėtų demonstruoti Lietuvoje. Svarbiausia jėga, kuri Lietuvoje gali įveikti visas blogio bėdas, yra ne doleris, bet tikėjimas gėriu ir vertikaliai kylanti vertybių hierarchija.

Studijų savaitė, kaip jau įprasta, buvo užbaigta literatūros ir poezijos vakaru šeštadienį. Jį suruošė ir jam vadovavo Vytautas Volertas. Savo kūrybos skaitė Česlovas Grincevičius ir Paulius Jurkus. Dalyvius gražiai nustebino ir parodytas video filmas „Vilniaus laikrodis”, pagal Č. Grincevičiaus legendą neseniai susuktas Vilniuje. Po šio kultūrinio vakaro dar ilgai skambėjo dainos, vadovaujamos dr. Petro Kisieliaus. Jų aidais ir užsibaigė šios vasaros Lietuviškų studijų savaitė Dainavoje, kurios ke-liastulpio rodyklės, Vilijos Aleknaitės žodžiais, nukreipia mūsų žvilgsnius į Lietuvą.

Juozas Baužys