SUDĖTINGAS LIETUVOS ATSTATYMO KELIAS
E. ŠARŪNAS
Siaubingi 1940-1944 m. įvykiai Lietuvoje, suėmimai, žudymai ir trėmimai privertė tūkstančius lietuvių skaudančia širdimi laikinai palikti savo Tėvynę. Kitaip daugelio laukė Sibiras, kalėjimas, koncentracijos stovyklos, žiauri mirtis. Sunkiu, daug kam neįprastu, bet nežudančiu darbu svetimose šalyse skynėte savo gyvenimo kelią, daugelis kovojote išeivijoje dėl Lietuvos laisvės, aukojote savo santaupas Lietuvai. Sulaukėte savo Tėvynės atgimimo. Ir, rodos, kaip tie paukščiai pavasarį, buvote pasiryžę skristi į Tėvynę, į savo tėvų žemę ir namus, bet deja — tremtiniams ir jums kelyje atsirado užtvaros. Jūs sunerimę mąstote: gal jau mes nebe Lietuvos vaikai, gal mūsų net parama čia nebereikalinga? Gal Marius Katiliškis iš tiesų buvo žynys — prognozistas, sakydamas „Išėjusiems negrįžti"?
Jus žiauriajai sistemai ištrėmus ir mums Tėvynėje likus, okupuota Lietuva pusę amžiaus buvo Sovietų Sąjungos aneksuota. Tuo laiku ne Lietuva, bet SSRS tapo fiktyvia tėvyne. Įstatymdavystė, ekonomika, moralė, kultūra ir švietimas buvo įvilkti į sovietinį totalitarizmo mundurą. Komunistų partija buvo vienintelė vadovaujanti ir visų kas gyva ir negyva likimą lemianti jėga. Jos viešpatavimo laikotarpiu išaugo ir subrendo dvi kartos, kurių galvoje ir sieloje išliko abejingumo Lietuvos suverenitetui šešėliai.
1990 m. kovo 11 dieną paskelbus atstatant Lietuvos nepriklausomybę, Sąjūdis į savo gretas priėmė nemaža Lietuvos kompartijos (LKP) narių, kurie buvo aukštuose partiniuose ir administraciniuose vadovaujančiuose postuose. Tada bendram Lietuvos atstatymo darbui respublikos piliečius sujungė euforija ir tikrasis džiaugsmas. Tačiau Komunistų partija, vėliau pasivadinusi Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP), turėjo išankstinį tikslą Lietuvoje viena pati paimti valdžią į savo rankas. Tam pagrindą sudarė per 50 metų partiečių dispozicijoje išlikusios visos vietinės savivaldybės, vyriausybinės ū teisėsaugos struktūros. Jų žinion atiteko respublikos nacionalinis produktas — turtas bei nuosavybė, kitaip kapitalas. Šalies ūkis, finansai, politika ir valdymas buvo ir šiandien yra jų rankose. Buvusioje Aukščiausioje Taryboje (o šiuo metu ir Seime) dėl minėtos partijos ir jos šalininkų daugumos, nebuvo ir nėra įmanoma priimti tobulesnių rinkos ekonomikos, žemės reformos, nekilnojamo turto grąžinimo, privatizacijos vykdymo įstatymų bei poįstatyminių aktų. Sunkus buvo jų įgyvendinimas, nes vietinės valdžios (savivaldybių) organai buvo ir yra daugiausia LDDP rankose. Šiai partijai ir jai prijaučiantiems, be abejo, talkino per 50 metų įaugę socialistiniai ekonominiai, politiniai, moraliniai, psichologiniai ir socialistinio valdymo įgūdžiai.
Prof. Vytautas Landsbergis buvo Lietuvos laisvės šauklys, jos gynėjas ir mūsų Tėvynės atgimimo informatorius pasaulyje. Tačiau dėl anksčiau minėtų sąlygų, jis neturėjo galimybės ir nebuvo Lietuvos politikos ir ekonomikos vadovas. Analogiška buvo ir ekspremjero Gedimino Vagnoriaus padėtis. Kultūros ir švietimo sistema buvo ir yra daugiausia LDDP žinioje. Neįgyvendinta tautinės mokyklos koncepcija. Dalis moksleivių ir studentų lieka abejingi sunkioms ir sudėtingoms Lietuvos vargo problemoms. Tai „nusipilietinimo" rezultatas, būdingas ne tik mokykliniam jaunimui, bet ir nemažai daliai gyventojų. Toks abejingumas iššaukia daug kam ir nepakantos. Kai užsukami dujų, naftos, karšto vandens kraneliai, kai gyventi darosi šalčiau ir sunkiau, krypstama į rizikingą pragmatizmą, ieškoma greit apviliančių išeičių ir gelbėtojų.
Neigiamą moralinę ir psichologinę įtaką Lietuvai padarė ir Vakarų demokratijos, ją pardavusios ir nusisukusios nuo pat 1939-1940 metų. Savo laiku Vakarai pardavė Baltijos valstybes, Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją ir kitas Europos valstybes. Tad kur tie tikrieji draugai?
Sudėtinga ir ekonominės krizės lygį pasiekusi yra Lietuvos ūkinė bei finansinė padėtis. Pramonės gamyba neatsigauna. Trūksta žaliavų bei medžiagų. Nėra kapitalo naujoms technologijoms įdiegti bei produkcijai, atitinkančiai pasaulinius standartus, gaminti. Buvusieji savininkai ir jų įpėdiniai sunkiai atgauna žemę natūra arba jos iš viso neatgauna. Merdėja prigimtinė piliečio nuosavybės teisė.
1991-1993 metų laikotarpiu prekių bei paslaugų kainos, o taip pat ir išlaidos šilumos energijai pabrango maždaug 300 kartų, tuo tarpu darbo užmokestis padidėjo tik keliasdešimt kartų. Šiuo metu vyriausybės nustatytas minimalus gyvenimo lygis (MGL) yra 31 litas ir minimalus atlyginimas — 35 litai. Tuo tarpu Lietuvos statistikos departamento duomenimis realus minimalus gyvenimo lygis birželio mėn. sudarė 60,67 lito. Minimalus gyvenimo lygis turi būti indeksuojamas (perskaičiuojamas) pagal vartojimo kainų indeksą. Kiek išauga vartojimo prekių ir paslaugų kainos, turi būti padidintos ir minimalios algos, pensijos, pašalpos stipendijos (Lietuvos aidas, 1993. VII.17, nr. 136). Dėl Lietuvos Banko kaltės pavėluotas lito įvedimas, turėjo neigiamą įtaką respublikos ekonominiam ir finansiniam lygiui. Skursta pensininkai ir kiti mažus atlyginimus gaunantieji gyventojai.
Neefektyvus yra ir respublikos teisėsaugos organų darbas, nes Lietuvoje, kaip niekada, siaučia vagys, plėšikai, žmogžudžiai ir reketininkų — prievartautojų išpirkų gaujos. Į vagystes yra įsijungusių ir mokyklinio amžiaus vaikų — paauglių dalelė. Todėl ir investicijos į Lietuvos ūkį yra labai atsargios ir nepakankamos. Nėra Lietuvos ūkio ir kitų gyvenimo vystymo sričių mokslinių, prognozinių programų (koncepcijos), suderintų su opozicija.
Sprendžiant visapusiško Lietuvos atstatymo problemas, artimiausioje ateityje reikėtų pasukti šiuo keliu. Reikia sukurti tautinę mokyklą, ugdyti moksleivių, studentų, visų Lietuvos piliečių pilietiškumą, vyti abejingumą. Mokyklose sustiprinti Lietuvos istorijos, etikos bei moralės normų disciplinas, sistemingai skiepyti demokratijos principus ir esmę. Šalinti barikadas užsienio lietuviams ir tremtiniams, įsigyjant pilietybę ir atstatant nuosavybės teises į jų nekilnojamąjį turtą, įtraukiant juos į atstatomąjį Lietuvos darbą ir suteikiant jiems galimybes investuoti savo kapitalą į respublikos ūkį. Neatidėliojant būtina, kad visų krypčių dešinieji ir jiems prijaučiantieji (taip pat ir centristai) visiems laikams atsisakytų „skaldyk ir valdyk" principo, nežiūrint kas norėtų jį primesti. Tik stipri šių partijų, judėjimų, sąjungų bei organizacijų konsolidacija ir bendri siekiai Lietuvos labui turėtų didžiulę įtaka dabar valdančios partijos (LDDP) politikai. Būtina pradėti žengti teisingu keliu į rinkos ekonomiką, stiprinant verslą, sparčiai vystant privatizaciją, žemės reformą, keliant Lietuvos ir jos gyventojų ekonominį bei kultūrinį lygį, neužmirštant Lietuvos vaikų — išeivių ir tremtinių. Pagaliau stiprus ir vieningas dešiniųjų grupių ir jiems prijaučiančių frontas būtų tvirta jėga ir naujuose rinkimuose.
Kaunas, 1993.V1I.26
