RUSIŠKAI SOVIETINĖ MĄSTYSENA

ANTANAS MUSTEIKIS

Paskaita, skaityta 1993 Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje.

Blizgančios bendrybės

Pusšimtis sovietinės okupacijos metų paliko gilius pėdsakus įvairiose mūsų dabartinio gyvenimo srityse. Šioje studijoje susitelksim tik ties mūsų spaudos žmonių kalba bei stiliumi, kurie, deja, niekuo nesiskiria nuo nuožmiųjų, anos epochos blizgučių. Tai, rodo, kaip nužmogino mūsų mąstyseną komunizmo nešėjai, kelioms mūsų krašto žmonių kartoms plaudami smegenis. Matosi daugybė ženklų, jog dar ilgai mes kamuosimės, kol galutinai atsikratysime rusiškai sovietinės mąstysenos liekanų. Šiuose rėmuose panagrinėsiu tik keleto žurnalistų stilių, kuris patvirtins mano teiginius.

Kaip žinome, sovietmečio ideologai, apskritai apsistatę nemokšų būriais (nepriklausomi intelektualai buvo netoleruojami arba naikinami: jie nepritapo, jų smegenų negalėjai plauti), paruošė aibę programintų robotų — papūgų, kurių kalba bei stilius nepaisė logikos ar tikrovės duomenų. Tai matome ir dabartinėje vadinamosios kairės ir dešinės spaudoje.

Anuo metu dažna situacija nomenklatūrininkų buvo apsprendžiama priklijavus ,,šaunią" etiketę: tau pasakė, kad esi „liaudies priešas", ir baigtas kriukis. Etiketė prilipdyta — tu kaltas, tad geriausiu atveju gauni „kelialapį" į Šiaurę, o apie blogesnį atvejį čia neverta nė kalbėti... Deja, tą patį stilių vartoja ir dabartiniai žurnalistai. Štai vienas toks žurnalistas nesidrovėdamas lipdo etiketę po etiketės ant savo oponento, jog to mąstymas esąs „scholastiškas" ar „išankstinių ideologinių dogmų determinuotas" ir t.t., nors jokių konkrečių duomenų tam paremti nepateikia.

Mokslas tokias etiketes vadina propagandos triukais; šiuo atveju turime reikalą su blizgančia bendrybe. (Apibrėžtis: blizganti bendrybė yra propaguojama mintis, dažnai susieta su kokiu nors autoritetu, masinanti rašantįjį, atrodanti kaip tiesa, tačiau nepatvirtinta konkrečiais situacijos faktais, tad klaidinanti).

Kitas tos pat rūšies žurnalistų atstovas kitomis blizgančiomis bendrybėmis, aplinkiniu keliu teisina totalitarinius genocido vykdytojus, o konkretybes nuslepia. Jam „komunizmas apskritai tėra chimera, t.y. nepagaunamas ir nepakaltinamas". O chimera žodynuose taip apibrėžiama: „pabaisa su ugnį verčiančiomis liūto žiotimis, gyvatės uodega ir ožio kūnu". Argi šis žurnalistas tikisi, kad mūsų žmonės, nors dešimtmečiais kvailinti, ims ir tuo patikės, kai iš tikrųjų jie patys buvo kankinami, terorizuojami ir savomis akimis matė, jog Lietuvą fiziškai ir dvasiškai teriojo dvikojai žmonės, neturintys gyvatės uodegų? Pagal šio žurnalisto teologiją, įgytą nebent partinėje seminarijoje, žmogus „stojimą į partiją (kompartiją)... ima suvokti kaip tam tikrą kenotinį (savęs sunaikinimo) veiksmą". Čia jau ne tik blizgutis, bet ir pasaka, stebuklingai paverčianti komunistą šventuoju!

Gal tinkamiausia blizgančių bendrybių nerštavietė yra „drumsti vandenys" — svarstymai apie meną bei literatūrą, ypač kai neturime visuotinai pripažintų šios srities vertybių mato. Kad nebūčiau šališkas, pacituosiu ir moterų mintis, išreikštas tuo pačiu stiliumi. Viena žurnalisčių atstovė neatsilieka nuo savo kolegų. Gana subtiliai ji vertina menininkų ginčą, „buvusiuosius" sujungdama su „pasauline kultūra" ir tautiškumu: „Įsiliejimo į pasaulinę kultūrą būtinybė (jeigu tokia yra) visai nereiškia, kad patys savo rankomis turime nusikapoti visas tautines šakneles ir kuo skubiausiai išgalabyti visus „buvusius". Konkretus dalykas, kuris čia buvo užgriebtas — tai komunizmo stabų skulptūros ir per jas „įsiliejimas" į pasaulinę kultūrą. Atrodo, baiminamasi, kad, numetant į šiukšlyną tas skulptūras, nežūtų jų kūrėjai, kurie dėl to susieti su „tautinėmis šaknelėmis". Visas sakinys suraizgytas tik tam, kad kokiu nors būdu nenukentėtų „buvusieji". Ar čia neturima galvoje nusovietinimas (desovietizacija), kur tariamai kėsinamasi nugalabyti tariamai didžius kūrėjus?

Suprantama, čia suminėti vieno stiliaus rašto žmonės, mūsų žurnalizmo atstovai, dažnai turi ir svarbius titulus. Štai kita žurnalistė savo straipsnį sutvirtina tokiu savo titulu: Tarptautinės žmogaus teisių asociacijos Lietuvos skyriaus atsakingoji sekretorė. Šis titulas skamba labai autoritetingai: ir tarptautinės žmogaus teisės, ir tų teisių draugija („asociacija"), ir Lietuvos skyrius, ir atsakingoji pareigūnė! Skaitytojas ar skaitytoja yra paruošti priimti galutinį jos žodį „buvusiųjų" (gal ir esamųjų) nomenklatūrininkų reikalu. Pats jos straipsnio pavadinimas — „Sovietiška desovietizavimo anomalija" — iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip ir manasis: ir ji, ir aš kalbame apie sovietinę „anomaliją" (nenormalumą). Esmėje tačiau mūsų mintys išsiskiria kaip dangus ir žemė.

Nesukdamas galvos dėl jos pretenzingų deklaratyvių pastabų, kas yra iškreiptas ir neiškreiptas marksizmas, privalau teigti, jog autorė — kaip anas zoologijos sodo lankytojas — viską pastebi, tik nepamato dramblio. Jos žodžiais, Kremliaus dominavimas mūsų respublikoje, jos tarptautine ir lietuvių „atsakingosios" pareigūnės nuomone, atpalaiduoja savus nomenklatūrininkus „nuo juridinio kaltinimo". Vadinas, savi genocido vykdytojai (o ką jau bekalbėti apie jų rėmėjus) nėra nusikaltėliai. Gi sovietinio stiliaus viršūnę ir logikos bedugnę pasiekia šis žurnalistės nuosprendis: „Savaip nusikaltę yra absoliučiai visi — neprotestavusieji". Vadinas, Lietuvos gyventojai, neprotestavę dėl Ribbentropo-Molotovo pakto, yra „savaip nusikaltę", tad neturi teisės kam nors priekaištauti. Vadinasi, „savaip nusikaltę" yra ir dešimtys tūkstančių žuvusių ar gyvų išlikusių Lietuvos patriotų — miškinių, laisvės kovotojų, partizanų, kurie ilgais pokario metais ginklu priešinosi okupanto divizijoms ir jų talkininkams nomenklatūrininkams bei stribams, nes jie neišėjo iš miškų ir kaimų, nenumetė ginklų ir atsisukę į Kremlių neprotestavo. Tad jie neturi teisės pateikti „juridinį kaltinimą", tautos engėjams! Toks stilius ir logika pilniausiai atspindi „raudonojo dvaro" minezingerių subankrutavusias giesmeles.

Šioje vietoje privalau perspėti anos epochos pažeistą skaitytoją, jei jis nesuprato, jog mano vartojamos šio straipsnio bendrybės neprasilenkia su tiesa. Aš kalbu apie daugumą žurnalistų bei jų atstovų, apie daugumą krašto engėjų bei nomenklatūrininkų, bet neminiu išimčių, kurios savo darbais nieko blogo savo kraštui nepadarė. Kas nežino, jog taisyklės turi išimtis?

Dabar kyla klausimai apie iškelto stiliaus reikšmę. Ar jis išliko kaip atgyvenusios epochos neatsikratoma liekana, nesąmoningai žurnalistų tęsiama? Ar jis yra susijęs su pačių žurnalistų puoselėjamu turiniu? Man rodos, kad šio stiliaus analizė į abu klausimus atsako teigiamai: yra vienokių, yra ir kitokių. Dabar pateiksiu daugiau duomenų, rodančių sąmoningą propagandinio stiliaus vartoseną.

Pirmasis žurnalistas bando pateisinti „šėtono karalystę" tuo, kad anuo metu buvęs „presingas". (Barbarybė „presingas" — vietoj lietuviško žodžio spaudimas — sudaro įspūdį, jog tai paslaptinga jėga, prilygstanti antrojo žurnalisto chimerai). O skaitytojui būtų kur kas įdomiau išgirsti, kas pirmąjį žurnalistą spaudė, ką jis spaudė, ir ar tai nebuvo žmogaus teisių pažeidimas. Ta pati rožinė „buvusiųjų" gynimo gija ryškėja pirmojo pastangose įrodyti lygybę tarp rusiškai sovietinės santvarkos ir kitų kraštų santvarkų, kai tikinama, jog „socialistinį realizmą" vartoja visų kraštų rašytojai, bet nuslepiama, jog už šio „realizmo" nepaisymą (t.y. už daiktų vaidinimą tikraisiais jų vardais) tik Sovietijoje rašytojai buvo tremiami į Šiaurę pasimokyti „socialistinio realizmo" iš baltųjų lokių.

Antrasis žurnalistas tą pačią giją audžia, kai bando sulyginti genocido vykdytojus bei rėmėjus su jų aukomis. Jis „atranda", kad saugumiečio, kurį graužia jo sąžinė, patirtis esanti svaresnė nei jo aukų, kurios neva nepatyrė tiek skausmo, nors jos galėjo netekti visų savo šeimos narių, ištremtų bado bei šalčio mirčiai Sibire. Jis dargi tyčiojosi iš tų, kurie išliko nusikaltėlių ir jų aukų nuošalėje, juos vadindamas ,,gudriais" (kabutėse; suprasti reikia, kad tai kvailiukai), nes jie nori... ir velnią, ir Dievą aplošti. Abiejų minėtų žurnalisčių stiliai, kaip matėme aukščiau, taip pat buvo susiję tokia pačia tendencija.

Norėčiau, kad atsirastų skaitytojų, kurie dabarties duomenimis paneigtų mano pesimistinę įžvalgą, jog prireiks dar poros kartų, kol mes atsikratysime šio stiliaus ir šių tendencijų.

Padebesiniai idealai

Rusiškai sovietinės mąstysenos liekanos nesiriboja vien blizgančiomis bendrybėmis bei kitais propagandos triukais. Kai viena engiamų tautiečių dalis neprarado krikščioniškos, humanistinės ar tautinės ideologijos bei pasaulėžiūros, tai kita jų dalis, susijusi su buvusiaisiais (ir esamaisiais), atsiradusią tuštumą užpildo inerciniais surogatais ir tebejuda ta pačia kryptimi, nors ir praradusi to judėjimo šerdį — bankrutavusią totalitaristinę ideologiją. Dabarty apstulbino mane vaikams užuojautos temą pasirinkusi viena rašytojiška žurnalistė.

Rūpestis vaikais, kurie kenčia įvairias nuoskaudas, nors jų nenusipelnę ir dėl amžiaus brandos stokos negebantys jų išvengti, mūsų nestebina. Užuojauta kenčiantiems yra kilnus jausmas, susijęs su bendražmogiškomis vertybėmis bei būties prasmėmis. Tik kyla viena abejonė: ar čia nebus atbalsis anos epochos tariamo rūpesčio,,išnaudotu" žmogumi, kai vad. ,,geriausi liaudies sūnūs ir dukros" kūrė komunistinį rojų ir naikino pasaulio skriaudas kankindami, žudydami ir tremdami į amžino įšalo „vasarvietes" visus vad. „liaudies (t.y. nomenklatūros) priešus"? Ši žurnalistė, nenagrinėdama kokių nors pereinamojo laikotarpio nualintų žmonių bėdų, kurias ji galėtų savo kukliomis pastangomis palengvinti, pašoko į pačią padebesų gelmę ir dėl vaikų kančių pakaltino, jos žodžiais, „žiaurų Dievą". Taip — „žiaurų Dievą"! Ak, dar vienas žingsnis, ir ji galėjo buvusios ir esančios nomenklatūros nusikaltimus suversti tam pačiam „žiauriam Dievui". Ir dar daugiau: geresnio Dievo pakaitalą ji įžiūri rašytojos ar rašytojo asmeny, kurs mus atvestų iš „prarasto" į naują rojų. Tik ir vėl tenka abejoti, kuo naujasis rojus skirsis nuo „šventųjų" marksistų ar stalinistų kurtojo.

Beždžionių džiunglėse

Kaip matėme, kai kas padangėj ieško idealų, kiti juos kaip matysime, suranda baloj. Ir pastarųjų — ne retenybė, bet aš pateiksiu tiktai vieną charakteringiausią žurnalistų atstovą, kuris, atrodo, vis dar neišbrenda iš džiunglių užkardos, nors jos jau nesaugo geležinė uždanga. Tai save pasivadinusio „nepriklausomo Lietuvos dienraščio” (Respublikos) žurnalistas, neseniai buvęs dargi literatūros bei meno savaitraščio redaktorium, dabar apsiėmęs vaidinti psichologo bei sociologo vaidmenį.

Savo straipsnį jisai „beždžionių makakų požiūrį” taiko dabartinei Lietuvos visuomenei. Jam aišku, kad „ne makakos elgiasi kaip žmonės, o žmonėms yra įgimta tokia elgesio programa, kuri ir suveikia tam tikromis sąlygomis”. Prisigraibęs zoologinių bei etologinių trupinėlių, autorius žmonių elgseną sieja su instinktais: „žmogus yra agresyvus padaras”, mūsų yra „instinktyvus gyvenimas”, mitinguose „įsivyrauja kraujo troškimas” ir t.t. Tokios „psichologinės tiesos” galėjo būti ir buvo susijusios su moralės nepaisančia komunistine epocha, tačiau jokie Vakarų psichologijos vadovėliai jų nepripažįsta, tad kyla klausimas, ar autorius nesuvisuotina savų polinkių ar potroškių, gal įgytų anoje epochoje.

Autorius taip pat aiškina, kad žmonių „skirstymas į geruosius ir bloguosius yra vienas esminių mito logikos bruožų, tas skirstymas būdingas ir vaikų mąstymui, ir socializmo ideologijai, ir ją pakeitusiai patriotinei mąstysenai". Čia autorius vienu analfabetiniu šūviu bando nušauti keletą zuikių. Nors netiesiogiai, tuo jis sulygina tautos engėjus bei kagėbistus su jų aukomis, socializmą, kurį mes pažįstame Vakarų Europoje, su totalitariniu komunizmu ir Sovietiją su Lietuva, štai kodėl autorius nepakenčia, jei kas nors imasi atstatyti gėrį sandūroje su blogiu: „ieškoti priešų ir su jais kovoti". Vadinas, neminėk „buvusiųjų" nusikaltimų!

Autorius, nežinia kokią dvasinę ar partinę seminariją lankęs, dargi susigundo mokyti Bažnyčią, kurioje girdi, „susirenka minia”. (Autorius neskiria minios nuo žmonių telkinio ar kitų kategorijų.) Esą „kunigas jai turi padėti susikaupti taip, kad, su Dievu galėtų bendrauti kiekvienas. Sunkus uždavinys, nes ir kunigui kaip žmogui kartais lengviau su minia nei su Dievu".

Rusiškai sovietinė mąstysena protarpiais (gal nesąmoningai) prasiveržia net tokiuose rašto žmonėse, kurių neįtarsi. Toks yra disidentas prof. dr. Tomas Venclova. Ryškiausiai tai parodo jo nenusovietinti aiškinimai apie lietuvių 1941 m. sukilimą.

Jie ir mes

Retorika ir propaganda yra visuotinai vartojami būdai savo mintims išreikšti, išryškinti ar kitiems įpiršti. Šia prasme tarp „jų” (Lietuvos gyventojų) ir mūsų (išeivių) nėra skirtumo. Tačiau skirtumas yra milžiniškas, kai palygini daugelio „jų", išugdytų ir išsiugdžiusių uždaroje visuomenėje, ir „mūsų”, ugdybą įgijusių atviroje bendruomenėje, mąstyseną. Dabar aš pateiksiu tik vieną „mūsiškio" žurnalisto pavyzdį, nors jo dėstymas, kaip ir daugelio kitų, gali ne visus patenkinti.

Anuo metu „mūsų" žurnalistai galėjo pralobti, jei kas būtų jiems mokėjęs už kiekvieną eilutę, kai jie iš šapelio priskaldydavo visą vežimą apie tai, kas yra tremtinys ir kas pabėgėlis, tartum dvasine prasme tarp jų būtų buvęs esminis skirtumas. (Kur kas didesnis skirtumas buvo tarp prof. A. Maceinos vadinimų duoneliautojų ir misininkų.) Tačiau visi „mūsų" argumentai buvo susiję su tikrove, ne su utopija. Dabar panašų ginčą sukėlė žodis „išeivis". Galima sutikti, kad šis žodis simbolizuoja iš dalies tiesą, iš dalies netiesą. Prieš jį nusistatęs vienas išeivis žurnalistas (jo žodžiais, „užsienietis", „lietuvių kilmės žmogus", „užsieny gyvenantis tautietis") prirašo penkias pastraipas dalinių priežasčių, jog jis neišėjęs, jog tai buvęs „dvasiškas vaiko išprievartavimas" ir pn. (Beje, čia autorius pasinaudoja dažna žurnalistų išraišką: kad ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai). Kiti tvirtina, kad jie kaip tik išėjo. Abiem atvejais argumentai yra paremti tikrove. O tokių bent dalinių tiesų savo argumentuose ir logikoje kaip tik stokoja rusiškai sovietinės mąstysenos žmonės, kuriuos anksčiau nagrinėjome. (Išeivijoje apskritai tik komunistinė spauda nuolat ir vienas mėnraštis protarpiais pritapo ar priartėjo prie tokios mąstysenos žurnalistikos).

Pabaigoje tiktų ir reikėtų smagiai nusišypsoti iš dar vienos sovietinės mąstysenos logikos, jei ji nebūtų susieta su kilniomis lietuvių laisvės kovų aukomis. Ta logika, dengianti komunizmo pakvaišintus dešimtmečius ir nukreipianti dėmesį nuo tikrovės į fantastiką, tikina: „Po to, kai 1991-ųjų sausio 13-ąją už Lietuvą žuvo gyvieji (matyti, kad galėjo žūti ir negyvieji! — A.M.), neatsirado mūsų valstybės vadovo, kurs paprašytų atleisti jam už tai, kad neišsaugojo tų gyvybių, kurias privalėjo išsaugoti."

Deja, čia jau jokie metafiziniai komentarai negelbsti. Ir kad tokia mąstysena nėra išimtinė, rodo faktas, jog kiti žurnalistai tą pačią mintį cituoja kaip Šventąjį Raštą.

IR VĖL MIRTIS IŠSIVEDĖ...

Jau atidavus šį numerį spaustuvei, telefonu buvo gauta žinia, kad 1993 m. lapkričio 7 d. po ilgos ligos Čikagoje mirė

A.A. VLADAS BŪTĖNAS (RAMOJUS), gimęs 1923 m. Vabalninke, Biržų apskr. Velionis buvo plačiai žinomas žurnalistas, redaktorius ir rašytojas, pirmaisiais okupacijų metais aktyviai dalyvavęs rezistencijoje. Amerikoje ilgesnį laiką dirbo Amerikos Balso tarnyboje Washingtone. Liko žmona Dalia ir du sūnūs.